„Karys“ 2012 m. Nr. 12 (2004) 30—31 psl.

Vyrai juodomis beretėmis…

 

Ats. mjr. Albertas Daugirdas
LKKSS Vilniaus apskrities skyrius

 

Tamsus kostiumas, švytintis medaliais, balti marškiniai ir kaklaryšis, juoda beretė, solidus stotas, gyvenimo vėjų nugairintas veidas ir nušarmoję plaukai…Tokių vyrų rikiuotę per besibaigiančius metus galima buvo stebėti ir Sausio 13-osios, Savanorių pajėgų įkūrimo, Kariuomenės dienos, valstybinių švenčių minėjimuose, pagerbiant  Artūro Sakalausko atminimą, atidengiant kenotafus sovietų lageriuose žuvusiems ministrams  ir kituose renginiuose.Tad kas gi tie vyrai?

 

Dėl nuolat pasirodančių publikacijų apie jų nuveiktus darbus dalis skaitytojų tikriausiai net nesuabejoję pasakytų – tai Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. 1927 m. įkurta Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (toliau – LKKSS) dabartinio Lietuvos kariuomenės vado iniciatyva vėl buvo atkurta 1993 m. Ji į savo gretas pakvietė vyrus ir moteris, turinčius Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvio kario savanorio statusą, o taip pat prisiekusius iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Organizacijos įstatuose yra įrašyta, kad jos tikslas yra saugoti ir ginti  Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, remti ir stiprinti Lietuvos kariuomenę bei kita. Sąjunga vienija apie 600 buvusių ir esamų karių, susiskirsčiusių į skyrius Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Tauragėje, Utenoje ir Vilniuje (apskričių ribose). Kariuomenės kūrėjai savanoriai turi savo vėliavas ir ženklą, o nuo 2012 m. Šiaulių skyriaus nario Antano Kliunkos aktyvios iniciatyvos dėka dėvi ir buvusio Krašto apsaugos departamento pirmosios uniformos beretę su kokarda. Veiklai vykdyti kasmet mokamas beveik 30 Lt nario mokestis.
Jeigu jau užsiminiau apie veiklą, tai reikia pripažinti, kad ji ir yra pats didžiausias iššūkis organizacijai. Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų yra negyvas, – pasakyta Šventajame Rašte. Iki pastarojo meto Sąjunga, bent jau žiūrint eilinio nario akimis, apsiribojo daugiausia tik statišku dalyvavimu įvairiuose šventiniuose renginiuose, siuntinėjo įvairias peticijas valstybinėms institucijoms, prisidėjo įamžinant laisvės kovotojų atminimą, lydėjo Anapilin bendražygius ir … dalinosi apdovanojimus. Tačiau pastaruoju metu įvyko ir nemažai akivaizdžiai teigiamų permainų, kad ir … tų pačių apdovanojimų srityje. Net dvejus metus iš eilės – 2011 ir 2012 m. – Karžygio statulėlių nominacijose už gerus darbus skambėjo LKKSS vardas.
Reikšmingą indėlį įgyvendinant Sąjungos įstatų nuostatas įnešė Vilniaus apskrities skyrius (toliau – VAS), vadovaujamas ats. ltn., dr. Vytauto Račkausko, todėl ir šiame straipsnyje iš esmės kalbama tik apie vilniečius. Štai kad ir treniruočių-airsoft ginklų dovanojimo akcijų organizavimas. 2011 m., siekiant atkurti tarpukario Lietuvos tradiciją remti Lietuvos kariuomenę, keturi ginklai buvo padovanoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai (toliau – Karo akademija). Tiesa, vieša viltis, kad Akademijos bendruomenė taip pat pasiryš pratęsti šią idėją, netapo realybe. Kita vertus, jau 2012 m. vilniečiai kūrėjai savanoriai, įkvėpti pirmosios akcijos, suaukojo tiek pinigų, kad buvo nupirkti dar keturi treniruočių ginklai su papildomais akumuliatoriais, apsauginiais akiniais ir šovinukų atsarga. Šios dovanos buvo įteiktos Vilniaus ir Šalčininkų krašto jauniesiems šauliams.
Suvokdami, kad Lietuvos nepriklausomybė gali būti saugoma ir puoselėjant lietuvybę, Vilniaus skyriaus nariai inicijavo knygų dovanojimo akcijas trims Šalčininkų raj. lietuviškų mokyklų bibliotekoms. Iš viso padovanota daugiau kaip 800 knygų, iš kurių trečdalis yra išleistos per paskutinius penkerius metus ir figūruoja populiariausių knygų dešimtukuose. Knygos skirtos visoms mokinių amžiaus grupėms bei apima įvairius žanrus – nuo pasakų, nuotykinės, mokomosios literatūros iki istorinės ir patriotinės.
Per 2012 m. skyriaus atstovai pravedė ir daugiau kaip 13 paskaitų apie Aukščiausios Tarybos gynybą, partizanų taktiką, Lietuvos kariuomenės kūrimąsi, LDK istoriją, pilietiškumą bei išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis aspektus. Šių pranešimų auditorija siekia beveik vieną tūkstantį klausytojų.
Savo sukaupta patirtimi buvo dalinamasi ir organizuotuose trijuose praktiniuose išgyvenimo kursuose Šaulių sąjungos ir LKKSS nariams. O kad „X valandą“ buvę kariai galėtų efektyviai įsitraukti į kovines struktūras, Vilniaus skyriaus nariai dalyvavo lengvųjų šaulių ginklų naudojimo įgūdžių atnaujinimo užsiėmimuose bei šaudymo pratybose Karo akademijos lazerinėje šaudykloje. Beje, Lietuvos kariuomenė net gi dar vakarykščiams kariams profesionalams kariuomenės kūrėjams kažkodėl neišdrįso sudaryti galimybės šaudymo įgūdžius atnaujinti su koviniais ginklais, nors dėl to ir buvo kreiptasi…
2012 m. vasarą vilniečiai savanoriai kūrėjai aktyviai prisidėjo organizuojant ir pirmąjį pėsčiųjų žygį ,,Žalio Velnio takais“, tuo populiarindami rezistencinių kovų istoriją Vilniaus krašte.
Apibendrinant, bendra dovanų ir paramos akcijų vertė per pastaruosius du metus pasiekė daugiau kaip 17 tūkst. litų.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus iniciatyvas parėmė kelios dešimtys žmonių ir organizacijų, tarp jų – savanoriai kūrėjai iš Kauno, Šiaulių ir Marijampolės, Vilniaus universiteto profesūra ir buvę auklėtiniai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, ,,Geležinio Vilko“ brigados karininkai, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos, Lietuvių sąjungos „Tauta ir Tėvynė“, politinės partijos „Tautininkų Sąjunga“, motociklininkų klubo ,,Vorai MC“ nariai, Krašto apsaugos ministerijos, UAB „Grota“, UAB „Kamava“, UAB „Ulmas“, UAB „Plainera“ darbuotojai ir  atsargos kariai. Knygas skyrė ir Lietuvos kariuomenės bei Sausumos pajėgų vadai, Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas, LK Logistikos valdybos darbuotojai, leidykla „Homo liber“.
Neliko abejingi vyrai juodomis beretėmis ir teismo procese dėl šmeižto. Ginant Sausio 13 –osios įvykiuose dalyvavusių gynėjų garbę pirmose gretose prieš istoriją besistengiantį iškraipyti A. Paleckį ir jo prietelius taip pat stojo kariuomenės kūrėjai savanoriai. Apmaudu, kad kitų visuomeninių organizacijų atstovai liko gana pasyvūs.
Iškalbingas faktas ir tai, kad minimu laikotarpiu – 2011 ir 2012 m. – du LKKSS VAS nariai ats. mjr. Albertas Daugirdas ir ats. kpt. Artūras Katilius, kiekvienas atskirai savo iniciatyva, parengė leidinius apie dabartinės Lietuvos kariuomenės kūrimąsi, o būtent: ,,Vilniaus pedagoginio universiteto studentų-savanorių kuopa 1991-1996 m.“ bei ,,Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento Mokomasis junginys 1990-1991 m.“. Kitas savanoris kūrėjas, mjr. Gintautas Jakštys, 2010 m. tapo bendraautoriumi Karo akademijoje parengiant knygelę ,,Nuo didikų Sapiegų rezidencijos iki Lietuvos karo akademijos“. Ir šis intelektualinis potencialas toli gražu dar neišsemtas.
Tiesa, objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad nuveikti buvo galima ir kur kas daugiau, tačiau neužteko laiko, o ir kai kurių narių noro įveikti vidinį organizacijos sustabarėjimą, susireikšminimą, neatsakomybę ir pasyvumą. Iš daugiau kaip dviejų šimtų Vilniaus skyriaus narių aktyvumą demonstravo tik maždaug pusė. Dalis narių dėl objektyvių priežasčių yra tapę tik pasyviais rėmėjais, tačiau skaudžiausia dėl tų, kurie yra tik ,,popieriniai“ visuomenininkai. Organizacijos galimybes praplėstų ir naujų narių įsiliejimas, deja ir čia pastebima stagnacija. Dalis kūrėjų savanorių vis dar tebetarnauja ir teisinasi, kad neturi laiko visuomeninei veiklai. Dalis potencialių narių žvalgosi kuriai visuomeninei organizacijai jiems būtų naudingiau priklausyti (tokių organizacijų yra daugiau kaip dvidešimt), taip iš karto sumažindami LKKSS resursus paremti savo, taip pat ir naujuosius, narius (tai numatyta įstatuose ir tam tikru mastu vykdoma jau dabar).
Milžinišką darbą dar reiktų atlikti kuriant visos organizacijos veiklos strategiją, sutvarkant narių apskaitą ir subalansuojant vidinius finansus. Nemažiau pastangų dar reiktų įdėti ieškant glaudesnio kontakto su Lietuvos kariuomenės vadovybe, kuri nepagrįstai anksti ,,nurašo“ kariuomenės kūrėjus į ,,pensiją“.
Tuo tarpu tvirtai sakome – mūsų parakas dar sausas! Mes buvome, esame ir būsime!