Atkūrė Lietuvos kariuomenę, išlydėjo okupantus, tačiau liko neįvertinti
Vytautė Merkytė
Paskutiniai rusų armijos kariai palikdami Lietuvą nebijojo bandyti išvežti tai, kas jiems nepriklausė. Kelią okupantams užkirto kariai savanoriai. Tačiau praėjus 25 metams nuo lemtingų įvykių, asmenų, kurie padėjo užtikrinti saugų Rusijos armijos pasitraukimą, tarnystė biurokratiškai yra mažiau reikšminga nei SSRS kariuomenėje.
Tarnyba Sovietų armijoje labiau reikšminga skaičiuojant darbo stažą
1993 metų rugpjūčio 31 dieną iš Lietuvos išvyko paskutiniai Rusijos armijos kariai. Kaip teigia tuomet Savarankiškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT) tarnavęs Savanorių kūrėjų sąjungos narys bei istorinių karinių knygų autorius Ernestas Kuckailis, 1990-1993 metų laikotarpis buvo itin pavojingas, o asmenys, kurie ryžosi tarnauti, padėjo atkurti Lietuvos kariuomenę.
Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, karių savanorių išbūtas laikas SKAT (įskaitant ir tuos, kurie nebuvo sudarę darbo sutarties su tuometiniu Krašto apsaugos departamentu) nėra įskaitomas į pensijų socialinio draudimo stažą, nors į jį yra įskaičiuojamas dviejų metų priverstinė tarnyba Sovietų Sąjungos armijoje.
„Mes kaip neetatiniai savanoriai, kaip kokiais 1919 metais, vykdėme uždavinius. Etatiniai tuo metu būdavo tik kuopų vadai, kuopininkai ir aukštesnio rango vadai. Aš buvau būrio vadas ir neturėjau etato. Atlyginimą gaudavome tada, kai saugodavome konkrečius objektus. Bet su mumis asmeniškai nebuvo sudaromos sutartys“, – pamena E. Kuckailis.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas, prieš minint buvusios Sovietų sąjungos armijos išvedimą iš Lietuvos, kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Lietuvos Krašto pasaugos ministeriją, prašydamas pateikti išaiškinimą, ar karių išbūtas laikas galėtų būti įskaitomas į pensijų socialinio draudimo stažą.
„Sunkiausiu Lietuvai metu tarnybą SKAT žmonės pasirinko vedini patriotizmo. Dauguma jų aukojo viską, net šeimas, savo kuklias santaupas ar sveikatą, – jie buvo pasiryžę ginti Tėvynę bet kokia kaina ir neprašydami jokio atlygio. Kiekvienas jų, stodamas prieš nepalyginamai geriau ginkluotą agresorių, labai aiškiai suvokė grėsmę.
Todėl šie žmonės nusipelno deramo valstybės dėmesio ir jų indėlis į šalies nepriklausomybės įtvirtinimą turi būti vertinamas. Į stažą yra įskaičiuojamas dviejų metų priverstinės tarnybos Sovietų Sąjungai periodas, o tarnyba SKAT sistemoje neįskaičiuojama ir neįvertinama, tad tampa net mažiau reikšminga nei priverstinė tarnyba SSRS kariuomenėje.“ – pranešime žiniasklaidai teigia L. Kasčiūnas.
Tai buvo karinė misija Lietuvoje
Anot E. Kuckailio, noras, kad tarnavimo periodas būtų įtrauktas į pensijų socialinio draudimo stažą yra idėja kaip įteisinti tuometinę tarnybą.
„Situacija tuomet buvo labai įdomi. Kūrėsi Lietuvos kariuomenė. Tuo laikotarpiu frontą laikė SKAT savanoriai ir mokomasis junginys, kuris buvo dar formuojamas“, – pasakoja jis.
Buvęs savanoris pasakoja, kad šiandien, taikos metu, savanoriams irgi nėra skaičiuojamas darbo stažas, tačiau tarnyba 1990-1993 metais priminė karinę misiją užsienyje.
„Tuo metu buvo ne pratybų situacija. Kiekvienas iškvietimas į vadavietę reikšdavo, kad vyksi kažkur vykdyti užduoties. Kaip dabar kariai vyksta į misijas užsienyje, tai tuo metu buvo misija Lietuvoje. Lygiagrečiai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, jai startą davė savanoriai“, – tikina E. Kuckailis.
Jis primena, kad dar tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo Rusijos armija. „Dvi priešiškos jėgos vienoje šalyje. Jei būdavo skambutis iš vadavietės, tai signalas, kad kažkur kažkas vyksta, į kažką reikės reaguoti“, – teigia jis.
E. Kuckailis pamena, kad paskutinį iškvietimą gavo 1993 metų rugpjūčio 31 naktį, tai Lietuvą palikinėjo paskutiniai Rusijos armijos kariai.
„Kai mus kviesdavo, nesakydavo kodėl. Atvykdavome apsiginklavę ir tada informuodavo, kas nutiko. Tuo metu buvo pranešimas, kad išeidami desantininkai niokoja turtą, išveža tai, kas jiems nepriklauso. Mūsų uždavinys buvo kažkaip juos suturėti, kad jie tvarkingai pasikrautų ir išvažiuotų“, – paskutinį iškvietimą pamena vyras. Prieš tarnaudamas SKAT, E. Kuckailis tarnavo ir SSRS kariuomenėje, o šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Jis yra Juozo Lukšos mokymo centro ekspertas, rengia snaiperius.
„Aš buvęs Afaganistane, Irake, Kosove, bet mano koviniai šūviai iššauti virš galvų rusų desantininkams buvo būtent prie Karmėlavos“, – sako jis.
Paskutinį Rusijos armijos karininką E. Kuckailis pasakoja matęs Kaune, A. Juozapavičiaus prospekte, švintant rugsėjo 1 rytui.
Tarnavo ne dėl medalių
Vyras pamena, kad vardan Tėvynės savanoriai atiduodavo paskutinius pinigus, kad nelegaliai nusipirktų ginklų. Kartais, pasakoja jis, ginklų tekdavo ieškoti ir buvusiuose partizanų bunkeriuose.
„Kariuomenė yra viena iš valstybės institucijų, kuri užtikrina valstybės egzistavimą. Be jos būtų sunku įsivaizduoti valstybės atkūrimą. Savanoriška veikla atkūrėme Lietuvos kariuomenę. Už tai ta karta ir vadinama Savanorių kūrėjų karta. Ir yra Savanorių kūrėjų sąjunga“, – teigia E. Kuckailis.
Vyras pasakoja, kad tuo metu savanoriai buvo jauni, nepatyrę, apmokydavo vieni kitus.
„Tikrai negalvojome apie medalius, atlygį. Buvo patriotizmas ir pareigos jausmas, kad turime kažką daryti patys, nes niekas kitas nieko nedarys.
Mūsų nuopelnas yra įvertintas moraline prasme, bet darbo stažo suteikimas gali kažkam ir padėti. Būna, kad žmonėms iki stažo trūksta kelių savaičių“, – svarsto jis. E. Kuckailis pabrėžia, kad tai yra politinės valios klausimas ir ne jam tai spręsti, nes jis tik kareivis.
Seimas gali keisti teisės aktus
Į klausimą, kodėl 1990-1993 metų savanorišką tarnybą atlikusiems asmenims išbūtas laikas tarnyboje nėra įskaičiuotas į darbo stažą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė itin biurokratišką atsakymą:
„Pagal Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą kariai savanoriai buvo rengiami pagal programas per kasmetinius 20 parų apmokymus, atsitraukus nuo darbo.
Atsitraukimo nuo darbo laikotarpiu (20 parų per metus) kariams savanoriams, Krašto apsaugos ministerija mokėjo kompensaciją, tokio pat dydžio kaip ir vidutinis šių asmenų gautas darbo užmokestis jų darbe.
Nuo šios kompensacijos nebūdavo mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl įskaičiuoti šias 20 parų per metus į pensijų socialinio draudimo stažą nebuvo pagrindo (nes pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą į pensijų socialinio draudimo stažą įskaitomos pajamos, kurios apmokestinamos socialinio draudimo įmokomis).
Taigi akcentuočiau, kad į pensijų socialinio draudimo stažą nėra įskaitomas ne visas 1991-1993 m. laikotarpis, bet 20 parų per metus, per kurias asmuo atvykdavo į tarnybos vietą tiesiogiai vykdyti jam pavestą tarnybos užduotį, dalyvauti pratybose ir mokymuose”, – teigia ministerijos atstovė spaudai Eglė Samoškaitė. Anot jos, bet kuriuo atveju Seimas gali apsispręsti keisti ar papildyti teisės aktus.
Krašto apsaugos ministerija savo ruožtu teigia, kad yra atvira diskusijoms dėl geresnių garantijų SKAT savanoriams ir aktyviai prisidės prie galimų svarstymų ateityje sprendžiant darbo stažo klausimą.
„Krašto apsaugos ministerija ypatingai vertina visų patriotiškai nusiteikusių asmenų sprendimą ir pasiryžimą ginti Tėvynę, kurį jie parodė ateidami į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT) ir organizuodami Aukščiausiosios Tarybos gynybą ir reiškia jiems už tai didelę pagarbą ir dėkingumą“, – DELFI teigė KAM atstovė spaudai Asta Galdikaitė.
Įvertino tarnybos riziką bei svarbą
Idėjai, kad savanoriams turėtų būti suteiktas darbo stažas, pritaria istorikas bei Seimo narys Arvydas Anušauskas. Jis priduria, kad ir pats 1990 metais tarnavo be jokios sutarties. „Darbo sutartis tikrai ne kiekvienas turėjo. Buvo be jokių sutarčių priimama priesaika“, – pamena jis.
Anot jo, tai buvo itin pavojingas laikotarpis, o didžiausia rizika teko asmenims, kurie stovėjo Aukščiausios tarybos apsaugoje arba buvo krašto apsaugos departamento darbuotojai.
„Jie būtų buvę pirmieji okupantų taikiniai. Tačiau jie atliko tą stabdantį poveikį, okupantai negalėjo imtis aktyvių veiksmų, žinodami, kad yra tie žmonės“, – taip tuo metu tarnavusių asmenų vaidmenį įvertina istorikas.
Tuometinės Valstybės derybų delegacijos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ekspertas, humanitarinių mokslų daktaras, demisijos pulkininkas leitenantas Gintautas Surgailis pasakoja, kad grėsmė buvo visiems – Rusijos kariuomenė dar tebebuvo Lietuvoje.
„Visi puikiai žinojome ir supratome, kur einame ir kaip tai gali pasibaigti. Rusijos kariuomenė dar buvo. Buvo ir pritilusi KGB. Jų visas tinklas buvo. Visi, kas pasirinko tarnybą Lietuvai, visi gyvenome nežinioje, nes valstybė buvo neprognozuojama“, – apie riziką savanoriams pasakoja G. Surgailis. Ir nors situacija šalyje buvo neprognozuojama, G. Surgailis pastebi, kad tvyrojo geros nuotaikos.
„Buvo pakilimas, noras savos valstybės, būti nepriklausomais. Buvo nuolatinis pavojus, bet baimės jokios nebuvo. Sausio 13 naktį žuvo žmonės, o mes kitą dieną stovėjome prie Seimo. Nemačiau, kad žmonės bėgtų. Priešingai, žmonių buvo tik daugiau“, – sako G. Surgailis.