Vieno atsistatydinimo istorija (apie gen. Praną Liatuką)

 

Vidmantas Jankauskas

 

…Pasak vienų liudininkų, jis pirmiausia apsilankęs Šančiuose, 6-ojo pėstininkų pulko batalione, ten prikibęs prie karininkų dėl to, kad jie šnekėjęsi su kareiviais („Kas čia per susirinkimai?!”), ir apdalijęs juos po dvi paras daboklės. Pasak kitų, jis vaikščiojęs po kuopas, kalbėjęsis su kareiviais, gyręs juos už tvirtumą ir ištvermingumą. Buvęs jau vidurdienis, kai iš Šančių nuvykęs Panemunėn, į patį neramumų židinį. Lankęs labiausiai nepatenkintas Atsargos bataliono kuopas, įtikinėjęs kareivius nusiraminti ir nekelti ginklo prieš teisėtą vyriausybę. Kai jis priartėjęs prie kulkosvaidžių komandos, čia pasirodę kelios dešimtys ginkluotų artileristų. Toliau viskas įvykę akimirksniu…

Artilerijos pulke ką tik buvo susikūręs revkomas, areštuoti visi karininkai kartu su vadu plk. ltn. M. Gedgaudu. Tie patys artileristai buvo sukurstę Atsargos bataliono kareivius išplėšti ginklų sandėlį ir raginę areštuoti karininkus. Vyriausiasis vadas pasirodęs kaip tik tuo metu. Jis buvęs be jokios apsaugos, tik su adjutantu. Artileristai generolą kaipmat apsupę, nusivedę į savo pulko štabą, o po to uždarę į daboklę. Po pietų susirinkęs revkomas. Kariuomenės vadui buvę pateikti griežti reikalavimai, panašūs į tuos, kurie nuskambėjo dar rytiniame kareivių mitinge prie Soboro. Tačiau generolas jau visai nebebuvo linkęs derėtis. Jis pareiškęs, kad yra suimtas, taigi jau ir nebe vyriausiasis vadas.

Tokia buvo 1920-ųjų vasario 22-oji Lietuvos kariuomenės vadui generolui leitenantui Pranui Liatukui – ko gero, viena juodžiausių dienų ne tik jo, bet ir visos kariuomenės gyvenime. Dar nebuvo tokio atvejo, kad patys kareiviai areštuotą savo vyriausiąjį vadą! Atrodo, kad ir jie patys nesitikėjo šitokios įvykių eigos. Kai dar išvakarėse buvo nuspręsta rinktis ginkluotą mitingą Soboro aikštėje, pirmiausia planuota reikalauti kariškiams rinkimų į Steigiamąjį seimą teisės, paleisti politinius kalinius, pašalinti karininkus, nemokančius lietuvių kalbos, pagerinti kareivių gyvenimo sąlygas. Tai buvo gana rimta, bet dar nereiškė, kad dera pradėti lieti kraują. Kai vasario 22-osios rytą iš Panemunės į miestą mitingan žygiuojančios kuopos ant tilto susidūrė su vyriausybei ištikimų dalių išstatytais kulkosvaidžiais, jos pasuko atgal. Prie Soboro atėjo tik Žaliakalnyje stovėję husarai ir komendantūros kuopa. Į mitingą atvykusiam generolui P. Liatukui teko šiems kariams pažadėti, kad bent dalis reikalavimų bus patenkinta, ir taip įtikinti juos grįžti į kareivines. Sukilimo židinys mieste buvo prislopintas ir lokalizuotas, bet Panemunėje tokia diplomatija nepasisekė, ir kariuomenės vadui naktį teko praleisti daboklėje.

Šiandien daug kam atrodo, kad 1920-ųjų kareivių maišto priežastys gana aiškios. Taip, Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas jiems nepalankus, taip, gyvenimo sąlygos tikrai nepavydėtinos. 1919 m. rudenį ir 1920 m. žiemą valstybei labai trūko pinigų, kelis mėnesius iš eilės nebuvo mokamos algos. „Sanitarinis ir abelnai švaros stovis kareivinėse, ar tai iš neužtektino viršininkų prižiūrėjimo, ar tai dėl kitų priežasčių toli gražu nėra geras. Maistu dalys aprūpinamos nepilnai, kartais trūksta mėsos. Iš priežasties neatsakančio prižiūrėjimo, kareivių valgis dienomis labai mažas“. Tai eilutės iš įsakymo kariuomenei. Vadinasi, situacija buvo žinoma ir bent iš dalies kontroliuojama. Tačiau tik iš dalies. Nors dar vasario pradžioje Kaune buvo likviduotas komunistinis komitetas, bolševikų skverbimasis į kariuomenę neatslūgo. Pirmaisiais „taikiniais” pasirinkti fronte nebuvę, mažai savanorių teturintys daliniai. Kaip tik tokie ir buvo Kauno komendantūros kuopos, Atsargos batalionas, kai kurios Panemunėje tuo metu stovėjusios artilerijos baterijos. Kaip po maišto iš kontržvalgybos šefo plk. V. Sizycho parodymų paaiškės, pasitaikydavę lietuvių karių ryšių su raudonarmiečiais, o žvalgyba turėjusi žinių apie rengiamą sukilimą. Tos žinios atėjusios iš lenkų karininkų ir tai galėjo patvirtinti lenkų kariuomenės išdėstymas prie demarkacinės linijos: budintys traukiniai ir šarvuoti automobiliai ties Vieviu. Aišku, kad maišto sėkmės atveju lenkai tikėjosi įkelti savo koją giliau į Lietuvą. Tačiau pirmi rimti signalai apie gresiantį sukilimą atėjo ne iš žvalgybos skyriaus, o iš pačių dalinių. 8-ojo pėstininkų pulko vadas mjr. J. Čaplikas patyrė apie jo pulke susispietusią bolševikų kuopelę, o komendantūros vadovybė pavojų pajuto, kai vasario 20 d. visiems kareiviams buvo paduotas sugedęs maistas. Pasirodo, tai buvo sąmoninga provokacija, nes maisto tiekimą savo rankas buvo paėmę komunistai.

Tuoj po sukilimo numalšinimo Generalinio štabo viršininko plk. K. Kleščinskio rašytame pranešime kariuomenės vadui, tarp kitko, buvo pabrėžta, jog vasario 23-osios rytą, nesulaukdamas pasiųstų į sukilėlių užnugarį kuopų veiksmų, 8-ojo pulko vadas J. Čaplikas davęs įsakymą pulti Panemunę ir išvaduoti generolą P. Liatuką. Ledu perėjusios Nemuną, 8-ojo ir 6-ojo pulkų kuopos greitai užėmė maištininkų lizdą ir apie 11 val. jau visa Panemunė buvo vyriausybei ištikimos kariuomenės rankose. Šitokia traktuotė ir įsigalėjo mūsų istoriografijoje. Tačiau prieš keliolika metų išeivijoje leidžiamame „Karyje“ buvęs 6-ojo pėstininkų pulko kuopos vadas A. Šukys gana smulkiai aprašė Panemunės sukilimo detales ir aiškiai parodė karinės valdžios neryžtingumą, sutrikimą tuo metu, kai reikėjo apsispręsti – pulti kariuomenės vadą sulaikiusius sukilėlius ar dar palaukti. Nei J. Čaplikas, nei kas kitas iš aukštesniųjų vadų įsakymo pulti Panemunę nedavę. Kuopos, kurioms prailgo gulėti sniege, pakilo atakon po to, kai pro šalį einantis kapitonas P. Kaunas patikino jų vadus, kad nėra ko laukti įsakymų, o reikia veikti… Taigi Panemunės maištas buvo likviduotas ir P. Liatukas išvaduotas gal ne tiek viršininkų sumanumo, kiek jaunesniųjų karininkų ir kareivių savanorių pasiryžimo dėka.

Išvaduotas P. Liatukas tuoj pat nuvyko pas prezidentą ir įteikė atsistatydinimo raportą. Raportas buvo priimtas, ir naujuoju kariuomenės vadu tapo šiose pareigose jau anksčiau buvęs generolas S. Žukauskas. Naujasis vadas P. Liatuką paskyrė Vietinės kariuomenės brigados vado pareigoms. Jau vasarą, pasikeitus vyriausybei, jis buvo paliktas tik ypatingųjų reikalų generolu prie vyriausiojo kariuomenės vado, o rugpjūčio 5 d. išėjo į atsargą. Kodėl tuomet, kai pasaulio didžiųjų grumtynės vėl supurtė Lietuvą, kuomet jau buvo galima justi artėjančius naujus išbandymus ir kuomet valstybei vėl buvo reikalingi prityrę bei atsidavę kariai, iš kariuomenės pasitraukė vienas pirmųjų jos kūrėjų ir vadų – tikslesnio atsakymo nėra ir šiandien. Audringame to meto gyvenime šis įvykis liko tarsi nepastebėtas, o ir vėliau, rašant memuarus bei ir istorinius veikalus (kad ir kaip bebūtų keista), generolo pasitraukimas nesusilaukė daugiau dėmesio, paskendo daugybės kitų faktų faktelių sraute. Dabar, kai nebeliko tos epochos liudininkų, o istorija išskyrė kitus svarbius įvykius, atrodo, kad atsakymas į klausimą, kodėl generolas 1920-ųjų vasarą paliko kariuomenę, gali slėptis jo paties biografijoje.

Gimęs 1876 m. sausio 29 d. Tauragės aps. Kvėdarnos vls. Padievaičio kaime, P. Liatukas mokėsi Palangoje (kartu su A. Smetona) ir Rygoje (kartu su K. Bieliniu), jau tada buvo žinomas kaip susipratęs lietuvis, linko į humanitarinius mokslus ir norėjo studijuoti istoriją. Tačiau gyvenimas privertė rinktis kariškio profesiją. 1905 m. jis baigė Vilniaus junkerių mokyklą, tarnavo pėstininkų pulkuose Novgorodo gubernijoje ir Liepojoje, Pirmojo pasaulinio karo metais kelis sykius buvo sužeistas ir už nuopelnus pakeltas į pulkininko laipsnį bei gavo bajorystę. Niekada neprarado vilties sugrįžti į Lietuvą, net buvo davęs įžadą nevesti svetimtautės ir tai garbingai ištesėjo – vedė jau įsikūręs Kaune.

Lietuvos kariuomenėn P. Liatukas įstojo 1918 m. gruodžio 5 d. ir tuoj pat gavo formuoti 2-ąji pėstininkų pulką. Tačiau darbas nesisekė – Vilniuje bei jo apylinkėse rinkti savanorius buvo keblu, be to, šalimais kūrėsi ir kiti daliniai Gruodžio 24 d. P. Liatukas buvo paskirtas Apsaugos ministerijos štabo viršininku. Taip jis lyg ir tapo aukščiausiu pareigūnu kuriamoje kariuomenėje, tačiau vėlgi, vartant to meto dokumentus, susidaro įspūdis, kad štabo viršininko būta antraeilės figūros – visus rimtesnius reikalus sprendė pats ministras M. Velykis. Tuo tarpu 2-ąji pėstininkų pulką Kaune gana sėkmingai formuoti ėmėsi karininkas V. Glovackis. Jis buvo toks aktyvus, kad netruko perlenkti lazdą. Karinė vadovybė nusprendė Glovacki pašalinti iš pulko ir vadu vėl paskirti P. Liatuką. Taip ir buvo padaryta. Naujasis pulko vadas pasirodė besanti tikra priešingybė V. Glovackiui. Pirmiausia jis nors lėto būdo, bet užsispyręs ir nelinkęs pulke toleruoti nuolatinius drausmės pažeidimus bei šeimynišką atmosferą. Permainą visi pajuto gana greitai, kilo nepasitenkinimas. Čia dar įsipainiojo kai kurie politikai ir pulkas ėmė ruoštis vaduoti V. Glovackį iš kalėjimo. Atomazga įvyko 1919-ųjų gegužės 4-ąją. Vienas liudininkas prisimena: „Mums bekalbant, išgirdome šauksmus: „Pulko vadas ateina!“ Pamatėme ateinant pulko vadą karininką Liatuką su adjutantu. Stojome visi į eiles. Pulko vadas priėjo prie susirinkusių kareivių ir pasveikino: „Sveiki, vyrai!“ Tyla buvo jam atsakymu. Jis labiau išblyško, sumišo. Bet pradėjo kalbėti. Jo iškalba buvo nekokia, tą pajuto visi kareiviai ir tarp jų pasislėpę karininkai. Kareivių eilėse kilo iškart murmėjimas, o paskui ir visai garsūs šauksmai: „Areštuot Liatuką!“ Pulko vadas Liatukas grižo kelių kareivių lydimas į pulko štabą, mes gi, lyg sunkią naštą nuo pečių numetę, skubiai leidomės į žygį…“ Taigi atsikratęs vadu visas pulkas su ginklais nužygiavo Karo ligoninės link ir išvadavo ten laikytą buvusi pulko vadą V. Glovacki. Vyriausybė buvo priversta grąžinti jį į ankstesnes pareigas, o P. Liatukas gavo formuoti 3-iąji pėstininkų pulką… Kokia jo savijauta buvo tuomet, ką jis galvojo, nežinoma, bet beveik nėra abejonės, kad nepraėjus metams toje pačioje Panemunėje sulaikytas tokių pat įsiaudrinusių kareivių, jis pergyveno panašius jausmus, taip pat skaudžiai pajuto nepelnytą pažeminimą.

Daug energijos ir nervų kainavo P. Liatukui 3-ojo pėstininkų pulko suformavimas, tik kovose su juo pasižymėti taip ir neteko, nes jau 1919 m. liepos mėnesį jis buvo paskirtas I  brigados vadu. Ši vasaros pabaigoje galutinai išvadavo Lietuvą nuo bolševikų, tačiau įnoringo likimo dėka visi pergalės laurai teko ne brigados vadui, o tuomet jį laikinai pavadavusiam karininkui K. Ladigai. Liatuko pavardė tos vasaros operacijų pranešimuose beveik ir nefigūruoja.

Tai, žinoma, būtų lyg ir menkniekis, jei P. Liatuko kaip I brigados vado karjeros nebūtų vainikavęs vienas gana nemalonus įvykis. Ruošdamiesi Daugpilio šturmui lenkai nusprendė, jog būtų negerai, jeigu prie šitų veiksmų prisidėtų ir lietuviai, kurie sėkmės atveju įgytų teisių į užimtą miestą. Pasinaudodami jėgų persvara 1919 m. rugsėjo 27 d. lenkai netikėtai užpuolė I brigados štabą Birkinėliuose ir sulaikė visus ten buvusius: pradedant P. Liatuku, baigiant raštininkais… Nežinia kuo visa tai būtų pasibaigę, jei karininkui J. Čaplikui nebūtų pavykę pasprukti ir perspėti kitas fronte stovėjusias lietuvių dalis. Kai reikalai pakrypo link ginkluoto susirėmimo, lenkai nusprendė negilinti konflikto ir pasitraukė iš Birkinėlių, bet P. Liatukui vis vien teko aiškintis vadovybei, kaip čia atsitiko, kad be didesnio vargo buvo užpultas ir kuriam laikui neutralizuotas svarbiausios fronte esančios dalies štabas.

Bermontininkų likvidavimo epopėjoje P. Liatuko, kaip kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministerijos valdytojo vaidmuo buvo tikrai išskirtinis. Ir vėlgi jo nuopelnai tiek amžininkų, tiek istoriografijoje liko tarsi nepastebėti. Didžiausi laurai antrąsyk atiteko K. Ladigai, Radviliškio kautynių herojui, neva savavališkai, vyresnybei nepritariant, įvykdžiusiam šią drąsią operaciją. P. Liatukas, asmeniškai pritaręs šiam žygiui, ne tik liko tarsi antrame plane, bet dargi patyrė nesėkmę, kai bandė nubausti K. Ladigą už tai, kad šis neįvykdė jo įsakymo ir užėmęs Radviliški atsisakė žygiuoti Šiaulius. K. Ladigą užsistojo santarvininkų karinė misija, o P. Liatukas, karštas radikalių veiksmų prieš bermontininkus šalininkas, pasijuto skaudžiai pažemintas, negalintis pasielgti pagal statutą su savo pavaldiniu.

Ir štai 1920-ųjų vasario 22-23 d. įvykiai. Tarsi nebūtų ištisų metų sunkaus darbo kuriant kariuomenę, tarsi vėl viską tektų pradėti iš pradžių. P. Liatukas griežtai atsisakė toliau pasilikti kariuomenės vadu. Į aukščiausiąją vadovybę kopė jaunieji karininkai – K. Žukas, K. Ladiga, I. Musteikis. P. Liatukas buvo įsitikinęs, kad „karininkas žemesniame laipsnyje nė jokiu būdu negali užimti aukštesnės vietos už karininką aukštesniame laipsnyje ir būti paskutiniojo viršininku”, bet gyvenime susiklostė kaip tik tokia situacija, kad generolas atsidūrė žemiau pulkininkų leitenantų bei majorų ir turėjo jiems paklusti! Beveik dvidešimt karinės tarnybos metą kantriai karjeros laipteliais kopęs ir iš ikirevoliucinės Rusijos kariuomenės karinės garbės jausmą atsinešęs P. Liatukas su tuo susitaikyti negalėjo. Dėl to ir ryžosi verčiau išeiti.

Žinoma, tai tik tam tikrais konkrečiais faktais pagrista hipotezė, tačiau ji perša dar vieną mintį: senas, patyręs karininkas ir savo tautos patriotas Pranas Liatukas vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenėje pastebėjo negeras tendencijas, sukeltas jos greito augimo ir kitų priežasčių. Tos tendencijos – tai labai aiškus politizavimas, nuolatiniai vienų ar kitų veikėjų bandymai patraukti ginkluotą jėgą į savo pusę. P. Liatukas kaip kariškis, stengęsis nesutapatinti savęs nė su viena partija, jau istorijoje su V. Glovackio išlaisvinimu labai aiškiai pajuto, kad principas „tai, kas už tavęs stovi” nustelbia „tai, už ką aš stoviu”. Panemunės kareivių maištas, atrodo, galėjo pakoreguoti ir jo nuostatas dėl lietuvių tautos pasiryžimo ginti savo Nepriklausomybę. Juk neatsitiktinai vėliau, jau gerokai atitrūkęs nuo karinių dalykų ir užsiėmęs ūkininkavimu, P. Liatukas atvirai kalbės apie tai, kad kovoje dėl nepriklausomybės lietuvių tauta nepakankamai supratusi savo padėtį ir toli gražu ne visas pastangas padėjusi. Palyginti su gerokai mažesnėmis estų ar latvių tautomis, Lietuvoje pavojaus valandą turėję atsirasti bent 100 tūkstančių savanorių, o realiai jų turėta tik apie 12 tūkstančių. Mobilizacija tos spragos užpildyti negalėjusi. Savanoriai kovėsi narsiai, padedant lenkams iš Lietuvos buvo išstumti bolševikai, po to gerokai aplamdyti bermontininkai, paprastų savanorių ryžtas sužlugdė 1920 m. kareivių maištą, tačiau, susidūrus su želigovskininkais, savanorių dvasios nebeužteko. P. Liatuko nuomone, jeigu pasaulis būtų matęs, kad visa lietuvių tauta nori laisvės, jis kitaip į mus būtų žiūrėjęs. Deja, laisvės norėjo tik dalis. Kurie nenorėjo už laisvę kovoti, samprotavo, kad laisvę jiems iškovos kiti…

Atrodo, kad generolas buvo labai taiklus, jau tada pastebėdamas tai, ką iš naujo suvokiame tik dabar. Jis kartu buvo ir sąžiningas, nes kankinio mirtimi Lukiškių kalėjime 1945 m. įrodė, jog tikrai mylėjo laisvę ir nebuvo linkęs dėl jos derėtis.

Iš knygos Vidmantas Jankauskas. Nepriklausomos Lietuvos generolai. 1 dalis. Vilniaus dailės akademijos leidykla. 1998