„Savanoris“ 2013 m. lapkritis Nr.11(455) 4, 11 psl.
Grįžta vyrai…
Ats. mjr. Albertas DAUGIRDAS
LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus valdybos pirmininkas
Grįžta vyrai… taip, kaip jie grįždavo į lietuviškus pulkus Napoleono armijoje, tikėdamiesi iškovoti valstybės nepriklausomybę nuo carinės Rusijos. Grįžta taip, kaip vyrai, paklausę agitatorių aikštėse, grįždavo į mišką po atsisveikinimo su šeima 1831 m. ar 1863 m. sukilimų metu. Grįžta kaip vyrai, kurie baigiantis Pirmajam pasauliniam karui skubėjo iš lietuviškų kaimų ir vienkiemių kurti savo valstybės ginkluotųjų pajėgų, o jau po Nepriklausomybės kovų susibūrė į Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą (LKKSS), kad padėtų valstybei atsispirti prieš komunistinio valdymo grėsmę.
Dar ne kartą vyrai grįždavo į aktyvią veiklą, kai tik pajusdavo pavojų valstybei ar pamatinėms vertybėms…
Visai neseniai buvo galima išgirsti, kad Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga yra mirštanti organizacija – tiek fiziškai, tiek dėl besitraukiančių iš organizacijos gretų narių. Iki maždaug 2011 m. ši prognozė atrodė labai tikroviška, tačiau… ėmė grįžti vyrai. Bent jau į Vilniaus apskrities skyrių. Per tris metus pagausėjome 37 nariais, vidutiniškai 12 žmonių per metus. Nieko stulbinamo, tačiau stabilus naujų narių įsiliejimas, o ypač jau buvusių narių grįžimas negali nedžiuginti. Ima ryškėti ir nauja tendencija – į organizaciją ateina žmonės, kurie, negalėdami tapti tikraisiais nariais dėl griežtų kriterijų, nori tapti nariais-rėmėjais.
Tad dėl kokių priežasčių grįžta vyrai į vieną seniausių visuomeninių organizacijų Lietuvoje, į gausiausią – jau 240 narių turintį – skyrių?
Viena paprasčiausių – ginklo brolių dvasia. 1918 m. vyrai savanoriškai rizikavo ateidami į besikuriančią kariuomenę ir iš karto stodami ginti savo valstybės. Taip pat buvo elgiamasi ir 1920 m. lenkų gaujoms užpuolus Lietuvą, ir 1941 m. sukilimo, vokiečių ir rusų okupacijų metais. Taip pat įvyko ir 1990 m. kovo – 1991 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu, kai įsiliejimas į atsikuriančias ginkluotąsias pajėgas reiškė pasiryžimą paaukoti viską, įskaitant ir gyvybę. Tai reiškė ir pasiryžimą išgyventi ne tik vienintelę naktį, tačiau ilgai ir kantriai kurti vieną iš valstybingumo ramsčių – kariuomenę. Šis pasiryžimas įvertinamas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu.
Antra skyriaus stiprėjimo priežastis – tai prieš tris metus prasidėjęs atgimimas. Iniciatyvinė grupė tiesiog be užuolankų iškėlė dilemą – būti organizacijai ar nebūti. Buvo nutarta nuo deklaracijų ir peticijų rašymo įvairioms valstybinėms institucijoms įvairiausiais klausimais ir tik valstybinių švenčių paminėjimo pereiti prie konkrečių darbų darymo vardan tos Lietuvos. Pirmiausia, pradėta tvarkytis ,,savo kieme“ – žmonės įtikinti laiku susimokėti nario mokestį arba išeiti iš organizacijos, t.y. apsivalyta nuo ,,popierinių“ narių, penkių narių skyriaus valdymo organas – valdyba – savo pareigybines funkcijas priartino prie karinės sistemos (tai juk karių organizacija), pradėta detaliai informuoti narius ir visuomenę apie vykdomą veiklą. Tuo tikslu buvo atidaryta internetinė svetainė „kariuomeneskurejai. lt“, parašyta kelios dešimtys straipsnių ir informacinių pranešimų, informacija skleista dešimtyse paskaitų visuomenei. Kad nariai vėl pajustų karinės rikiuotės jėgą, nutarta suvienodinti išvaizdą – dėvėti tamsius kostiumus su pirmosiomis KAD juodomis beretėmis. Vis daugiau dėmesio imta skirti ne apdovanojimams, o savo narių socialinėms reikmėms. Tikslinėmis išmokomis iš skyriaus iždo bei bendražygių surinktomis aukomis paremti penki nariai ar jų artimieji. Bendra paramos suma siekia beveik 4500 Lt.
Kitas žingsnis – imta daryti naudingus darbus. Pradėta gaivinti nepriklausomos Lietuvos tradicija, kai visuomenė kariuomenei teikdavo dovanas, įskaitant ginklus. Taigi, LKA ir LŠS buvo padovanoti 10 treniruočių (airsoft) ginklų už daugiau kaip 10 tūkst. Lt., Vilniaus karininkų ramovei padovanotas didžiulis plokščiaekranis televizorius, už simbolinę kainą pravesti išgyvenimo kursai beveik 100 LŠS narių.
Organizacijos įstatuose parašyta, kad vienas iš tikslų yra saugoti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tad nuspręsta šio tikslo siekti ne tik tuščiai postringaujant apie patriotizmą, o atnaujinant elgesio su šaunamaisiais ginklais ir šaudymo įgūdžius. Vyrai pradėjo treniruotis LKA lazerinėje šaudykloje, o šių metų pavasarį kariuomenė sudarė galimybę palavinti ranką ir akį Pabradės poligone. Galiausiai Vilniaus apskrities skyrius ėmėsi kryptingai remti lenkų šovinistų terorizuojamą ir persekiojamą lietuvybę Rytų Lietuvoje – trims lietuviškoms Šalčininkų rajono mokykloms padovanojo beveik 900 naujų knygų už daugiau kaip 7000 Lt. Kaip tik dabar organizuojama ketvirtoji akcija, prie kurios raginami prisidėti visi neabejingi lietuviškam žodžiui.
Trečias pastarųjų kelių metų tikslas – siekti glaudesnio bendradarbiavimo su Lietuvos kariuomene. Be jau minėtų sąlyčio taškų, bendromis pastangomis imta ieškoti būdų kaip puoselėti pagarbą tarp profesinės karo tarnybos ir atsargos bei dimisijos karių. Jeigu dar prieš trejetą metų LKKSS Vilniaus apskrities skyrius tiesiog išrikiuodavo vyrus juodomis beretėmis kariuomenės renginiuose, tai 2013 m. imti gauti kvietimai į oficialius renginius, o būtent: į LKA absolventų pirmo karinio laipsnio suteikimo bei pirmo kurso kariūnų priesaikos ceremonijas, į savanorio A. Sakalausko žuvimo metinių paminėjimo renginį bei kariuomenės dienos rikiuotę Katedros aikštėje. Savanoriai kūrėjai, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, remiančios krašto apsaugą, pirmą kartą pakviesti stebėti karinių pratybų „Stiprus ulonas 2013“, o taip pat pakviesti ir į Vilniaus įgulos bei atsargos karių kariuomenės dienos paminėjimą ramovėje. Kaip puikų bendradarbiavimo pavyzdį galima pateikti ir pėsčiųjų žygį „Žalio Velnio takais“. Kariuomenė padėjo transportu, medikais, kariais, o savanoriai kūrėjai sudarė galimybę rezervininkų kuopai dalyvauti žygyje be dalyvio mokesčio.
Taigi, viena iš priežasčių, kad vyrai grįžta – tai galimybė daryti gerus darbus Tėvynės labui, kartu su taip pat mąstan- čiais bendražygiais, su tikrais vyrais-kariais. Kita priežastis – grėsmės, kylančios iš tomaševskininkų, paleckiukų, bradauskų, nedraugiškų Lietuvai valstybių pusės. Kai lietuvis artojas pajunta pavojų gimtai žemelei, jis velkasi uniformą ir grįžta į rikiuotę.
