Lentvario miesto laikraštis „Klevų alėja“ Nr. 36 (53) 2013-09-06

Arturas Čiras – tremtinių vaikas, Nepriklausomybės gynėjas

Praėjusiais metais „Valstybės žinių“ leidykla išleido Artūro Antano Skučo dokumentinį romaną „Pėstininko užrašai“. Ši knyga yra reikšmingas indėlis Lietuvos Respublikos atkūrimo istorijoje. Tarp daugybės Laisvės gynėjų, stojusių ginti Lietuvą, pavardžių ir pasakojimų suradome ir lentvariečio Arturo Čiro prisiminimus. Susipažinę su A. Čiro paskelbtais prisiminimais, apsilankėme jo namuose Lentvaryje.

Lentvaryje Jūs esate žinomas, tačiau gal galėtumėte prisistatyti mūsų skaitytojams?
Nežinau, kiek aš esu žinomas Lentvaryje. Gimiau buvusių Sibiro tremtinių Jono Čiro ir Onos Mačionytės-Čirienės šeimoje, Lentvaryje, Trakų r. Šaknimis esu šimtaprocentinis dzūkas, bet gimęs ir užaugęs Vilnijos krašte, lentvariškis.

Papasakokite daugiau apie savo tėvų šeimą? Kur prasidėjo ir pasibaigė jų tremtys?
Mano tėvai, jeigu ne tremtis, tai gal būtų ir nesusipažinę – susipažino 1948 m. tame pačiame gyvuliniame vagone. Tėvą ištrėmė iš Purvelių kaimo Nedzingės valsčiuje (dabar Alytaus r.), o mamą iš Atažalyno kaimo Daugų valsčiuje. Nors tarp tų kaimų būtų tik keliolika kilometrų, bet jiedu iki tol nebuvo pažįstami. Į Lietuvą sugrįžo 1958 m., o 1960 m. susituokė Lentvaryje. Turiu seserį Rasą Čiraitę-Dikevičienę, ji – pedagogė, užauginusi dukrą Danielę ir sūnų Justiną.

Užaugote Lentvaryje, turėjote ne vieną jaunystės svajonę. Gal papasakotumėte apie savo jaunas dienas šiame mieste ir Motiejaus Šimelionio mokykloje, regis, joje mokėtės?
Nuo vaikystės mane domino karyba. Kaip ir daugelis vaikų kieme žaidėme karą, mėgome žiūrėti fi lmus apie jį. Domėjausi ginklais, karine technika. O augau, kaip sakoma, priešiškų sovietinei santvarkai elementų – tremtinių šeimoje. Dėl tėvų ir senelių tremties vyresnėse klasėse jaučiau kai kurių mokytojų spaudimą, jie pasitaikius progai primindavo apie tėvų tremtį ir „ne tokias“ pažiūras, mat, tuo metu buvo labai suvešėjęs „komunistinis“ auklėjimas mokykloje (mokyklai vadovavo buvusi rajono komjaunimo sekretorė), bet apie tai gal n e p a s a k o s i u . 

Mano močiutės brolis (iš mamos pusės) Tapilius Sakalauskas buvo 1918 m. savanoris. Senelis Petras Čiras, būdamas pogrindinės organizacijos „Geležinis Vilkas“ narys, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Mamos brolis Kostas Mačionis-Žvalgas (po mirties apdovanotas Kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu) buvo legendinio Dzūkijos partizano Vaclovo Voverio-Žaibo pavaduotojas. Tėvas Jonas Čiras, būdamas paauglys, buvo partizanų ryšininkas slapyvardžiu Šūvis. Kai paauglystėje sužinojau tiesą apie pokarį Lietuvoje, apie žuvusius pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvius, partizanus – mamos ir močiutės brolius, daug kitų giminaičių, pradėjau kitaip žiūrėti į Sovietų kariuomenę. Būti okupacinės kariuomenės karininku negalėjau. Tad 1987 m. baigęs Lentvario 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar Motiejaus Šimelionio gimnazija) turėjau rinktis kitą specialybę, įstojau į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Ketinau tapti kūno kultūros mokytoju arba treneriu. Tam daug įtakos turėjo puikusis mūsų mokyklos kūno kultūros mokytojas Antanas Andrikis. Puikius savo mokytojus Antaną Andrikį ir matematikos mokytoją Reginą Andrikienę (deja, ji jau mirusi) aplankau ir baigęs mokyklą. 

Nuspręsti stoti į Sausio 13-osios barikadas, ginti Seimo rūmus nebuvo paprasta, nes Lietuvos laisve ir nepriklausomybe tikėjo tik patys didžiausi idealistai ir svajotojai. Kokie dvasiniai, istoriniai, šeimyniniai aspektai vedė į Seimo gynėjų gretas?

Mūsų giminėje esu trečios kartos savanoris. Kaip jau minėjau, mano močiutės brolis Tapilius Sakalauskas savanoris buvo 1918 m. Kitas, jau antros kartos savanoris, pokario rezistencijos dalyvis, buvo mano mamos brolis Kostas Mačionis, žuvęs 1946 m. lapkričio mėnesį. Tad, kai 1990 m. po Kovo 11-osios perskaičiau laikraštyje, kad kviečiami savanoriai saugoti valstybinius objektus, nedvejodamas įsirašiau į savanorius. Tačiau, kuomet 1990 m. birželio mėn. buvo formuojami pirmieji Krašto apsaugos departamento padaliniai ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius, aš grįžau toliau tęsti studijas institute. Bet jau 1991 m. sausio 8 d. kartu su dideliu būriu Vilniaus pedagoginio instituto studentų stojome savanoriais ginti parlamentą. Vėliau pradėjau tarnybą Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje.

Paprastai Laisvės gynėjai būna atsargūs – ne viską iškart papasakoja. Jūsų prisiminimai, pateikti  ir „Pėstininko užrašuose“, pasirodė pernai. Ar juose viską pasakėte, ką praėjus kuriam laikui norėtumėte dar papasakoti, pridurti?
Apie pačius įvykius tai nelabai ką ir norėčiau daugiau pasakoti, nes, iš esmės, nebuvau vadas, buvau paprastas eilinis tam tikru metu tam tikroje vietoje, mažai ką ir žinojau. Ir kažko tokio, ko būčiau nenorėjęs pasakoti, net ir nebuvo. Bet gal dar kada nors ir papasakosiu, kas vyko vėliau.

Iš Jūsų puikaus rašinio galime suprasti, kad Laisvės gynėjai, pasikeitus klimatui mūsų Vyriausybėje, valstybėje tapo nebereikalingi. Kodėl taip atsitiko?
1992 m. grįžus į valdžią buvusiems komunistams į visus postus buvo kišami tik savi arba tie, kurie sugebėjo įsiteikti naujai valdžiai. Tarnybą teko palikti su buvusių kolegų (bendražygiais jų pavadinti negaliu) „pagalba“. Na, bet tai jau praeitis, nors ir skaudi. Tuos, kurie man „padėjo“ palikti tarnybą, tegu Dievas nuteisia, o aš tik žmogus.

Kitaip sakant, valdžioje liko tie patys, kurie iki 1991 m. tarptautinio Lietuvos pripažinimo nepriklausoma valstybe buvo kitoje barikadų pusėje arba laukė, kas laimės – prie to ir prisijungs. Manau, kad mes – visa Lietuva – 1992 m. dėl šilto vandens ne tiems atidavėme vadžias.

Vis dėlto norėtume, kad papasakotumėte apie savo kelią po Sausio 13-osios įvykių, ką ir kur dirbote, kokia Jūsų šeima?
Po Sausio 13-osios įvykių dar buvo Rugpjūčio pučas ir tarnyba Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje. Man 1992 m. buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Turiu atsargos karininko liudijimą, esu leitenantas. Laipsnį suteikė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Vėliau, kai 1993 m. buvo naikinamas AT Apsaugos skyrius ir kuriamas Vadovybės apsaugos departamentas, daugelis tapome nebereikalingi. Daug savanorių buvo priversti išeiti iš AT Apsaugos skyriaus. Tačiau tuo metu kūrėsi komerciniai bankai, daugelio bankų apsaugos tarnyboms tuo metu vadovavo buvę savanoriai. Kai buvau atleistas iš Apsaugos skyriaus, turėjau bent kelis pasiūlymus įsidarbinti bankų apsaugos tarnybose. Nuo to laiko 20 metų dirbu bankuose ir 16 metų jau ne apsaugos, bet prevencijos srityje. Tuo metu banką mes laikėme maža valstybe, kurią reikia ginti. Dar buvo to idealizmo. Dabar apsaugos paslaugas madinga ir parduoti, ir pirkti, ir, apskritai, būna neaišku, kas ką saugo, kas per žmogus saugo. Anksčiau buvo kitaip – senesni bankininkai galvodavo, kad geriau šlubas, bet savas.
Laikui bėgant sukūriau šeimą: žmona Rasa, vertėja, verslininkė, dukroms Emilijai ir Audronei, dvynukėms, dabar bus 17 metų, o sūnui Džiugui Daumantui 15 metų. Jie mokosi Vilniuje – Emilija Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje, o Audronė ir Džiugas Daumantas – Vilniaus Valdorfo mokykloje.
2012 m. buvau apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Šiemet per Kaziuko mugę Vilniuje padarėte puikią nuotrauką, kurioje matyti grupė mugės lankytojų, besidominčių „Vorutos“ laikraščiu. Pagauta puiki akimirka. Matyti, kad domitės fotografija, kuo dar?
Be fotografijos dar domiuosi Antrojo pasaulinio karo ir pokario partizaninio karo Lietuvoje istorija. O fotografuoti pradėjau aštuntoje klasėje, kai tėvas padovanojo fotoaparatą. Daug mano klasės draugų turi nemažai nuotraukų, retai kas tiek, kiek mūsų klasė, nuotraukų turėjo. Ir dabar saugau tas nuotraukas sudėtas dėžutėse. Klasiokas Danas Sindaravičius 20 metų mokyklos baigimo proga beveik visas nuotraukas nuskenavo – ką pats turėjo, ką aš turėjau, ir šventės vakarą dideliame
ekrane visi jas peržiūrėjome.

Neteko girdėti, kad dalyvautumėte politiniame gyvenime. Kodėl nedalyvaujate miesto, rajono politinių partijų veikloje, juk tam Jums tikrai užtenka kompetencijos, žinių ir noro?
Jau pažaidžiau politiką. Dalyvavau ir savivaldybių, ir Seimo rinkimuose. 2004 m. Seimo rinkimuose ryžausi netgi vienmandatėje dalyvauti.

Deja, šiais laikais norint laimėti reikia turėti daug pinigų arba gerą rėmėją. Pabandžiau, užteks, dabar reikia remti kitus. Nuo 2011 m. esu atkurtos Tautininkų sąjungos narys, o nuo 2012 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, dalyvauju jų veikloje. Apie Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą nelabai noriu pasakoti, nes į ją įstojau neseniai ir dar nesu daug nuveikęs. Apie tai galėtų papasakoti senieji mūsų sąjungos nariai. Galiu paminėti, kad Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriui vadovauja atsargos majoras Albertas Daugirdas, sąjungos nariai taip pat yra Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, sausumos pajėgų vadas generolas majoras Almantas Leika. Sąjungos narius galima matyti įvairių patriotinių renginių ir valstybinių švenčių metu juodais kostiumais, juodomis beretėmis ir kokarda ant jų. Šių metų liepą Lietuvos karo akademijos (LKA) viršininko pavaduotojo pulkininko leitenanto Valerijaus Šerelio (taip pat buvęs savanoris) iniciatyva Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga buvo pakviesta į pirmojo karininko laipsnio suteikimo ceremoniją 20-ajai LKA laidai. Man tai buvo dviguba šventė. Džiugino tai, kad mes, taip sakant, veteranai, esame gerbiami būsimų Lietuvos kariuomenės vadų, ir tai, kad tą dieną leitenanto laipsnis buvo suteiktas mano sesers sūnui, mano krikšto sūnui Justinui Dikevičiui. Jis, galima sakyti, ketvirtos kartos savanoris. Tradicija tęsiasi.

Dėkojame už atsakymus.

Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė,
Juozas Vercinkevičius
Nuotraukos iš Arturo Čiro
asmeninio archyvo