Krašto apsaugos departamento veikla vykdant Aukščiausiosios Tarybos apsaugą 1991-ųjų sausį–rugsėjį
Plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis
Pranešimas skaitytas 2006-11-24 LR Seimo rūmuose vykusioje konferencijoje „1991ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“, skirta tarptautinio Lietuvos pripažinimo 15 metų sukakčiai
(1991-ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo. Seimo Leidykla „Valstybės Žinios“, 2008)
Lietuvos nepriklausomybės priešai nuo pat l990m. kovo 11 d. rengė rimtą tiek krašto apsaugos vyrų, tiek visų Lietuvos žmonių išbandymą. Juo tapo 1991 m. sausis, kai raudonieji okupantai ginkluota jėga mėgino užgniaužti Lietuvos žmonių ryžtą gyventi laisvai ir nepriklausomai. Krašto apsaugos departamento žvalgybos tarnyba gavo duomenų apie rengiamą pučą dar iki Sausio įvykių. Apie tai KAD generalinis direktorius įspėjo Lietuvos vadovybę[1].
Antrąją 1991-ųjų sausio savaitę kariniuose aerodromuose nusileido 30 transportinių lėktuvų IL-76 su desantininkais iš Pskovo. Milžiniška karinė kolona patraukė į Vilnių. Ankstų sausio 8-osios rytą tūkstančiai jedinstvininkų ir civiliškais rūbais aprengtų kariškių, nešini raudonomis vėliavomis ir transparantais su užrašais „Šalin vyriausybę“, apsupo Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Dalis jų įsiveržė į vidinį kiemelį ir pradėjo rūmų šturmą. Jiems pavyko išdaužti stiklus, išversti duris ir įsiveržti į rūmus. Tik gynėjų atkaklumas ir narsa, taip pat sėkmingai panaudoti priešgaisrinės sistemos vandens švirkštai užpuolikus atrėmė. Aplink rūmus stichiškai prasidėjo barikadų statyba.[2]
Sausio 9 d. po vidurnakčio 308 kabinete susirinko Krašto apsaugos departamento darbuotojai ir buvo sudarytas Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabas. Vadu tapo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, pavaduotoju – Virginijus Česnulevičius, štabo viršininku – Jonas Gečas, atsakinguoju už žvalgybą ir informaciją paskirtas Alfonsas Bajoras, už tvarką rūmų viduje – Vitalijus Straleckas, už aprūpinimą – Algimantas Samajauskas, rūmų išorės gynybos organizavimas patikėtas Gediminui Jurčiukoniui ir Vincui Viriukaičiui.[3]
Sigito Ruzo vadovaujami Afganistano kare dalyvavę vaikinai iš Kauno pradėjo pirmuosius minavimo darbus, Vidas Čepulis atgabeno kelias radijo stotis, kurias naudojant ne tik buvo organizuota ryšio tarp štabo ir gynybinių postų išorėje sistema, bet ir pradėta klausytis sovietinių kariškių pokalbių. Tai ypač pagerino rūmų gynėjų padėtį, nes suteikė galimybę geriau pasiruošti galimai atakai: iš anksto jau buvo žinoma apie karinių kolonų judėjimą.
Buvo atvežta keli šimtai dujokaukių. Jomis buvo aprūpinti ne tik rūmų gynėjai, bet ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Buvo bandyta gauti kranų ir greiderių barikadų statybai, tačiau tada nei viena statybinė organizacija nesutiko jų duoti. Vincui Viriukaičiui buvo įsakyta rengti užtvaras iš autobusų, kuriais atvyko žmonės iš kitų miestų ir rajonų budėti prie Aukščiausiosios Tarybos.
M. Mažvydo bibliotekoje įkurtas Raudonojo Kryžiaus štabas. Atvežta tvarsliavos, neštuvų, medikamentų, aikštėje nuolat budėjo medikai, buvo sudaryta žmonių evakuacijos iš rūmų prieigų schema, paskirti atsakingieji.[4]
Sausio10 d. SSRS prezidentas M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai tučtuojau visiškai atkurti SSRS konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus.“ Imta gauti vis daugiau informacijos apie kariuomenės dalinių judėjimą, „Jedinstvos“ būrių veiksmus.
Sausio 11 d. prasideda atvira agresija: užimami Spaudos rūmai, peršaunamas jų gynėjas Vytautas Lukšys, sužalojami keli žurnalistai. Užimant Krašto apsaugos departamento pastatą sumušamas grobikams pasipriešinę Klemensas Radzevičius, Jonas Paužolis ir kiti KAD darbuotojai. Vakare dviem lėktuvais TU-134A į Vilnių atskraidinama KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“.[5]
Tomis dienomis tiek krašto apsaugos darbuotojai, tiek visi Lietuvos žmonės stojo ginti svarbiausių Lietuvos objektų – Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Radijo ir televizijos centro, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjo tūkstančiai žmonių, o viduje buvo susirinkę keli šimtai savanorių parlamento gynėjų. Sausio 11 dieną 14 valandą jie davė priesaiką Tėvynei. Tada galbūt dar ne visi jie suvokė, kad tikrų tikriausias mūšis Vilniaus centre gali nugriaudėti po kelių valandų.[6]
Tomis tragiškomis sausio dienomis daugiausia savanorių iš Krašto apsaugos departamento buvo pasieniečiai. Tuo laiku kitos realios masinės KAD struktūros ir nebuvo. Daugiau kaip 1000 pasieniečių gynė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmus, Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir budėjo postuose. Tuo pačiu metu Aukščiausiąją Tarybą gynė ir Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus darbuotojai, KAD zoninių skyrių pareigūnai, KAD Apsaugos tarnybos darbuotojai.
1991 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nusiuntė protesto notą Sovietų Sąjungos vyriausybei. Tačiau SSRS reguliariosios ginkluotosios pajėgos sausio 11–12 d. toliau plėtė savo operacijas. Ginklu buvo užgrobiami bei niokojami valstybiniai objektai ir teisėsaugos įstaigos, blokuojami keliai, transportas ir ryšiai. Buvo užgrobtos ir Krašto apsaugos departamento patalpos.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 12 d. šiuos SSRS veiksmus įvertino kaip atvirą karinę agresiją ir pareikalavo nedelsiant ją nutraukti. Aukščiausioji Taryba pavedė savo Prezidiumui kartu su Vyriausybe sudaryti Lietuvos Respublikos laikinąją gynybos vadovybę, kurios sudėtį ir statusą turėjo patvirtinti Aukščiausioji Taryba.
Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai gavo teisę priešintis svarbiausius valstybinius objektus užgrobusiam užpuolikui.[7]
Sausio 12 d. įtampa pasiekė aukščiausiąjį laipsnį. Ypač ji buvo jaučiama rūmų viduje. Visi suprato, kad puolimo metu tiems, kurie buvo viduje, likti gyviems daug galimybių nėra. Sausio 13 d. tuoj po vidurnakčio tankų kolona pajudėjo iš Šiaurės miestelio. Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjai pasiruošė kovai, tačiau kolona pasuko Televizijos bokšto link.
1991 m. sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto buvo pralietas kraujas. Tuo tarpu KAD vyrai, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, prisiekė ištikimybę Lietuvai puikiai suprasdami, kad turimais ginklais negalės rimčiau pasipriešinti agresoriui. Absoliuti dauguma nepasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nors ir galėjo išeiti… Tiesa, vienas kitas išėjo…
Gynėjų ginklai buvo: metaliniai strypai, peiliai, sportiniai mažo kalibro ir medžiokliniai šautuvai bei benzino buteliai, o pagrindinis ginklas buvo ryžtas ir noras apginti neseniai atgautą Nepriklausomybę.[8]
Kuo gyveno ir ką tuo metu jautė Lietuvos savanoriai, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, apibūdino psichologai G. Chomentauskas ir V. Lepeška:
1) Kiekvienas iš jų sąmoningai rizikavo savo gyvybe, nes užpuolimo atveju jie negalėjo tikėtis nei laimėti, nei kad desantininkai, traiškę taikius gyventojus, jų pasigailės.
2) Diduma, nors ir pasiryžę kovai, tuo pat metu jautė, kad turimais ginklais negalės rimčiau pasipriešinti agresoriui. Absoliuti dauguma taip pat neturėjo realios kovos patirties ir supratimo, ką ir kaip jiems reikės daryti.
3) Galimo užpuolimo grėsmė tęsėsi ne vieną parą. Akivaizdu, kad vieną kartą padaryti žygdarbį yra gerokai lengviau, nei kasdien realios grėsmės akivaizdoje pasilikti savo vietoje, nuolat būti pasiruošusiam atlikti savo pareigą.
4) Ilgos įtempto laukimo dienos nebuvo kupinos konkrečios veiklos. Tuštumą užpildydavo mintys, kurios šiuo laikotarpiu, aišku, nebuvo linksmos.
5) Uždara erdvė, nuolat tie patys veidai, riboti kontaktai su aplinkiniu pasauliu sukūrė savitą atmosferą, kurioje nerimas, įtampa akimirksniu apimdavo visus, atmosferą, kurioje dingdavo laiko tėkmės suvokimas.
6) Gynėjai ilgą laiką negalėjo visavertiškai pailsėti – reprezentaciniai AT krėslai nepritaikyti šiam tikslui. Trukdė užmigti ir tvyranti įtampa.
Visa tai – ekstremali situacija, vertusi žmones gyventi nuolatinio streso būsenoje. Nerimas, pakilęs kraujospūdis, tremoras, nemalonūs kūno pojūčiai – tai tik maža dalis streso požymių.[9]
Sausio 13 d. buvo sudaryta Lietuvos Respublikos laikinoji gynybos vadovybė, į kurią įėjo: V. Landsbergis, A. Šimėnas, A. Butkevičius, Z. Vaišvila, V. Zabarauskas, M. Laurinkus, R. Ozolas, A. Abišala. Aukščiausioji Taryba įpareigojo Laikinąją gynybos vadovybę vadovauti fizinės (karinės), politinės, informacinės ir kitokios gynybos veiksmams, kol SSRS puolimas ir karas prieš Lietuvą bus nutrauktas. Ji taip pat buvo įpareigota sudaryti Lietuvos Respublikos gynimo bei koordinavimo grupes.[10]
1991 m. sausio 15 d. Aukščiausioji Taryba įsteigė Lietuvos Respublikos gynybos fondą.[11] Į Gynybos fondo komisiją buvo paskirti V. Terleckas (pirmininkas), V. Andriukaitis, V. Baldišis, J. Paleckis, V. Suboč, G. Šerkšnys, E. Žukauskas.[12]
1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugos štabas faktiškai tapo ir SKAT štabu. Į SKAT pirmiausia įstojo Aukščiausiąją Tarybą saugoję vyrai.
Įkūrus Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, tiksliau – juridiškai įteisinus savanorių veiklą, buvo išspręstas dar vienas svarbus uždavinys: į valstybės gynimą oficialiai buvo įtraukta visuomenė, kuri galėjo ginti valstybę jau remdamasi įstatymu.
Tačiau reikia pažymėti, kad SKAT įkurti paskatino ne Sausio įvykiai. Jie tik paspartino Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo priėmimą. Įstatymo projektas buvo parengtas 1990 m. lapkričio mėnesį, nes nuo pat pirmųjų Krašto apsaugos departamento veiklos dienų buvo planuojama kurti Lietuvos kariuomenę kaip nacionalinę gvardiją, todėl savanorių padalinių pagrindas buvo sukurtas dar iki priimant įstatymą. Neoficialiai jau veikė savanorių rinktinės, kuopos, būriai, kurie, priėmus įstatymą, buvo oficialiai įteisinti. Savanorių rinktinės Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jau ėmė veikti 1990 metų vasarą.[13]
Laikinoji SKAT struktūra ir etatai – štabas, štabo operatyvinis būrys, SKAT mokykla, 8 rinktinės ir 100 kuopų – oficialiai buvo patvirtinti 1991 m. kovo 1 d.
Po Sausio įvykių grėsmė Aukščiausiajai Tarybai ir Vyriausybei nesumažėjo. SSRS kariškiai galėjo bet kuriuo momentu atnaujinti puolimą. Jaunai KAD žvalgybos tarnybai pavyko gauti SSRS kariškių parengtus naujos, daug rimtesnės ir geriau apgalvotos agresijos prieš Lietuvos nepriklausomybę planus. Todėl reikėjo rimtai ruoštis.
1991 m. sausio 29 d. A. Butkevičius kreipėsi į Vyriausybę, siūlydamas įsteigti Garbės sargybos kuopą.[14] Gavus sutikimą, vasario 2 d. buvo atrinkti į šią kuopą žmonės.
1991 m. vasario 22 d. sujungus Atskirąją apsaugos ir Garbės sargybos kuopas, gimė Mokomasis junginys[15], 300 savanorių profesionalų grupuotė, tapusi būsimos Lietuvos sausumos kariuomenės pagrindu. Vadu paskirtas Česlovas Jezerskas, štabo viršininku – L. Paužolis, I kuopos vadu – R. Baltušis, II kuopos vadu – P. Kasteckas. Junginiui buvo iškeltas uždavinys – rengti puskarininkius būsimai Lietuvos kariuomenei.
Nuo šiol KAD mokomojo junginio bei SKAT vyrai rūpinosi nuolatine Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmų apsauga. Pamažu susiformavo rūmų apsaugos sistema. KAD Mokomasis junginys daugiau budėjo išorėje, o SKAT vyrai ne tik patruliavo ir saugojo postus, bet turėjo daug didesnius įpareigojimus. SKAT štabo viršininkas J. Gečas buvo įpareigotas užtikrinti medicinos tarnybos funkcionavimą, pirmosios medicinos pagalbos teikimą Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmuose; palaikyti nuolatinį ryšį su KAD generaliniu direktoriumi, jo pavaduotoju J. Paužoliu, AT rūmų komendantu K. Motieka, vicepremjeru Z. Vaišvila ir nedelsiant juos informuoti apie visus pastebėtus netoli saugomų objektų įtartinus įvykius; organizuoti lauko telefono ryšį tarp SKAT štabo ir Mokomojo junginio štabo; organizuoti nuolatinį radijo eterio klausymą, girdimus SSRS ginkluotųjų pajėgų kariškių arba kitų specialiųjų SSRS tarnybų pokalbius fiksuoti magnetofono juostoje; užtikrinti išorinį AT rūmų apšvietimą prožektoriais; organizuoti nuolatinį vaizdo operatorių grupės budėjimą su vaizdo technika Aukščiausiosios Tarybos rūmuose; nuolat kontroliuoti AT priešgaisrinės apsaugos sistemą; žinoti Lietuvoje ir Vilniuje esančių užsienio valstybių žurnalistų buvimo vietas, parengti ir organizuoti jų skubaus sukvietimo sistemą; organizuoti nuolatinį AT rūmų, Vilniaus miesto ir Lietuvos rajonų trumpųjų bangų diapazono ryšį su užsienio valstybių trumpųjų bangų diapazono ryšiu, kad būtų galima perduoti reikalingas žinias informacinėms agentūroms ir valstybinėms institucijoms; organizuoti greito didelių žmonių masių surinkimo prie svarbių objektų sistemą; organizuoti ir palaikyti nuolatinį ryšį su Vidaus reikalų ministerijos štabu.
Visą šį darbą kontroliavo KAD generalinio direktoriaus pavaduotojas J. Paužolis. Be to, jis privalėjo tuo atveju, kai KAD generalinio direktoriaus nėra, remdamasis Lietuvos Respublikos vadovybės sprendimais, organizuoti Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmų gynimą, jam vadovauti ir užtikrinti, kad į Aukščiausiosios Tarybos rūmus nebūtų įleidžiami neturintys specialaus leidimo asmenys arba jų grupės.
Aukščiausiosios Tarybos rūmų teritorijoje, aptvertoje barikadomis, neturėjo būti veiklos, draudžiamos Lietuvos Respublikos įstatymų. Visa veikla turėjo būti suderinta su rūmų gynybą užtikrinančiomis žinybomis.
Susiklosčius tokiai situacijai, jei civiliai asmenys, jų grupės, specialiosios tarnybos, SSRS ginkluotųjų pajėgų pavieniai kareiviai ar organizuotos dalys bandytų jėga pažeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų neliečiamumą arba įsiveržti į Vyriausybės rūmus, gynėjams buvo leista panaudoti visas galimas priemones įsiveržėlių ketinimams sustabdyti.
Šaunamąjį ginklą prieš ginkluotus kariškius arba civilius asmenis buvo galima panaudoti tik tuo atveju, kai šie pirmieji jį panaudoja, arba atskiru Gynybos vadovybės sprendimu, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko arba Ministro Pirmininko įsakymu.
Prognozuojant, kad SSRS ginkluotosios pajėgos, specialiosios tarnybos arba jų parengti asmenys panaudos ginkluotą jėgą, ir nematant realios galimybės sustabdyti priešininko veržimąsi į Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus, šiuose pastatuose numatyta palikti tik ginkluotus, savanoriškai apsisprendusius Krašto apsaugos sistemos karius arba savanorius, visus kitus telkti pasipriešinimui išorėje.
Pastatuose esančių karių pagrindinis uždavinys – fiksuoti rūmų užpuolimo ir gynimo faktus.
Visi šie įvykiai turėjo būti fiksuojami vaizdajuostėje, fotojuostose ir pan.
Turėjo būti sudaryta galimybė išeiti iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, deputatams, Vyriausybės nariams, rūmų darbuotojams, kurie nepanorėtų prisidėti prie rūmų gynimo. Turėjo būti pasirengta išgabenti iš rūmų svarbią dokumentaciją, užtikrinti jos apsaugą gabenimo metu ir naujoje laikymo vietoje. Aukščiausiosios Tarybos rūmus ginantys Krašto apsaugos sistemos kariai galėjo būti išvesti iš rūmų tik tada, kai bus įvykdyti anksčiau minėti uždaviniai.
Įsakymą pasitraukti galėjo duoti gynybai vadovaujantis asmuo: KAD generalinis direktorius, Gynybos vadovybės specialiai paskirtas asmuo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, Ministras Pirmininkas. Tuo atveju, jeigu minėtų asmenų nebūtų arba jie būtų neveiklūs, sprendimą galėjo priimti KAD generalinio direktoriaus pavaduotojas, Mokomojo junginio vadas arba SKAT štabo viršininkas, bet tik įvykdžius aukščiau minėtus uždavinius.
Išorėje esantys kariai neturėjo teisės pasitraukti anksčiau, negu pasitrauks iš AT rūmų jų viduje gynęsi asmenys. Išorės gynybos kariai neturėjo teisės panaudoti šaunamojo ar kitokio ginklo anksčiau už priešininką.
J. Paužolis taip pat turėjo užtikrinti nuolatinį nepertraukiamą budėjimą KAD zonose, nuolat kaupti informaciją apie padėtį jose ir kasdien informuoti apie tai KAD informacijos skyrių. Gavus neatidėliotiną, svarbią informaciją, ją perduoti SKAT arba Mokomojo junginio štabams.[16]
Atsižvelgdamas į sudėtingas Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų gyvenimo ir parengties sąlygas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pasiūlė Lietuvos laisvųjų profsąjungų konfederacijos tarybai perduoti Krašto apsaugos departamento dispozicijon pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį aukštus.[17]
1991 m. liepos 30 d. buvo pakeista Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmų apsaugos tvarka. KAD generalinio direktoriaus įsakymu šiuos rūmus turėjo saugoti paskirti šiam darbui nuolatiniai asmenys. Jų paskyrimas turėjo būti suderintas su KAD Imuniteto skyriumi.[18]
Nepaprastai sudėtinga ir įtempta padėtis susidarė rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis. Kariškiams vieną po kito grobiant Lietuvai svarbius objektus, rugpjūčio 19 d. 11 val. 30 min. susirinko Laikinoji gynybos vadovybė apsvarstyti susidariusios situacijos ir savo būsimų veiksmų. Reikėjo atsakyti į du labai svarbius klausimus: ar Lietuva priešinsis SSRS agresijai ir kaip atsilieps į SSRS kariškių reikalavimą nuginkluoti Krašto apsaugos departamentą.
Laikinoji gynybos vadovybė vienbalsiai nusprendė laikytis anksčiau priimtų nuostatų: ginti numatytus objektus, į jų sąrašą įtraukti ir Vidaus reikalų ministerijos pastatą.[19]
Per trumpą laiką KAD vyrai Aukščiausiosios Tarybos rūmus gana gerai paruošė gynybai. Buvo įrengti nauji medicinos punktai, atgabenta daugiau neštuvų, vaistų, padidintos smėlio maišų tvirtovės, užminuota laukymė ties Nerimi.
Žinoma, grioviai, barikados, užminuotas laukas prie Neries apie Aukščiausiosios Tarybos rūmus tebuvo daugiau simbolinis dalykas, negalėjęs atremti didesnio karinio puolimo, bet buvo būtina parodyti pasipriešinimą ir jį užfiksuoti.[20]
Rugpjūčio 21 d. 22 val. 45 min., kai Aukščiausiosios Tarybos rūmus, norėdami juos apsaugoti, supo tūkstančiai žmonių, L. Sapiegos gatvėje dislokuotos specialiosios paskirties kuopos kariškiai mašina prasiveržė pro pirmąjį rūmų apsaugos postą, esantį netoli nuo Pedagoginio instituto tilto. Prasiveržę prie parlamento rūmų, jie apsisuko ir tuo pačiu keliu norėjo grįžti atgal. Poste budėję SKAT vyrai sustabdė automobilį. Kariams atsisakius išlipti, du buvo išlaipinti jėga, o po to iš mašinos pasipylė automatų šūviai, išmesti du sprogstamieji paketai. Aukščiausiosios Tarybos gynėjai atsakė ugnimi. Susišaudymo metu žuvo 28 metų savanoris statybininkas iš Alytaus Artūras Sakalauskas.[21]
Rugpjūčio 23 d. SKAT štabo viršininkas J. Gečas buvo įpareigotas organizuoti stebėjimą prie visų buvusių KPSS komitetų, archyvų, kartu su visuomene, policija siekti sutrukdyti išvežti archyvus, jei sutrukdyti neįmanoma – registruoti išvežančiųjų archyvus ir kitą turtą, mašinų numerius, markes.
Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas V. Česnulevičius buvo įpareigotas kartu su policijos pareigūnais sustiprinti išvykstančio per valstybinę sieną autotransporto kontrolę, nepraleisti nė vienos mašinos, išvežančios iš Lietuvos archyvus ar kitas vertybes.[22]
Tačiau pučas žlugo…
[1] Pranašystės slenkančio pavojaus fone//Respublika, 1991m. rugsėjo 13 d.
[2] Gečas J. Viena praėjusio dešimtmečio savaitė//Karys, 2000, Nr.8, p.8.
[3] Gečas J. Viena praėjusio dešimtmečio savaitė//Karys, 2000, Nr.8, p.8.
[4] Ten pat.
[5] Gečas J. Viena praėjusio dešimtmečio savaitė//Karys, 2000, Nr. 8, p. 8–9.
[6] Čekanauskas B. Stiprūs ne ginklais, o dvasia//Karys, 1991, Nr. 3. p. 9–10.
[7] Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas// Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 3, p. 97.
[8] Pocius A. Trečioji savanorių karta// Konferencijos „Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas“ medžiaga, p. 85.
[9] Chomentauskas G., Lepeška V. AT gynėjai: 1991 sausis//Psichologija tau, 1991, Nr. 1, p. 4.
[10] Dėl Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės sudarymo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas//Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 3, p. 98.
[11] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Dėl Lietuvos Respublikos gynybos fondo įsteigimo // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 3, p. 104.
[12] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas. Dėl Lietuvos Respublikos gynybos fondo // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 3, p. 112.
[13] Pocius A. Trečioji savanorių karta//Konferencijos „Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas“ medžiaga, p. 83.
[14] A. Butkevičiaus 1991 m. sausio 29 d. raštas Lietuvos Respublikos Vyriausybei // Krašto apsaugos archyvas prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – KAA), F. 1, Ap. 1, B. 20, l. 27.
[15] Ten pat.
[16] Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų apsaugos. KAD 1991 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. 29 // Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus ir Krašto apsaugos ministro įsakymų rinkinys, 1991, p. 23–25.
[17] Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjų patalpų. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. vasario 27 d. nutarimas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 8, p. 326. [18] Dėl valstybinių objektų apsaugos kontrolės. KAD 1991 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 109 // Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus ir Krašto apsaugos ministro įsakymų rinkinys, 1991, p. 57–58.
[19] Laikinosios gynybos vadovybės 1991 m. rugpjūčio 19 d. posėdžio protokolas (Rankraštis) // Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
[20] Girdvainis J. Ant parako statinės // Respublika, 1991 m. rugsėjo 20 d.
[21] Telksnys F. Paskutinės pučo aukos // Respublika. 1991 m. rugpjūčio 23 d.
[22] Dėl kontrolės sustiprinimo apsaugant Lietuvos Respublikos turtą. KAD 1991 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. 169 // Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus ir Krašto apsaugos ministro įsakymų rinkinys, 1991, p. 76.