Apie Antaną Buroką /2013-09-21 Gimtoji_žemė

Gimtoji žemė 2013-09-21

Tik Laisvės dvasioje tavo šaka sužydės

Pasakojimas apie pedagogą, Krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos pirmininką Antaną Buroką
Kęstutis ČESNAITIS

Kai kalvis Vladas Burokas, 1919-1920 metų laisvės kovų da1yvis, nepriklausomoje Lietuvoje gavo solidų užsakymą nukalti ge1cžincs atramas Radiškių tilto sutvirtinimui, pastatę s su žmona Bronislava, naginga siuvėja ryžosi iš Nuotėkų keltis gyventi į Ukmergę. Atlikus užsakymą Burokams beveik užteko pinigų nusipirkti namą su sklypu Ukmergės pakraštyje, Antakalnio gatvėje, kur matėsi tik skerdyklos stogai. Toliau Ukmergės miestą „įrėmino“ Graužiečių kalną apaugęs Buruvkos miškas. Kiek trūko statyboms lėšų, paėmė paskolą iš banko. Abu buvo jauni, mylintys vienas kitą. Svarbiausia – jie gyveno ir dirbo laisvoje Lietuvoje, kur buvo akcentuojama patriotizmo dvasia.
Antano Buroko portretas. Nuotraukos autorius Eugenijus Žygaitis
Antano Buroko portretas. Nuotraukos autorius Eugenijus Žygaitis

„Lietuvybės idėjos, atėjusios iš garbingos krašto istorijos praeities, nūnai ir vėl mums aktualios“, – sako Antanas Burokas, mintimis peržvelgdamas dabartines švietimo reformos klaidas.
Tada jie tikėjo Lietuva, jos valstybingumu. Jautėsi piliečiais ir patriotais Augo nauja kultūros puoselėtojų karta. Tuo didžiavosi. Tad nieko nuostabaus, kad ir Burokų šeimoje auklėjimas buvo grįstas tėviškės meile. Ta dvasia dvelkė beveik kiekvienoje lietuvio šeimoje. Prie to prisidėjo ir likimo dovana.
A. Buroko senelis, vaikas būdamas, iš Kadrėnų kaimo skubėdavo į savaitinę Taujėnų mokyklą. Joje susidraugavo su kartu gyvenusiu Antanu Smetona, būsimuoju Lietuvos prezidentu, atvažiavusiu mokytis iš Užulėnio. A. Buroko senelis iš namų atsiveždavo lašinių, o būsimasis prezidentas – paukštienos. Kartu valgydami, pasikeisdavo namiškių įdėtais lauknešėliais, paįvairindami savo pietų stalą. Bet ar tik ta i? Svarbiausia, juos jungė žinių troškimas. Juk A. Smetonos prezidentavimo  laikais sparčiai mažėjo beraščių ar mažaraščių žmonių. Pažangi švietimo reforma sutvirtino valstybingumo pamatus. Iš kur gi tos dvasios stiprybės vėliau sėmėsi buvę pažangūs ūkininkai, mokytojai ar kultūros veikėjai, tapę Antrojo pasaulinio karo ideologijos įkaitais, per prievartą ištremti iš Lietuvos ar okupantų suluošinti dvasiškai bei fiziškai? Jeigu ne iš tos pažangios, tuomet modernėjimo keliu žengiančios valstybingumo sampratos…

ŠEIMA ANT TRAGEDIJOS SLENKSČIO

Burokų šeima, persikrausčiusi į Ukmergę, žinojo, kad dirbdami jie skolas laiku sugrąžins, o gyvenimas jiems, tapus šeimininkams, bus įdomesnis ir laisvesnis.
Deja, likimas figūras šachmatų lentoje sudėliojo kitaip.
„Tos dienos ir naktys, kaip laiko malūnai“ įsuko šeimą į savo sparnus. Vladui ir Bronislavai Burokams gimė sūnūs: 1933 m. – Edvardas. 1938 m. – Jonas, 1941 m. gimęs trečiasis brolis mirė nesulaukęs nei vienerių metų, o 1944 m. pasaulį išvydo Antanas.
Ar galėjo tautos sūnūs ir dukros susivokti apie gresiančią tragediją? Ar galėjo numanyti, kad ji ištiks juos? Juk politinė padėtis po 1939 metų slaptųjų protokolų pasirašymo Maskvoje išoriškai buvo nulemta. Ir smogė kiekvienai šeimai…
1940 metais – pirmieji trėmimai. Karo tragedija. Po šių įvykių į Vakarus pasitraukė A. Buroko dėdė Mykolas. Kiekvienoje šeimoje prieš akis stojosi kryžkelė: su kuo ir kaip toliau gyventi, sieti savo likimus? Priešintis ir eiti į mišką pas partizanus? Kolaboruoti?
Antanas, būdamas vaikas, po karo, apie 1950 metus, dar nesuvokė savo vyriausiojo brolio Edvardo ir jaunesniojo Jono „keistų“ darbų, kurie pogrindžio sąlygomis ruošdavo proklamacijas pricš sovietų valdžią. Juk jau tada Edvardas, besimokydamas Ukmergės berniukų gimnazijoje, subūrė pogrindinę antisovietinę organizaciją „Keršytojai už Tėvynę“, vėliau tapusią organizacija „Lietuvos patriotas“. Jos pirmininku buvo Antano vyriausiasis brolis. O vidurinysis, Jonas, nors turėjo tik 12 metų, jau padėjo šiai organizacijai. Būdamas ryšininku veždavo Ukmergės krašto Pabaisko apygardos partizanams vaistus, kuriuos gaudavo tuometinis Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios zakristijonas Rutkauskas, proklamacijas, nukreiptas prieš komjaunimo organizacijų ar kolchozų kūrimą, ant lapelių atspaustas žinias. Antanas pamažu ėmė suvokti brolių dvilypį ir pavojingą žaidimą, dar prieš karą likimo pažymėtą šachmatų lentoje…
Po karo jų šeima buvo nuolat sekami KGB struktūrų. Kol galiausiai 1953 metais organizacija „.Lietuvos patriotas“ buvo išduota, o jos pirmininkas E. Burokas, tuo metu tarnavęs sovietų armijoje Vladivostoke, areštuotas ir už pogrindinę antisovietinę veiklą Ukmergėje bei Kaune buvo įkalintas Vorkutos lageryje.
Antanas išgyveno vaikišką dramą, bet išorėje elgėsi panašiai, kaip ir visi vaikai: buvo imlus, sveikas. Jam buvo būdingi to meto vaikiški norai ir troškimai. Žavėjosi balandžiais ir jų auginimu, kaip ir visi berniūkščiai – gainiojo kamuolį. Augo apgaubtas rūpestingų tėvų meiles. Tačiau brolių rūstūs likimai kiekvieną vakarą žodžiais ir mintimis sklandė jų namuose. Vėliau laiškai, kuriuos iš Vorkutos atsiųsdavo Edvardas, Antanui primindavo brolio sielos troškimą gyventi laisvojoje šalyje. Jis sėmėsi karčios patirties.
1963 metais Antanas baigė Ukmergės ketvirtąją vidurinę mokyklą. Išėjo tarnauti i sovietinę armiją,  kur „atpylė“ trejus metus. Kaip jis sako, per daug atiduota laiko tam. Jam sugrįžus namo 1966 metais, buvo sumažintas tarnavimo kariuomenėje laikas. Tam keistam sutapimui Antanas neliko abejingas. Jis sako: man per visą gyvenimą teko kažkaip daugiau pajausti tos prievartinės pareigos naštos… Tačiau charakteryje jau buvo užkoduotas šeimos ženklas: ištverti sunkumus. Ir veikti… Vardan tos Lietuvos – kaip suaugęs suprato jis.
1967 metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą ir studijavo istorijos bei fizinio lavinimo specialybę. Įsivaizduokite, kokį stresą reikėjo išgyventi Antanui, skaitančiam knygose melą apie Lietuvos praeitį ir dabartį? Net apie tai, ką rašė Adolfas Šapoka, buvo uždrausta kalbėti… Antanas rado kompromisą su sąžine: jis pasineria į fizinio lavinimo mokytojo studijas. Pedagoginiame institute su kitais bendraminčiais įkūrė futbolo komandą „Šviesa“ ir tapo jos vadovu. Komandos vardo potekstė aiški: …Tegul sa ulė Lietuvoj/ Tamsumas prašalina / Ir šviesa, ir tiesa/ Mūs žingsnius telydi, 1972 – aisiais, kai baigė institutą, jis pasiliko čia dėstytojauti.
Vėliau dėstė fizinį lavinimą Vilniaus politechnikume… Pasipylė jo auklėtinių apdovanojimai įvairiose respublikinėse moksleivių spartakiadose, konkursuose. Jo moksleiviai dalyvauja orientavimosi sporto, stalo teniso, futbolo varžybose. Futbolininkai vienu metu net buvo Vilniaus „Žalgirio“ komandos rezervas, sakė Antanas. tarsi primindamas mums apie savo kruopštų pedagogo darbą,. matomą jo auklėtinių žaidime. Pasiekia gerų rezultatų. Tačiau vidinis nerimas Antano neapleidžia nė minutei.
Kas galėtų paneigti, kad tuometinė Lietuvos buitinės chemijos gamyklos futbolo komanda, kurią treniravo Antanas, turėjusi marškinėlius su staugiančio vilko atvaizdu (juos sukūrė dabar žinomas menininkas Giedrius Jonaitis), nebuvo preliudija į taip draudžiamą Gedimino sapną apie Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, įkūrimą? Jis priminė, kad 1975 metais pogrindyje su bendraminčiais pradėjo leisti leidinį „Varpas“,  nepamiršęs brolių ir savo kovos priesako už laisvos Lietuvos atgimimą.
1975 metais jį pakvietė dirbti į M. K. Čiur1ionio meno mokyklą auklėtoju ir fizinio lavinimo dėstytoju. Ten jis taip pat suburia gabius muzikantus. Jo auklėtiniai, prisiminė Antanas, buvo ir Artūras Novikas ir Tomas Kutavičius bei kiti. Būtent M. K. Čiurlionio meno mokykloje jis galėjo laisviau elgtis. Jis vėlgi planavo priminti tautai tikrąsias vertybes ir tuo pačiu nuraminant savo nerimą atlikti savo pilietiškumo pareigą, pavojingą gūdžiu sovietmečiu. Šilkografijos būdu kartu su buvusiu politiniu kaliniu Vytautu Vaineikiu ir per draugus išplatina pogrindinės literatūros, nukreiptos prieš sovietinę santvarką Taip protestuojant ir primenant savo tautiškumą.

Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis su A. Buroku 1993 m. Karių dienos minėjime.
Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis su A. Buroku 1993 m. Karių dienos minėjime.

Pagaliau išaušo 1987 metų rugpjūčio 23 diena, kai Laisves sąjunga prie Adomo Mickevičiaus paminklo prabilo apie slaptųjų protokolų paktą, nulėmusį Lietuvos, taigi ir Burokų šeimos, tragišką likimą. Logiškai išsirutuliojo 1989 metų birželį įvykęs Sąjūdžio mitingas Vilniaus Vingio parke. Antanas buvo įsuktas į Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą. Jo širdis džiaugėsi. Pagaliau po tiek metų jis pajuto laisvės dvelksmą… Mintimis seniai buvo kovotojų gretose, tad 1990 metais įstojo į Šaulių sąjungą, tapo jos atsakinguoju sekretoriumi ir štabo viršininku.

Tuo metu šeimoje brendo dar rimtesni pavojai Palikdamas besilaukiančią vaikelio savo žmoną Iriną Astrą nežinioje ir nerime jis taip pat rizikavo. 1991 metų sausio 8-osios rytą savanoris A. Burokas su bendražygiais šauliais stoja ginti Seimo rūmų, sausio 11-ąją prisiekia Lietuvai. Blogiausia, kas gali nutikti moteriai, įvyksta sausio 12-oslos naktį.
Jai,. Irinai Astrai, per televiziją stebint Eglės Bučelytės paskutinį prieš nutraukiant transliaciją pranešimą, prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Greitosios medicinos pagalbos dispečerė praneša, kad nėra laisvų mašinų, nes jos veža sužeistuosius. Netrukus į namus paskambina ta pati dispečerė ir praneša. kad greitosios pagalbos automobilis jau pakeliui. Namuose likusi viena su sūnumi Vyteniu, kęsdama skausmus, Irina Astra stovi tą naktį prie durų tik su chalatu ir laukia mašinos. Jos galvoje – spiečiai prieštaringiausių minčių ir apie vyro Antano likimą, ir apie būsimą kūdikį,. kuris per anksti ruošėsi ateiti į ši pasaulį, ir apie sovietų kareivių karinį pasirengimą Šiaurės miestelyje. Irina ašarotomis akimis pamato sanitarą, atsiųsta iš Seimo rūmų. Jis liepia tuoj pat važiuoti jo mašina, nes greitosios mobilizuotos kitur. Ir štai gimdyvė atsiduria ant operacinio stalo…

ŽVAKĖS SKLEIDŽIAMI DŪMAI PRIKELĖ SŪNŲ

Ligoninėje gimdyvė skubiai operuojama. Gerokai per anksti gimęs kūdikis svėrė tik kilogramą 900 gramų. Neišgyvens, nusprendė gydytojas. Vėliau paguodė: gal valandą ar dvi. Galiausiai liepe ieškoti kunigo. Ta žiauri informacija perduodama Antanui į Parlamentą. Kunigas? Paskutiniam patepimui? Antanui rodėsi, jog po kojomis prasiveria žemė. Staiga šmėstelėjo mintis: susisiekti su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku ir prašytis jo pagalbos. Krašto apsaugos vyrai Seimo rūmuose liepė Antanui net šią sunkią Lietuvai minutę vykdyti šventą tėvo pareigą.
Monsinjoras K. Vasiliauskas tą 1991 metų sausio 16-osios naktį pasiruošė apeigoms pnc gimdyvės lovos. Prieš atsisveikinant Burokų sūneliui su šiuo pasauliu reikėjo jį pakrikštyti. Gydytojas Vladimiras Chijenas laikė žvakę – jis nevalingai tapo ir vaiko krikšto tėvu. Monsinjoras paprašo tėvų suteikti sūnui vardą. Antanas su Irina apie tai net nebuvo pagalvoję. Per anksti tam vaikeliui ateiti į šį pasaulį, dar buvo per anksti… Staiga Antanas ištarė savo tėvo Vlado, nagingo kalvio ir kovotojo už laisvę, vardą. Suteikiant kūdikiui šventą sakramentą visi pastebėjo, kad nuo žvakės sklindantys dūmai nukrypo gimdyvės pusėn ir juos įkvėpė mažyIis…
Prie Parlamento įvykiai rutuliojosi grėsmingai. Antano nerimas buvo dvilypis: širdis daužėsi ir  nerimo, kaip ten sūnus Vladas? Ar ruoštis pakasynoms, ar dar ne? Tačiau tos ne1aimės, apie kurią dauguma galvojo, jis išvengė. Visų nuostabai Burokų sūnus Vladas išgyveno. Dabar jis – Vilniaus universiteto istorijos fakulteto IV kurso studentas. O vyresnysis, Vytenis, studijuoja Dailės akademijoje skulptūros specialybę… Antanas pašmaikštavo, kad su pirmąja žmona susilaukė dviejų liepaičių – dukrų Sigitos ir Renatos. O štai su Irina Astra augina du ąžuolėlius – Vytenį ir Vladą.

Tais pačiais 1991-iais A. Burokas pradėjo dirbti Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Su draugais ir bendražygiais jis sukuria karinį orkestrą, foto-video studiją, teatro studiją, „Savanorio“ laikraštį. 1994 m. išeina į atsargą.
Ats. maj. A. Burokas su LR kariuomenės vadu gen. ltn. Arvydu Pociumi, vyr. ltn. Sigitu Vaitulioniu ir savanoriu Artūru Čiru.
Ats. maj. A. Burokas su LR kariuomenės vadu gen. ltn. Arvydu Pociumi, vyr. ltn. Sigitu Vaitulioniu ir savanoriu Artūru Čiru.

…IŠ TOS ŠAKOS PILIETIŠKUMO ŽIEDAS

Kai A. Burokas 2012 metais kandidatavo į Seimą ir buvo įrašytas į „Drąsos kelio“ partijos kandidatų sąrašą. jo pilietinė pozicija buvo aiški ir kryptinga. Juk jau nuo jaunų dienų buvo tvirtinami tautiškumo, patriotiškumo, pilietiškumo pamatai čia pat šeimoje, matant vyresnių brolių siekius.
Jis aiškiai pakartojo rinkiminėje programoje savo siekius: „…kad toliau būtų plėtojama socialiai teisinga valstybė, besiremianti solidaria tauta. Tvirta tradicine šeima ir krikščioniška morale… gerbtų bendražmogiškąsias vertybes… kad valstybė užtikrintų visuotinį švietimą, tautinį bei pilietinį ugdymą“…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanoja ats. maj. A. Buroką ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Nuotraukos autorė Džoja Gunda Barysaitė
Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanoja ats. maj. A. Buroką ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Nuotraukos autorė Džoja Gunda Barysaitė

Todėl 1991 metais visa galva paniręs į Krašto apsaugos sistemos kūrimą, suvokė turįs pedagogo siekį: jauno kario kultūros ir švietimo ugdymas. Su šia programa širdyje jis 1995 metais tapo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu. A. Burokas buvo miesto plėtros komiteto nariu. Jo veikla 1995-2011 metais Vilniaus miesto savivaldybėje buvo susijusi su miesto tvarkymo organizaciniais darbais…

Burokų šeimos vyrai: sėdi Edvardas Burokas, stovi iš kairės į dešinę – A. Burokas su sūnumis Vladu bei Vyteniu ir Jonas Burokas, 2009 m.
Burokų šeimos vyrai: sėdi Edvardas Burokas, stovi iš kairės į dešinę – A. Burokas su sūnumis Vladu bei Vyteniu ir Jonas Burokas, 2009 m.

Šeimos vyriausiojo brolio Edvardo, šiais metais iškeliavusio Amžinybėn, archyviniai dokumentai perduoti Genocido centro muziejui Vilniuje ir dar kartą primena Burokų šeimos ryžtą siekiant savo ir Lietuvos laisvės tais sovietiniais laikais. Tikiu, kad Vladas, istorijos specialybės studentas Vilniaus universitete, suvokia tėvo, taip pat istorijos pedagogo, dviprasmišką situaciją tais laikais, kai istorinė tiesa buvo iškraipoma, sumenkinama ar užgniaužiama po ženklo įrašu: „visiškai slapta“… Jam šito patirti nebereikia…

Karininkų ramovėje, kur Krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos pirmininką A. Buroką aplankė jo bendražygiai, parodė man jo valstybinius apdovanojimus, gautus už nuopelnus Lietuvai. Jis apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ordinu „Už Tėvynės laisvę“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Garbės savanorio ženklu, jam suteikiamas Garbės savanorio vardas.
Tegul tai ir bus viso jo, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyriausiojo specialisto ryšiams su visuomene, širdimi suvokto gyvenimo atsakas nuo tos Šventosios upės krantų prie Buruvkos miško mums visiems ir lai aidu tai nuskrieja Lietuvos laukais ir kloniais …
 

Antano Buroko archyvinės nuotraukos

 


 

Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *