https://jurbarkosviesa.lt/Naujienos/Aktualijos/Kovojanciai-Ukrainai-graziname-skola

Kovojančiai Ukrainai grąžiname skolą

Antanas Kliunka
1991 m. Parlamento gynėjas,
Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris

Tradiciškai šiemet, kaip ir kiekvienais metais, į 1991-ųjų sausio įvykių minėjimą atvyko vienas iš maždaug 30-ties ukrainiečių, 1991 metais dalyvavusių ginant Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Tai mums gerai pažįstamas svečias – Ukrainos Charkovo srities kazokų atamanas, Ukrainos Nacionalinės gvardijos Poltavos bataliono pulkininkas Jurij Katrich.

Pagerbė lietuvius

Į Vilnių jis atvyko ne tuščiomis – 35-iems lietuviams, gydantiems Ukrainos karius, vedantiems mokymus ir remiantiems juos materialiai atvežė garbingus tos šalies apdovanojimus, skirtus Ukrainos Nepriklausomybes 30-čiui paminėti.
Nepriklausomybę Ukrainos Rada paskelbė 1991 metų rugpjūčio 18 d. Nuo 2014 metų Maidano gynyboje susiformavusi Ukrainos sombrona (savigyna), vėliau išaugo į savanorių batalionus, kurie, susiformavę barikadose, išžygiavo tiesiai į frontą ir beveik plikomis rankomis 2015 m. sustabdė prorusiškų separatistų kėslus ir bandymą į savo kontrolę paimti kuo didesnę Ukrainos teritorijos dalį.
Tada, prieš trisdešimt metų, jauną vaikiną Jurko, taip mes jį vadiname, gerai įsidėmėjome, nes tai buvo ryškių kazokiškų veido bruožų vyras su kazokiška papacha, 1991 m. sausio dienomis kartu su mumis budėjusį prie Lietuvos Parlamento.
Tarp visų vėliavų išsiskyrė ir barikadose jo įtvirtinta Ukrainos vėliava su užrašu Charkovas. Dabar jis tas dienas su šypsena prisimena ir pasakoja: ,,Kai aš eidavau, aplinkiniai šnibždėdavosi: ,,Kazokas, kazokas…“

Svarbi parama

Mums, lietuviams, tuomet buvo labai svarbi kitų tautų parama. Be Jurko Aukščiausioje Taryboje budėjo dar apie 30 jaunų vyrukų ukrainiečių, daugiausia studentų, tarp kurių gal buvo net ir nepilnamečių. Vienas jų, Evgen Dikyj („Laukinis“ – taip pats jis prisistato) pasakoja: „Buvau Kijevo universiteto pirmakursis, studijavau biologija, bet mokslą pamiršau, kai per televiziją pamačiau Vilniaus televizijos bokšto šturmą. Per radiją išgirdę, kas iš tikro vyksta Lietuvoje, su kitais aktyviais studentais į Vilnių atvežėme medikamentų ir nusprendėme labiau prisidėti prie jūsų šalies nepriklausomybės gynimo. Vėliau prie mūsų prisidėjo daugiau Ukrainos studentų sąjungos narių, suformavome per 30 vyrų būrį, kurio vadu paskyrė mane. Tada dar neturėjau 18 metų ir dėl tokio jauno amžiaus pagal tuomet galiojusius SSRS įstatymus, jei būtų sučiupę sovietų pareigūnai, man negrėsė mirties bausmė. Sąžiningai sakau: mirti nebijojau, būdamas tokio amžiaus negalvoji apie tokią lemtį net ir matydamas šalia žūstančius žmones. Buvo labai daug adrenalino ir įsitikinimo, kad atliekame kilnią misiją. Kai Seime mums sakė „ačiū, ukrainiečiai“, mes atsakėme, kad nėra už ką dėkoti. Tada mes puikiai suvokėme: jeigu Lietuva neatsilaikys, Ukrainai neliks jokių galimybių tapti nepriklausoma valstybe. Tada mes kovojome už jūsų ir savo laisvę, o dabar priimame Rusijos smūgius ir trukdome agresorių kėslams grąžinti Baltijos valstybes į tautų kalėjimą“.
Šie Ukrainos studentai tuomet, 1991-aisiais, atvežė ne tik medikamentų, bet ir 10 tūkstančių Ukrainos žmonių suaukotų rublių kovojančiai Lietuvai paremti.
Tai „Laukinis“ 1991 m. sausio17 d. pasakė iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos tribūnos, o jam atsistoję plojo visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai.

Egzaminas išlaikytas!

Ukraina savo Nepriklausomybę paskelbė 1991 m. rugpjūčio 18 d. Jos teritorijoje veikė SSRS įstatymai, o tokius aktyvius studentus, palaikančius Lietuvos nepriklausomybe, nuolat persekiojo KGB. Tam, jog kiltų mažiau įtarimų, vaikinai į Lietuvą vykti nusprendė tiesiai iš egzaminų.
Vienas ukrainiečių būrio studentų, Mikola Poliščiuk, pasakoja: „Mane rengiasi egzaminuoti du profesoriai, bet aš netyčia užkliudau savo „diplomatą“ (tuomet madingą stačiakampį portfelį, vadintą „diplomatu” – red.). Jis parvirsta, atsidaro ir iš jo pabyra… pinigai. Profesoriai susižvalgo ir klausiamai žiūri. Aš jiems jau tiesiai atvirai sakau, kad čia pinigai – Lietuvai, kad aš dabar tiesiai iš egzamino vykstu į Lietuvą, kovosiu. Jie susižvalgo, be žodžių iš savo piniginių išima po 50 rublių, deda juos į mano „diplomatą“, taip pat be žodžių paima mano studijų knygelę, pasirašo, kad išlaikiau egzaminą. ir palinki laimingo kelio…“

Jaudinantis momentas

Tuomet Aukščiausiojoje Taryboje buvo ypač jaudinantis momentas, kai atvykę mūsų Parlamento ginti ukrainiečiai savo kalba prisiekė Lietuvai. Kadangi tarp mūsų nebuvo vertėjų iš lietuvių į ukrainiečių kalbą, tai mes mūsų Lietuvos karių priesaiką pradžioje vertėme j rusų kalbą, o po to „Laukinis“ ją vertė j ukrainiečių. Todėl aš, vienas iš Parlamento gynėjų, ir tuomet, ir dabar, po trisdešimties metų, visokio plauko pseudotautininkų ir nacionalistų, kurie, žygiuodami su fakelais, klykia „Lietuva – lietuviams“, klausiu: „O kur jūs buvot, kai tie ukrainiečiai 1991 metais kartu su mumis gynė Lietuvą?“ Mūsų tautų bendra kova su okupantu istorijos verpetuose ne kartą aplaistyta krauju, sykiu kovota, kartu vadovauta sukilimams sovietiniuose lageriuose.
Tuomet mes šiais jaunais studentais maksimalistais labai pasitikėjome, jiems buvo skirta budėti ant užminuoto Aukščiausiosios Tarybos rūmų stogo. Didžioji jų dalis Lietuvoje išbuvo iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., t. y. pučo Maskvoje pralaimėjimo.
Po to juos po vieną atsargiai išleidome į Ukrainą, nes SSRS KGB visiems buvo užvedusi baudžiamąsias bylas. Jie dar ilgai turėjo slapstytis, nes baudžiamosios bylos buvo nutrauktos tik gerokai vėliau po to, kai Ukraina paskelbė nepriklausomybę.
2020 m. sausio 10 d. už nuopelnus Lietuvai visi ukrainiečiai, LR Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais.

Tikėjo mūsų pergale

Visa Ukraina tuo metu su didele viltimi laukė mūsų pergalės, ja tikėjo ir labai atidžiai sekė mūsų kovą. Lietuvos sąjūdiečiai aktyviai dalyvavo Ukrainos nacionalinio išsivadavimo judėjime. Vienas jų — Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupes narys Petras Vaitiekūnas, vėliau tapęs signataru ir LR užsienio reikalų ministru ir diplomatu, buvo vienintelis Europos Sąjungos šalių ambasadorius, išdrįsęs 2014 metais vykti į Krymą ir stebėti jo okupaciją. Ukrainos Ruchui (lietuviško Sąjūdžio analogas Ukrainoje) Lietuvoje ukrainiečių ir rusų kalbomis spausdino laikraščių. P. Vaitiekūnas ir dabar teigia, kad Ukrainos karas su Rusija ko gero gali įsiplieksti, nors patys ukrainiečiai dar vis tikisi išvengti blogiausio.
Aš taip pat abejoju, kai net Rusijos demokratai pasisako už Krymo ir Ukrainos iki Dniepro kairiojo kranto prijungimą prie Rusijos. Atsimenu, kai 1991 metais be ukrainiečių Parlamente pasisiūlė budėti ir iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) atvykusių Liaudies fronto vyrų, teko imtis atsargumo: vos tik susitikdavo su ukrainiečiais, tuojau prasidėdavo diskusijos dėl Ukrainos ateities. Įtemptos diskusijos kartais peraugdavo į aštresnį konfliktą. Todėl, kad jie nesimatytų, teko išskirstyti po skirtingus Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

Kovėsi Luhansko fronte

Mūsų Parlamentą gynę Jurko ir „Laukinis“ Aidar bataliono gretose su prorusiškais separatistais kovėsi Luhansko fronte. „Laukinis“ vadovavo studentų karių būriui, kautynėse neteko savo studento, buvo sužeistas. Dabar jis – biologijos mokslų daktaras, vadovauja Ukrainos mokslinei stočiai Antarktidoje. O studentas Jurko dabar pulkininkas, tarnauja Nacionalinės gvardijos Poltavos batalione, kurio atskiros kuopos budi Rytų Ukrainoje, Luhansko fronte ir prie sienos su Baltarusija.
Kovų užgrūdinti Ukrainos Nacionalinės gvardijos, buvę ATO, batalionai, yra visiškos kovinės parengties ir, jeigu reikės, pasiruošę kautis. Jie kiekviena proga pabrėžia, kad jeigu Rusija užpultų Lietuvą, tai 300 tūkstančių jų atvyktų ginti Lietuvos.
O dabar ukrainiečiai stoja akis į akį su brutaliu monstru. Ukrainiečių pusėje tik kelios valstybės, tarp kurių ir Lietuva, kuri pirmoji vėl pareiškė, kad su ukrainiečiais pasidalija turimais amerikietiškais priešlėktuviniais raketiniais gynybiniais kompleksais „Stinger“.
Tai ne pirmoji Lietuvos dovana Ukrainai. Buvome pirmoji Europos Sąjungos ir NATO šalis, kuri dar 2016 metais ukrainiečiams dovanojo Lietuvos kariuomenės turimus rusiškus kulkosvaidžius ir automatus. Lietuvos kariuomenės vadai, paprašyti LR Aukščiausiosios Tarybos gynėjų Jurko ir „Laukinio“, iš buvusių Varšuvos pakto šalių sandėlių rinko sovietų gamybos patrankų vamzdžius ir juos dovanojo Ukrainos armijai, nes per nuolatines artilerijos dvikovas su separatistų artilerija pirmiausia susidėvi jie.
Mes, lietuviai, turime suprasti ir visomis išgalėmis palaikyti Ukrainą. Jeigu dabar kris Ukraina. po to gali ateiti mūsu, pirmiausia Lietuvos, eilė, nes esame atsidūrę Rusijos karinių grupuočių, esančiu Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, ir ten dislokuotų „lskanderų“ replėse.
Žmonijos istorija – karų istorija. Lietuva karčią pamoką jau turėjo 1940-aisiais. Tad pirmiausia turime gintis patys, mokytis iš Ukrainos tautos ir ją palaikyti. Tą jau puikiai prieš trisdešimt metų suprato ir Jurko, ir „Laukinis“, ir kiti jauni vaikinai. tuomet atvykę ginti Lietuvos Parlamento, kovoti ir už mūsų, ir už savo tautos laisvę.