Vivat Alma Mater Militaris!
Mjr. Gintautas Jakštys
kariuomenės kūrėjas savanoris
Iš kur mes atėjome? Kodėl esame tokie, kokie esame? Iš kur atsirado vienos ar kitos mūsų tradicijos? Ką jos reiškia? Ir kodėl mes jų laikomės? Tai klausimai, kuriuos patys sau užduodame ir į kuriuos patys turime atsakyti.
Lietuvos karininkų rengimas glaudžiai susijęs su Lietuvos valstybingumo istorija. Jai nutrūkus, nutrūkdavo ir karininkų rengimas. Tokia ,,trūkinėjanti“ mūsų istorija kelia nemažai problemų bandant kompleksiškai pristatyti ir išanalizuoti karininkų ugdymo institucijų raidą ir išlaikyti vientisą istorinę tradiciją. 1795 ir 1940 m. datos žymi laikotarpių pradžią, kai lietuvių tauta buvo paradusi valstybingumą. Todėl vis dar kyla diskusijų, kurios valstybės tradicijas mes tęsiame. Norint suprasti, kas esame, labai svarbu išsiaiškinti savo ištakas ir pirmtakus, aiškiai įvardyti, kas yra kas.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, be kita ko, nurodė, kad ,,atstatoma 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Taigi neabejotinai esame 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos kariuomenės tradicijų tęsėjai. Tačiau 1918 m. Vasario 16 d. Akte aiškiai pastebime ir kitą svarbų dalyką. Jame taip pat nedviprasmiškai nurodoma, kad Lietuvos Taryba ,,skelbia atstatanti nepriklausomą <…> Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiria nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Taigi akivaizdu, kad Lietuva nuo pat pirmojo jos vardo paminėjimo 1009 m. yra mūsų tėvų ir protėvių palikimas, o mes esame tiesioginiai jo paveldėtojai. Todėl kalbėdami apie Lietuvos karininkų rengimo institucijų raidos istoriją ir savąją ALMA MATER MILITARIS negalime ignoruoti Lietuvos valstybingumo istorijos konteksto, taigi turėtume apžvelgti visą savo valstybės ir kariuomenės istoriją. Tačiau tai padaryti nėra taip paprasta, nes kuo labiau gilinamės į senovę, tuo daugiau kyla neaiškumų ir diskusijų. Nuo ko viskas prasidėjo? Kas yra pradžių pradžia? Kas galėtų tiksliai pasakyti, kur karybos žinių sėmėsi mūsų didieji karvedžiai Kęstutis, Algirdas, Vytautas, Konstantinas Ostrogiškis, Jonas Karolis Chodkevičius, Radvilos ir kiti? Šiandien galime tik konstatuoti, kad atsakymų į šiuos ir kitus klausimus neturime, nes trūksta išsamių istorinių tyrimų.
Kaip jau minėta, klausimų yra daugiau negu atsakymų. Todėl labai svarbu aiškiai atsakyti sau bent į šiuos: Kaip tautos patriarchai suprato moderniosios Lietuvos kilmę? Kur yra mūsų valstybės tradicijų ištakos? Ką jos mums reiškia šiandien?
Giedodami ,,Tautišką giesmę“ retai susimąstome apie jos žodžių reikšmę. Kad ir šių eilučių:
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.
Vincas Kudirka ,,Tautišką giesmę“ parašė ir paskelbė 1898 m. literatūros, politikos ir mokslo laikraščio „Varpas“ 6-ajame lapkričio–gruodžio mėnesių numeryje. Rašydamas šias eilutes autorius nedviprasmiškai ragina lietuvius stiprybės semtis iš garbingos Lietuvos praeities.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kaip vienintelė Lietuvos kariuomenės karininkų rengimo institucija, savo ištakas ir pirmtakus suvienija į bendrą ir nedalomą Lietuvos karininkų rengimo istoriją. Todėl savo ištakas sieja su XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikusiais kadetų korpusais ir kitomis karininkus ugdžiusiomis institucijomis.
Pirmieji kadetų korpusai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įsteigti žymiausių Lietuvos didikų iniciatyva. 1747 m. kunigaikštis Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė Nesvyžiuje įkūrė privatų kadetų korpusą – Riterių mokyklą.
Nesvyžiaus kadetų korpusas (vėliau – Artilerijos ir inžinierių mokykla) su pertraukomis veikė iki 1776 m., kol galutinai buvo pertvarkytas į Jūrininkų mokyklą ir gyvavo iki pat 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos okupacijos.
Be Nesvyžiaus kadetų korpuso, 1747 m. kunigaikščio Jeronimo Florijono Radvilos valdose buvo įsteigta Grandmuškietininkų kuopa, organizuota kaip mokomasis kovinis dalinys. Čia buvo rengiami karininkai vadinamajai Radvilų milicijai, o faktiškai – privačiai Radvilų kariuomenei, sudarytai iš kavalerijos, artilerijos ir pėstininkų dalinių.
Valstybėje, silpnėjant Radvilų giminės įtakai, Lietuvos karininkų rengimo reikalų ėmėsi LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas – 1773 m. Gardine jis įkūrė karo mokyklą. 1782 m. karo mokykla, pavadinta Kadetų korpusu, buvo perkelta į Vilnių ir čia gyvavo iki Abiejų Tautų Respublikos okupacijos.
Daug LDK piliečių mokėsi 1765 m. įsteigtame Abiejų Tautų Respublikos Varšuvos kadetų korpuse, vadinamojoje Riterių mokykloje, kurią Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo įsteigęs kaip bendrą Lietuvos ir Lenkijos karininkų rengimo instituciją. Trečdalis vietų joje buvo skirta LDK piliečiams. Kadetų korpusas proporcingomis dalimis buvo išlaikomas iš Lenkijos karalystės ir LDK iždų. Šis korpusas buvo vienintelė oficialiai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio įsteigta ir Abiejų Tautų Respublikos Seimo patvirtinta karininkų mokslo institucija, rengusi karininkus ne tik Lenkijos karalystei, bet ir LDK kariuomenei.
LDK karininkų rengimo tradicija nutrūko 1795 m., kai Abiejų Tautų Respubliką okupavo Rusija, Austrija ir Prūsija.
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, buvo pradėta kurti jos kariuomenė. Greitai kovose dėl Nepriklausomybės paaiškėjo, kaip gyvybiškai svarbu rengti karininkus jaunai Lietuvos kariuomenei, nes jų labai trūko. Todėl 1919 m. Lietuvos Vyriausybė nutarė įsteigti Karo mokyklą. Karo mokyklos pirmuoju viršininku 1919 m. sausio 25 d. buvo paskirtas karininkas Jonas Galvydis- Bykauskas. Ši data ir laikoma oficialia jos įkūrimo diena. Pirmasis Karo mokyklos viršininkas savo atsiminimuose rašo, kad svarbiausias jos uždavinys – išleisti jaunus karininkus „grynai lietuvių dvasios, kuri yra atspindys mūsų garbingų karžygių senolių“.
1929 m. švenčiant Karo mokyklos dešimtąsias metines, Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona sutiko tapti jos šefu. Karo mokyklai buvo įteikta kovinė vėliava; nuo tada ji pradėta vadinti Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla (P. L. P. karo mokykla).
Tuo metu Karo mokykloje susiformavo ir šiandien LKA gyvuojantis pakėlimo į karininkus ceremonialas, kurio metu Lietuvos Respublikos Prezidentas, suteikdamas karininkui pirmąjį laipsnį, kardu paliečia kiekvieno absolvento petį garsiai ištardamas karininko priesaką: ,,Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“
Iki 1940 m. sovietinės okupacijos Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla išleido 20 kadrinių karininkų ir 14 aspirantų laidų. Prasidėjus okupacijai, 1940 m. Karo mokykla išleido paskutines – XXI ir XXII – kadrinių karininkų laidas ir XV aspirantų laidą.
Po 50 sovietinės okupacijos metų, 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. liepos 13 d. Vilniuje buvo įkurta Krašto apsaugos mokykla, 1994 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu reorganizuota į Lietuvos karo akademiją. 1998 m. lapkričio 20 d. jai buvo suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas.
Išanalizavus kitų valstybių karininkų ugdymo institucijų patirtį, puoselėjant savo karo mokyklų istoriją ir tradicijas, nuspręsta juridiškai įteisinti institucijas, kurios laikomos Lietuvos karo akademijos ištakomis ir pirmtakėmis. Ilgas diskusijas užbaigė Lietuvos karo akademijos senatas. Jis 2010 m. lapkričio 25 d. posėdyje pritarė naujam Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto projektui, kuriame nedviprasmiškai nurodyta, kad ,,Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, kaip vienintelės Lietuvos kariuomenės karininkų rengimo institucijos, ištakos siejamos su XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikusiomis karo mokyklomis ir kadetų korpusais. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija savo istorijos pradžia laiko 1919 m. sausio 25 d., kai buvo įsteigta Karo mokykla, kuri 1929 m. pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla.“
Taigi Lietuvos karo akademija yra Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos istorijos bei tradicijų perėmėja ir tęsėja. Kartu ji prisiima ir visas su tuo susijusias pareigas ir naudojasi atitinkamomis teisėmis. Šis sprendimas suvienija mūsų garbingas tradicijas į vieną nedalomą Lietuvos karininkų rengimo istoriją – susieja jos ištakas ir dabartį.