„Karys“ 2014 m. Nr.1.(2017) 20-23 psl.

Kariuomenės kūrėjai: naujo kelio beieškant

Lijana Cibulskienė

Juos visuomet pamatysi Sausio 13-osios, Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo, Kariuomenės dienos, valstybinių švenčių minėjimuose, pagerbiant Artūro Sakalausko atminimą, kituose valstybei ir tautai svarbiuose renginiuose. Svarbiausias jų skiriamasis ženklas – juodos beretės, žibančios kokardos su Vyčio ženklu. Tai liudija, jog šie vyrai – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) atstovai. Kuo gi šiandien gali pasidžiaugti, kokiomis bėdomis pasidalyti pirmieji 1990–1991 m. savanoriai?

Tarpukario savanorių istorija

rsz_dscn3082

LKKSS gyvavimo istorija ilga – nuo XX a. pradžios. 1918–1920 m. savanoriai, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pakviesti apginti ką tik paskelbtą šalies Nepriklausomybę, kovodami trimis frontais su lenkais, bermontininkais ir bolševikais, sunkių ir alinančių kovų dėka atstatė Lietuvos valstybingumą. Priešo gretos buvo gausesnės ir geriau ginkluotos, tačiau savanoriai buvo pranašesni savo dvasios tvirtybe – ji ir lėmė pergalę.
Mintis susiburti į visuomeninę organizaciją gimė atsitiktinai. 1925 m. minint Didžiojo Vilniaus Seimo 20-metį buvęs savanoris Saulius Šemerys pasveikino signatarus dar neegzistuojančios LKKSS vardu. Nuo sumanymo iki įvykdymo praėjo keleri metai, kai 1927 m. sausio 8–9 d. Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune įvyko steigiamasis visuotinis Savanorių sąjungos suvažiavimas. Tai buvo viena iš septynių buvusių karių organizacijų, 1923–1940 m. veikusių Lietuvoje. LKKSS narių didžiąją dalį sudarė 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai, vėliau šį statusą buvo ketinama suteikti ir 1918–1919 m. Šiaurės Lietuvos partizanams. Organizacija kūrėsi tuo metu, kai jauna valstybė buvo pasiekusi politinės krizės viršūnę. Gal dėl to ji sukėlė didžiulį susidomėjimą visuomenėje ir spaudoje – buvo stebimi ir bandymai kariuomenės kūrėjus palenkti į vienos ar kitos politinės partijos pusę, tačiau LKKSS iš karto deklaravo, kad neatstovauja jokioms partijoms, o jos tikslas yra „saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kelti ir ugdyti tautinę lietuvių sąmonę, gerinti savo narių ekonominę būklę, rūpintis Lietuvos karžygių atminimo pagerbimu“. Beje, nemažai reikalavimų – skirti žemę visiems kariams savanoriams, suteikti pirmumo teisę aprūpinant valstybine tarnyba, savanorius bedarbius pirmiau aprūpinti darbu, leisti savanoriams kūrėjams turėti kariškus šaunamuosius ginklus, savanoriui kūrėjui ir jo vaikams leisti nemokamai mokytis visose valstybinėse mokyklose skiriant stipendijas ir t. t. – tuometinė Vyriausybė patenkino.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vokietijoje pabėgėlių gretose atsirado nemažai LKKSS narių, todėl susidarė realios sąlygos atkurti šią organizaciją. Savanorių kūrėjų skyriai, vieniję apie 200 narių, buvo išsibarstę Argentinoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Kolumbijoje Naujojoje Zelandijoje, Vakarų Vokietijoje. Nariai bendravo, Centro valdybos rinkimai vyko korespondencijos būdu. Vertindamas LKKSS veiklą tarpukario Lietuvoje, vienas iš sąjungos atkūrėjų Vokietijoje ir JAV ats. kpt. Jurgis Dragūnevičius savo atsiminimuose rašė: „ <…> tai gal vienintelė organizacija iš buvusių Lietuvoje, kuri drįsdavo iškelti krašte vykstančias negeroves. Todėl, daugelio pasakymu, ši Sąjunga Lietuvoje tikrai ėjo tautos sąžinės pareigas, o savanorio kūrėjo vardas tapo garbingu.“ 

Atkūrimo aplinkybės

Apie šiandieninę organizacijos situaciją pasakoja LKKSS valdybos Vilniaus apskrities pirmininkas ats. mjr. Albertas Daugirdas ir vienas aktyviausių narių ats. ltn. dr. Vytautas Račkauskas.

vaiku stovykloje Jaunasis kvotojasPapasakokite, kokios buvo LKKSS atsikūrimo aplinkybės?
A. Daugirdas:
Kad ir kaip būtų keista, tačiau LKKSS atkūrimo istorija po Nepriklausomybės atgavimo 1990 metais plačiau nėra aprašyta iki šiol. Teko girdėti, kad buvo susibūrusi dvylikos žmonių iniciatyvinė grupė, kuri iškėlė idėją atkurti šią organizaciją kaip atsvarą kilusiai grėsmei išformuoti Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Viešojoje erdvėje galime rasti tik informaciją, kad 1993 metų sausio 23 dieną Vilniuje įvyko LKKSS atkuriamasis suvažiavimas. Tiesa, įteisinti organizaciją juridiškai užtruko (tai įvyko tik 1996 metais), nes teko ne kartą keisti ir derinti kai kuriuos įstatų punktus, ypač susijusius su karyba ir ginklais. Kartu su visos sąjungos atkūrimo procesu vyko ir atskirų skyrių, kaip juridinių asmenų, įkūrimo procesai.
Dr. V. Račkauskas:
LKKSS yra savanoriškoji asociacija, vienijanti visų laikų Lietuvos kariuomenės kūrė jus savanorius ir tęsianti 1927 metais įkurtos sąjungos tikslus, uždavinius ir tradicijas. LKKSS buvo atkurta 1993 metų sausio 23 dieną Vilniuje, įvykus atkuriamajam LKKSS suvažiavimui, bet oficialiai LKKSS, ne kartą keičiant ir derinant kai kuriuos įstatų punktus, Teisingumo ministerijos įregistruota buvo tik 1996 metų rugpjūčio 6 dieną.
LKKSS Vilniaus apskrities skyrius įkurtas 1994 metų rugsėjo 2 dieną, Juridinių asmenų registre registruotas lapkričio 10 dieną. Todėl šiuo metu formuojasi nuostata, kad LKKSS atkurta būtent minėtais metais. 2005-aisiais LKKSS vienijo apie 1 500 narių.
LKKSS formuojama pagal Lietuvos Respublikos teritorinį-administracinį padalinimą apskritimis, kurių skyriai sudaro sąjungą (LKKSS įstatai, 1 skyrius, 5 punktas). Skyrių yra 10, visi įkurti tarpukariu ir atkurti atgavus Nepriklausomybę, išskyrus Vilniaus apskrities skyrių, nes tarpukariu Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos. Pastarasis vienintelis iš visų savo vidine struktūra atitinka buvusią Savanorių tarnybą – jį sudaro 8 būriai: Krašto apsaugos ministerijos, „Geležinio Vilko“, Pasieniečių, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) štabo, KASP 8-osios rinktinės etatinių karių savanorių, KASP 8 rinktinės karių savanorių, Šaulių, Visuomeninių organizacijų; šiuo metu formuojamas 9-asis būrys – Karininkų kursų. 

Neveiklumas, susiskaldymas ir asmeninės ambicijos

G_Zagunio mirties metiniu paminejimasBent jau paskutiniais metais LKKSS vadinta „mirštančia organizacija“ – daug narių iš jos pasitraukė, nusivylę imituojama veikla formaliuose renginiuose ir kitais daugiau deklaratyviais dalykais. Ar iš tiesų taip yra?
A. Daugirdas: 
sų organizacijoje daugiausia yra tų, kurie saugojo įvairius valstybinius objektus, kūrė krašto apsaugos struktūras, tarnavo Krašto apsaugos departamente, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, Lietuvos šaulių sąjungoje, pasienyje, prisiekė Lietuvos Respublikai iki 1991 metų rugpjūčio 21 dienos. Taigi šia prasme organizacija tikrai yra „mirštanti“, nes jauniausi amžiumi nariai jau perkopė ketvirtąją dešimtį. Tačiau Jūs klausiate apie kitą žodžio „mirštanti“ prasmę. Dar prieš kokį dešimtmetį LKKSS deklaruodavo, kad jos gretose yra 1 500 narių, o šiomis dienomis apytiksliais duomenimis yra apie 600 žmonių. Be abejonės, dalis narių pasitraukė Anapilin. Tačiau didesnė dalis organizaciją paliko dėl kitų priežasčių. Turėdamas omeny asmeninę patirtį galėčiau įvardyti tokius dalykus, kaip personalinės problemos, neleidžiančios skirti laiko visuomeninei veiklai, bendras nusivylimas valstybėje vykstančiais procesais, stumiančiais užsidaryti į savo kiautą, asmeninės ambicijos, neleidžiančios būti šalia asmenų, kurie esą pakenkė asmeninei karjerai ir, be abejonės, pačios LKKSS neveiklumas ir susiskaldymas. Ar norėtumėte įsilieti į organizaciją, kurios atstovai įsivaizduoja stiprinantys Lietuvą tik pastovėdami negausiomis grupelėmis su valstybinėmis ir skyrių vėliavomis bendroje minioje per įvairias šventes? Ar norėtumėte savo laiką skirti tik postringavimams apie valstybėje suvešėjusias blogybes, tik daugybės įvairiausių deklaracijų pasirašinėjimui ir kreipimuisi į valstybines institucijas, žarstant idėjas, bet jų neįgyvendinant? Ar norėtumėte būti organizacijoje, kurioje medalį galima pelnyti vien tik už tai, kad pora metų mokėjai nario mokestį? Ar norėtumėte bendrauti su žmonėmis, kurie, vadindamiesi kariuomenės kūrėjais savanoriais, čia pat aiškina, kad tai tik visuomeninė organizacija ir kariški dalykai joje yra nepriimtini, o karininkai net turėtų vengti minėti savo karinį laipsnį?
Knygos B_Vokes mokyklaiDr. V. Račkauskas: Galbūt gali susidaryti niūrus įspūdis, tačiau žvelgiant į perspektyvą taip nėra. 2011 metais LKKSS suskaičiavo beveik 800 savo narių visuotiniame susirinkime Kaune, 2013 metais pagal pateiktus apytikslius skyrių pirmininkų duomenis organizacija vienijo apie 600 narių, bet dalis jų buvo tiesiog „popieriniai“. 2011–2012 m. jie atsisijojo, ir kai kuriuose skyriuose, pavyzdžiui, Vilniaus ir Marijampolės apskričių, paskutiniu metu jau pastebimas pagausėjimas. Kai kurie stoja pirmą kartą, kiti – grįžtantys senbuviai. Vadinasi, jie mato perspektyvą sąjungoje. Manyčiau, LKKSS turi galimybę padidinti narių skaičių dukart ar net triskart, ypač provincijoje, viskas priklauso nuo lyderių.
Tolimoje perspektyvoje – maždaug po 50 metų – ji išnyks, nes pagal dabartinius LKKSS įstatus negali pasipildyti naujais nariais, kurie nepradėjo savanoriauti iki pučo Maskvoje žlugimo datos – 1991 metų rugpjūčio 21 dienos. Bet tai ilgas laiko tarpas, jį dar reikia nugyventi… Kaip rodo Vietinės rinktinės sąjungos narių pavyzdys – net ir 80–90 metų senoliai gali nuveikti daug gerų darbų, svarbiausia, kad būtų sveikatos. 

Pirmiausia – susitvarkyti savo kiemą 

Kokie dabar veikiančios organizacijos tikslai, uždaviniai, prioritetai? Ar tai primena tarpukario laikų sąjungos realijas? 
A. Daugirdas: Tikslai nepasikeitė, tik dabar jie apima konkretesnes veiklos sritis. Viena iš jų, pavyzdžiui, yra remti ir stiprinti Lietuvos kariuomenę, kita – suaugusiųjų ir vaikų edukacija, trečia – rūpintis sąjungos narių ir jų šeimų socialinėmis garantijomis. Tokių sričių yra net 17, kitaip tariant, yra visos galimybės nariams realizuoti savo patriotines nuostatas. Vilniaus apskrities skyrius pastaruosius trejus metus vadovaujasi keturių punktų gairėmis, tai yra didina skyriaus valdymo efektyvumą (juk turime daugiau kaip 240 narių), gausina skyriaus narių gretas (kandidatų per visą Lietuvą yra daugiau kaip 4 000), kelia LKKSS autoritetą visuomenėje, plėtoja bendradarbiavimą su Lietuvos kariuomene. Mano giliu įsitikinimu, panašūs prioritetai galėtų būti ir visoje LKKSS, bet pirmiausia reikia susitvarkyti sąjungos kiemą… Kitaip tariant, būtina susiskaičiuoti savo narius, be „mirusių dūšių“, reikia pradėti tvarkingai rinkti nario mokesčius ir visa tai skaidriai deklaruoti pirmiausia savo bendražygiams, liautis aiškintis, kas yra didesnis patriotas. Kai atgis pasitikėjimas vienas kitu, tarp skyrių, tuomet bus galima imtis ir bendrų reikšmingesnių darbų Tėvynės labui.
Dr. V. Račkauskas:
Organizacija savo įstatuose yra įsirašiusi net 16 konkrečių tikslų, svarbiausi būtų: saugoti ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ugdyti tautinę savimonę, visuomenės pagarbą Lietuvos kariuomenei, saugoti jos istorinę atmintį, rūpintis sąjungos narių ir jų šeimų socialinėmis garantijomis bei ginti jų teises. 

Bendraminčių ir bičiulių klubas 

Ko tikitės ateityje, kokią matote perspektyvą? Kur, Jūsų manymu, esate reikalingiausi?
Dr. V. Račkauskas:
Jei naujoji LKKSS veiklos politika, pradėta 2011 metais Vilniuje, įgaus visuotinį mastą visuose skyriuose ir tęsis ne vienerius ar penkerius metus, perspektyva labai šviesi. Mes, savanoriai kūrėjai, reikalingi visuomenei kaip gyvi istorinės atminties puoselėtojai ir savanorystės pavyzdžiai, nes kaskart vis iškyla grėsmė ir noras išblaškyti mūsų gretas, o pačią organizaciją numarinti arba paversti ją „popierine“.
Kita svarbi veiklos sritis – stipri LKKSS, kaip bendraminčių sambūris, kur gimsta visos gerosios idėjos ir konkretūs darbai, kur atidžiai stebima, kaip vystosi Lietuvos valstybė.
Pagaliau LKKSS yra klubas, kuriame galima sutikti ir pabendrauti su gausybe bendraminčių draugų, bendražygių ir pažįstamų. Iš tokių susitikimų visada grįžtu namo pakilios nuotaikos. Ir norisi vėl pamatyti bičiulius – ši trauka sunkiai nusakoma žodžiais. 

Projektų vertė viršija dešimtis tūkstančių litų 

Minėjote, kad žmonės pradėjo grįžti į sąjungą? Kokios priežastys tai lemia? 
A. Daugirdas: 
Be abejonių apie žmonių grįžimą galiu kalbėti tik turėdamas galvoje Vilniaus apskritį. Nuo 2011 metų mūsų skyrius kasmet pasipildo maždaug 12 narių. Įdomiausia, kad jau turime ir narių rėmėjų, kuriems yra priimtinos mūsų idėjos ir veikla. Kaip jau minėjome, laikomės keturių punktų gairių, kurios kasmet virsta į keleto puslapių veiklos planus.
Populiarindami LKKSS, kurdami tradicijas, kurių esmė – veteranų ir tebetarnaujančių karių broliškumo dvasia, rodydami pagarbą ginkluotosioms pajėgoms, pagerbdami savo žuvusius ar mirusius bendražygius, protestuodami prieš netvarką valstybėje bei kitokiomis progomis organizuotai rikiavomės daugiau kaip 15 kartų. Vilniaus apskrities skyriaus nariai skaitė daugiau kaip 10 paskaitų, organizavo 6 išgyvenimo kursus jauniesiems šauliams, vaikų stovyklose. Bendra dalyvių auditorija siekė apie 800 žmonių. Per 2013 metus keturis Vilniaus apskrities skyriaus narius ar jų artimuosius parėmėme finansiškai. Bendra parama siekia 4 214 litų. Pirmą kartą per dvidešimt LKKSS gyvavimo metų dalyvavome kovinio šaudymo pratybose Pabradės poligone, susipažinome su naujausia kariuomenės ginkluote, stebėjome karinio dalinio kovines pratybas. Per praėjusius metus įgyvendinome 8 projektus – sukūrėme skyriaus internetinę svetainę, dovanojome treniruočių ginklus jauniesiems šauliams, konferencinį televizorių Vilniaus įgulos karininkų ramovei, parėmėme vaikų stovyklą „Jaunasis kovotojas“ Jonavoje, pėsčiųjų žygį „Žalio Velnio takais“ Vilniaus apskrityje, paminklo „Kariams – Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams“ statybą, padovanojome daugiau kaip 700 knygų Šalčininkų krašto lietuviškai mokyklai, išleidome 2014 metų kalendorius su LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus ženklais. Bendra projektų vertė viršija 16 000 litų.
Ir tai ne visi nuveikti darbai. Tačiau viliamės, kad galimybė prisidėti prie aiškiai matomos veiklos, ja dalytis su bendražygiais, su kuriais petys į petį stovėta sunkiausiomis 1990–1993 metų dienomis, noras vėl pajusti ginklo brolių dvasią bendroje tvarkingoje rikiuotėje motyvuoja žmones grįžti į LKKSS Vilniaus apskrities skyrių. 

Iš kaulytojų – į rėmėjus 

Kaip bendraujate su Lietuvos kariuomene? 
A. Daugirdas: 
Jau minėjau, kad vienas iš LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus tikslų yra siekti glaudesnio bendradarbiavimo su kariuomene. Pirmiausia nusprendėme atsisakyti prašytojo sindromo, tai yra vengiame apsunkinti kariuomenę, prašydami transporto, kareiviškos košės ar kitų dalykų. Nors tokie prašymai kartais neišvengiami, tačiau mes savo ruožtu ėmėme gaivinti tarpukario tradiciją remti ginkluotąsias pajėgas. Štai, pavyzdžiui, dar 2011 metais Lietuvos karo akademijai padovanojome keturis, o Lietuvos šaulių sąjungai šešis treniruočių ginklus. Šiais metais, kaip jau minėjau, materialine dovana parėmėme Vilniaus įgulos karininkų ramovę, o žygyje „Žalio Velnio takais“ visa rezervistų kuopa galėjo dalyvauti be dalyvio mokesčio. Puoselėdami karinę istoriją, viešuosiuose renginiuose dalyvaujame dėvėdami juodas Krašto apsaugos departamento beretes, formuojame rikiuotes Lietuvos kariuomenės renginiuose, vykstame skaityti paskaitų apie Aukščiausiosios Tarybos gynimą, kariuomenės kūrimąsi nuo 1990 metų iki šių dienų ir kitomis temomis į karinius dalinius, organizuojame išgyvenimo kursus jauniesiems šauliams. Savo ruožtu, būtent šiais metais, kariuomenė ėmė rimčiau vertinti ir mūsų skyriaus pastangas. Pirmą kartą per 20 metų buvo sudaryta galimybė atnaujinti kovinio šaudymo įgūdžius, buvome pakviesti stebėti kovinio dalinio pratybų, švęsti su kitomis visuomeninėmis organizacijomis Kariuomenės dieną, jau gauname oficialių kvietimų formuoti rikiuotes Lietuvos kariuomenės renginiuose. Nepaprastai džiugu, kad gerėja supratimas, jog kariuomenės kūrėjai vis dar „turi parako“, kad jie nėra tik „kariniai pensininkai“. Mūsų stiprybė – vienybė ir bendra kovinė dvasia. 

Isgyvenimo kursas jauniesiems sauliamsIšgyvenimo kursas jauniesiems šauliams

A. Čiro, A. Daugirdo, LKKSS VAS archyvo nuotr.