Pagal klaipedka.diena.lt 2024-03-25

Dveji karo metai – galbūt tai tik pusė distancijos

Aušra Lėka

„Mums pergalė yra išlikimo reikalas. Jei pralaimėsime, jie ištrins Ukrainą iš pasaulio žemėlapio. Bet kremliaus režimui tai irgi išlikimo klausimas“, – sako Rusijos ir Ukrainos karo veteranas Jevhenas Dykyjus (Evgen Dykyj).

Lygiai prieš metus interviu laikraščiui E. Dykyj tvirtino, kad jei Vakarų pagalba būtų atėjusi greičiau, karas Ukrainoje jau būtų pasibaigęs arba artėtų prie pabaigos. Šiandien, anot jo, nuotaikos kitokios – ukrainiečiai suvokia, kad iki pergalės dar ilgas kelias.

Nuo penkiolikos metų E. Dikyj įsijungė į Ukrainos nacionalinio išsivadavimo iš sovietinės okupacijos judėjimą, 2004-aisiais gynė demokratiją per Oranžinę revoliuciją, o 2014-aisiais buvo bataliono „Aidar“ kuopos vadas. Tačiau šiandien Evgenas nebegali kovoti fronte – dėl sužeidimo jis buvo demobilizuotas. Pažymėtina, kad 1991 m., tuomet dar būdamas septyniolikos, jis padėjo ginti Lietuvos laisvę, buvo Lietuvos savanorių pajėgų užsieniečių būrio vadas.

Parama – 8,3 milijono eurų

– Vasario 24-ąją visame demokratiniame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, vyko mitingai palaikyti Ukrainą, kuri jau dvejus metus priešinasi agresoriui. Kaip ši diena atrodė Ukrainoje?

– Žinau, kad Lietuvoje žmonės Ukrainai surinko per 8,3 milijono eurų, už ką esame labai dėkingi. Nė sekundei nesuabejojome Lietuvos palaikymu. Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys ,sąlyginai, pagal  gyventojų skaičių, mums padeda labiau nei bet kuri kita, net didelė ir turtinga Vakarų šalis. Visi tai žinome ir labai vertiname. Taip pat esame dėkingi už tarpininkavimą tarptautiniame kontekste.
Dvejų metų karo Ukrainoje metinių dieną viešų renginių neorganizavome, elgėmės atsargiai ir stengėmės vengti gausių susibūrimų, nes laukėme oro atakų. Tačiau jų buvo daug mažiau, nei būtų galima tikėtis. Matyt, suveikė tai, kad dieną prieš šią datą mūsų oro gynybos pajėgos numušė rusijos tolimojo radarų aptikimo lėktuvą. Karo pradžioje rusija turėjo šešis tokius lėktuvus, iš jų buvo koordinuojamos oro atakos. Taigi šis– jau trečias iš sunaikintų. Sugadinome jiems šventę ir neleidome surengti didelio fejerverko antrųjų karo pradžios metinių proga.
Tai vienas iš tų momentų, kurie rodo, kad ukrainiečiai mokosi naikinti priešą ir tai daro vis geriau. rusija turi apie 300 kovinių lėktuvų, mes turime kelias dešimtis, bet vos per savaitę numušėme septynis jų lėktuvus, vidutiniškai po vieną per dieną. Jei tai tęsis, visus jų karinius lėktuvus sunaikinsime greičiau nei per metus.
Šių metų sausį pradėjome dar vieną naują karo etapą. Paaiškėjo, kad rusijos naftos pramonei, kuri yra pagrindinis rusijos pajamų šaltinis, skirtos Vakarų sankcijos, deja, pasirodė neveiksmingos, juolab kad Indija ir Kinija toliau perka rusišką naftą ir dujas. Taigi, pradėjome atakuoti dronais jų naftos perdirbimo gamyklas ir terminalus. Vien sausio mėnesį 4 proc. sumažinome rusijos naftos eksportą, o dyzelinio kuro – net 25 proc. Dabar juokaujame, kad Kirilo Budanovo (Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovo) sankcijos yra daug veiksmingesnės nei Joe Bideno. Tai naujas karo puslapis – puolame jų naftą ir karinę pramonę. Kaip tik antrųjų karo metinių dieną sudegė viena iš rusijos metalurgijos gamyklų, tiekiančių plieną tankų gamybai.

– Ukraina prarado Avdijivką, karo pabaigos nematyti net po dvejus metus trukusių atkaklių kovų. Ar susvyravo ukrainiečių tikėjimas pergale?

– Nuotaikos daug prastesnės nei prieš metus, bet toli gražu ne beviltiškos. Ateina supratimas, kad galbūt įveikėme tik pusę distancijos, kad dar ilgai teks kovoti. Tai psichologinis persitvarkymas, nes prieš metus visi manė, kad dar vieneri metai ir mes laimėsime. Atsiranda suvokimas, kad neverta nustatyti jokių terminų karo pabaigai – metai, dveji, treji, penkeri… Svarbiausia būti pasiruošusiems ir daryti viską, ko reikia: kuo mažiau klausinėsime, kada karas baigsis, o tiesiog atliksime savo darbą, tuo greičiau jis baigsis.
Prieš metus buvo dedamos didelės viltys į mūsų kontrpuolimą, deja, rusijos kariuomenė jį atmušė, pernai jos nugalėti ir išstumti iš mūsų valstybės teritorijos nepavyko. Tam buvo objektyvių priežasčių: pirma, iš Vakarų gavome mažiau karinės technikos, nei tikėjomės, ir su dideliais vėlavimais.
Svarbiausia, kad yra rezultatas: rusijos kariuomenė dabar yra maždaug tose pačiose pozicijose, kaip ir prieš metus. Kai kurias teritorijas mes atkovojome, nors ir nedaug, o kai kurias, atvirkščiai, okupavo rusai – kaip Avdijivką. Tačiau Ukrainoje pradedama suprasti, kad karas užtruks dar ne vienerius metus, gal dvejus ar trejus.
Šiuo metu situacija fronte yra sudėtinga, labai trūksta artilerijos sviedinių. Prieš metus nė vienas iš mūsų negalėjo pagalvoti, kad Donaldas Trumpas sugebės visiškai blokuoti JAV pagalbą Ukrainai, ir net ne tada, kai taps prezidentu, o metais anksčiau. Mes vylėmės tos pagalbos ir nesitikėjome, kad staiga jos nebegausime. Dabar rusų artilerija turi dešimteriopą pranašumą, ir agresorius tuo aktyviai naudojasi, veržiasi pirmyn, o mes tik atsimušinėjame. Belieka tikėtis, kad artilerijos sviedinių problema bus kažkaip išspręsta, tačiau supratome, kokia nepatikima yra Vakarų pagalba, ir tai, žinoma, kelia nerimą.

Visiškai akivaizdu, kad mes neturime pasirinkimo – šitą karą laimėsime arba mes, arba jį laimės agresorius, ir kalbame apie visišką karinę pergalę. rusijos pergalė reikš visos Ukrainos teritorijos okupaciją, mūsų pergalė prives prie rusijos kariuomenės pralaimėjimo, nes kitaip ji iš Ukrainos nepasišalins. Matome, kad nei sankcijos, nei jokie diplomatiniai žingsniai neveikia. Net didžiuliai kariniai nuostoliai rusijos nesustabdo: kremliaus režimas pasiruošęs paguldyti tiek žmonių, kiek prireiks.

Karas už kremlių

– Kaip apibūdintumėte dabartinę situaciją fronte?

– Prieš dvejus metus Ukraina nesiruošė karui, ir tai buvo didelė mūsų klaida. Mes dėjome viltis į diplomatiją, tikėdami, kad karo galima išvengti. Tačiau rusija taip pat nesiruošė karui, ji rengėsi baudžiamajai operacijai. kremlius nesitikėjo, kad Ukraina rimtai pasipriešins. Karo pradžioje 2022 metais savo nepasiruošimą kompensavome masiniu žmonių didvyriškumu. Tūkstančiai ukrainiečių stovėjo eilėse, kad gautų ginklų, ir vyko kovoti su priešu. rusija to visai nesitikėjo, ir  2022-aisiais jau pradėjome laimėti.
Tačiau rusijos požiūris į mus pasikeitė – jie mumyse pamatė rimtą priešininką ir iš karinės operacijos režimo perėjo į ilgai trunkančio karo režimą. Jie paskelbė didžiausią masinę mobilizaciją nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. 2022-iųjų rudenį ir 2023-iaisiaisį rusijoje buvo mobilizuota apie 900 tūkst. žmonių, pramonė pertvarkyta pagal karinį režimą, jų karinės gamyklos dirba septynias dienas per savaitę be jokių laisvadienių.
Pirmaisiais karo metais Vakarai aktyviai teikė pagalbą, tiesa ji buvo apribota, baiminantis galimo mistinio eskalavimo, nors aiškiai matome, kad joks eskalavimas neįmanomas bent jau todėl, kad rusija jau ir taip prieš Ukrainą naudoja viską, ką gali, išskyrus branduolinius ginklus. Deja, Joe Bidenas ir kiti Vakaruose turi visokių baimių, dėl kurių jie labai dozuodavo savo pagalbą, spręsdami, kokius ginklus mums duoti, o kokius ne. Be to, ginklai mus pasiekdavo per vėlai, bet vis tiek pasiekdavo.
O vėliau Vakarų pagalba pradėjo strigti. To įrodymas buvo JAV Kongreso sprendimas ir ne tik: Slovakijoje po rinkimų naujasis premjeras visų pirma įšaldė pagalbos teikimą Ukrainai. Tuo tarpu rusija, priešingai, suaktyvėjo ir įjungė savo karinę mašiną visa galia. Be to, jos sąjungininkai Iranas ir Šiaurės Korėja neturi problemų, kai kremlius prašo naujų artilerijos sviedinių ar raketų tiekimo.
Todėl po dvejų metų karo rezultatas lieka toks pat neaiškus: vis dar 50 proc. – kad laimėsime, ir 50 proc. – kad jie. Abiem pusėms – tiek Ukrainai, kaip valstybei, tiek kremliaus režimui – tai išlikimo klausimas.
Jei pralaimėsime šį karą, mūsų tiesiog neliks, ir agresorius to neslepia. Kai Dmitrijus Medvedevas, buvęs prezidentas, o ir šiandien ne paskutinis žmogus valstybėje (rusijos federacijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas), viešai pareiškia, kad Kyjivas, Odesa, Charkivas yra rusijos miestai, laikinai okupuoti Ukrainos ir kad rusijos kariuomenė kovoja už jų išvadavimą, jau nėra apie ką ir  bekalbėti. Jie nori visiškos Ukrainos okupacijos, visiško ukrainiečių genocido ir to neslepia. Okupuotose teritorijose draudžia viską, kas ukrainietiška, pradedant ukrainiečių kalba. Mums pergalė – išlikimo klausimas. Jei pralaimėsime, jie ištrins Ukrainą iš pasaulio žemėlapio.
Tačiau kremliaus režimui tai taip pat yra išlikimo klausimas. Jie taip pat kovoja už išlikimą, bet ne už rusiją, kaip valstybę. Jie kovoja už kremliaus režimą. Jie pasiruošę panaudoti visus turimus resursus, negaili žmonių gyvybių. Šiame kare jie patiria nuostolių, kurių nė viena šalis nelaikytų priimtinais. Neturime kito pasirinkimo, kaip tik priešintis visomis įmanomomis priemonėmis.

– Minėjote, kad rusijos karinė pramonė dirba septynias dienas per savaitę. Kiek pati Ukraina karo fone sugebėjo įsukti savo karinę pramonę?

– Gaminame labai daug, nors tai labai sunku, nes mūsų karinės gamyklos yra vienas pagrindinių taikinių rusijos raketoms. Kai kurios įmonės buvo visiškai sunaikintos, kitos smarkiai nukentėjo. Tenka dirbti pusiau partizaninėmis sąlygomis: nedidi cechai išsibarstę įvairiose vietose.
Be to, Ukraina savo lėšomis išperka gamybinius plotus kaimyninėse NATO šalyse, daugiausia Lenkijoje ir Čekijoje. Ten veikia mūsų karinė pramonė, gaminamos minos, artilerijos sviediniai.
Ukraina taip pat pradėjo gaminti sudėtingą karinę techniką – savaeigės artilerijos įrenginius ir jau pagamina po šešis vienetus per mėnesį, t. y. tiek pat, kiek ir Prancūzija. Ir tai pasiekėme per metus. Gamybos apimtis planuojama padidinti iki dvylikos vienetų per mėnesį.
Žinoma, tai dar ne tokios gamybos apimtys, kokių šiandien reikia mūsų kariuomenei, bet toliau didinsime savo pajėgumus ir po kokių trejų metų būsime daug mažiau priklausomi nuo Vakarų pagalbos. Tačiau iki to turime atsilaikyti ir plėtoti savo karinę pramonę.

Mobilizacija būtina

– Ar Ukrainoje dar pakanka žmonių, pasiruošusių eiti į frontą? Kodėl naujasis mobilizacijos įstatymo projektas stringa parlamente?

– Patriotai kariauja, daugelis žuvo. Tačiau istorijoje dar niekas nelaimėjo karo vien patriotiškai nusiteikusių savanorių jėgomis. rusijoje –  paties didžiausio masto mobilizaciją nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, todėl dabar Ukrainai būtų lengvabūdiška tikėtis pergalės pasikliaujant vien savanoriškomis patriotų pajėgomis. 2022-aisiais mūsų žmonės parodė, kad yra pajėgūs pasipriešinti, šiandien klausimas, ar mūsų valstybė parodys institucinį gebėjimą organizuoti pasipriešinimą, nepaisant žmonių nuotaikos.
Net ir karo metu išliekame demokratine šalimi, viešumoje vyksta karštos diskusijos, ką mobilizuoti, ką palikti užnugaryje, kokiais principais remtis ir kaip viską daryti teisingai. Parlamente, svarstant mobilizacijos įstatymo projektą, buvo gauta apie 4 tūkstančius įvairių pataisų – tai reiškia, kad kiekvienas parlamentaras vidutiniškai inicijavo po dešimt pataisų. Tai rodo, kad ši problema yra labai opi, kad tai skaudi tema visuomenei.
Mobilizacijos įstatymas bus priimtas artimiausiu metu, tačiau bėda ta, kad, įvertinus visas šias pataisas, jis bus silpnas, ir jį vis tiek teks papildyti.. Ar tikrai turime išgyventi dar vieną karčią netektį, tokią kaip Avdijivka, prarasti dar vieną miestą, kad mūsų politikai suprastų, kaip tai rimta?
Aš, kaip fronte kovojęs žmogus, manau: arba artimiausiais mėnesiais surengsime didelio masto mobilizaciją, tai yra, į kariuomenę pašauksime dar apie 0,5 mln., nors apskritai reikėtų 1 mln. žmonių, arba kare įvyks lūžis rusijos naudai. Belieka tikėtis, kad mūsų politikai supras, jog net ir itin nepopuliarios priemonės, tokios kaip masinė mobilizacija su visomis iš to išplaukiančiomis ekonominėmis pasekmėmis, ir politinių reitingų kritimas vis tiek yra daug mažesni nuostoliai nei šalies okupacija. Įžengę į trečius karo metus, susidūrėme su egzistenciniu pasirinkimu – arba skelbti naują masinę mobilizaciją, arba susitaikyti su tuo, kad šį karą pralaimėsime. Jau sakiau, kas būtų mūsų pralaimėjimo atveju.

– Ukrainoje netgi vyksta protestai, nes dabar eiti į frontą – kaip nusipirkti bilietą į vieną pusę.

– Įstatymo projektu ši problema išspręsta įvedant 36 mėnesių, t. y., trejų metų karo tarnybos laikotarpį net ir karo metu.
Tačiau man atrodo, kad silpnoji įstatymo pusė yra atsakomybės laipsnis, numatytas už vengimą atlikti karinę tarnybą. Dabar tau duota rinktis – arba eini į kariuomenę, arba moki menką baudą, o aš manau, kad pasirinkimas turėtų būti toks – arba trejus metus tarnauji armijoje už gerą atlygį ir grįši kaip didvyris, arba trejiems metams sėdi į kalėjimą ir iki gyvos galvos lieki nusikaltėliu.

– Prezidentas Vladimiras Zelenskis antrųjų karo pradžios metinių proga pasakė: „Kiekvienas normalus žmogus nori, kad karas baigtųsi. Bet niekas iš mūsų neleis, kad pasibaigtų mūsų Ukraina“. Neoficialiai kai kas Vakaruose pradėjo kalbėti apie taikos derybas mainais į tam tikrą Ukrainos teritorijos dalį. Ar teko girdėti panašių diskusijų pačioje Ukrainoje?

– Taip, yra toks dalykas. Tačiau neseniai buvo baigta sociologinė apklausa, ir 89 proc. ukrainiečių pasakė, kad mums reikia visiškos pergalės išsaugant visas savo teritorijas pagal 1991 m. sienas. O 89 proc. – tai labai įtikinama visuomenės dalis.
Be to, visos šios diskusijos – nieko vertos, nes dabar rusija neketina leistis į jokias derybas. Net jei sutiktų sudaryti taikos sutartį, sustojus ties dabartine fronto linija, tai tik dėl to, kad pamažu organizuotų dar vieną mobilizacijos bangą, surinktų daugiau tankų, artilerijos sviedinių ir vėl pultų iki galutinės visos Ukrainos teritorijos okupacijos. Toks yra jų tikslas, ir jie to neslepia.

Ar Europa suvokia pavojų?

– Kaip vertinate Miuncheno saugumo konferencijos dėl pagalbos Ukrainai rezultatus?

– Mes vis dar tikime savo pergale, Vakarų pagalba ir teisinga pasaulio tvarka. Be to, manome, kad nieko nepataisomo dar neįvyko, Ukrainos pergalės šansai neprarasti, tačiau tam dar reikia įdėti daug pastangų.
rusija turi nemažus išteklius, bet jie nėra beribiai – ir agresoriui kyla problemų dėl karinės technikos, jie nespėja pakeisti fronte prarastų tankų naujais. Kad bent iš dalies kompensuotų savo nuostolius, jie tuština senus sandėlius. Jau sudeginome praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio tankus, aštuntojo ir devintojo dešimtmečio – taip pat, dabar fronte jau  yra septintojo dešimtmečio tankai, laukiame, kol pasirodys dar senesni.
Panašus ir kitos technikos vaizdas. Jų karinė pramonė veikia, bet mūsų kariai naikina priešo techniką, o rusija nespėja jos pagaminti reikiamo kiekio, kad pakeistų prarastą. Pavyzdžiui, jų artilerijos sviedinių atsargos išseko, dabar jie naudoja korėjietiškus, pagamintus kažkada J. Stalino dovanotomis staklėmis, o ta amunicija tokia prastos kokybės, kad sprogsta pabūklų vamzdžiuose.
rusijai taip pat trūksta karių. Ukrainoje yra rusijos armijos karo belaisvių iš Siera Leonės, Nigerijos, Nepalo. rusija besivystančiose šalyse už pinigus verbuoja samdinius, o jie – blogi kareivos, ypač mūsų klimato sąlygomis. Jei rusija tai daro, vadinasi, net jos mobilizacinė mašina nepajėgi kompensuoti patirtų nuostolių. Vien Avdijikoje rusija paguldė 16 tūkstančių karių, o sužeistųjų – tris-keturis kartus daugiau, ir tai ne mūsų, o rusijos duomenys, kurie tapo žinomi dėl informacijos nutekėjimo. Jei agresorius ir toliau veršis, nepaisydamas tokių nuostolių, jam žmogiškųjų išteklių neužteks.
Tačiau net ir tokiame ilgai trunkančiame kare rusija gali būti nugalėta. Tai gali trukti dar metus, dvejus, trejus, bet tikrai ne 20–30 metų. Tačiau tai su sąlyga, kad Vakarai išlaikys bent tokį patį pagalbos lygį, koks buvo 2023-iaisiais. Kai 2023-iųjų pabaigoje JAV įšaldė pagalbos teikimą, atsidūrėme labai sunkioje padėtyje, bet reikėtų tikėtis, kad pavyks ją pakeisti. Kalbant apie Miuncheno konferenciją, matome, kad Europa pamažu bunda, pradeda suvokti pavojų ir suprasti, kad rusija Ukrainoje nesustos, o tada tektų kovoti patiems, tad geriau padėti Ukrainai. Procesas vyksta, bet, deja, tam reikia laiko.

– Dėl pagalbos tiekimo vėlavimo ukrainiečiai neslepia nusivylimo Vakarų pozicija. Ar jie tiki savo civilinės ir karinės vadovybės gebėjimu užtikrinti gynybą ir organizuoti kontrpuolimą?

– Esame laisva šalis su laisva žiniasklaida, todėl girdisi įvairūs balsai, taip pat ir kritiški. Visuomenė labai pasitiki armija ir karine vadovybe. Civilinėmis institucijomis pasitikėjimo mažiau, kritikos daugiau, bet lemtingo nepasitikėjimo nėra. Vyrauja nuomonė, kad šią vyriausybę du metai prieš karo pradžią išrinko absoliuti ukrainiečių dauguma, ir dabar, kol vyksta karas, ne laikas rengti naujus rinkimus.

– Sakote, kad nereikia varginti klausimu, kada baigsis karas. Bet gal po metų jau kalbėsime apie Ukrainos atkūrimą?

– Manau, kad po metų tai mažai tikėtina, bet kalbėsime apie tai, kad persilaužimas kare jau įvyko ir reikia eiti iki galo. Tikiuosi, kad taip ir bus.