Priešiškos propagandos įtaka ir vidinės destrukcijos valstybinių krizių periodu, arba Kaip padėti netrukdant
Audrius Demenius
Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris
Tarpukario Lietuvos karininkas, majoras Vytautas Bulvičius 1939 m. išleistoje knygoje „Karinis Valstybės rengimas“ aprašė, kaip ir kodėl krizių laikotarpiu visuomenė linkusi pasiduoti panikai, priimti nelogiškus sprendimus, taigi – sunkinti tiek krizės įveikimą, tiek ir visos valstybės valdymą.
Istorija nekart parodė, kad visuomenės, esančios ant krizių slenksčio arba geba susitelkti ir kartu įveikti iššūkius, arba atvirkščiai – pasiduoda visuotinei panikai ir dezinformacijos įtakai, nejučia pačios pradėdamos ją skleisti. Vadinasi, valstybėje kuriamas ekonominis ir socialinis chaosas net be didesnių išorės jėgų pastangų. Šiomis akimirkomis piliečiams svarbu atminti, kad kiekvienas jų savo individualiu pavyzdžiu gali prisidėti prie kitąkart dirbtinai kurstomos įtampos sumažinimo ir netgi krizės suvaldymo.
Šiandien, kaip ir prieš 80 metų, gyvename pasaulyje, kuriam propaganda bei dezinformacija daro labai veiksmingą ir efektyvią įtaką. Šiuo metu vykstanti pasaulinė krizė – ideali terpė skleisti valstybei nenaudingą ir ją demoralizuojančią informaciją. Gniuždomas pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis, valstybės vadovais, sėjama nesantaika ir nepasitikėjimas, taigi šalyje sukeliamas chaosas. Šalies vadovų darbas – užtikrinti valstybės valdymą bei gyvavimą tiek taikos metu, tiek ir ekstremalių situacijų atvejais. Pasitikėjimas valstybe ir jos vadovais priklauso nuo kiekvieno iš mūsų indėlio į valstybės valdymą. „Geriausias būdas pakirsti kovotojų nervus yra sunaikinti jo pasitikėjimą vadais“ (V. Bulvičius, 1939, Kaunas).
Tipinis atvejis: prieškriziniu laikotarpiu masiškai perkamos kasdienio vartojimo prekės, nors nei tualetinio popieriaus, rankų dezinfekavimo priemonių ar grikių paprastai niekas neįsigyja keletui metų. Tokiais atvejais rinka nespėja paskui neadekvačiai iškilusį poreikį, neturi tam sukaupusi pakankamai atsargų, o staigi ir per didelė prekių paklausa sukelia deficitą. Galiausiai tai sukelia ekonominės pusiausvyros disbalansą bei laikiną, tačiau visiems nemalonią ekonominę ar net socialinę krizę.
Sukauptas atsargų rezervas galbūt ir užtikrina asmeninį pasitenkinimą, bet ar susimąstoma, kada visa tai bus sunaudota? Blogiausia, kad šis neapdairus „apokaliptinis išgyvenimo apsipirkimo“ principas sukelia problemų bene labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms – pensininkams ar žmonėms su negalia. Jiems produktų reikia ne mažiau, nei kitiems vartotojams.
Deja, prie to prisideda informacinėje erdvėje platinama informacija – tuščios parduotuvių lentynos ar tarpusavyje dėl tualetinio popieriaus kovojantys pirkėjas. Tai sukelia ne tik prekių deficitą, bet ir sunkiai kontroliuojamą psichozę, vėliau tampančią pagieža, neapykanta, dažnai netgi viešu tyčiojimusi vieniems iš kitų. Jei sugebėtume akimirkai sustoti, blaiviai įvertinti ir užduoti sau klausimą: kur aš dėsiu 10 pakuočių tualetinio popieriaus? Kam man reikia maišų cukraus, grikių, miltų? Ar man tikrai tiek reikia, ar vis dėlto pakaktų ir mažesnio kiekio? Ar elgiuosi racionaliai saugodamas tik save, tačiau sukeldamas nepatogumų ar net pavojų kitiems? Ar esu pasirengęs pagelbėti tiems, kam tų produktų šiuo metu trūksta labiausiai?
Būtų pravartu atminti, kad tam tikru momentu teks pripažinti, kad pasidavei masinei psichozei. Vėliau nenorėdamas išsiskirti iš minios, su visais kaltinsi valdžią, krizę, visus kitus, – bet ne save, nors esi vienas iš tų, kurie prisidėjo prie krizės išplitimo.
Globalios ir valstybinės krizės laikotarpiu privalome būti atsakingi už savo veiksmus. Juk visada atsiras siekiančiųjų pasėti nesantaikos grūdą ir kurstyti nepasitikėjimą savo valstybe, jos valdymo struktūromis, įrodinėti, kad vadovai yra bejėgiai, kad „niekas nieko nedaro“ ir „mes palikti likimo valiai“. Tokiais atvejais mes tampame palankiausia terpe dezinformacijos poveikiui ir sklaidai. Ji sėkmingai palaikoma naudojantis žmonių emocijomis, manipuliuojant ekonominiais bei socialiniais iššūkiais ir momentine, realios situacijos neatspindinčia statistika.
Gandų plitimui labai padeda socialiniai tinklalapiai ir neretai „etatiniai“ komentatoriai su „pačia tikriausia informacija iš įvykio vietų“. Keli pavyzdžiai: „Vyriausybė visiškai nesirūpina savo žmonėmis, įstrigusiais pasienyje“, „ligoninės nepasiruošusios priimti didžiulio ligonių skaičiaus“, „Valstybė nesugebėjo pasirūpinti pakankamu kiekiu reikalingiausių medikamentų ir įranga“. Paprastai propaganda ar dezinformacija yra paveiki, jei joje esama tiesos grūdo. Taip, žmonės tikrai įstrigę pasienyje, jie tikrai kenčia ir patiria didžiulį stresą. Tačiau kiek plačiai paskleista ir dalijamasi kitokia informacija: „prezidentai susitarė, kad sienos bus atidarytos ir žmonės praleisti“, „karinis lėktuvas išskrido pargabenti įstrigusių ir negalinčių grįžti Lietuvos piliečių“, „Užsienio reikalų ministras susitarė dėl konvojaus suformavimo“, „Lietuvos pramonė yra pasirengusi per kelias savaites pradėti gaminti dezinfekcines priemones didžiuliais kiekiais“, „Lietuvos ūkininkai yra pajėgūs maistu aprūpinti Lietuvos žmones“, galų gale mes turime įmonių, gaminančių tualetinį popierių…
Dalydamiesi šmaikščiomis karikatūromis su tuščiomis lentynomis ar kurdami lengvabūdiškas istorijas, kurias „aš mačiau kažkur internete“, patys keliame nepasitikėjimą savo valstybe bei dirbtinai mažiname jau įgyvendintų ir teigiamų priemonių poveikį. Deja, neretai tame informacijos sraute „paskęsta“ tikrieji faktai, oficialūs valstybės vadovų pasisakymai, svarbūs pranešimai, nuvertinama tikrai kompetentingų bei profesionalių specialistų, ekspertų patarimai. Juos užgožia nereikšmingos informacijos srautas.
Nėra „auksinės taisyklės“, kaip išsaugoti adekvatų mąstymą ir nepasimesti informacijos sraute, tačiau visada galime vadovautis sveika nuovoka ir logika. Pavyzdžiui:
- Ar informacija pagrįsta faktais, prielaidomis, o gal tai – tik emocijų protrūkis?
- Ar žinome informacijos šaltinį? Nesvarbu, kad ją persiuntė patikimas draugas, vertėtų pasitikrinti, kas tas ekspertas ar organizacija, parengę pirminę informaciją?
- Ar tikrai verta tuo dalytis ar komentuoti? O gal verta pranešti, kad tai „fake news“?
Apibendrinant norėtųsi pabrėžti svarbiausią, ką turime suvokti – krizių yra buvę ir tolimoje praeityje ir neabejotinai kils ateityje. Per jas privalome susitelkti ir suvokti, kad nemąstydami valstybiškai, savo asmeninių poreikių ar problemų tikrai neišspręsime, nebent laikinai jas nukelsime. Tačiau jos grįš bumerangu. Koks laukia galutinis rezultatas, jei gydytojas, policininkas, pasienietis, karys, bet kuris mūsų galvos tik apie tai, kaip jam pačiam išsigelbėti? Kiek bus išsaugota gyvybių? Būkime bendruomeniški, nesavanaudžiai, ieškokime būdų, kuo galėtume prisidėti bendro labo vardan, pagelbėjant kitiems,– ne tik veikiant, kartais netgi netrukdant. Reikia visai nedaug, kad pagelbėtumėme, – laikantis nustatytų apribojimų, palaikant kitus šiltu žodžiu, pasakant AČIŪ, – sustiprinant ir įkvepiant mūsų kovotojus priešakinėse krizinio fronto linijose.