„Savanoris“ 2006 m. Nr.11 (371) ir Nr.12 (372)

Istorijos akimirkos: SKAT Vilniaus pedagoginio universiteto kuopa

 

Ats. gr. dr. Vytautas Račkauskas
Vilniaus universitetas

 

 

Nors šiais pragmatiškais laikais tikras, nuoširdus ir paprastas patriotizmas „nebemadingas“, jei iš jo „pinigo neužsikalsi“, ir savanorio vardą tai su „pakaunės maištu“, tai su „Bražuolės tilto sprogdinimu“ ir t. t. kai kurie žmonės sieja, bet, perfrazuojant vieną seną gerą lietuvišką patarlę, norisi tarti: „Kad ir didelis šaukštas deguto, vis tiek visos medaus statinės nesugadina“. O „medaus“, t. y. puikių, patriotiškų ir darbščių karių savanorių – vyrų ir moterų – Lietuvoje netrūko ir netrūksta, todėl, žvelgiant per istorijos prizmę, būtina paminėti tokių žmonių „sutelktį“ – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Vilniaus rinktinės Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) kuopą (1991-1996 m.). Apie ją užsiminta prieš gerą 10-metį keliuose straipsneliuose „Savanorio“ laikraštyje (1993-01-28, 1993-03-03, 1994-02-10), Vytauto Voverio knygoje „Trečioji savanorių karta“ (2006 m., 35 p.), net parašytas detalus, plačios apimties Alberto Daugirdo bakalaurinis darbas „Studentų savanorių kuopa 1991-1996 metais“ (VPU, Istorijos fakultetas, 1999), bet išsamios, chronologiškos laiko požiūriu ir kartu nedidelės apimties, paskelbtos spaudoje „studijos“ nėra. Toks poreikis (istorine prasme) tapo ypač aktualus paskelbus „Savanoryje“ straipsnį apie SKAT Vilniaus universiteto būrį (2005-07-28). Norisi pratęsti istorinį pasakojimą apie organizuotą studentų – karių savanorių – veiklą atsikuriančioje Lietuvos kariuomenėje ir pagrįsti faktais teiginį: ,,…o studentas – ne piemuo!“.
VPU kuopa neoficialiai, bet realiai pradėjo formuotis 1991 m. sausio 11 d. Tą dieną Vilniaus pedagoginio instituto (VPI, vėliau universiteto – VPU) studentai, daugiausia II kurso istorikai, paskatinti sausio mėnesį vykusių neramumų (sausio 7-10 d. – maisto kainų pakėlimas, „Jedinstvos“ mitingas, SSRS prezidento M.Gorbačiovo ultimatyvus raštasreikalavimas ir t. t.) ir širdies balso įsiliejo į Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų gynėjų gretas. Jau sausio 12 d. iš jų buvo susiformavęs skyrius (vėliau išaugęs į kuopą), kuris pradėjo dalyvauti AT rūmų apsaugoje kaip atskiras kovinis vienetas (vadas Modestas Chmieliauskas). Tuometinį skyrių sudarė 7 savanoriai, bazavimosi vieta – Profsąjungų tarybos rūmai prie AT (šiuo metu – III Seimo rūmai), ginkluotė – tušti buteliai, iš pradžių užpildyti vandeniu, vėliau benzinu, su skuduriniais dagčiais ar vatos kamščiais, baldų barikados AT laiptinėse ir koridoriuose ir … jaunatviškas entuziazmas. Ten praleista ir pilna nenusakomos įtampos Sausio 13-oji… Sausio pabaigoje padalinys pervedamas į AT rūmus, tampa SKAT štabo operatyvinio būrio dalimi. Vasario mėn. antroje pusėje, situacijai stabilizuojantis, studentai grįžta į institutą tęsti mokslų ir skleisti SKAT tikslų bei idėjų. Iki pat 1991 m. rudens šie savanoriai, besimokydami, tarnauja SKAT: dieną sėdi auditorijose, naktį – budi stebėjimo postuose, patruliuoja.
„Oficialumo drabužį“ VPU kuopa „užsivelka“ 1991 m. spalio 29 d. Pasklidus raginimams kurti studentų kuopą, VPI susirenka 15 vaikinų ir merginų. Įsteigiama VPI kuopa (vėliau VPU kuopa), išrenkama laikinoji vadovybė. Kuopos vadu tapo Modestas Chmieliauskas, būrių vadais – Albertas Daugirdas (1 būrys), Ramūnas Kaletka (2), Gintautas Jakštys (3) – visi Sausio įvykių dalyviai ir Kęstas Siaurukas (4). Kuopos kūrimo tikslus išaiškina SKAT Vilniaus rinktinės atstovas Vaclovas Juknevičius. 1991 m. lapkričio 20 d. karinės vadovybės įsakymu patvirtinama Vilniaus pedagoginio instituto kuopa ir jai suteikiamas 190 numeris (SKAT įsakymas Nr.597-k). Kuopos vadu paskiriamas M.Chmieliauskas, kuopininku – A.Daugirdas. Kuopa, kaip ir rinktinės štabas, bazuojasi Vilniuje, Ševčenkos g. 19, įmonės „Apsta“ patalpose. Metų pabaigoje kuopa sparčiai išaugo: lapkričio 7 d. jau yra 21, lapkričio 13 d. – 28, gruodžio 12 d. – 36 savanoriai. Prie kuopos veiklos aktyviai prisideda dėstytojai rėmėjai doc. E.Kryževičius (pagrindinis „moralinis šefas“), doc. R.Batūra ir Klapatauskas.

1992–1995 m. krašto apsaugos struktūrose ne kartą vyko reorganizacijos, todėl kelis kartus keitėsi kuopos numeris, dislokacijos vieta, kuopos vadas. 1992 m. gegužės 18 d. studentų kuopai suteikiamas 809, 1993 m. kovo 12 d. – 823 (82 batalionas, vadas A. Guobys), o 1995 m. – 833 numeris. Nuo 1992 m. liepos 1 d. SKAT Vilniaus rinktinė perima okupacinio rusų karinio dalinio Nr. 73487 (Olandų g. 21, Vilnius) teritoriją, ten perkeliama ir VPI kuopa, tačiau jau 1993 m. pavasarį 82 batalionas, tuo pačiu ir VPI kuopa, perdislokuojama į buvusį Vilniaus miesto Spalio rajono komisariatą (Mindaugo g. 26), vykdyti Vilniaus apskrities komendantinių funkcijų (KAM įsakymu karinių komendantūrų funkcijos perduotos SKAT). Beveik kas metai keičiasi kuopos vadai, iš M.Chmieliausko 1993 sausio 1 d. vadovavimą perima A.Daugirdas (kuopa jau vadinasi 809), nuo 1994 m. kovo 15 d. – Egidijus Knieta (823 kuopa) ir nuo 1995 m gegužės 1 d. – Darius Žičkus (833 kuopa). Tokią dažną kuopos vadų kaitą lėmė tai, kad besikuriančiai Savanoriškajai tarnybai reikėjo gerai parengtų, išsimokslinusių, motyvuotų karinių kadrų, todėl studentai savanoriai nuolat gaudavo kvietimus užimti vienas ar kitas karines pareigybes, bet apie tai vėliau.
Vilniaus pedagoginio universiteto kuopa 1991–1996 m. vykdė ne vieną valstybinės ir karinės reikšmės užduotį:
1. Nuo 1991 m. gruodžio 23 d. iki 1992 m. gegužės 29 d., vykdant Vyriausybės potvarkį „Dėl energetinių objektų apsaugos sustiprinimo“, kuopos savanoriai saugo Vilniaus dujų pilstymo stotį. Savanoriai A.Daugirdas, Gintautas Jakštys ir Ramūnas Kaletka (buvę SKAT štabo operatyvinio būrio kariai, vidurinėje mokykloje lankę privalomas karinio rengimo pamokas) vietoje, per pirmuosius budėjimus, buvo priversti kurti sargybų instrukcijas, nes beveik visi studentai netarnavę sovietinėje armijoje. Ginkluotė skurdi: revolveris, mažo kalibro šautuvas ir vokiškas karabinas (vėliau pakeistas rusišku Mosino šautuvu). Žiemos metu šaltis iki – 20°C. Budėjimas naktimis ir visą parą savaitgaliais. Situacija įtempta (savanoriui Algiui Šakočiui net teko panaudoti ginklą – šūviu į orą sustabdyti pažeidėją). Bet studentai su užduotimi susitvarkė puikiai – beveik visiškai nustota grobstyti dujų balionus, sumažėjo vagysčių ir aplinkinėse įmonėse. Sargybinio duonos paragavo net 36 kuopos savanoriai.
2. 1992 m. vieną iš kovo mėn. savaitgalių apie 10 studentų su kitais rinktinės savanoriais patruliuoja Vilniaus gatvėse, palaikydami visuomenės rimtį ir saugumą bei demonstruodami, kas yra tikrieji šeimininkai Lietuvos žemelėje.
3. 1992 m. gegužės pradžioje Savanoriškajai tarnybai buvo pavestas sudėtingas uždavinys – tris mėnesius pagal iš anksto parengtą planą buvo blokuojami Rusijos kariniai daliniai, siekiant sutrukdyti įvežti į Lietuvą naujo šaukimo rusų kareivius. Studentai (G.Jakštys, R.Kaletka, A.Daugirdas ir M.Chmieliauskas) taip pat nenorėjo likti nuošalyje ir patys pasiprašė paskiriami į postus prie karinių dalinių. Operacijos metu buvo tikrinami kariniai automobiliai ir kariai. Budėta prie 3–jų dalinių: Valčiūnuose (karinio dalinio Nr. 29231), prie Minsko plento ( Nr. 75285) ir Visoriuose ( Nr. 36839). Iš viso Vilniaus rinktinė tuo metu blokavo 5 karinius dalinius (už šios užduoties įvykdymą atsakingais buvo paskirti štabo viršininkas vyr. ltn. Valentinas Guršnys, šiuo metu atsargos majoras, ir bataliono vadas j. ltn. Darius Užkuraitis, šiuo metu pulkininkas, ,,Geležinio Vilko“ brigados vadas). Ši užduotis buvo pilna psichologinės įtampos ir bandymų išprovokuoti incidentus.
4. Nuo 1993 m. vasario mėn. iki birželio vidurio kuopa, viena iš pirmųjų, ima saugoti Rusijos kariuomenės priešlėktuvinį dalinį Raudondvaryje, Vilniaus rajone (vėliau tapusį Vilniaus rinktinės mokymo centru). Ir čia „egzotikos“ netrūko. Žiemą patalpų ir lauko temperatūra buvo vienoda. Teritorijoje „mėtėsi“ įvairaus „gero“, todėl sulaikant miškingoje vietovėje vagis buvo naudojamas ginklas, o pavasarį, garuojant raketinio kuro likučiams, patruliavimo metu – dujokaukės.
5. 1993 m. rugsėjo 5 d. popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą metu studentai savanoriai Vingio parke padėjo suteikti medicininę pagalbą žmonėms bei palaikė rimtį renginio metu. Dalyvavo 18 kuopos savanorių, o jungtiniam Vilniaus rinktinės savanorių būriui vadovavo VPU kuopos vadas A. Daugirdas.
6. 1995 m. liepos mėn., pratybų Pabradės kariniame poligone metu, dalyvauta tikroje kovinėje operacijoje – visą parą, Lietuvos Respublikos saugumo departamento darbuotojų nurodymu, buvo vykdomas rajono blokavimas ir stebėjimas. VPU kuopai atliekant mokomąją žvalgybinę užduotį buvo aptikta įtartina, maskuojamuosius drabužius dėvinti ir mediniais „kalašnikovais“ ginkluota (vienas su tikru optiniu taikikliu), jaunuolių grupė. Išsiaiškinta ir tai, kad daugelio iš jų pavardės buvo nelietuviškos, o jiems vadovavo rusas, buvęs sovietų kariškis. Manoma, kad tai buvo slapta, sukarinta jaunimo stovykla, kurią galbūt organizavo priešiškos Lietuvai jėgos (apie panašias stovyklas informacija pasirodė ir per J.Borisovo skandalą…).

Studentų kuopa be pirmaeilių valstybinių–karinių užduočių per savo gyvavimo laikotarpį atliko nemažai ir kitos paskirties darbų, tokių kaip dalyvavimas kariniuose kultūriniuose renginiuose, bendradarbiavimas su VPU administracija, kuopos kovinis rengimas, tradicijų kūrimas ir puoselėjimas:
1. 1993 m. Prienų rajone ir 1994 m. birželio 5–6 d. Švenčionių rajone iš kuopos studentų sudaryta Vilniaus rinktinės komanda dalyvavo II ir III SKAT turizmo sąskrydžiuose. Užimtos atitinkamai 4 ir 2 vietos tarp 8 rinktinių.
2. 1991–1993 m. vyksta oficialus, abipusis, naudingas bendradarbiavimas tarp VPU studentų savanorių kuopos ir administracijos. Pateiksime keletą pavyzdžių. Studentų pagalba: 1991 m. rugpjūčio pabaigoje studentai savanoriai, per radiją išgirdę Istorijos fakulteto dekano doc. E.Jovaišos kreipimąsi į studentiją, atvyksta saugoti nuo išgrobstymo naujuosius VPI rūmus (buvęs Vilniaus aukštosios partinės mokyklos pastatas, Ševčenkos g. 31) ir bendrabutį (sovietinių kariškių bendrabutis, Švitrigailos g. 4), perimtus po rugpjūčio pučo; 1992 m. gegužės mėn. pabaigoje, doc. E.Jovaišos prašymu, pagal aliarmo signalą sušaukiama dalis kuopos ir iki 2 val. nakties iškraunama iš Norvegijos gauta įvairios įrangos siunta, skirta VPI. Administracijos pagalba: 1991–11–07 skiriama patalpa kuopos reikmėms II VPI rūmuose (doc. E.Jovaiša), 1992 01 27 suteikiama auditorija (5A) pirmiesiems kuopos užsiėmimams, 1992 02 18 pasirašoma sutartis dėl sporto salės (Švitrigailos g. 4) naudojimo kuopos fizinio rengimo treniruotėms (VPI sporto komplekso vadovas Astrauskas). Bendrai paminėta Lietuvos kariuomenės diena, svečiuojantis aukštiems SKAT pareigūnams (1991 11 21, dalyvavo SKAT štabo viršininkas Jonas Gečas) ir t. t.
3. Kuopos kovinis rengimas buvo paremtas dviem trumpais, bet aiškiais devizais: „mažiau kalbų, daugiau darbų“ ir „jeigu karas rytoj“. Vadovautasi vienintele mintimi – karys turi savo kailiu patirti, kas yra įmirkusi avalynė, šaltis, nakvynė miške, kas yra gyvenimas lauko sąlygomis. 1992–1994 m. sausio 27–30 dienomis (žiemos sesijos pabaiga) buvo organizuoti pirmieji tokio pabūdžio žiemos mokymai Vilniaus rinktinėje: pirmais metais teorinio pobūdžio, vėliau lauko sąlygomis (pvz.: naktinis šaudymas Rokantiškėse, 1993 01 27–29). 1992–1996 m. vasaromis, po privalomų studijų praktikų, siekiant kompensuoti praleistus karinio rengimo užsiėmimus, buvo suorganizuoti 7–10 dienų trukmės kasmetiniai mokymai – 100–150 km žygiai su užduotimis. Jų geografija plati: Raseinių rajonas prie Dubysos upės (1992 m.), Vilnius– Širvintos–Ukmergė–Panevėžys (1993 m., judėjimas tik naktimis, į pratybas įtrauktos ir „ant kojų pakeltos“ trys SKAT kuopos), Rūdninkų apylinkės (1994 m.) ir Pabradės poligonas (1995 m., 1996 m.). Daugiadieniuose mokymuose vidutiniškai dalyvaudavo po 18, o trumpalaikiuose – po 28–30 savanorių. Rezultatas – kuopa 1996 m. pripažįstama stipriausiu koviniu padaliniu Vilniaus rinktinėje.
4. Be mokymų, stingant karinės literatūros, 1992 m. kuopos vadas A.Daugirdas su VPU administracijos pagalba išleidžia partizaninės kovos knygelę „Tai turi žinoti savanoris“ (tiesa, saugumo sumetimais, nei autorius, nei išleidimo vieta leidinyje nenurodyti). 1994 m. kuopoje buvo organizuotas amerikietiškos literatūros vertimas apie kovą miesto sąlygomis (vertė kuopos savanoris Darius Žičkus, VPU užsienio kalbų fakulteto studentas Rolandas Dapkus). Jos pagrindu 1995 m. SKAT respublikinis savanorių vadų mokymo centras paruošia knygelę „Koviniai veiksmai mieste“.
5. 1994 m. kuopa sukūrė ir išbandė specialią liemenę pėstininkui. Buvo pasiūta 40 vienetų (kuopoje palikta 10). Ją dėvint šiltuoju metų laikotarpiu buvo galima autonomiškai veikti nuo 3 iki 7 parų.
6. Intensyvus kuopos tradicijų kūrimas ir puoselėjimas vyko visus kuopos gyvavimo metus (1991– 1996 m.): nuo 1991 m. lapkričio 7 d. rašomas kuopos metraštis (atsakingi A. Daugirdas, Aušra Ambroževičiūtė); kasmet, spalio 29 d. (išskyrus 1994 m.), iškilmingai minimos oficialios kuopos įkūrimo metinės, pasikviečiant Vilniaus rinktinės ir Pedagoginio universiteto vadovybę, artimus draugus; nuo 1992 m. kuriami filmai apie kuopos veiklą ir mokymus, organizuojamos nuotraukų parodos apie studentų gyvenimą ir tarnybą SKAT‘e (parengtos net 6 ekspozicijos). 1993 m. lapkričio 23 d. Vilniaus rinktinės štabe (Mindaugo g. 26) atidaromas kuopos muziejus, netrukus tapęs SKAT muziejaus filialu. 1994 m. sukuriamas Studento–savanorio ženklas, kurį nešioti turėdavo teisę tik patys geriausieji. Kuopos devizu pasirenkama frazė ,,Ne garsėti, o būti!“. 1996 m. per kuopos penktųjų įkūrimo metinių dieną pristatomas kuopos dainynas „Padainuokim mes sustoję“. Nė viena šventė, nė vienas žygis neapseidavo be tradicinės „Meškutės“ – senovės lietuvių karo šokio. Savanoriai sveikindavo vieni kitus gimtadienių ar šeimos švenčių progomis, pagelbėdavo nelaimėje, netekus artimo žmogaus, buvo įkūrę savišalpos fondą, fondą kuopos reikmėms ir t. t. – buvo (ir išliko) viena „didelė šeima“.
1996 m. pabaigą galima laikyti VPU kuopos egzistavimo pabaiga, nors kuopa kaip kovinis vienetas ir išliko (833 kuopa, kartais dar buvo vadinama jaunimo kuopa). Kokios priežastys suformulavo tokią išvadą? Nuo 1994 m. vidurio labai sumažėjo, o nuo 1996 m. neliko ateinančių tarnauti į kuopą naujų studentų, juos keičia technikumų ir vidurinių mokyklų moksleiviai; 1996 metais „nunyksta“ ir 5–rius metus puoselėtos studentiškos kuopos tradicijos. Paskutinis tokių tradicijų akordas – 1996 m. kuopoje organizuotos kontrolinės išbandymų pratybos norintiems gauti Studento–savanorio ženklą (ši garbė iš viso buvo suteikta 24 kuopos savanoriams) ir kuopos įkūrimo penktųjų metinių minėjimo šventė Vilniaus karininkų ramovėje; 1997 m. rudenį pasitraukė paskutinis iš VPU studentų kilęs kuopos vadas Darius Žičkus.
Baigus aukštąsias mokyklas (VPU, VGTU, VDA ir kt.), buvę VPU kuopos kariai išsisklaidė. Vieni dirba civilinį darbą, kiti savo gyvenimą susiejo su kariuomene. Net 22 buvę studentų ir jaunimo kuopos kariai tapo profesinės karo tarnybos kariais (iš jų 14 – karininkais), tai Aidanas Andziulis, Gytautas Jundzila, Darius Kidykas, Artūras Pučinskas, Gintaras Koryzna, Dainius Pašvenskas, Rimvydas Adomavičius, Darius Žičkus, Audrius Maleravičius, Gintautas Jakštys, Egidijus Knieta, Albertas Daugirdas, Ramūnas Kaletka, Mindaugas Garšva, Tomas Paražinskas, Mindaugas Kazlauskas, Edvardas Jančiulis, Aušra Ambroževičiūtė, Gintaras Lapinis, Simonas Martinaitis, Tomas Šiliauskas, Gintaras Mockevičius.