„Kartu su pirmąją į Varšuvą paleista raketa pakils raketos į Maskvą iš Prancūzijos, Vokietijos ir JAV.“ – Evgen Dykyj
Anastasija Prokajeva
Po karo nusikaltimų, kurie buvo išaiškinti Kyjivo srityje sėsti prie derybų stalo su Rusijos Federacija nebeįmanoma. Bet kokia hibridinė taika tik reikštų, kad Rusija vėl puls. Gi Ukrainai reikia karo iki pergalės, ir šį kartą priešas neturi nei daug laiko, nei jėgų.
Apie tai, kur Rusija ruošiasi puolimui ir kokia ši šalis turėtų tapti po Ukrainos pergalės, interviu Gazeta.ua kalbėjo buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas Evgen Dykyj.
– Dabar atskleista daug Rusijos nusikaltimų išlaisvintose teritorijose. Karas vyksta devintus metus. Ar kada nors galėsime pamatyti, ištirti žiaurumus Donbase ir Kryme, ar viskas jau nutildyta ir sunaikinta?
– Matėme tą siaubą, kuris nutiko Bučoje, Borodiankoje, Vorzelyje, Irpinėje, Dymerkoje ir kt., kai šios teritorijos buvo išvaduotos iš Rusijos okupacijos. Kai išvaduosime tas teritorijas, kurios kenčia jau devintus metus, ten irgi viskas atsivers. Žinoma, po devynerių metų atlikti tyrimą sunkiau. Tačiau pasinaudojant šiuolaikiniais teismo ekspertizės metodais ir tuo, jog dauguma ten gyvenusių žmonių ir dabar ten pat tebegyvena tai galima padaryti. Iki šiol kartais tiriami Antrojo pasaulinio karo nusikaltimai. Lyginant su tuo, bus daug lengviau atskleisti rusų nusikaltimus Donbase ir Kryme.
„Žmonės buvo grobiami pagal sąrašus, tai yra, okupantams vadovavo vietinis išdavikas“
Tai, ką pamatėme Kijevo srityje, yra kraštutinumas. Tai didžiausias žvėriško žiaurumo laipsnis, kurį parodė okupantai. Ne visose išlaisvintose teritorijose vienoda padėtis. Vakar dieną praleidau vilkstinėje prie Ivankovo, Dymer ir gretimų kaimų – ten vaizdas kitoks. Be okupacijos, rusai darė ir karo nusikaltimus – grobė žmones, kai kuriais atvejais sušaudydavo. Bet tokių atvejų skaičius nepalyginamas – nes ten jie buvo pavieniai, ne masiniai. Žmonės buvo grobiami pagal sąrašus, užpuolikams vadovaujant vietiniam išdavikui. Ivankove ir jo apylinkėse nebuvo sušaudymų gatvėse, kaip kadruose su dviratininko sušaudymu. Ten įvykdyta dešimtys pagrobimų ir žmogžudysčių pagal sąrašus. Tačiau net ir viena tokia egzekucija yra karo nusikaltimas.
Daug kas priklausė nuo konkrečių padalinių ir vadų. Kai kur tai buvo pavieniai atvejai, o kai kur – totali praktika, pateikiama kaip norma. Donbase vaizdai taip pat buvo skirtingi. Reikėtų lyginti ir pagal metus – 2014-ųjų vasaros, 2015 ir vėlesnių metų vaizdai skiriasi. Tačiau neteisėtų sulaikymų ir pagrobimų praktika yra plačiai paplitusi. Visa tai reikalauja tyrimo po deokupacijos.
„Bučą galima lyginti su Srebrenica Jugoslavijoje 1995-aisias“
– Iki šiol egzistuoja „Izoliacija“, apie kurią visi žino. Tačiau pasaulio reakcija į ją nebuvo garsi, visi apie tai pamiršo. Ar taip bus ir šį kartą?
– Tikiuosi ne. „Izoliacija“ – tai koncentracijos stovykla, nelegalaus įkalinimo vietos nepripažintose respublikose ar teroristinėse formacijose. Emocinio suvokimo požiūriu tai visai ne tas pat, kas masinės žudynės. Būtent fizinis šimtų civilių sunaikinimas per trumpą laiką, kurį įvykdė visų pripažįstamos valstybės reguliarioji kariuomenė. Bučą galima lyginti su Srebrenica Jugoslavijoje 1995-aisiais (Bosnijos serbų suplanuotose masinėse žudynėse nužudyta apie 8000 Bosnijos musulmonų vyrų nuo 12 iki 77 metų amžiaus, – Gazeta.ua). Buvo laikoma, kad po Srebrenicos Europoje tokie dalykai tikrai nebeįmanomi. Bet atsitiko. Ir tai padarė nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė, todėl apie jokius taikdarius negali būti nė kalbos. Bet manau, kad pasaulio reakcija bus labai galinga.
Bučos vardas jau nuskambėjo – jį žino daugybė milijonų žmonių. Mes suinteresuoti, kad būtų kalbama ir apie kitas vietoves. Kad būtų aišku, jog mes kalbame apie daugybę atvejų, o ne apie tai, kad koks bataliono vadas išprotėjo ir įsakė tai padaryti. Reikia parodyti, kad tai buvo įprasta praktika – ne visų, bet daugelio reguliariosios Rusijos kariuomenės dalinių. Prie Bučos reikia pridėti Irpinę, Borodyanką, Vorzelį, Gostomelį, Akhtyrką. Dar daug kas paaiškės.
– Ar tikrai Vakarai nuspręs „uždaryti“ Rusiją?
– Rusija jau pusiau uždaryta. Ji yra taip izoliuota, ko dar prieš du mėnesius niekas negalėjo įsivaizduoti. Tačiau dar yra daug spragų. Ir po informacijos apie masinius žiaurumus paskelbimo, dalis tų spragų uždaromos.
„Naujoji valdžia po Putino turėtų pagal pareikalavimą susemti visus nusikaltėlius ir juos išduoti. Kaip buvo su serbais ir kroatais“
– Iki šiol Rusija nebuvo atjungta nuo SWIFT.
– Ir ne tik. Toliau perkama nafta ir dujos. Embargas dar neįvestas. Pasaulis reaguoja pamažu. Tiesą sakant, šis 40 su trupučiu dienų laikotarpis mums atrodo ilgas kaip amžinybė, bet pasauliui – ne. Tačiau sprendimų dėl sankcijų priėmimo greitis yra neregėtas.
Šio karo išdavoje Rusijoje įvyks galingi vidiniai pokyčiai. Nespėliosiu, ar ji išvis išliks vientisa valstybe, ar pabirs į daugybę naujų. Tačiau net jei jis išliks vientisa, jos politinė struktūra, režimas ir valdžia turės kardinaliai pasikeisti. Viena iš naujos vyriausybės pripažinimo ir sankcijų panaikinimo sąlygų turėtų būti besąlygiška Rusijos vykdoma visų nusikaltimais apkaltintų savo piliečių ekstradicija Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Naujoji valdžia po Putino turėtų pagal pareikalavimą susemti visus nusikaltėlius ir juos išduoti. Kaip buvo su serbais ir kroatais po Jugoslavijos karo.
– Ar tokia valdžia Rusijoje įmanoma?
– Be abejo. Svarbiausia, kad pasaulio bendruomenė tvirtai laikytųsi to, kad Rusija arba turės tokią valdžią, arba sankcijos tęsis amžinai ir Rusijos Federacijos globaliame pasaulyje nebus.
– „Su maniakais nesiderama, jie pirmiausia neutralizuojami, o paskui izoliuojami ir priverstinai gydomi“, – sakėte. Tai reiškia, kad derybas su Rusijos Federacija reikėtų nutraukti.
„Derėtis su Rusija nėra prasmės, nes yra šimtaprocentinė garantija, kad niekas nebus įvykdyta, kai tik atsiras galimybė“.
– Taip. Nevertėjo jų pradėti. Kai tą pačią dieną matau žinias, kad mūsų prezidentas lankosi Bučoje, o paskui pasirašo dekretą dėl delegacijos „aptarti saugumo garantijas su Rusija“ sudarymo – atrodo, kad tą daro susidvejinusi asmenybė. Kaip po to, ką matei Bučoje, gali sėstis prie derybų stalo su Rusija? Tai ne apie žmogaus emocijas. Aš kaip tik kalbu apie racionalius sumetimus – neįmanoma kalbėti apie saugumo garantijas su šalimi, kuri taip daro. Mes turime reikalų su valstybe, kuri nepripažįsta jokios teisės. Ji nedarys išimties pasirašant saugumo garantijų sutartį. Tai būtų visiška nesąmonė. Rusija nepaiso bet kokių teisių, o šios valstybės vadovas yra psichiatro klientas. Nuo šio fakto ir būtina formuoti politiką. Derėtis su Rusija nėra prasmės, nes yra šimtaprocentinė garantija, kad niekas nebus įvykdyta, kai tik atsiras galimybė.
Realus elgesys su ta šalimi – susilaikyti nuo bet kokių derybų, kiek įmanoma naikinti jos kariuomenę. Ir tik iš karinės pergalės pozicijų pereiti prie derybų, iš esmės, dėl jų kapituliavimo sąlygų ir dėl reparacijų.
Prancūzija ir Vokietija jau suprato savo kaltę, kad išaugino iš Putino monstrą.
– Ar pasaulis – Vokietija, Prancūzija, Vengrija – nepradės kalbėti, kad Ukraina nenori taikos?
– Taip neatsitiks. Nes šios šalys nėra pasaulio veidas. Orbano marmūzę jau ir taip matėme, geresne netaps. Prancūzija ir Vokietija jau suprato savo kaltę, kad išaugino iš Putino pabaisą. Tai yra, leido Putinui pamažu tapti tuo, kuo dabar yra ir šantažuoti pasaulį. Dėl to kalti kolektyviniai Vakarai, bet Prancūzija ir Vokietija grojo pirmuoju smuiku. Taigi jie nenustos mus remti.
Bet tai yra silpnosios grandys. Yra Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Iki vasario 23-osios šios šalys bandė kalbėtis su Putinu. Bet po vasario 24-osios neveda jokių derybų, jokiais lygiais. Ir net nebando ieškoti tokių kontaktų. Su Putinu baigta. Tai visiška analogija su Hitleriu. Su juo buvo bandoma derėtis, jam nuolaidžiauti – bet iki 1939 metų rugsėjo 1-osios. Tada nuspręsta, kad Hitleris peržengė visas ribas. Kitą kartą su Vokietija buvo kalbamasi jau 1945-ųjų gegužę dėl kapituliacijos sąlygų – su nauja vadovybe. Tai visiška analogija su šiandienine Rusija. Taip dabar elgiasi tikrieji mūsų sąjungininkai. Turime laikytis jų, o ne tų šalių, kurios priverstinai mus palaiko.
„Jei Putinas bandys pulti Baltijos šalis ar Lenkiją, jis pamatys, koks yra penktasis straipsnis“
– Norite pasakyti, kad turėtume kalbėti apie Rusiją, o ne su Rusija? Ar tai turėtų būti naujas formatas, naujas NATO, ar tai turėtų būti daroma JT rėmuose?
– Naujasis NATO – tai rusiški naratyvai, kuriuos, deja, transliuoja ir iš Bankovaja gatvės. Tikiuosi, kad tik dėl nepatyrimo ir naivumo. Mums reikalingas šis aljanso, o ne kažkas naujo. Jis nėra tobulas, bet geriausia iš to, kas yra pasaulyje. NATO yra gynybos sąjunga, sauganti savo nares. Ir jis padarė pakankamai. Jei Putinas bandys pulti Baltijos šalis ar Lenkiją, pamatys, koks yra penktasis straipsnis. Nes visose tose šalyse jau dislokuoti kontingentai. Kartu su pirma į Varšuvą nutaikyta raketa pakils raketos į Maskvą iš Prancūzijos, Vokietijos ir JAV. Taip veikia gynybinis aljansas.
„Nenorėjome stoti į NATO, kai galimybių langas buvo pravertas. Dabar mes už tai mokame”
Kai Baltijos šalys ir Lenkija įstojo į NATO, tuo metu rinkome „raudonąjį direktorių“ Kučmą ir vykdėme vadinamąją daugiavektorinę politiką. Tai mes į NATO nenorėjome, kai galimybių langas buvo pravertas. Dabar mes už tai mokame. Viduryje didelio karo mūsų niekas į Aljansą nepriims. Kai tik laimėsime karą, tos durys atsivers. Taip pat, kaip jau atsiveria ES durys. Mes esame taip arti narystės NATO, kaip niekad anksčiau. Tai reali perspektyva, jei spaudžiami Maskvos mes patys to neatsisakysime. Nes Maskva nori, kad ir toliau liktume be apsaugos, kad negalėtume sukurti tų bazių, kurios dabar saugo Lenkiją ir Lietuvą. Kad pas mus neateitų Vakarų kontingentai. Todėl Rusija pradėjo propagandos operaciją, kad NATO mūsų nenori.
Kalbant apie JT, situacija kitokia. Ši organizacija buvo sukurta Antrojo pasaulinio karo išdavoje. Ji jau seniai savo atgyveno. JT sistemos esmė ta, kad didelės valstybės sprendžia mažųjų likimus. Chartijoje nenumatyta situacija, kad viena iš JT Saugumo Tarybos steigėjų ir nuolatinių narių staiga, užuot derėjusis, imtų daryti, ką nori. JT sukūrė tam, kad Valstijos ir Sovietų Sąjunga galėtų susitartų dėl trečiojo pasaulio šalių likimo. Dabar kalbame apie kitokį pasaulį – kiekviena tauta turi teisę nustatyti savo kelią. Todėl ta sena platforma dabar neatitinka šiuolaikinių iššūkių. JT reikia reformuoti. Tam Kyjivas galėtų būti puikia nauja platforma. Mes to nusipelnėme.
– Su kuo kalbėti apie Rusiją?
– Pirmiausia – su mūsų Vakarų partnerėmis. Su tomis, kurios pasirodė esą tikros sąjungininkės – JAV, Didžiąja Britanija, Kanada, Lenkija, Čekija, Baltijos šalimis. Reikėtų su jomis parengti bendrą poziciją ir stengtis, kad kitos Vakarų šalys tą poziciją priimtų. Trečiasis etapas – pagal konsoliduotą Ukrainos ir Vakarų poziciją formuoti sąrašą sąlygų, kurioms esant Rusija galėtų grįžti į civilizuotą pasaulį. Atėjo laikas mums, amerikiečiams ir britams ieškoti atsakymo į rusų rašytojo Solženicyno klausimus: „Kaip aprūpinti Rusiją?
„Priešas pabėgo iš Kyjivo ir Černigovo sričių, baigia pasitraukti iš Sumų srities. Taigi visa Šiaurė išlaisvinta iš okupacijos„
– Ekspertai ir Generalinis štabas teigia, kad dabar priešas vėl visas pajėgas meta į Rytus ir Pietus.
– Nuo pat pirmos didžiojo karo dienos ten vyksta sunkios kovos. Jos tik stiprės. Priešas pabėgo iš Kyjivo ir Černigovo sričių ir baigia trauktis iš Sumų srities. Vadinasi, visa Šiaurė išlaisvinta iš okupacijos. Tai mūsų pergalė – parodėme priešui, kad tos kryptys yra visiškai neperspektyvios. Bet tai nėra situacija, kadi mes juos visus būtume sumušę. Jie laiku suprato, kad šioje kryptyje neturi jokios perspektyvos užimti kokį nors didelį miestą. Štai kodėl dalys buvo išvestos. Šiuo metu jos pergrupuojamos. Tačiau mes juos taip išvanojome, kad jiems reikia rimtai papildyti personalą ir įrangą. Kurį laiką jie negali stoti į karą, bet dabar kviečiasi rezervistus, kad užlopytų skyles. Vėliau dalys bus perkeltos į kitus fronto sektorius.
Jie sustiprins puolimą prieš Charkivą. Kariniu požiūriu mes jiems stipriai įkrėtėme. Puolant Charkivą orkų padėtis buvo geresnė nei Kyjive. Nes sostinėje jų taip arti neprisileidome, kad galėtų mus terorizuoti artilerija. O Charkive, deja, jiems tai pavyko. Tačiau bandymai šturmuoti miestą baigėsi blogai. Jiems svarbu paimti Charkivą, net jei ten liks vieni griuvėsiai. Nes pagal jų mitologiją tai „pirmoji Ukrainos sostinė“. Jie labai norėtų bent jau blokuoti miestą. Šansas jiems atsirado paėmus Iziumą. Ten miestas labai apgriautas, jie iš tikrųjų užėmė griuvėsius.
„Kol Mariupolis laikosi, jis sukausto didžiules priešo pajėgas“
– Kokie užpuolikų planai Donbase?
– Po Charkivo eitų tai, kas anksčiau buvo vadinama Jungtinių pajėgų operacijų zona. Ten vyksta labai sunkūs mūšiai dėl kiekvieno miesto kvartalo. Mūšiai sunkūs abiem pusėms. Mūsų gynybos linija ten labai gerai įrengta. Tačiau priešas turi skaitinį pranašumą ir taip pat viešpatauja danguje. Kaktomuša pralaužti mūsų gynybos linijos nepavyko. Rusai gana stipriai į priekį išsiveržė tik Luhansko srityje – ten mažesnė miestų aglomeracija, daugiau laukų. Po Iziumo jiems atsirado šansas apsupti mūsų grupuotes iš šiaurės ir pietų. Bet tam pirmiausia reikia paimti Mariupolį, atlaisvinti ten esančias pajėgas. Mat miestas herojiškai laikosi. Žmonės ten tikri kiborgai. Šaudmenų pristatymo problemos. Labai tikiuosi, kad mes realizuosime savo šansą pralaužti tą blokadą. Kol Mariupolis laikosi, jis sukausto didžiules priešo pajėgas. Jis gali tapti ta kryptimi, kur rusai permes atlaisvintas pajėgas iš šiaurės. Jei Mariupolis kris, jie bandys apsupti mūsų Jungtinių pajėgų operacijų zonos grupę.
„Nikolajevo srityje mūsiškiai perėjo į labai sėkmingą kontrpuolimą. Rusai iš ten jau išvaryti“.
– Kokia situacija pietuose?
– Ten rusai nebepuola. Nikolajevo srityje mūsiškiai perėjo į labai sėkmingą kontrpuolimą. Rusai iš ten jau išvaryti. Po viso šito bus galima konstatuoti, jog dideliame kare rusų kariuomenė įsiveržė į 10-ies sričių teritoriją, bet iš penkių mes juos išvijome arba jie patys pasitraukė.
Tačiau tebėra laikinai užgrobta Chersono sritis ir pietinė Zaporižės srities dalis. Dabar priešai perėjo į gynybą, mūsiškiai puola. Tačiau rusai šio mėnesio, deja, nepraleido. Situacija, kai buvo jiems atiduotas Chersonas, būtų atskira istorija, kurią teks išnagrinėti po pergalės. Teks užduoti keletą nepatogių klausimų. Dabar priešas kuria gynybines pozicijas, o siaubingiausia – užkariauja teritorijas. Anksčiau rusų dalys stovėjo tarp Ukrainos miestelių, kurių žmonės demonstravo, jog nesidžiaugia okupantais. Dabar privežta daug pajėgų, taip vadinamos Nacionalinės gvardijos, policijos, FSB-ešnikų. Ir pradeda įvedinėti savo kontrolę – kontrolės punktų sistemą, komendanto valandą, komendantūras. Jie bendradarbiaudami su mūsų išdavikais ir kolaborantais, gauna mūsų aktyvistų sąrašus ir jau pradėjo represijas, gaudo ukrainiečių aktyvistus, ATO narius. Ten įtvirtinamas griežtas represinis režimas. Tuo tarpu iš Nikolajevo srities pusės ruošiamasi atremti mūsų kariuomenės puolimą. Pietuose mes puolame, o ne ginamės, kaip rytuose, bet puolimas vyksta sunkiai. Priešas ruošiasi įnirtingoms kovoms ir valo savo užnugarį.
„Pats blogiausias scenarijus būtų jei pasiduotume pagundai bet kaip užbaigti karą, kad tik greičiau. Ir pasirašytume kažkokią bjaurastį, pavyzdžiui, tą, kurį pasiūlė mūsų delegacija Stambule.“
– Kokia rizika dabar?
– Pats blogiausias scenarijus būtų jei pasiduotume pagundai bet kaip užbaigti karą, kad tik greičiau. Ir pasirašytume kažkokią bjaurastį, pavyzdžiui, tą, kurį pasiūlė mūsų delegacija Stambule. Tai katastrofiškas scenarijus.
– Kiek tikėtina, kad karštasis karo etapas pasibaigs po dviejų savaičių, kaip sakė Prezidento biuro patarėjas Aleksejus Arestovičius?
– Netgi ir jis dabar naujausiuose pasirodymuose bando priartėti prie realybės. Ne, užbaigti karą per dvi savaites galima vieninteliu mano aukščiau apsakytu būdu. Bet tai būtų gėdinga hibridinė taika. Kuri garantuotų, kad po kurio laiko Rusija atkurs savo sugebėjimus ir išsitaisys klaidas. Tada ji grįžtų su nauju karu, tik mums jau daug prastesnėmis sąlygomis. Tokiu atveju gautume pertrauką, bet karas būtų daug blogesnis. Jei kalbame apie karą iki pergalės, kada tik galėtume gauti realias saugumo garantijas ateičiai, tai truktų ne pora savaičių, o mėnesius. Gera žinia ta, kad dėl sankcijų Rusija neturi jėgų daugiamečiam tokio intensyvumo karui kaip dabar.
– Prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad net ir pasirašius dokumentą su Kremliumi, tai negarantuotų, kad po dvejų metų rusai vėl nepatrauktų prieš mus.
– Gerai, kad jis tai supranta. Bet aš šiek tiek perfrazuosiu. Tai užtikrina, kad orkai vėl lįs. Net nereikia eiti pas būrėją. Klausimas, ar duos mums dvejus metus pasiruošti, ar grįš daug anksčiau.
– Kaip apsisaugoti, kad po pergalės Rusija nepultų?
– Tai mūsų tarptautinių sąjungų ir susitarimų klausimai. Reikia narystės NATO, o ne nesuprantamų garantijų ir naujų mitinių sąjungų. Vienintelė veiksminga sistema, galinti apsaugoti savo nares, yra NATO. Čia reikės pasistengti, kad po pergalingo karo mus ten priimtų. Manau, kad tai realu.
„Turime atimti granatą iš beždžionės. Būtina apriboti ir Rusijos armijos dydį, nustatyti maksimalius puolamosios ginkluotės rūšių kiekius.“
Antras klausimas – kokiomis sąlygomis paleisti Rusiją į laisvę. Čia grįžtame prie poreikio konsoliduoti Ukrainos ir Vakarų šalių pozicijas. Tarp tų sąlygų turėtų būti visiškas branduolinis nusiginklavimas ir nebranduolinės valstybės statusas. Besąlygiškas leidimas tarptautiniams inspektoriams, kurie tikrintų kaip laikomasi šio statuso, ar nėra cheminio ir biologinio ginklo. Iš beždžionės reikia atimti granatą. Būtina apriboti ir Rusijos armijos dydį, nustatyti maksimalius puolamosios ginkluotės rūšių kiekius. Apie karo nusikaltėlių ekstradiciją jau kalbėjome. Būtina reikalauti denacifikacijos. Būtent visų jų mokymo ir švietimo programų peržiūros, kurią kontroliuotų tarptautiniai ekspertai. Vietoj dabartinės šovinistinės propagandos – tikra istorija apie Rusijos kaltę daugelio tautų atžvilgiu. Kolektyvinės kaltės supratimo ugdymas. Visa tai po Antrojo pasaulinio karo jau buvo taikyta vokiečiams ir japonams. Veiksmingumas įrodytas ir rezultatai puikūs. Matome normalias sveikas tautas, kurios nenustojo būti japonais ir vokiečiais. Tačiau jie tapo nepavojingi kaimynams. Tokie darbai turėtų būti atliekami Rusijoje. Tada ji galėtų grįžti į civilizuotą pasaulį. Jei tai jiems netinka, tegul ir toliau sėdi visiškoje izoliacijoje kaip Šiaurės Korėja ir smunka iki tokio lygio, kur sunkvežimiai varomi malkomis.
– Dėl kokios priežasties Vladimiras Putinas ėmėsi plataus masto invazijos?
– Visiškai logiškas sprendimas jam. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis gyveno su bepročio kompleksu, kilusiu jam žlungant Sovietų Sąjungai. Žmogui gyvenimo prasmė – susigrąžinti SSRS ar carinę Rusiją. Jis be to negali normaliai gyventi. Rusijos Federacijos mokyklose mokoma pagal žemėlapį „Rusija ir kaimyninės šalys“. Ten yra bendra stora SSRS siena, o jos ribose – plonos sienos tarp šalių. Taip jie ugdo naujas kartas. Ir Putinui skaudu, kad jis nevaldo šių teritorijų. Kol gyvas, jis nori jas surinkti. Štai kodėl jis pradėjo karą.
„Putinas buvo tikras, kad kai per savaitę ar dvi visiškai prarys Ukrainą, Vakarai tik pripažins šį faktą ir įves simbolines sankcijas.“
O mes dar jį atpalaidavome 2014-aisiais, kai visiškai be kovos atidavėme Krymą. Kai šiek tiek pakovojome už Donbasą, bet kai ten atėjo reguliari Rusijos kariuomenė, negalėjome jiems rimčiau pasipriešinti. Laikėmės drąsa ir didvyriškumu, bet ne organizuotumu ir pasirengimu. Kažkodėl Putinas neatsižvelgė į tai, kad mes aštuonerius metus mokėmės. Jis manė, kad bus kaip 2014 metais – tai pirma klaida.
Putiną taip pat labai atsipalaidavo ir Vakarai – vokiečiai, prancūzai, italai ir t.t. – visą laiką neleido įvesti tikrų sankcijų. Spaudimas sankcijomis trukdė Rusijai, bet ne ypatingai. Putinas buvo tikras, kad kai per savaitę ar dvi visiškai prarys Ukrainą, Vakarai tik pripažins šį faktą ir įves simbolines sankcijas. Jis nesitikėjo, kad atsilaikysime ir nesileisime užimami. Ir kad Vakarai rimtai įsijungs.
– Jei Vakarai 2008 metais būtų reagavę į karą Gruzijoje ir į Donbaso okupaciją bei Krymo aneksiją 2014 metais, ar mūsų karas būtų įmanomas šiandien?
– Žinoma ne. Tai absoliučiai aišku visiems, net prancūzams ir vokiečiams. Jeigu jie būtų rimtai sureagavę tada, šis karas nebūtų prasidėjęs. Taip pat analogija su Antruoju pasauliniu karu – jei Hitleriui nebūtų leista nebaudžiamai praryti Austriją, o paskui Čekoslovakiją, jis nebūtų puolęs Lenkijos ir pasaulinis karas nebūtų prasidėjęs.