Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius: nuo įkūrimo iki 1991 m. rugpjūčio pučo

Kęstutis Bartkevičius

Pranešimas skaitytas 2006-11-24 LR Seimo rūmuose vykusioje konferencijoje „1991ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“, skirta tarptautinio Lietuvos pripažinimo 15 metų sukakčiai
(1991-ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo. Seimo Leidykla „Valstybės Žinios“, 2008)

1990 m. kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tų pačių metų kovą Sąjūdžio būstinėje, Vilniuje, Algirdo Patacko ir Artūro Skučo iniciatyva buvo pradėta galvoti ir apie Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko apsaugą, mat keliose nuotraukose, darytose iškart po Kovo 11-osios akto paskelbimo, buvo pastebėta, jog Vytauto Landsbergio apsaugą vykdo Valstybės saugumo komitetas (KGB).[1] Dėl šios priežasties buvo nuspręsta apsaugą formuoti iš patikimų dar nuo žaliaraiščių veiklos laikų pažįstamų kovinių sporto šakų sportininkų. Tuo rūpintis buvo pasiūlyta: Gintarui Kupčinskui, Stasiui Černiauskui, Jonui Užsieniui, Gintarui Banaičiui, Giedriui Dambrauskui, Vidui Žėkai, Valentinui Mizgaičiui ir Stasiui Sabaliui. Šiuos septynis vyrus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. kovo 27 dienos nutarimu ir įgaliojo saugoti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką ir kitus Vyriausybės narius,[2] kartu, reikia manyti– ir patį Aukščiausiosios Tarybos pastatą, kurio apsaugą tuo metu sudarė tik trys milicijos darbuotojai.[3] Jiems ypatingų situacijų metu padėjo Kauno kultūrizmo klubo „Olimpas“ sportininkai, kurie, kaip patys teigia, paprašyti Kauno sąjūdiečių, iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sudarė 20 sportininkų grupę, galinčią vykdyti svarbiausių valstybinių pastatų ir asmenų apsaugą.[4] Ši grupė, kurios veiklą koordinavo Kauno žaliaraiščių tarybos narys Rolandas Razulevičius ir Aukščiausiosios Tarybos deputatas Audrius Butkevičius, buvo susiskirsčiusi į ekipažus bei pamainas ir maždaug nuo 1990 m. kovo vidurio iki 1990 m. gegužės 9 dienos reguliariai budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato įėjimų, Televizijos, Spaudos rūmų bei kitų strateginių objektų, taip pat vykdė svarbių asmenų apsaugą.[5]

Paraleliai 1990 metų kovo– balandžio mėnesiais buvo bandoma sukurti ir rimtesnę, oficialiai įteisintą, galinčią naudotis ginklais, struktūrą. Maždaug tuo metu iškilo būtinybė saugoti ir strategiškai svarbius valstybinius objektus. Pradžioje buvo galvojama, kad tokią apsaugą būtų galima įgyvendinti Aukščiausiosios Tarybos pavaldumui pervedus Vidaus reikalų ministerijos pastatų apsaugos dalinį.[6] 1990 m. kovo 31 d. LR AT Prezidiumo nutarimu buvo įsteigtas savarankiškas svarbiausių valstybinių įstaigų ir Respublikos vadovybės apsaugos dalinys, kurio vadu paskirtas milicijos kapitonas, VRM pastatų apsaugos padalinio vadas Jonas Dervinis.[7] Dalinys turėjo būti suformuotas iš milicijos darbuotojų, o pavaldus – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, jam nesant – Pirmininko pavaduotojui.[8] Tačiau tam pasipriešino Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis. Taigi valstybinių ir kitų objektų apsaugą ir toliau vykdė VRM, tačiau kai kuriuos objektus papildomai saugojo ir savanoriai, kurie tuo metu buvo vadinami draugovininkais. Jų veikla įteisinta 1990 m. balandžio 4 d. LR AT Prezidiumo nutarimu „Dėl draugovininkų, saugančių viešąją tvarką ir svarbius valstybinius objektus, veiklos sąlygų“.[9]

1990 metų kovo 20 dieną AT Prezidiumo nutarimu Vidaus reikalų ministerijai buvo pavesta pateikti pasiūlymus ir dėl Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos įsteigimo.[10] Kokie pasiūlymai buvo pateikti išsiaiškinti nepavyko, tačiau žinoma, kad 1990 m. balandžio 11 d. buvo įsteigta Lietuvos Respublikos Vadovybės apsaugos tarnyba. Ši tarnyba, kaip ir anksčiau minėtas savarankiškas apsaugos dalinys, gyvavo neilgai– iki birželio 8 d.
Susidūrus su neigiamu Vidaus reikalų ministro požiūriu bei nelabai pasitikint šios įstaigos darbuotojais, Artūro Skučo, Zigmo Vaišvilos ir Sauliaus Pečeliūno iniciatyva 1990 m. pavasarį ir toliau buvo kuriama struktūra, kuri galėtų perimti iki tol Valstybės saugumo komitetui ir Vidaus reikalų ministerijai priklausančias funkcijas. Balandžio mėnesį buvo sukurtos dvi būsimo Apsaugos skyriaus tarnybos – Asmenų ir Pastatų apsaugos. Iki 1990 m. birželio 8 dienos, kai buvo įkurtas LR AT Apsaugos skyrius, buvo suformuotos ir kitos šio skyriaus tarnybos: Ryšių (rūpinosi ryšio palaikymu), Informacijos (apibendrindavo į AT ateinančią informaciją apie padėtį įvairiose Lietuvos vietose bei sovietinių karinių dalinių judėjimą), Operatyvinė (analizavo ateinančios informacijos patikimumą, ruošė būsimus Apsaugos skyriaus nuostatus, analizavo skyriaus padalinių veiklos efektyvumą) bei Greito reagavimo tarnybos.[11]

Savaime suprantama, specialiai paruoštų šiam darbui žmonių nebuvo, nes iki tol tokia veikla buvo išskirtinai VRM ir KGB prerogatyva, todėl AT Apsaugos skyriui teko remtis sportininkų, buvusių žaliaraiščių, po Kovos 11-osios pradėtų registruoti savanorių bei kitų asmenų, turinčių patikimas rekomendacijas bei nusiteikusių patriotiškai, pagalba. Apie jų tinkamumą sprendė keli operatyviniai darbuotojai.[12] Atrinkti žmonės buvo mokomi ir iki 1991 m. sausio baigė stažavimąsi.[13] Palaipsniui etatų skaičius didėjo ir 1991 m. vasarą Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje dirbo apie 100–120 pareigūnų. Dalis Apsaugos skyriaus darbuotojų pradėjo studijuoti Policijos akademijoje.[14] Pirmieji pažymėjimai jiems buvo išduoti dar 1990 m. pavasarį, uniforma bei skiriamieji ženklai– tų pačių metų pabaigoje.[15]

Ruošiant darbuotojus buvo sulaukta pagalbos iš Čekijos prezidento Vaclavo Havelo apsaugos tarnybos vadovų bei iš Šveicarijos pareigūnų. Pats Apsaugos skyrius, jo struktūra buvo formuojama  pagal  Jungtinių  Amerikos Valstijų  analogiškos struktūros modelį, pritaikant jį lietuviškoms sąlygoms.[16] Kanados lietuvių bendruomenės fondo dėka Apsaugos skyrius įsigijo profesionalių ryšio priemonių,[17] kurias keliose dėžėse į Lietuvą atgabeno Dailininkų sąjungos nariai jachta „Drobė“, grįždami iš Flensburgo (Vokietija) jachtų klubo 150-ies metų minėjimo. Šių ryšio priemonių sumontavimas Aukščiausiosios Tarybos rūmuose padėjo užsitikrinti saugų tarpusavio ryšį.[18] Iki 1991 m. sausio mėn. pagrindinė Apsaugos skyriaus veikla apsiribojo informacijos, patenkančios į parlamentą, kaupimu, analize bei apibendrinimu, taip pat Vytauto Landsbergio bei kitų valdžios asmenų apsauga. Kadangi trūko darbuotojų, pradžioje apsauga buvo vykdoma tik darbo metu. Lietuvos valstybei priešiškoms jėgoms suaktyvinus savo veiklą buvo pereita prie nuolatinės apsaugos. Nuo 1991 m. sausio 1 d. Apsaugos skyrius iš VRM perėmė visų Aukščiausiajai Tarybai priklausiusių pastatų apsaugą, o nuo šio mėnesio vidurio– ir leidimų biurą.[19]
Nuo 1990 metų gruodžio mėnesio vidurio Apsaugos skyriuje buvo įvesta ypatinga padėtis, nes buvo gauta informacija, kad Lietuvoje greitu metu gali įvykti perversmas, kurio pretekstas bus darbininkų neramumai dėl kainų pakėlimo.[20]

1991 m. sausio 7 dieną AT Apsaugos skyrius, jau tiksliai žinodamas, kad rusakalbiai darbininkai bandys šturmuoti AT rūmus, kreipėsi pagalbos į Vidaus reikalų ministeriją ir KAD generalinį direktorių. Kaip žinoma, informacija pasitvirtino ir kitos dienos rytą buvo bandyta šturmuoti parlamento pastatą, kuris daugiausia AT AS ir KAD pastangų dėka buvo apgintas. Artėjant sausio 13-ajai Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsauga buvo ypatingai sustiprina. Tuo metu ja rūpinosi trys struktūros: KAD, savanoriai ir Apsaugos skyrius. Pastarojo pagrindinė funkcija buvo apsaugoti AT Pirmininką ir kitus deputatus, kontroliuoti visus įėjimus į pastatą, tvarkyti leidimų sistemą bei rinkti ir sisteminti informaciją apie sovietų kariškių veiksmus mieste. Tomis dienomis Apsaugos skyriaus Ryšių tarnyba AT sumontavo TV transliacijos aparatūrą bei trumpųjų bangų ryšį, kuris, anot A. Skučo, prasidėjus šturmui leido nekliudomai susisiekti su JAV Prezidentu.[21] Du Apsaugos skyriaus darbuotojai dar kelios dienos prieš sausio 13-ąją padėjo užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui sėkmingai išvykti į Lenkiją, kur pastarasis, esant reikalui, turėjo sudaryti egzilinę Lietuvos Respublikos Vyriausybę.[22] Informacijos rinkimas, jos analizė ir po 1991 metų sausio liko viena pagrindinių šios tarnybos užduočių. Apsaugos skyrius numatė galimą sovietų kariškių fizinį susidorojimą su vienu iš pasienio postų;[23] po Medininkų tragedijos saugojo Tomą Šerną[24] bei vykdė kitas funkcijas. Po Sausio įvykių pradėjo vykdyti vertybinių popierių apsaugą, tarp jų ir lietuviškų pinigų („vagnorkių“) gamybos procesą[25]; saugojo „Monetų kalyklą“; konvojavo pirmuosius litus, organizavo pirmųjų Lietuvos Respublikos diplomatinių pasų gamybą Norvegijoje.[26]

Iki pat 1991 metų pučo Apsaugos skyrius vadovavosi dar 1990 metų birželio 8 dieną patvirtintais laikinaisiais nuostatais.[27] Po pučo, beje, kaip ir nemažos dalies kitų struktūrų, buvo patvirtinti nauji nuostatai, kuriais ši tarnyba vadovavosi iki 1993 m., kol buvo reorganizuota į Vadovybės apsaugos departamentą.
Taigi, apibendrinant galime teigti, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius, pradėtas kurti iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, asmenine kai kurių sąjūdiečių iniciatyva, daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo, ypač rinkdamas žvalgybinę informaciją, informuodamas apie numatomus sovietų veiksmus bei vykdydamas pagrindinius savo uždavinius– pagal savo kompetencijas, užtikrindamas, AT ir jai priklausančių pastatų bei asmeninę AT, Vyriausybės vadovų ir oficialių svečių apsaugą.

---

[1] Informacija gauta iš A. Skučo.

[2] Žiūkas M. Aukščiausiosios Tarybos skydas//Karys, 2002-02, Nr.2, p.4

[3] Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidento R. Kairaičio raštas Krašto apsaugos ministrui L. Linkevičiui, 2001-04-05 (asmeninis R. Razulevičiaus archyvas)

[4] Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidento R. Kairaičio raštas Krašto apsaugos ministrui L. Linkevičiui, 2001-04-05 (asmeninis R. Razulevičiaus archyvas).

[5] Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidento R. Kairaičio raštas Krašto apsaugos ministrui L. Linkevičiui, 2001-04-05 (asmeninis R. Razulevičiaus archyvas).

[6] Informacija gauta iš A. Skučo.

[7] Informacija gauta iš A. Skučo.

[8] Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl svarbiausių valstybinių įstaigų ir Respublikos vadovybės apsaugos“, 1990-03-31 (asmeninis R. Raziulevičiaus archyvas).

[9] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl draugovininkų, saugančių viešąją tvarką ir svarbius valstybinius objektus, veiklos sąlygų“, Nr.I-110, 1990-04-04 (asmeninis R. Raziulevičiaus archyvas

[10] LR AT Prezidiumo protokolinis nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos įsteigimo“, Nr.I-58, 1990-03-20, http://www3.lrs.lt.

[11] Informacija gauta iš A. Skučo

[12] LR Aukščiausiosios Tarybos– Atkuriamojo Seimo posėdis Nr.65, 1991-06-19, http://www3.lrs.lt (publikuota– Stenogramos, 1994-07-05, Nr.34)

[13] LR Aukščiausiosios Tarybos– Atkuriamojo Seimo posėdis Nr.65, 1991-06-19, http://www3.lrs.lt (publikuota– Stenogramos, 1994-07-05, Nr.34

[14] LR Aukščiausiosios Tarybos– Atkuriamojo Seimo posėdis, Nr.65, 1991 06 19, http://www3.lrs.lt (publikuo-ta– Stenogramos, 1994-07-05, Nr.34

[15] Vaičenonis J. Lietuvos karių uniformos ir lengvieji ginklai XX amžiuje//Vilnius, 2004, p.192

[16] ???

[17] Žiūkas M. Aukščiausiosios Tarybos skydas//Karys, 2002-02, Nr.2, p.48.

[18] Žiūkas M. Aukščiausiosios Tarybos skydas//Karys, 2002-02, Nr.2, p.48.

[19] Informacija gauta iš A. Skučo.

[20] LR Aukščiausiosios Tarybos– Atkuriamojo Seimo posėdis, Nr.65, 1991-06-19, http://www3.lrs.lt (publikuota– Stenogramos, 1994-07-05, Nr.34

[21] Abraitienė B. Ką veikia Apsaugos skyrius. Pokalbis su Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vadovu Artūru Skuču//Lietuvos aidas, 1992-01-10, p.4.

[22] Šarkuvienė V. Ačiū//Veidas, Nr.2(110), 1995- 01-13–19, p.7.

[23] Digrytė E. V. Landsbergiui gyvybę turėjo išgelbėti antrininkas//Respublika, 2004-01-14, p.4.

[24] Abraitienė B. Ką veikia Apsaugos skyrius. Pokalbis su Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vadovu Artūru Skuču//Lietuvos aidas, 1992-01-10, p.4.

[25] Informacija gauta iš A. Skučo.

[26] Informacija gauta iš A. Skučo.

[27] Žiūkas M. Aukščiausiosios Tarybos skydas//Karys, 2002-02, Nr.2, p.4.