„Savanoris“ 2007 m. Nr.12 (384)2008 m. Nr.1 (385)

Istorijos akimirkos: Dotnuvos žemės ūkio technikumo šaulių būrys

Ats. gr. dr. Vytautas Račkauskas
Vilniaus universitetas, LKSD

Tęsiant „Savanoryje“ straipsnių ciklą „Istorijos akimirkos“ apie Lietuvos karinius aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentų ir moksleivių padalinius („SKAT Vilniaus universiteto būrys“, 2005 m, Nr.7-8; „SKAT Vilniaus pedagoginio universiteto kuopa“, 2006 m, Nr.11–12), manau verta papasakoti ir apie pradininkus – Dotnuvos žemės ūkio technikumo šaulių būrį (1919–1925 m). Šis šaulių būrys, kaip savanoriai (būrio nariai savo prisiminimuose ir liudijimuose tai visada akcentuoja), dalyvavo 1920 m. užkertant kelią gen. Želigovskio lenkų ordų invazijai į Lietuvą ties Kėdainiais ir 1923 m. Klaipėdos krašto išvadavime (vienas kitas šiuolaikinis istorikas, mintantis iš užsienio fondų, bando įdiegti sampratą „lietuviška okupacija“. Lietuviai okupavo lietuviškas žemes! Taip tik Nikžentaitis gali sugalvoti).

Dotnuviečiai šauliai-savanoriai prie atnaujinto Klaipėdos paminklo 1989 m. (iš kairės): Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Navickas ir Domininkas Varansevičius.

1919 m vasario 7–11 d. prie Kėdainių vyko pirmosios nepriklausomybės kovų kautynės, čia žuvo pirmasis Lietuvos savanoris Povilas Lukšys. 1919 m. lapkričio mėn. 21-22 d. – kovos su bermontininkais ties Meškuičiais, Kutiškiais ir Radviliškiu, mūšio garsai pasiekė ir Dotnuvą. Tai paskatino 1919 m. lapkričio 22 d. įsisteigti Dotnuvos žemės ūkio technikumo šaulių būriui (pirmasis Kėdainių apskrityje). Steigiamajame susirinkime dalyvavo 12 žmonių. Išrinkta valdyba: mokytojas Viktoras Ruokis – pirmininkas (vėliau tapo žymiu profesoriumi), J.Bertašius – sekretorius, V.Putvinskis – iždininkas (Šaulių sąjungos įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvinskio sūnus), geležinkelio stoties viršininkas S. Blažys ir K.Giknius (ūkininkas) – valdybos nariai (vėliau jiems išsikėlus, juos pakeitė J.Žadeikis ir Z.Ruseckas). Susirinkimas nutaria rengti kiekvieną sekmadienį šaulių būrio mankštos pratimus. 1920 01 05 šaulių būrys įregistruojamas Šaulių sąjungos Centro valdyboje. Lenkams įsiveržus į Lietuvą ir užgrobus Vilnių, rugsėjo mėn. įstoja dar 29 mokiniai ir būrys išauga iki 41 šaulio, spalio mėn. 15 d. įstoja dar 6, lapkričio mėn. pradžioje jau minimas 64 šaulių būrys (pagal kitus duomenis iki 80, turbūt priskaičiuotos ir šaulės), o 1923 m. sausio 21 d. į Klaipėdą išvyksta 72 šaulių-savanorių būrys. Be žalio jaunimo būryje buvo ir karo žygių ragavusiųjų – keletas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, tarp kurių pažymėtini J.Lelys, karo su lenkais dalyvis, ir Balys Kaštaunas (Kaštaunis), karo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais (prie Žiežmarių) dalyvis, abu Vyčio kryžiaus kavalieriai.
Dotnuvos žemės ūkio technikumo šaulių būrys 1920 m. dalyvavo kovose su lenkais. 1920 m. spalio 8 d. lenkų gaujos, pasivadinusios „sukilėliais“ (dvi pėstininkų divizijos ir viena raitelių), sulaužiusios Lietuvos-Lenkijos Suvalkų sutartį (1920 10 07), puolė Vilnių nuo Lydos pusės ir jį spalio 9 d. užėmė (lietuvių Vilniuje buvo vos 3 batalionai). „Sukilėliai“ veržėsi gilyn į Lietuvą ir net sugebėjo pralaužti frontą ties Ukmerge (vienas raitosios divizijos eskadronas pro Ukmergę pasuko Kėdainių kryptimi). Todėl ŽŪT šaulių būrys į žygį išsiruošė lapkričio 17-osios naktį, labai skubėdamas, pasiruošimui gavęs apie 10 min. Išlydėti 6 technikumo merginų (tiek tuo metu jų tesimokė) ir ironiškai besišypsančių kairiųjų pažiūrų moksleivių. Iki Dotnuvos vyko pėsčiomis, o toliau – pastotėmis, važiavo ir dainavo plačiuoju vieškeliu į Kėdainius, tik likę du šauliai, negyvenę su kitais kartu bendrabutyje, V. Ruokis ir Rastenis, išėjo geležinkelio bėgiais pėsti. Jiedu vos nesusidūrė su lenkų brigados raitelių būriu, kuris ardė Dotnuvos-Kėdainių geležinkelio bėgius. Kėdainiuose būrys perėjo vietos komendanto žinion ir užėmė barą prieš lenkus. Kėdainių karo komendantas buvo sutrikęs ir į reikalavimą išduoti daugiau amunicijos, kiekvienam bent po porą rankinių granatų ir 2 kulkosvaidžius, pasakė, kad „nieko nenorįs girdėti“. Tik gerai pagąsdinus, kad sandėlius atsidarys ir pasiims ko reikia patys šauliai, praskydęs kapitonas, puslenkis, liepė vieninteliam jo dispozicijoje likusiam kareiviui (kiti buvo išsilakstę) sandėlį atrakinti. Apsiginklavę, šauliai susiskirstė į du būrius (po 32 vyrus) ir nuėjo ginti Kėdainių geležinkelio stoties (vadas A.Kasperavičius; paimti į nelaisvę keli lenkų raiteliai) ir geležinkelio tilto. Lenkai, nespėję susprogdinti tilto, palikę sprogmenis, pabėgo. Ryte Dotnuvos šauliai išsidėstė geležinkelio tiltų per Nevėžį ir Obelį ruože ir laukė lenkų puolimo. Vakare atvykus nuo Kauno lietuvių šarvuotajam traukiniui ir naujokų žemaičių papildymui, būrys patraukė į priekį. Kitas dvi dienas iš lėto į priekį žygiuodami sprunkančių lenkų nebesutiko ir grįžo į Kėdainius. Šių dviejų dienų žygio metu pasitaikė ir incidentų: naktį vienas žemaitis naujokas, budėjęs sargyboje ir nesupratęs slaptažodžio, pradėjo šaudyti į tariamą priešą; o Obelės upę perlipę ir artimiausiame dvare ieškoję maisto 3 dotnuviečiai – Petkevičius, V.Kundrotas ir B.Gurskas – buvo apšaudyti vietinių lenkiūkščių – „peoviakų“ (P.O.W. – Polska Organizacja Wojskowa – teroristinė lenkų organizacija, veikusi Lietuvoje). Po kelių dienų būrio žvalgai Stasys Janulis, Liudas Narbutas, Petras Petkevičius ir Jonas Sadūnas netoli Šėtos susidūrė su lenkų raitaisiais žvalgais, po trumpo susišaudymo lenkai pabėgo. Kiti būrio šauliai gavo lengvesnius uždavinius: transportuoti į Babtus suimtus peoviakus, eiti lauko sargybas ir t. t. Po 10 dienų šauliai grįžo į technikumą. Bendrabutyje juos pasitiko tos pačios penkios merginos moksleivės ir trys surūgę (galbūt kad lenkai, gavę į kailį, pabėgo) kairieji, 1940 m. rusams okupavus Lietuvą, tapę okupantų pakalikais (M.Mickis, P.Šklėrius ir K.Banys). Užvalgę greitosiomis išvirtos „zacirkos“, šauliai nuėjo miegoti, o rytą, pailsėję, jau sėdėjo klasių suoluose…
Nors Dotnuvos ŽŪT šaulių būrys tuo neramiu laiku buvo gerai ginkluotas, bet prastai apsirengęs, dažnai nemiegojęs dvi, tris naktis paeiliui, todėl jų žygio menku pavadinti negalėtume. Tuo pat metu, lapkričio 19 d., prie Širvintų ir lapkričio 21 d. ties Giedraičiais, lietuviai ne tik atrėmė lenkus, bet ir juos sumušė. Lietuvos steigiamajame seime Dotnuvos šauliai net buvo pagirti už ryžtingus veiksmus užkertant kelią lenkų veržimuisi į šalies gilumą. Nepatenkintas buvo tik generalinio štabo viršininkas plk. Kleščinskis, rusų tautybės, vėliau sušaudytas už šnipinėjimą Rusijai.
1922 m. Kūčių vakarą iš rašytojo Vinco Krėvės, tuometinio Šaulių sąjungos valdybos pirmininko, kabineto Kaune per visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai buvo įsakymas rinktis šauliams ir vykti vaduoti Klaipėdos krašto. Tuo metu Klaipėdos kraštas buvo Prancūzijos priežiūroje – Klaipėdoje sėdėjo prancūzų dalinys ir buvo linkstama paskelbti Klaipėdą „freištatu“, t. y. „laisvuoju miestu“, kas buvo labai palanku vokiečių mažumai ir Vokietijai. Lenkija taip pat siekė įlįsti į Klaipėdą. „Ypatingojo paskyrimo rinktinė“, slapta palaikoma Lietuvos vyriausybės, sudaryta iš 455 šaulių, 584 kareivių, 40 karininkų, 2 karo gydytojų, ginkluota šautuvais ir 21 lengvuoju kulkosvaidžiu, 1923 m. sausio 9 d. pasiekė Klaipėdą ir po inirtingų mūšių privertė sausio 15 d., vidudienį, Prancūzijos komisarą Petisnė virš prefektūros iškelti baltą vėliavą ir sudaryti su sukilėlių (taip jie vadinti politiniais sumetimais) vadu Jonu Budriu paliaubas. Prie Didžiosios Lietuvos dalinių prisidėjo apie 300 vietinių gyventojų, todėl galima laikyti tai ir sukilimu. Prancūzams paliaubos buvo labai palankios: jų kariai su ginklais ir amunicija liko kareivinėse, o prefektas su sargybiniais pasitraukė į viešbutį „Viktorija“. Tuo metu iš Prancūzijos į Klaipėdą jau plaukė karo laivas „Volteras“. Petisnė žinojo ne tik apie būsimą sukilimą (taip pat Latvijos, Lenkijos vyriausybės), bet buvo gavęs net lietuvių žygio plano detales ir instrukcijas (tiesiogiai arba per lenkus). Kaip nutekėjo informacija nežinoma, nes slaptas Lietuvos generalinio štabo dokumentas buvo išspausdintas tik 4 egzemplioriais ir įduotas į rankas patikimiems žmonėms. „Volteras“ į Klaipėdos uostą įplaukė sausio 17 d. Anksčiau už prancūzus Klaipėdos uoste pasirodė Lenkijos minininkas „Pilsudskis“, bet jį išvijo paprasti klaipėdiškiai, ypač pasižymėjo valstietės moterys. Ir nors Klaipėdą ir jos kraštą valdė sukilėlių komitetas, vadovaujamas J. Budrio, bet situacija darėsi įtempta, nes buvo neaišku, kaip elgsis prancūzai, taip pat sukilėlių pulko 8-oji kuopa, sudaryta iš visokių miesto valkatų, kurie bet kada galėjo stoti prancūzų pusėn, jei šie pasiūlys „riebesnį kąsnį“. Lietuvos vyriausybė Klaipėdoje pradėjo telkti papildomus patikimus dalinius ir pakvietė Dotnuvos šaulius – ištikimų Tėvynei vyrų būrį, jau „parodžiusius save prieš lenkų eskadronus“ (šaulių pasiuntiniai iš Dotnuvos vienas paskui kitą lakstė į Kauną, pas Šaulių sąjungos vadovybę su prašymais siusti į Klaipėdą, kol pasiuntinys V.Putvinskis grįžęs pranešė: „Išvykstam vakare“).
Dotnuvos ŽŪT šauliai-savanoriai (dalyvauti leista tik savanoriams, kaip ir lenkų agresijos metu) 1923 m. sausio 21 d., vidunaktį, susėdo į atskirą keleivinį vagoną, prikabintą prie traukinio, vykstančio į Klaipėdą. Išvyko tyliai, palydėti tų pačių merginų, kaip ir prieš dvejus metus lenkų mušti. Per Mažeikius, latvių Priekulę, Kretingą šauliai-savanoriai Klaipėdą pasiekė 9 valandą ryto, tapę jau Mažosios Lietuvos sukilėliais (ant kairiosios rankovės žalia juosta su raidėmis M. L. S). Latvija visą tą laiką (sausio mėn.) atidžiai sekė lietuvių karinių dalinių judėjimą per savo teritoriją, bet oficialiai nieko „nepastebėdavo“. Kai dar nepraradusi vilčių užgrobti lietuvių žemes Lenkija ir jos globėja Prancūzija įteikė Latvijai notą, kam praleidžia lietuvius, ši išsigynė, kad „lietuviai atvyko netikėtai, turbūt supainiojo Latvijos ir Lietuvos Priekules“ ir ne ten nuvažiavo, todėl notą-protestą atmetė.

Paminklas Klaipėdos vaduotojams Dotnuvoje.

Stotyje Dotnuvos šaulius-savanorius pasitiko du sukilimo komiteto atstovai – Jonas Vanagaitis ir Jokūbas Stikliorius. Dotnuviškiai pasigedo vieno šaulio – šešiolikamečio Vlado Tiškaus, kuris Kretingos stotyje nugirdęs tauškalus apie aršias sukilėlių kovas ir dideles aukas dezertyravo ir grįžo į Dotnuvą. Vėliau Tiškus tapo politiku ir aukštu valdžios pareigūnu, o sukilimo metu žuvo 12 lietuvių – 2 karininkai, 6 kareiviai, 4 šauliai ir keli prancūzai. Dotnuviškių šaulių amžius buvo nuo 15 iki 25 metų (jauniausias – 15- metis Algirdas Lipčius, Maironio sesers sūnus). Šauliai pateko ltn. V.Juozapavičiaus žinion (nuo 1925 m. Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas) ir tvarkinga rikiuote per miestą nužygiavo į Barščių mokyklą. Kaip teigia J.Zabielavičius savo atsiminimuose, žygiuojant Liepojaus gatve, jų būrį stebėję žmonės buvo nusiteikę ramiai, draugiškai. Pernakvojus Barščių mokykloje, dotnuviečiai buvo perskirti į du būrius po 33 vyrus. Vienas būrys paskirtas į sargybą prie prancūzų minininko uosto krantinėje, o antrasis nuvestas į Bachmano dvarą ir turėjo saugoti tiltus per Danės upę. Pasak J.Zabielavičiaus, sargybos, rikiuotės, šautuvų valymas, kulkosvaidžių ardymas tęsdavosi kelias valandas, o likusį laiką skirdavo maisto paieškoms. Kiekvienas sukilėlis dienai gaudavo du litus, kuriuos dotnuviečių intendantas J.Zabielavičius keisdavo į „ostmarkes“ (kursas 1 Lt – 2500-5000 markių) ir Klaipėdoje bei kaimuose pirkdavo maistą. Jo žodžiais, taip gerai šauliai net Dotnuvoje nesimaitino. Vietiniams vokietpalaikiams nesusigaudant valiutos kursuose, dotnuviečiams ne tik maistui, bet ir įvairiems delikatesams, šokoladui pinigų užtekdavo, net vienam kitam buteliui prancūziško konjako. Lėšas sukilimui aukojo Lietuvos ir Amerikos lietuviai, maistu padėjo klaipėdiečiai. Pvz. bankininkas Juozas Vailokaitis, A.Smetonai tarpininkaujant, Klaipėdos reikalui paaukojo 12 500 dolerių ir pažadėjo, jeigu reikės, dar 10 000 dolerių pridėti. Vasario mėn. 9 d. Antantė sukilėliams paskelbė ultimatumą per 12 valandų iš Klaipėdos miesto ir krašto išsikraustyti. Skelbiama pilna kovinė parengtis. Dotnuviečiai, kaip ir kiti sukilėliai, ruošėsi duoti atkirtį geriau ginkluotiems, bet nekovingiems prancūzų jūrininkams.
Po 3 dienų įtampa atslūgo. Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutaria priskirti Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybei, pačiam kraštui suteikiant autonominį režimą (šis kraštas galutinai pripažintas Lietuvos dalimi tik 1924-05-08, pasirašius konvencijos tekstą Paryžiuje tarp Lietuvos ir didžiųjų valstybių įgaliotinių). Vasario mėn. 16 d. dotnuviečiai dalyvauja Lietuvos nepriklausomybės parade, žygiuoja dainuodami „Šėriau žirgelį“, „Užtrauksim naują giesmę broliai“. Vasario pabaigoje Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė išformuojama, o sveiki ir gyvi Dotnuvos šauliai grįžta namo, į savąjį technikumą tęsti mokslų… Kol šauliai negrįžo iš Klaipėdos, užsiėmimai nevyko, nes technikume buvo likusios kelios merginos (jų mokėsi nedaug), keli nesveikuojantys ir keli kairiųjų pažiūrų moksleiviai.

Na, Vincuk, ne vien šiame fronte kariavom, bet prisimink ir kovas su mūsų ,,Kvadratais“. J.Kelpša I. [1-asis] M. L. sąvanorių pl. I kuopa, I būrys Baibomann 29/I-19/II [19]23 mt. Dotnuvos savanoriai Klaipėdos krašte. Nuotrauka, skirta Vincui Kundrotui, iš Lietuvos žemdirbystės instituto muziejaus fondų.

Technikumo šaulių būrio gyvavimo laikotarpiu pasikeitė 5 valdybos (beveik kas metai). Antruoju šaulių būrio valdybos pirmininku išrinktas J.Žadeikis (nuo 1920 10 05), trečiuoju – J.Lelis (nuo 1921 10 02), ketvirtuoju – V.Kundrotas (nuo 1923 06 07), penktuoju – Vl.Budginas (nuo 1924 03 29 iki 1925 m. rudens). Būrio vadu buvo A.Kasperavičius, 1924 m. jį pakeitė Ig.Zareckas. Kiti aktyvesni šaulių būrio valdybos nariai: Z.Ruseckas, J.Bertašius, J.Rimdžius, J.Sadūnas, J.Savickis. 1924 m. būrys įsigijo vėliavą, kurioje išsiuvinėtas užrašas „Už nepriklausomybę“.
Būrys aktyviai reiškėsi – gaudė dezertyrus, degtindarius, rinko aukas krašto gynimo reikalams, dalyvaudavo tautos šventėse. Nuo pat pradžios įsteigta švietimo komisija (sekcija), propagandos ir aukoms rinkti sekcijos, nuo 1921 m. rudens – sporto sekcija. Pirmosios dvi turėjo ypatingos reikšmės, nes tuo metu be technikumiečių, nariais buvo ir geležinkeliečiai bei kiti aplinkiniai žmonės. Švietimo sekcija suruošė keletą „gerai nusisekusių vakarų“. Sporto sekcijai priklausė ne vien šauliai, bet ir kiti asmenys. Suorganizuota futbolo komanda, lengvosios atletikos klubas, fechtavimosi, svorių kilnojimo, kroketo būreliai. Klubo atstovas Pr. Gėdžius, 1922 m. lengvosios atletikos rungtynėse Kaune pasiekė 1500 m bėgimo Lietuvos rekordą, technikumietis Dobrega 1924 ir 1925 m. pagerino šuolių su kartimi Lietuvos rekordą. Technikumas ir jo šaulių būrys virto lietuvybės puoselėjimo centru Kėdainių apskrityje, kurios dvaruose gyveno daugiausiai sulenkėję šunbajoriai.
1923 m pavasarį ŽŪT šauliams kilo mintis įamžinti Klaipėdos išvadavimą. Dotnuvos dvaro laukuose, Dotnuvėlės upelio vagoje, surandamas 5 tonų akmuo. Jis, su iš Radviliškio geležinkelio depo pasiskolintu domkratu, per 3 dienas iškeliamas iš srovės, užritinamas ant vagonetės ir tam tikslui nutiestais bėgiais vežamas į Dotnuvos technikumo parko centrą, kur paguldomas vadinamoje Šaulių aikštėje. Technikumiečiai darbavosi dviem pamainomis, anksti ryte, prieš pamokas ir po pietų. 1923 05 06 į aikštelę susirinkęs 71 dotnuvietis sukilėlis pasodino puslankiu apie akmenį po uosį (šiuo metu uosių likę apie 20). 1924 m pavasarį, surinkus pinigų, pagaminamas postamentas, akmuo pakeliamas ant jo ir akmentašys iškala žodžius „Klaipėda. 1923.I.15.Trūko 500 m. vergovės pančiai“ bei Lietuvos šaulių sąjungos ženklą. Per Jonines Dotnuvos klebonas Klaipėdos vadavimo paminklą pašventino, o Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis dotnuviečiams sukilėliams įteikė Klaipėdos vadavimo medalius. 1926 m., kitoje akmens pusėje atsiranda žalvarinė plokštė su 75 pavardėmis: 71 technikumietis ir 4 akademijos studentai, Klaipėdos vadavime dalyvavę kituose kariniuose daliniuose ir vėliau įstoję į Dotnuvos akademiją. 1927 m. liepos 1 d., išleidžiant paskutinę, 5-ąją, technikumiečių laidą su susirinkusiais prie paminklo nusifotografuoja Lietuvos prezidentas A.Smetona. 1941-1943 m. iš paminklo išlupama plokštė ir paslepiama arba sunaikinama, kad naujieji šeimininkai vokiečiai istorijos neprisimintų ir nesuvedinėtų sąskaitų. Rusų okupacijos metais paminklas išliko, tik apaugo krūmais ir apsamanojo. 1989 m. birželio 24 d. restauruotas paminklas su nauja asmenvardžių lenta iškilmingai atidengiamas iš naujo. Šventėje dalyvavo 4 likę gyvi 1923 m. sukilėliai: Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius. Važiuodami Kėdainių rajonu, pro Akademijos miestelį, užsukit, pagerbkit sukilėlius, pastovėkit prie Klaipėdos vadavimo paminklo, taip toli esančio nuo uostamiesčio…
1924 m. Dotnuvos žemės ūkio technikumas išaugo į Žemės ūkio akademiją, todėl 1925 m. ruduo yra laikomas ŽŪT šaulių būrio gyvavimo pabaiga ir naujo, Akademijos šaulių būrio, veiklos, kuri buvo ne mažiau aktyvi, pradžia. Amerikiečių istorikas A.Senas yra pastebėjęs, kad 1923 m lietuvių žygis į Klaipėdą buvo „drąsiausias tarpukario Lietuvos užsienio politikos žingsnis“. 1940 m. vasarą, atėmę ginklus, turimą turtą, rusiškieji okupantai Žemės ūkio akademijos šaulių būrį likvidavo.
Baigdamas norėčiau nuoširdžiai padėkoti žmonėms, suteikusiems medžiagą apie Dotnuvos žėmės ūkio technikumo šaulius: ilgametei Dotnuvos akademijos muziejininkei Apolonijai Zimkuvienei, veikliam Kėdainių kraštotyrininkui Ryčiui Tamašauskui, Kėdainių krašto muziejaus direktoriui Rimantui Žirguliui ir Kaišiadorių muziejaus direktoriui Olijardui Lukoševičiui.

Dotnuviečiai šauliai-savanoriai prie atnaujinto Klaipėdos paminklo 1989 m. (iš kairės): Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Navickas ir Domininkas Varansevičius.