„Kariūnas“ 2011 m. Nr.2 (109) 6-7 psl.
Ko galime pasimokyti iš žydų? arba Ar geras pavyzdys gali būti
užkrečiantis?
Mjr. Albertas DAUGIRDAS
LKKSS Vilniaus apskr. skyriaus narys
LKKSS Vilniaus apskr. skyrius, tęsdamas tarpukario Lietuvos tradicijas „remti ir stiprinti Lietuvos kariuomenę“, Lietuvos karo akademijai padovanojo 4 treniruočių ginklus G-36 C ir reikalingos įrangos komplektą. Šie 1980 m. Japonijoje sukurti ginklai šiuo metu paplitę visame pasaulyje. Jie naudojami ir siekiant priartinti karių kovinio rengimo treniruotes prie realių sąlygų.
Man patinka žydų tauta. Ir kuo toliau, tuo labiau, nes… ji suteikia puikios medžiagos pamąstymams… Negaliu atsistebėti jos gebėjimu išlaikyti matomą ir paslėptą įtaką visame pasaulyje, gebėjimu suvienyti savo tautiečius aiškiu strateginiu tikslu, kas sudarė prielaidas 1948 m. sukurti savo valstybę. Maža to, pagarbiai nuteikia ir jų gebėjimas apginti savo žemės lopinėlį keliuose karuose su nedraugiškai nusiteikusiais gerokai didesniais kaimynais, nes… neabejodami įvedė visuotinę karo prievolę (taip pat ir moterims) ir savo ginkluotosioms pajėgoms skyrė ypatingą dėmesį.
Neatsistebiu ir patriotinio ugdymo mastais: Izraelio kariams net organizuojamos mokomosios pažintinės išvykos po užsienyje išsimėčiusias žydams brangias vietas, taip pat ir po Lietuvą. Suklusti verčia ir senų žmonių pasakojimai, kad tarpukario Lietuvoje pamatyti elgetaujantį žydą buvo beveik neįmanoma. Ne todėl, kad jų nebuvo, bet dėl žydų tarpusavio pagalbos principo – buvo garbės reikalas nepriteklių kamuojamą tautietį priimti ir kuo galint paremti. Žydai tiesiog žavi vidine nuostata duoti – aukoti (plačiąja prasme) – savo valstybei ir tautiečiams…
Vis dėlto man labiau patinka būti žemaičiu, na, gerai, lietuviu, nes… Nes šią savybę – nuostatą ,,duoti“ – turėjo ir turi ir lietuvių tauta – nuo kryžiuočių laikų išliko liudijimų, kad užsukusį prašalietį, taikių ketinimų vedamą, baltų gentys pavaišindavo ir apnakvindindavo kaip garbingiausią svečią. Elgetaujančių taip pat be duonos kąsnio nepalikdavo.
Pasididžiavimo vertu pavyzdžiu laikytina ir praeitų šv. Kalėdų proga LKA kapeliono mjr. Remigijaus Butkevičiaus inicijuota akcija, kuria buvo siekiama prisiminti labiausiai paramos stokojančius mūsų bendruomenės narius. O štai 2011 m. balandžio 26 d. Karo akademijos rikiuotės aikštėje Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (toliau – LKKSS) Vilniaus apskrities skyriaus atstovai, tarp kurių yra ir LKA tarnaujančių karininkų, kariūnams padovanojo keturis treniruočių ginklus G-36C ir visą komplektą priedų – ličio baterijų ir jų įkroviklių, apsauginius akinius, gamtos neteršiančių, greitai suyrančių šaudmenų. Pastaroji akcija buvo surengta atsižvelgiant į vieną iš LKKSS nuostatų – ,,remti ir stiprinti Lietuvos kariuomenę“ – ir tęsiant arpukario Lietuvos visuomenės tradiciją aukoti kariuomenei lėšų ir dovanoti ginklų. Kodėl pateikiau šiuos pavyzdžius? Pabandysiu paaiškinti ir kartu pasidalyti savo samprotavimais, tačiau pradėsiu atgaline tvarka.
Idėja padovanoti ginklų kilo artėjant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai. Sumanymas išskirtinis ta prasme, kad tokia akcija surengta pirmą kartą per pastaruosius aštuoniolika metų, kai 1993 m. buvo atkurta LKKSS, savo šaknimis siekianti 1927 m. Be to, džiugu, kad kartu tęsiama tarpukario organizacijų patriotinės altruistinės veiklos tradicija.
Kita vertus, rūpestį kelia tai, kad pastaruoju metu daugiau yra šnekama ir reikalaujama, o ne daroma ir duodama. Ne išimtis ir LKKSS, kuri dėl įvairių priežasčių iki šiol tenkinosi tik žymių asmenų atminimo įamžinimo darbais, statišku dalyvavimu įvairiuose minėjimuose, savo medalių kūrimu ir teikimu, deklaracijų keliant įvairiausius reikalavimus siuntinėjimu valstybės institucijoms. Ne paslaptis, kad tik tokia ,,veikla“ nuo šios organizacijos atbaidė ne vieną dešimtį, o gal net ir ne vieną šimtą potencialių narių, žmonių, prisidėjusių prie Lietuvos kariuomenės kūrimo. Todėl Vilniaus apskrities skyriuje išrinkus naują valdybą buvo nutarta kardinaliai keisti situaciją ir pradėti veikti.
Be abejo, organizacijos nariai suvokia, kad keturi treniruočių ginklai (priežastis – net ir 2600 Lt dviem šimtams Vilniaus skyriaus narių yra nemaži pinigai) iš esmės mokymo kokybės būsimų karininkų kalvėje nepagerins. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į sumanymo esmę. Pirmiausia siekiama iš letargo miego pažadinti pačius Lietuvos kariuomenės kūrėjus ir priminti jiems, kad prieš dvidešimt metų niekas taip dažnai kaip šiandien nekartojo frazės ,,Tai turi duoti mums valstybė“.
Kitas siekis – parodyti praktinį pavyzdį dar penkiolikai visuomeninių organizacijų, deklaruojančių, kad jos remia Lietuvos kariuomenę ir rūpinasi Nepriklausomybės įtvirtinimu. Ir galiausiai – tikimasi, kad šis veiksmas išjudins ir paskatins veikti ir pačią profesinės karo tarnybos karių ir kariūnų bendruomenę. Juk plika akimi matyti, kad net smarkiai sumažėjus krašto apsaugos finansavimui darbo užmokesčio fondas beveik nenukentėjo. Ir tai pavyko padaryti visuotinės finansų krizės sąlygomis ir sparčiai didėjant nedarbui!
Tačiau kariai, matyt, to neįvertino, nes faktiškai yra praradę norą savo iniciatyva prisidėti prie kariuomenės stiprinimo. Beje, tai ypač pastebima lyginant šiandienos situaciją ne tik su 1991–2000 m. laikotarpiu, kai kariai, norėdami tinkamai atlikti pareigas, už savo pinigus pirkdavo ne tik ekipuotę, bet ir šaudmenis, popierių, sporto inventorių, sausus davinius, kompiuterius ir pan. Akis dar labiau bado tarpukario Lietuvos karininkijos sąmoningumas. Už jos paaukotus pinigus buvo pastatyta 1 270 000 Lt kainavusi Kauno karininkų ramovė, o Palangoje nupirkti du sklypai ir poilsio vila – objektai, kuriais ir dabar kaip vienintelė teisėta šeimininkė naudojasi Lietuvos kariuomenė. Pagaliau sektinas pavyzdys turėtų būti ir tarpukario kariūnų iniciatyva. 1934 m. (taip pat ekonominės krizės laikotarpiu) viena kuopa iš savo kuklių, tik 5 Lt siekiančių, stipendijų Karo mokyklai nupirko 500 Lt kainavusią tuometės technologijos naujovę – radiją. Tegul KARIŪNO skaitytojas pats palygina šių dienų kariūnų finansines galimybes, kai vidutinė stipendija yra apie 250 Lt…
Tad kur gi prapuolė mūsų sąmoningumas, kuo virto deklaracijos, garsios kalbos apie pareigą, motyvaciją, patriotizmą ir poreikį rodyti pavyzdį, be kurio neįsivaizduojama, kaip būtų galima įgyvendinti lyderystės misiją? Ar keli šimtai kariūnų ir karių nesugebėtų palengva sukaupti tokios pinigų sumos, kad pakaktų viso būrio treniruočių ginklų komplektui įsigyti? Ar pati akademinė bendruomenė negalėtų parodyti supratingumo ir, jei jau LKA neišgali nupirkti nešiojamosios įgarsinimo įrangos, tiesiog būtinos rengiant šokių pamokas, mokomąsias pažintines išvykas, atvirų durų dienų ir kitus renginius, surinkti tam lėšų savo iniciatyva? Ar daugiau kaip penkis šimtus žmonių vienijanti LKA bendruomenė nesugebėtų paaukoti savo nariams paremti kur kas daugiau nei 970 Lt, kaip kad per minėtą puikią kapeliono organizuotą akciją?..
Ko galime pasimokyti iš žydų? O gal vis dėlto geriau būtų paklausti: ko galime pasimokyti iš savo pačių istorijos, tradicijų, papročių ir patirties? Gal jau laikas nustoti klausinėti, o tiesiog pradėti veikti ,,vardan Tos“ ir patiems parodyti pavyzdį šiais visuotinio nusivylimo laikais? Kita vertus, kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti, į ką norėtų būti labiau panašus – į žydus ar į lietuvius (gerąja prasme), į katalikus ar pagonis (taip pat gerąja prasme), į M. Mikutavičiaus apdainuotą pilietį ar į dvasios elgetas…
Iškilmingos ginklų dovanojimo ceremonijos metu (iš kairės): dim. vyr. eil. G. Juškevičius, vėliavininkas, dim. vyr. srž. R. L. Čeburnis, mjr. R. Grėsius, plk. R. Gasparavičius, dim. plk. ltn. B. Juozaitis, ats. ltn. dr. V. Račkauskas (2011 04 26)