Karys

 Žvalgybos evoliucija istoriniuose pavyzdžiuose

 

Albertas Daugirdas. Nuotr. A. Čyro

Ats. mjr. Albertas DAUGIRDAS
LKKSS Vilniaus skyriaus pirmininkas

Tai, kas įvyko vakar, yra istorija, tai, kas įvyko šiandien, yra faktas, tai, kas įvyks rytoj, yra žvalgyba…

Gyvename stulbinančiu greičiu besivystančių informacinių technologijų amžiuje. Apie tai, kas vyksta mūšio lauke, matome tiesiog per BBC ar CNN, internete galime pamatyti, kaip kovotojai Irake susprogdina koalicinių pajėgų patrulį ar paskaityti, kokios yra technikos ir ginkluotės galimybės bei kaip jas neutralizuoti, Google paieškos sistemoje galima rasti karinių bazių nuotraukas…Pastaruoju metu Lietuvoje buvo sulaikyti mažiausiai du piliečiai, kurie niekuo neišsiskyrė savo pareigomis ir statusu visuomenėje, tačiau tapo taikiniais nedraugiškų valstybių žvalgybos tarnyboms. Informacija tampa prieinama ne tik sprendimų priėmėjams, bet ir bet kuriam paprastam žmogui. Sugebėjimas surinkti ir apdoroti tą informacinę laviną, sugebėjimas ją valdyti tampa strateginiu veiksniu, lemiančiu ištisų valstybių, regionų ir tautų likimus.
Bet įdomiau yra tai, kad taip buvo visuomet, tik skyrėsi galimybės, technologijos, metodai. Nesikeitė tik viena – protingi vadovai, karvedžiai niekuomet nenuvertino žvalgybos reikšmės ir naudos.
Taigi, šiame straipsnyje jūsų dėmesiui bus pateikta gausybė pavyzdžių iš žvalgybos istorijos nuo biblinių laikų iki Pirmo pasaulinio karo. Ir nors tai tik pažintinis straipsnis, skirtas labiau savišvietai, tačiau bent keletai akimirkų stabtelėkime, įsigilinkime, susimąstykime – nes juk sakoma, kad viskas, kas nauja, yra užmiršta sena.

Senovės istorijos etapas (iki V m.e.a.)

Biblijos tekstuose, aprašančiuose Izraelio  tautos klajones į pažadėtąją žemę Kanaaną, randame pasakojimus, pasakojančius, kaip Mozė siunčia  žvalgus, turinčius išžvalgyti ir jam pranešti, kokia yra Kanaano žemė,  kaip gyvena šios šalies žmonės, ar jie stiprūs. Ar šioje šalyje miestai gerai įtvirtinti, ar  šios šalies žemė derlinga ar ne.
Taigi matome akivaizdžią žvalgybinę veiklą – informacijos apie galimą priešininką rinkimą. Kiti bibliniai pasakojimai apie izraelitų kovas su kanaaniečiais tik patvirtina, kad šia informacija buvo sėkmingai pasinaudota. Izraelitai įsitvirtino Kanaano žemėse.

1312 m. prieš mūsų erą jaunas Egipto faraonas Ramzis II užpuolė getus netoli Kadešo, Šiaurės Sirijoje. Du tariami dezertyrai iš getų kariuomenės pranešė faraonui  melagingas žinias apie priešą. Ramzis puolė jį ir pakliuvo į apsupimą. Vargais negalais egiptiečiams pavyko prasiveržti pro getų gretas ir išsigelbėti nuo pražūties.
Garsiojoje Asirijos karaliaus Ašurbanipalo (VII a. pr. m. e.) dantiraščio bibliotekoje, kurią atkasė archeologai, buvo rasti moliniai laiškai moliniuose vokuose – slaptųjų agentų pranešimai.
Pergalingoji Aleksandro Makedoniečio kariuomenė vos nežuvo Indijos kampanijos metu vien dėl to, kad nebuvo žvalgybos arba ji buvo prasta. Žygiuodami į Indiją, makedonai nežinojo, kad kautynių lauke indai naudoja kovinius dramblius. Dėl to tik laimingomis aplinkybėmis makedonų armija išsigelbėjo nuo žūties kautynėse prie Hidaspio.
Kita vertus, reikia atsiminti, kad Aleksandras Makedonietis pirmasis panaudojo pašto cenzūrą kaip žvalgybos (kontržvalgybos) priemonę. 334 m. pr. m. e., kai makedonų armija traukė į savo garsųjį žygi prieš persų karalių Darijų, kariai ėmė rodyti nepasitenkinimą. Aleksandras nusprendė atskleisti priežastis ir pagrindinius bręstančio maišto organizatorius. Dėl to jis panaikino žygio pradžioje įvestą draudimą kareiviams susirašinėti su artimaisiais. Po kelių dienų kurjeriai išgabeno daugybę laiškų, kuriuos siuntė kariai savo šeimoms. Aleksandras įsakė kurjerius sulaikyti ir laiškus atidžiai išstudijuoti. Iš jų buvo nustatyta ir nepasitenkinimo priežastis, ir vardai tų, kurie aktyviausiai pasisakė prieš makedonų karaliaus potvarkius.
Matyt nėra žmogaus nežinančio žodžio Maratonas. Tai ne tik ilga ir nuobodi bėgimo distancija. Tai ir žymi lyguma netoli Atėnų, kurioje vyko ne mažiau žymus graikų mūšis su persais (490 m. pr. m. e.). Persų pajėgos gerokai viršijo graikų. Nepaisant to, graikai mūšį laimėjo. Kas galėjo lemti tokią stulbinančią pergalę? Graikų pajėgų vadas Miltiadas gerai žinojo Persų kariuomenės organizacinę struktūrą ir tai, kad ji nedisciplinuota ir sunkiai valdoma. Jis žinojo taip pat ir tai, kad Persai nesitiki graikų puolimo.
Miltiado veiksmai ir graikų pergalė  rodo sugebėjimą tinkamai pasinaudoti  laiku gauta informacija ir priimti teisingą  sprendimą. Po šio mūšio persai daugiau nei pusę amžiaus graikams grėsmės nekėlė. Per šį laikotarpį graikų poliai išgyveno neregėtą pakilimą ir dominavo Viduržemio jūroje.
Siauroje kalnų perėjoje Spartos karalius Leonidas su trim šimtais karių ilgą laiką neleido prasiveržti į Eladą milžiniškai persų kariuomenei.  Persų valdovas pasiuntė žvalgus, įsakęs jiems sužinoti, ką graikų kariai veikia prieš mūšį. Žvalgai pranešė, kad graikai šukuojasi plaukus. Toks priešininko elgesys nerodė, kad mūšis bus sunkus. Tačiau persai apsiriko. Palaužti Termopilų gynėjus pavyko tik išdavystės dėka. Termopilų gynėjai sulaikę persų puolimą, leido graikų poliams pasirengti gynybai ir atremti jų puolimą. Karas su persais buvo laimėtas.
Termopilų gynyba demonstruoja, kaip svarbu  numatyti galimą padėties vystymąsi  ir priimti strategiškai svarbius sprendimus, kartais lemiančius  ir valstybių likimus.
Garsusis Hanibalas, ne sykį triuškinęs romėnų armijas II Pūnų kare (III a. pr. m. e.), daugelį pergalių pasiekė ne tik savo karvedžio talentu, bet ir gerai organizuota žvalgyba. Jis gerokai anksčiau, prieš žygiuodamas į Italiją, ten pasiuntė savo agentus. Vienas jų ilgai gyveno Romoje, kol buvo demaskuotas ir suimtas. Antikos istorikai Polibijas ir Livijus pasakoja, kad Kartaginos vadas ne kartą pats, užsimovęs peruką ir prisiklijavęs barzdą, įsiskverbdavo į romėnų stovyklą.
Didysis antikos karvedys Julijus Cezaris naudojosi žvalgyba pavergdamas Galiją, ne sykį siųsdamas savo šnipus su melagingomis žiniomis pas priešininką. Jo laikais žvalgybos tarnyba tapo nuolatos veikiančia tarnyba. Kiekviename legione buvo patyrusių žvalgų.
Romos imperatoriai, ypač atviri tironai, sakysim, Tiberijus ar Domicianas  (I m. e. a.), turėjo ištisas armijas slaptųjų agentų, kurie sekė visus įtartinus asmenis.
Jau senovėje buvo žinomi daugelis įprastinių žvalgybinio darbo būdų: rezidentų siuntimas, naudojimasis šifru ir bespalviu rašalu, kuriuo parašytas tekstas pasidarydavo matomas jį pakaitinus arba sudrėkinus specialiu skysčiu, taip pat pašto karvelių ir kitų specialiai išmokytų paukščių (net kregždžių) naudojimas pranešimams persiųsti.
Kalbant apie žvalgybą negalima nepaminėti Kinijos. Kinai nuodugniai svarstė karo strategijos, tame tarpe ir žvalgybos klausimus. Kinų karo teoretikas ir vadas Sun Tsu (apie 500 m. pr. m. e.) savo traktate apie ,,Karo meną“  žvalgybai teikė milžinišką reikšmę. Žvalgybinės informacijos ignoravimą jis laikė apskritai  didžiausiu nemokšiškumu. Žvalgybą jis traktavo kaip žinojimą –  teigdamas, kad išankstinės žinios apie priešininką leidžia protingam karo vadui  jį nugalėti. Ir kaip veiklą – teigdamas, kad žinios apie priešininką negaunamos iš dvasių, dievų,  analogijų ir kitokių pasvarstymų. Jos turi būti gaunamos iš priešininkų.  Išlaidos žvalgybai, pasak Sun Tsu, turi būti proporcionalios karinių operacijų išlaidoms.
Žvalgybos reikšmę garsusis kinų karvedys apibūdino taip: ,,Jeigu pažįsti jį (priešą) ir pažįsti save, kaukis nors ir šimtą kartų, pavojaus nebus; jeigu pažįsti save, o jo nepažįsti, vieną kartą laimėsi, kitą kartą patirsi pralaimėjimą; jeigu nepažįsti nei savęs nei jo, kiekvieną kartą kai kausies, patirsi pralaimėjimą“.

Vidurinių amžių istorijos etapas (VI – XVIII a.)

V a. vakarinė Romos imperijos dalis žlugo nuo vidaus sukilimų ir barbarų spaudimo. Rytinė Romos imperijos dalis (Bizantija) su centru Konstantinopolyje išliko ir ilgus amžius buvo viena iš galingiausių ir kultūringiausių viduramžių valstybių.
Būtent Bizantija su savo imperatoriais, prašmatniais dvariškiais ir kruvinais rūmų perversmais pasirodė esanti tinkamiausia šalis žvalgybai gerinti.
Imperatoriaus Justiniano laikais (VI a.) buvo organizuotas visų jo priešų sekimas. Jo žmona, valdingoji Teodora, buvusi šokėja, be paliovos kartojo savo šnipams: ,,Prisiekiu amžinuoju Jėzumi, jeigu neįvykdysite mano įsakymų, jums gyviems bus nunerta oda“.
Prokopijus, Bizantijos istorikas, Teodoros amžininkas, rašė: ,,Šnipai buvo organizuojami šitaip. Tam tikram skaičiui žmonių buvo suteiktas valstybės išlaikymas, kad jie lankytųsi priešiškose šalyse, ypač Persijos karaliaus rūmuose, tarsi prekybos reikalais ir atidžiai stebėtų, kas ten dedasi“. Taigi grįžę jie galėjo imperatoriams papasakoti apie slaptuosius priešiškų valstybių planus. Iš anksto įspėti imperatoriai imdavosi atsargumo priemonių ir niekada nebuvo užpulti nelauktai. Prokopijus praneša, kad tokia sistema gyvavo dar Medijoje, paskui Persijoje ir Romoje. Justinianas nesekė šiuo atžvilgiu kitų Romos imperatorių ir dėl to neteko svarbių valdų.
Garsusis Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, grįždamas iš savo Antrojo kryžiaus žygio, dingo be pėdsako kažkur kelyje (jį suėmė ir uždarė tvirtovėje Austrijos hercogas). Surasti Ričardą apsiėmė trubadūras Blondelis Nelsietis. Jis važinėjo visais Vokietijos keliais dainuodamas dainas, sukurtas Ričardo. Karalius išgirdo vienos dainos pradžią ir pro kalėjimo langą padainavo antrąjį posmą – kaip atsakymą.
Iš to laikotarpio žvalgų reikia paminėti anglų riterį serą Tomą Terbervilį. Per anglų-prancūzų, karą jis buvo paimtas į nelaisvę, po to stojo tarnauti Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam. Už tai Terbervilis gavo iš karaliaus gana didelę žemės valdą.    1295 m. seras Tomas išvyko į gimtinę, palikęs Prancūzijoje įkaitais – kaip savo ištikimybės karaliui Pilypui garantiją – du savo sūnus. Jam buvo pavesta surengti sukilimą Škotijoje ir Velse. Anglijoje Terbervilį garbingai priėmė Eduardas I. Šis patyrusį karį, ,,ištrūkusį“ iš priešo nelaisvės, paskyrė karaliaus Tarybos nariu. Terbervilis buvo demaskuotas perėmus jo žvalgybinę informaciją, siųstą į Paryžių.
Viduriniais amžiais dar tebebuvo žinomas senovinis korespondencijos šifravimo menas. Pavyzdžiui, imperatorius Lotaras (840-855 m.) kartą siuntė savo šalininkams įvairius pranešimus, užmaskuotus Šventojo Rašto citatomis. Beje, netgi paprasti kodai būdavo pernelyg sudėtingas dalykas. Tais laikais, kai mažai kas mokėjo perskaityti net paprasčiausią laišką, retai prireikdavo juos šifruoti. Tiktai Viduramžių pabaigoje slaptaraštį plačiai ėmė vartoti įvairių italų valstybių, ypač Venecijos, diplomatai. Naujus įmantrius šifrus ne iš karto perprato kitos šalys. Ispanijos archyvuose yra išlikę šifruoti pasiuntinių pranešimai, kurių paraštėse galvas laužančių kanceliarininkų ranka parašyta: ,,nieko negalima suprasti“, ,,nesąmonė“, ,,pareikalauti, kad atsiųstų naują pranešimą…“
Azijoje žvalgyba vaidino nemažą vaidmenį Čingischano ir jo įpėdinių grobiamuosiuose karuose. Mongolų armijos taisyklėse buvo numatyta patikrinti šnipų pranešimus apklausinėjant belaisvius. Čingischanas buvo nurodęs taip pat gaudyti ir griežtai bausti priešo žvalgus, kuriuos užtikdavo mongolų stovykloje.
Viduramžiais iš Europos imta siųsti žvalgus žinių rinkti į Rytų šalis. Antai       1421 m. Anglijos karalius ir Burgundijos hercogas pasiuntė į Viduriniuosius Rytus prityrusį karį ir diplomatą Džilbertą de Lanua kartu su septyniais bendrakeleiviais, kad jie surašytų smulkią ataskaitą apie padėtį jų aplankytose valstybėse. Maždaug po dešimties metų su tokia pat misija Burgundijos hercogas pasiuntė riterį Berdrandoną de la Brokjerą. Apsitaisęs rytietiškais drabužiais, jis sugebėjo apsilankyti daugelyje Artimųjų Rytų valstybių, mokėsi kalbų, kuriomis kalbėjo vietiniai gyventojai. Graikų humanistas Laskaras XV a. pabaigoje važinėjo ten pat kaip Florencijos valdovo Lorenco Medičio slaptasis agentas. Nuolat daugėjo šnipų, siunčiamų daugiausia iš Italijos į Rytus.
Didžiausias XVII a. vidurio Anglijos buržuazinės revoliucijos pakilimas buvo 1647 – 1649 m. Karalius Karolis I buvo nubaustas mirties bausme, Anglija tapo respublika. Tačiau laimėjusios klasės – buržuazija ir suburžuazėjusi dvarininkijos dalis – bijojo liaudies masių, kurių padedamos įveikė karalių. Jos svajojo apie tvirtą valdžią, kuri saugotų jų iškovojimus tiek iš kairės – iš darbo žmonių masių pusės, tiek iš dešinės – iš nugalėtų, bet tebesvajojančių susigrąžinti, ką buvo praradę, rojalistų pusės.
Šalyje buvo įvesta generolo Oliverio Kromvelio diktatūra. Jis pasiskelbė Anglijos lordu protektorium. Kromvelis turėjo kovoti su veikliu rojalistų pogrindžiu. Rojalistai mėgino organizuoti vieną po kito sukilimus, derėtis su visomis grupuotėmis, nepatenkintomis protektorato režimu, rengė pasikėsinimus prieš Kromvelį. Kovoje su rojalistais ne mažesnę reikšmę už armiją turėjo žvalgyba. Pats Kromvelis parengė kai kuriuos savo žvalgybos tarnybos struktūros principus, pavyzdžiui, įvedė taisyklę, kad nė vienas agentas neturi žinoti daugiau negu būtina jo veiklai ir, svarbiausia, neturi būti informuotas apie kitų agentų darbą, nebent šito būtinai prireiktų (argi nepanašu į šiuo metu vartojamą principą ,,Būtina žinoti“). Lordas protektorius mėgo kviestis pas save į svečius draugus ir asmenis, kurie jam atrodydavo įtartini, norėdamas stebinti vienus ir gąsdinti antrus savo žiniomis apie kiekvieną iš jų.
Taigi, matome, kad viduramžiais ypač išpopuliarėja agentūrinė/rezidentinė žvalgyba.Tačiau apskritai šis laikotarpis laikomas kaip žvalgybos nuosmūkio laikas. Feodalų kunigaikštystės, kurios ir sudarė Europą, žvalgybą organizuoti efektyviai buvo nepajėgios.

Žvilgtelkime ir į Lietuvos istoriją. 1253 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Karūną kunigaikštis gavo iš popiežiaus rankų. Šis faktas, kai karūna gaunama iš popiežiaus, o ne kito valdovo rankų,  Lietuvos valstybę pastatė į vieną gretą su didžiausiomis Europos karalystėmis. Lietuva tuo metu buvo smarkiai nutolusi nuo pagrindinių Europos politinių centrų, todėl, norint priimti tokio pobūdžio sprendimą, reikėjo žinoti, kaip veikia politinių sprendimų mechanizmas, koks statusas vertinamas. Tad galima daryti prielaidą, kad be žvalgybos  čia nebuvo apsieita. Deja, po dešimties metų vienintelis Lietuvos karalius, tapęs rūmų suokalbio auka, buvo nužudytas. Karalystės istorija baigėsi. Tačiau šio strateginio ėjimo pasekmes jaučiame iki šios dienos – įvairiomis progomis net politiniame tarptautiniame lygmenyje didžiuojamės savo karališkosios istorijos šaknimis. Šiuo pavyzdžiu galima iliustruoti, kaip strateginė informacija panaudojama efektyviam sprendimui priimti. Galime pasimokyti ir iš liūdnos šios istorijos pabaigos – norint išsaugoti pasiektą rezultatą turi veikti ir apsaugos svertai, dabartiniais terminais kalbant, turi funkcionuoti ir kontržvalgyba.
Strateginio mąstymo ir diplomatinės kovos pavyzdžiu gali būti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo istorija.
1428 m. pabaigoje laiške Vokietijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgui Vytautas iškėlė vainikavimosi karaliumi idėją.
1429 m. pradžioje Lietuvai priklausančioje Lucko pilyje įvyko didžiulis suvažiavimas: atvyko Vytauto anūko Baziliaus II Maskviečio, Tverės kunigaikščio Boriso pasiuntiniai, Mozūrijos kunigaikščiai, Vokietijos ir Bizantijos imperijų, Danijos, Aukso ordos, Silezijos kunigaikščių, Vokiečių ordino, Hanzos, Moldavijos, Naugardo, Pskovo atstovai, popiežiaus legatas Andrius ir pats Zigmantas Liuksemburgas. Be kitų to meto tarptautinių reikalų aptarimo į dienotvarkę Zigmanto pasiūlymu buvo įtrauktas ir Vytauto karūnavimo klausimas. Nustūmęs į šalį visus kitus reikalus, dėl kurių suvažiuota į Lucką, Vytauto karūnacijos klausimas atsirėmė į konflikto su Lenkija dilemą (karūnavimo idėjai griežtai pasipriešino Lenkijos karūnos taryba, tuo tarpu Jogaila į karūnavimą žiūrėjo palankiai).
Vytautas numatė, kad ši dilema peraugs į didelį diplomatinį karą ir provokacijų audrą, bet kariauti Lenkijos diduomenė ryšis tik kraštutiniu atveju. Todėl jis nedvejodamas rėmėsi imperatoriaus pasiūlymu. Prasidėjo diplomatinė kova: lenkai rašė laiškus imperatoriui Zigmantui teigdami, kad Vytauto karūnacija būtų neteisėta ir pažeistų Lenkijos karūnos teises į Lietuvą ir unijines sutartis, o Vytautas taip pat laiškais įrodinėjo savo tiesas tiek Jogailai, tiek ir Zigmantui. Taip pat buvo apsikeista ir diplomatų grupių vizitais, kurių metu Vytauto diplomatai pasiekė neabejotiną sėkmę. Į šios problemos peripetijas buvo įtrauktas ir popiežius, kuris tradiciškai dėl įtakos tarptautinėje arenoje varžėsi su imperatoriumi.
Pagaliau buvo numatyta karūnavimo data – 1430 m. rugpjūčio 15 d. (per Žolinę). Niurnberge jau buvo paruoštos karūnos ir reikiama dokumentacija. Karūnos Lietuvos valdovų porai buvo pasiųstos per Lenkiją. Tačiau Zigmantas Liuksemburgas suklydo, manydamas, kad lenkai nedrįs liesti imperatoriaus delegacijos. Jos avangardas, gabenęs dokumentus, buvo sulaikytas, sumuštas, o dokumentai atimti. Pasirodė, kad sargybos stovėjo ištisai viso Lenkijos pasienio. Likusieji delegacijos nariai, sužinoję, kas įvyko, per sieną nevažiavo, todėl karūnos į lenkų rankas nepakliuvo, bet jos nepasiekė ir Lietuvos. Numatytos karūnacijos iškilmės sužlugo. Išsiaiškinęs visą padėtį, Vytautas bandė nukelti karūnaciją šiek tiek vėlesniam laikui, tačiau vis tiek nebuvo rasta būdų, kaip atgabenti į Lietuvą karūnas. Tuo metu popiežius Martynas V išsiuntė Kulmo vyskupui draudimą vainikuoti Vytautą. Vėl prasidėjo diplomatiniai viražai. Vytautas nusiuntė popiežiui laišką, išoriškai paklusdamas jo valiai, bet tuo pačiu užmegzdamas su juo dialogą. Martyno V atsakymas, nors jame ir neužsiminta apie karūnaciją, skambėjo palankiai. Iš naujo buvo susitarta ir su Jogaila: Lenkijos karalius parėmė Vytautą, o didysis kunigaikštis garantavo Lietuvos sostą jo sūnui (Vytautas sūnų neturėjo). Zigmantas Liuksemburgas nutarė karūnas siųsti per Prūsiją, paremdamas transportą karių būriu ir pranešdamas apie tai Vytautui. Spalio 9 d. į Lietuvą, lydimas karūnos tarybos narių, atvyko Jogaila. Spalio 10 d. pasitarime, nepaisydamas kai kurių karūnos tarybos narių protestų, jis tvirtai parėmė Vytautą. Nemažą lenkų tarėjų dalį Vytautas papirko. Viskas akivaizdžiai krypo karūnacijos naudai. Tačiau spalio 16 d. Vytautas pasijuto blogai (nukrito nuo žirgo), o spalio 27 d. mirė.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, deja, karūnuotas nebuvo. Lietuva prarado antrą galimybę pradėti Karalystės istoriją. Vėliau buvo Liublinas, trys padalinimai, trys sukilimai… O galėjo būti ir kitaip. Nežiūrint aktyvios ir sėkmingos diplomatinės kovos, turint omenyje, kad diplomatai kaip tada, taip ir dabar, yra įteisinti žvalgai,  Vytauto komanda nesugebėjo organizuoti žvalgybos taip, kad užkirstų kelią karūnavimo sutrukdymui…

Naujųjų amžių istorijos etapas (XVIII a.pab. – I Pasaulinio karo pab.)

Šiuo laikotarpiu žvalgybos tarnybos ir jų reikšmė itin išaugo. Būdinga tai, kad jos imtos naudoti ne tik lokaliems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, atskiram mūšiui laimėti), bet ir plėtojant tarptautinę politiką. Ypatingą reikšmę įgyja ne tik taktinė ir operacinė, bet ir strateginė žvalgyba, efektyviau panaudojama visais šiais lygmenimis gaunama informacija tiek mūšio lauke, tiek ir politinėje arenoje. Lygiagrečiai ne mažesnę reikšmę įgyja ir kontržvalgyba.

Napoleonas, vienas iš didžiausių pasaulinėje istorijoje karvedžių, buvo ir talentingas žvalgybos organizatorius. Jis čia pranoko daugelį savo priešininkų. Napoleono šnipinėjimo voratinklis apraizgė visą Europą. Kol prancūzų žvalgyba buvo skirta istoriškai pasiekiamiems tikslams, ji pasiekė didelių laimėjimų. Nesėkmės prasidėjo viena po kitos, kai Napoleonas pamėgino savo žvalgybą panaudoti įgyvendindamas chimeriškus planus, siekdamas pasaulinio viešpatavimo.
Napoleonas savo žvalgybą organizavo dar 1796 – 1797 m. Italijos kampanijos metu. Ji jam buvo reikalinga ne tik priešui žvalgyti, bet ir sekti saviems generolams, kurie nepasitikėjo jaunuoju vadu.
Iš pradžių Napoleonas plačiai praktikavo belaisvių apklausą ir iš jų tarpo verbuodavo sau agentus. Vienas iš sėkmingiausiai veikusių agentų buvo Frančesko Tolis. Jis Austrijos vyriausiajam kariuomenės vadui pranešė melagingus duomenis apie prancūzų armijos skaičių ir išsidėstymą, o tai nulėmė austrų pralaimėjimą.
Tuo pačiu metu į vyriausiojo kariuomenės vado štabą suplaukdavo ir žvalgybos duomenys, kuriuos tiekdavo prancūzų diplomatai. ,,Kiekvienas generolas, veikiantis ne dykumoje, o apgyvendintame krašte ir nepakankamai informuotas apie priešą, nėra savo reikalo žinovas“, – mėgo kartoti Napoleonas.
Dar 1796 m. Napoleonas vietoj ankstesnių žvalgybinių organizacijų, kurios veikė prie vyriausiosios būstinės bei atskirų generolų štabų, įkūrė Slaptąjį biurą. Jį sudarė du skyriai: bendrasis ir politinis. Pastarojo paskirtis buvo stebėti okupuotas teritorijas, slopinti liaudies bruzdėjimus ir pan. Buvo užverbuota daugybė agentų, tarp kurių galima buvo sutikti vienuolį kapuciną, amnestuotą kriminalinį nusikaltėlį, inžinierių, aukštosios visuomenės damų.
Savo agentus Landrė (Slaptojo biuro vadovas) siuntė į Neapolį, Florenciją, Turiną, Veneciją ir austrų armiją, pagaliau net į Vieną. Neretai Slaptasis biuras Napoleonui per dieną surašydavo po keletą atskirų ataskaitų. Be vyriausiojo vado, Biuro pranešinėjimus turėjo teisę skaityti tik štabo viršininkas Bertjė. Landrė savo agentų turėjo ir Paryžiuje – jų pareiga buvo stebėti asmenis, kuriuos Direktorija siuntė įvairioms pareigoms į prancūzų armiją, kovojusią Italijoje. Taigi Slaptasis biuras užsiiminėjo ir žvalgyba, ir kontržvalgyba.
Tapęs pirmuoju konsulu, Napoleonas pirmiausia pradėjo kurti savo žvalgybą, tiksliau – keletą žvalgybos organizacijų. Jos savo agentų turėjo daugelio Europos valstybių sostinėse ir didžiuosiuose miestuose. Tai būdavo gerai apmokami rezidentai. Napoleonas išplėtojo ir platų ,,juodųjų kabinetų“ tinklą, kurie buvo skirti slaptam korespondencijos skaitymui.
1805 m. prasidėjo Napoleono karas su Austrija ir Rusija. Napoleono agentas Šulmeisteris išvyko į Vieną, turėdamas užduotį sužinoti smulkmenų apie austrų vyriausiojo kariuomenės vado Mako charakterį, o jei įmanoma, tai ir planus. Jo infiltracija pranoko visas viltis. Šulmeisteris sugebėjo save pateikti taip, kad jam buvo pasiūlytos pareigos, kurių iki jo neturėjo nė vienas žvalgas – jis tapo žvalgybos viršininku šalyje, į kurią buvo atsiųstas šnipinėti. Jis Napoleonui persiuntė visus svarbiausius Mako planus. Prancūzų imperatoriaus įsakymu buvo išspausdinti specialūs laikraščio numeriai, pranešantys apie bruzdėjimus Prancūzijoje. Apie tai buvo rašoma ir vos ne kiekvieną dieną gaunamuose laiškuose – neva iš nepatenkintųjų prancūzų armijoje. Makui susidarė įspūdis, kad Prancūzija yra vos ne ant sukilimo prieš Napoleoną slenksčio. Tokiu būdu austrų kariuomenė buvo nuteikta pasiekti lengvą pergalę, bet buvo įviliota į apsupimą ir turėjo pasiduoti pačioje karo pradžioje.
Ruošdamasis 1812 m. karui su Rusija, Napoleonas dar 1810 m. pradėjo aktyvią žvalgybinę veiklą. Prancūzijos šnipinėjimo centrai siuntė šnipus, kurie apsimesdavo pirkliais, keliautojais, artistais, dvasininkais. Jie taip pat tardydavo dezertyrus. Prancūzijos atstovas Rusijoje surinko smulkių duomenų apie rusų armijos pajėgas ir išsidėstymą, gavo graviruotas lentas, nuo kurių buvo spausdinami slapti kariniai žemėlapiai. Žvalgybos duomenis rinkti buvo įpareigoti kiti Napoleono diplomatai.
1811 m. pabaigoje Napoleonas nurodė organizuoti specialų skyrių, kuris vykdytų karinį ir politinį Rusijos šnipinėjimą. Napoleonas įsakė pasiųsti į Rusiją rezidentus, kuriems buvo įsakyta įsteigti žvalgybos grupeles Peterburge, Maskvoje, Pabaltijo provincijų pagrindiniuose miestuose, daugelyje sustiprintų centrų, pagrindiniuose keliuose, kuriais Napoleono armija nuo vakarinės sienos ketino pulti Rusijos širdį.
Surinkti duomenys buvo sumuojami ir sisteminami 1811 m. įkurtame Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos informaciniame skyriuje. Tačiau Napoleono žvalgyba nesugebėjo nei surinkti tikrų duomenų apie rusų armijos dalių dislokaciją, nei prasiskverbti prie vadovybės slaptų planų, nei blaiviai įvertinti Rusijos ginkluotųjų pajėgų kovinę galią.
Mūsų minimuoju laikotarpiu išaugo ir toks žvalgybos tipas kaip atvirų šaltinių studijavimas. Reguliariai leidžiami pamfletai ar vėliau juos pakeitę savaitiniai ir dar kur kas vėliau kiekvieną dieną einantys laikraščiai Europoje paplito dar XVII a., bet ilgą laiką jie buvo laikomi nieko bendra neturinčiais su valstybinių paslapčių išdavimu. Dargi kaip propagandos ginklai šie leidiniai turėjo ribotą reikšmę, didėjančią tokiu metu, kai prasideda aštrios politinės krizės. Padėtis labai pasikeitė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais. Paėmęs valdžią, Napoleonas I policijai pavedė griežtai kontroliuoti spaudą, įvedė karinę cenzūrą. Antra vertus, spauda plačiai buvo naudojama oficialios propagandos platinimui. Ji padidindavo laimėjimus ir nutylėdavo nesėkmes kare, taip pat siekė suklaidinti priešininką. Tai buvo pasiekiama ne tiek spausdinant netikrus laikraščių numerius, kuriuos, kaip atsimename, Šulmeisteris perduodavo Austrijos generolui Makui, kiek skelbiant melagingas žinias tikruose Prancūzijos leidiniuose. Napoleonas taip pat iš anglų laikraščių sužinojo daug svarbių naujienų, kaip antai apie Velingtono armijos persikėlimą į Pirėnų pusiasalį. Velingtonas rašė, kad ,,visų laikraščių turinys – tai žvalgybos duomenys priešui, kuriais remdamasis jis kuria savo operacijų planus“.
O štai pilietinio karo JAV metais prezidento Linkolno vyriausybė turėjo rūpesčių, kai laikraščiai išdavė daugelį slaptų žinių apie kariuomenės judėjimą. Kadangi ištisinės fronto linijos nebuvo, šie laikraščiai greit patekdavo į pietiečių rankas. Beje, nemažai paslapčių išdavė ir Pietų laikraščiai. Remdamasis juose spausdinama informacija, karo pradžioje ,,Niujork herald“ paskelbė pietiečių armijos skaičių, karininkų sąrašą.
Nusikalstamas karinės paslapties paskelbimo pavyzdys taip pat gali būti ,,Vestnik mandžurskoj armij“, leistas caro karinės vadovybės rusų-japonų karo metu 1905 m. Jame buvo spausdinami pranešimai apie tai, kokie junginiai atvyko į Tolimuosius Rytus, ataskaitos apie karinių dalinių išsidėstymą, įsakymai su duomenimis apie įvairių korpusų sudėtį ir padėtį. ,,Vestnike“ buvo spausdinama daugybė skelbimų, kuriuose kariškiai ieškojo giminių ir draugų. Šiuos skelbimus pateikdavo karininkai, nurodydami savo adresus. Tai dar labiau išryškino vaizdą apie rusų kariuomenės dislokaciją Tolimuosiuose Rytuose.
Karinė cenzūra, ne tik kaip priemonė užkirsti kelią karinių paslapčių nutekėjimui, bet ir kaip priešo dezinformacijos ir karinės propagandos ginklas, prūsų plačiai buvo panaudota kare su Austrija ir Prancūzija. Vėliau, jau Pirmojo pasaulinio karo metais, karinė cenzūra aprėpė netgi dalykinį ir asmeninį susirašinėjimą, ypač korespondenciją su neutraliomis šalimis, ir tapo vienu iš galingiausių kontržvalgybos ginklų.

Pirmasis pasaulinis karas

Prieš Pirmąjį pasaulini karą buvo atliktas didelis parengiamasis darbas, beje, ir slaptojo karo forma. Vokiečių žvalgyba, vadovaujama Generalinio štabo specialiosios valdybos, vos ne vienintelė iš Europos valstybių žvalgybų mėgino įdiegti masinę agentūrą savo būsimų priešininkų pasienio rajonuose. Tokių vokiečių rezidentų daug buvo Prancūzijos rytiniuose departamentuose ir Rusijos vakarinėse gubernijose. Vokiečių žvalgyba, taip pat, kaip atrodo, vienintelė, sudarinėjo plačią kartoteką (,,juodąją knygą“) , jungiančią dešimtis tūkstančių kitų šalių gyventojų, kuriuos galima būtų užverbuoti darbui savo naudai. Kiekvienam asmeniui, įtrauktam į ,,juodąją knygą“, buvo parengta ypatinga kortelė. Joje buvo pažymėta turtinė, tarnybinė ir šeiminė nurodyto asmens padėtis, jo polinkiai, silpnybės, slaptos ydos. Remiantis šiomis žiniomis, verbuojant vienu atveju buvo naudojamas gąsdinimas, kitu –  papirkimas, trečiu – apgaulė.
XX amžiuje vokiečių žvalgyba, kaip ir anksčiau, buvo laikoma geriausia Europoje. Tačiau jos vadovai tiek pat neprilygo Štiberiui (1848 – 1893 m. sukūrė itin efektyvią Vokietijos žvalgybos ir kontržvalgybos sistemą), kiek ir vidutiniai politikai, vienas po kito keitęsi Vokietijos kanclerio poste, buvo nevykę Bismarko įpėdiniai. Nauji Vokietijos šnipinėjimo vadovai stokojo apsukrumo ir lankstumo, o tai buvo būtinos senojo policijos seklio savybės. Štiberio nustatytos taisyklės tapo šablonais, naudojamais be vaizduotės ir išradingumo, be to, o tai dar svarbiau, dažnai neatsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas. Dargi remiantis pagrindiniu Štiberio ,,principu“ –  šnipinėjimo masiškumu – dažnai tekdavo patirti nesėkmes. Štiberis žinių kruopelytes, jam pateikiamas agentų, kurių kiekvienas būdavo toli nuo svarbiausio informacijos šaltinio įmontuodavo kaip mažus, tačiau būtinus mozaikos elementus, kaip dalelytes, kurių visuma sudarydavo aiškų bendrą vaizdą.
Tuo tarpu anglų žvalgyba pagrindinį dėmesį skyrė ne žinių kiekybei, o kokybei. Informacija turėjo atspindėti tai, kas svarbiausia, o ne blaškyti dėmesį smulkmenomis. Suprantamas išskaičiavimas: Didžiosios Britanijos valdantys sluoksniai vis dar puoselėjo viltį, kad, kaip ir ankstesniuose karuose, jiems pavyks priversti kitas valstybes traukti jiems ,,kaštonus iš ugnies“ (siekti savų rezultatų kitų rankomis). Anglijos vyriausybė tuo metu dar nenumatė, kad jai teks paskubom sudaryti masinę armiją ir siųsti ją į Vakarų frontą prieš vokiečius ir į daugelį kitų frontų. Todėl iki tam tikro laiko ,,smulkmenos“, kurias galėjo pranešti daugelis šnipų, tada atrodė greičiau reikalingos kitiems Antantės dalyviams nei pačiai Didžiajai Britanijai. O ypatingas rūpinimasis sąjungininkų interesais buvo nebūdingas Anglijos politikos tradicijoms.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse lygiagrečiai su karine žvalgyba MI-6 buvo įkurta ir kontržvalgybos valdyba MI-5, kuriai daugiau kaip ketvirtį amžiaus vadovavo generolas Vernonas Kelis. Kontržvalgybos funkcijas atliko ir specialioji Skotlandjardo policijos valdyba. Veikė ir ypatingoji karinė jūrų žvalgyba.
Prancūzijos žvalgyba sutelkė pagrindines pastangas prieš svarbiausią priešą – Vokietiją. Tačiau XIX a. pabaigoje Generalinio štabo kontržvalgybos sekcija – Antrasis biuras (beje, iš čia kildinamas ir KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento pavadinimas) – pasirodė esanti labai susikompromitavusi, nes dalyvavo pagarsėjusioje Dreifuso byloje. Su jos pagalba monarchistai ir klerikalai mėgino pasikasti po respublikos pamatais. Nepaneigiamai buvo įrodyta, kad kontržvalgyba fabrikavo melagingus dokumentus, kurie turėjo įrodyti tariamą Generalinio štabo karininko Dreifuso kaltę šnipinėjant Vokietijos naudai. Apskritai prancūzų žvalgyba negalėjo didžiuotis ypatingais laimėjimais. Jos duomenimis, Vokietija pirmomis karo savaitėmis galėjo turėti 2,5 milijono kareivių. Iš tikrųjų vokiečiai mobilizavo du kartus daugiau – 5 milijonus žmonių.
Plečiantis vienai ar kitai žvalgybai, jos nedidelės sekcijos tapdavo plačiomis šnipinėjimo organizacijomis, įtvirtinančiomis agentūrą tūkstančiuose miestų, karinių ir geležinkelio stočių. Savo struktūra šios organizacijos būdavo labai panašios. Nedidelei kuopelei vadovaudavo rezidentas (jis – tai ,,pašto dėžutė“). Šis rūpestingai užsikonspiravęs asmuo, paprastai tos šalies arba rečiau – neutralios valstybės gyventojas, surinkdavo iš agentų informaciją, kurią jis įvairiais kanalais perduodavo ypatingiems kurjeriams – gauto ,,grobio“ surinkėjams. Dažnai pačiam rezidentui būdavo pavedama verbuoti agentus: jis turėdavo kruopščiai patikrinti savo žmones. Juk agentai nepažinojo vienas kito. Visi jie tepažinojo tik rezidentą, kuris pats rizikavo būti sučiuptas po bet kurio savo valdinio arešto. Kiekvienas agentas turėjo savo numerį arba slapyvardį. Kad suklaidintų priešą, jie dažnai būdavo keičiami.
Kai kada tokia organizacija tapdavo dviejų arba trijų pakopų. Pagrindinis rezidentas būdavo susijęs su keliais žvalgais, o tie savo ruožtu būdavo antros pakopos agentų rezidentai ir ,,pašto dėžutės“ ir t. t. Tačiau nemaža žvalgų dirbo savarankiškai, perduodami žinias specialiai pas jį atvykstančiam agentui. Arba, jei tai leido daryti oficiali jų profesija, patys pateikdavo žinias ,,užsakovui“, paprastai kur nors į neutralią šalį.
Pirmojo pasaulinio karo metais ypač padaugėjo klausimų, kuriais žvalgyba norėdavo gauti žinių. Prie grynai karinių prisidėjo milžiniškas skaičius politinių, ekonominių, socialinių psichologinių, techninių ir kitokių problemų, kurių sprendimai buvo svarbūs sėkmingai karo eigai. Prie jų galėjo priklausyti įvairių priešiškos valstybės žinybų tarpusavio santykiai, išėjusių iš rikiuotės geležinkelio vagonų remonto tempas, jūrų kodas ir pagal korteles išduodamų maisto produktų normos, naujo tipo sviedinių sukūrimo planai ir kokios nors vietovės, dažnai labai tolimos nuo karo veiksmų teatro, gyventojų nuotaikos. Dažnai daugelis žinių, kurias surinkdavo šnipai, būdavo reikalingos tik kaip medžiaga kitų žvalgų darbui (duomenys apie vieną arba kitą fabriką tam, kad naujas svarbus agentas galėtų vaizduoti patyrusį šio fabriko meistrą, naujos karinės policijos instrukcijos tam, kad išvengtų pavojingų spąstų, į kuriuos gali patekti šnipai, nežinodami šių instrukcijų ir t. t.).
Kur kas įvairesni tapo šnipų naudojami ryšio būdai: šifruoti laiškai ir vaikiški oro balionai, pafrontės vėjo malūnas, kurio sparnų sukimasis buvo savotiškas kodas, ir žinių pristatymas lėktuvais (tada dar karinės technikos naujovė), ypatingu būdu suarti valstiečio laukai, sviedinys, kurio viduje vietoj sprogstamosios medžiagos būdavo pranešimas arba iš pirmo žvilgsnio nekaltas skelbimas neutralių valstybių laikraščiuose ir tūkstančiai kitokių analogiškų būdų, nepanašių vienas į kitą. Kuo originalesnis, neįprastesnis ryšys, tuo daugiau šansų, kad jo neatskleis. Naujas simpatinis rašalas vokiečių agentams būdavo atgabenamas į Angliją, sudrėkinant šiuo skysčiu įprastus drabužius, kuriuos atveždavo savo lagaminuose specialiai pasamdytas kurjeris – neutralios valstybės gyventojas. Žinios būdavo persiunčiamos perfotografuotos ant mikroskopiškos plėvelės, kuri būdavo įdedama po pašto ženkliuku, priklijuojamu ant atviruko.
Buvo naudojamas ir radijas – kita techninė naujovė. Ėmė dirbti slapti radijo siųstuvai. Gaudydami juos, kontržvalgybininkai sukūrė ištisą radijo pelengatorių tinklą. Radijo laidoms padedant, sąjungininkai, sužinoję vokiečių kodus, perduodavo klaidingus įsakymus vokiečių povandeniniams laivams, kurie, neįtardami, kad veikia priešo nurodymu, plaukdavo į tikrą žūtį. Tuo metu radijo pokalbiai tarp prekybos laivų, į kuriuos iš anglų linijinių laivų buvo perkelti radistai, sudarydavo vokiečiams, užpelengavusiems šiuos pokalbius eteryje, klaidingą nuomonę apie vietas, kuriose buvo anglų eskadros.
Milžiniškas žvalgybos tarnybos padidėjimas tikrąja to žodžio prasme sukėlė ne mažesnį kontržvalgybos augimą. Visa pašto ir telegrafo korespondencija, ypač siunčiama į užsienį, karinės cenzūros buvo nuodugniai kontroliuojama. Antai Londone laiškai buvo tikrinami 60 kalbų. Cenzoriams teko spėlioti užšifruotus pranešimus 31 kalba. Įtartinus laiškus ir laikraščius, kad nustatytų, ar jie neparašyti slaptaraščiu, imta tikrinti cheminėmis priemonėmis. Taip pat ekspertai nagrinėjo sukėlusius įtarimą laiškus kitu požiūriu – ar nekaltas tekstas nėra šifras, slepiantis agento pranešimą. Griežtai buvo kontroliuojama siena su neutraliomis valstybėmis. Pafrontės zona buvo suskaldyta į atskirus barus, kuriuos stebėjo speciali kontržvalgybos karininkų grupė. Ten, kur galima buvo pasitikėti vietinių gyventojų lojalumu, iš jų tarpo jie verbuodavo žmones, kurie kontržvalgybai turėjo pranešti apie visus įtartinus arba paprasčiausiai nepažįstamus asmenis. Rajonuose, kuriuose karinė valdžia negalėjo tikėtis vietinių gyventojų bendradarbiavimo, – ypač okupuotose teritorijose – buvo įvedamas griežtas judėjimo apribojimas. Kad Vokietijos okupuotos Belgijos gyventojai galėtų nors trumpam išvykti iš savo gyvenamosios vietos, privalėjo policijoje išsiimti specialius leidimus, o kad sunkiau juos galima būtų padirbti, jų pavyzdžiai dažnai būdavo keičiami.
Milžiniška, griozdiška policinio sekimo sistema buvo įkurta visose kariaujančiose šalyse. Žvalgyba mėgino savo žmones siųsti į priešo kontržvalgybos organus, nors palyginti retai pasiekdavo tikslą.
Šnipinėjimas siaurąja žodžio prasme buvo papildomas karinės žvalgybos (duomenys, gauti stebint tranšėjas, iš žvalgybos kautynėmis, artilerinio stebėjimo, oro žvalgybos, belaisvių, dezertyrų, vietinių gyventojų apklausos, priešo pašto pagrobimo ir t. t.), o ką jau kalbėti apie medžiagą, kurią atsiųsdavo cenzūra, apie žinias, kurias gaudavo diplomatiniais ir kitais kanalais. Žvalgyboje dirbo spaudos, cenzūros, slaptojo ryšio specialistai, vertėjai, dešifruotojai, chemikai, įvairių klausimų ekspertai.
Antiantantinių valstybių žvalgybos žinioms persiųsti nuolat buvo naudojami pašto balandžiai, kuriais iki 1914 m. garsėjo Belgija. Kad šie neatitektų vokiečiams, prieš pasitraukdama belgų kontržvalgyba įsakė sunaikinti daugiau kaip 30 tūkstančių ypač vertingų veislių balandžių. Balandžiai pasirodė esą ne tik greiti, bet ir nepaprastai patikimi pagalbininkai. Būdavo atvejų, kai mirtinai sužeisti sparnuoti kurjeriai ištisas valandas šliauždavo žeme ir vis dėlto spėdavo pasiekti savo gimtuosius namus. Ne kartą prekybos ir karo laivai, torpeduoti povandeninių laivų arba dėl kitų priežasčių patekę į avariją, per balandžius siųsdavo pagalbos ženklą ir jos laiku sulaukdavo. Neretai žvalgai, prasiskverbę į priešo užnugarį arba į jį nusileidę parašiutais, pirmiausia surasdavo savo balandžiams patikimą slėptuvę. Narvelis su sparnuotais pagalbininkais paprastai būdavo pririšamas kur nors šakoto medžio viršūnėje. Tokiu atveju tekdavo naktį nepastebimai lipti į medį ir atnešti balandžiams maisto. Karo pabaigoje vien anglai Vakarų fronte turėjo 6 tūkstančius balandžių ,,etatų“. Prancūzijoje balandžių pašto didvyriams netgi buvo pastatytas paminklas ir daugelis jų apdovanoti ordinais!
Kadangi balandžiai būdavo stebimi, juos stengtasi užmaskuoti kitais paukščiais. Anglai Vakarų fronte pašovė balandį, nudažytą papūgos spalvomis.
Pranešimams siųsti plačiai būdavo naudojami ir tarnybiniai šunys. Vokiečių aviganis Fricas, ne kartą per fronto liniją pernešęs šnipų pranešimus, sąjungininkų žvalgybai padarė daug rūpesčių. Fricą reikėjo sugauti gyvą. Tai buvo padaryta tik pasinaudojus kalės Rozi paslaugomis: ją pasiuntė keturkojo paštininko maršrutu.
Šnipų perkėlimui plačiai buvo pradėta naudotis povandeniniais laivais (ypač Viduržemio jūroje) ir lėktuvais.
Arsenalas priemonių, su kurių pagalba buvo gaunami žvalgybos pranešimai, plėtėsi kiekvienais metais. Šimtus būdų demaskavo kontržvalgyba, tačiau juos pakeisdavo nauji. Vienas vokiečių žvalgas prapjaudavo gyvos žuvies pilvą, įdėdavo ten laiškelį ir ją paleisdavo į upę. Žuvis būdavo sugaunama prie vokiečių pozicijų. Kitas vokiečių žvalgas, būdamas Prancūzijos Belforo mieste, naudojosi tokiu būdu. Jis sėsdavo į traukinį, kuris važiuodavo į neutralią Šveicariją, ir restorano vagone užimdavo atskirą staliuką. Papietavęs jis, traukiniui artėjant prie sienos, paprastai išlipdavo. Pirmoje Šveicarijos geležinkelio stotyje restorane už to paties stalelio atsisėsdavo kitas žvalgas. Valgydamas jis tarsi atsitiktinai ant staltiesės išliedavo truputį vyno ir, uždengęs tą vietą servetėle, valgydavo toliau. Pirmas šnipas simpatiniu rašalu rašydavo pranešimą. Antrasis jį išryškindavo vynu ir, greit perskaitęs, laukdavo, kol ant staltiesės išryškėjusios raidės vėl išnykdavo. Pranešimus jie slėpdavo žaizdų tvarsčiuose, po perukais, kūdikių vystykluose, pieštukuose, batų raišteliuose.
Operos dainininkė buvo suimta pervažiuojant jai Prancūzijos-Šveicarijos sieną už mados nesilaikymą. Per daug iškrakmolytas sijonas muitininkams pasirodė įtartinas. Iš tikrųjų ant jo simpatiniu rašalu buvo parašytas žvalgybos pranešimas.

Pabaigai pateikiame dar vieną pavyzdį iš Pirmojo pasaulinio karo žvalgybos istorijos.
1915 m. balandžio 22 d. Flandrijoje vokiečių kariuomenė pirmą kartą panaudojo nuodingąsias medžiagas. Vokiečiai paleido dujas iš balionų, kai palankus vėjas turėjo lemtingą debesį nunešti į priešo apkasus. Iš pradžių dujų panaudojimas atnešė didelę sėkmę. Tačiau vėjas staiga pakeitė kryptį ir dujomis buvo apnuodyti vokiečių kareiviai. Vokiečiai karštligiškai ėmė ieškoti kitų dujų panaudojimo formų. Prancūzų agentas Šarlis Luzitas tuo įsitikino, kai nustatė, kad Badeno anilino fabrikas Manheime, gaminantis dujas, tebedirbo visu pajėgumu. Tačiau kaip sužinoti priešo ketinimus? Luzitas pastebėjo, kad cisternos su dujomis pristatomos į Krupo gamyklas Esene. Žvalgas, labai rizikuodamas, ėmė lankytis alaus baruose, į kuriuos užeidavo šių gamyklų darbininkai. Jis įsiklausydavo į pokalbius. Kalbėdamasis su policininku, saugojusiu gamyklą, žvalgas pesimistiškai įvertino Vokietijos galimybes laimėti karą. Atsakydamas sargybinis pasakė, kad ruošiamas naujas ginklas, kuris pakeis karinius veiksmus Vokietijos naudai, – sviediniai, pripildyti dujų.
Aiškus nepasitikėjimas, kurį išsakė Luzitas, suerzino policininką. Juodu susilažino iš didelės sumos. Greit vokietis atvedė savo draugą į atokią vietelę netoli poligono, kuriame turėjo būti išbandomi nauji sviediniai. Iš šios slėptuvės Luzitas galėjo stebėti šaudymus, kuriuose dalyvavo pats kaizeris. Sviediniai buvo iššauti į avių bandą, kuri ganėsi lauke. Nuo dujų ne tik pastipo gyvuliai, bet tiesiog sudegė visa augmenija.
Pats Luzitas buvo įsitikinęs tuo, ką matė savo akimis. Tačiau kaip įtikinti nepatiklius viršininkus Paryžiuje? Žvalgas paprašė savo draugą policininką, kad atminčiai apie lažybas tas jam duotų sviedinio skeveldrą. Džiaugdamasis, kad jam pavyko įrodyti savo teisybę ir į kišenę įsidėti nemažą pinigų sumą, nedelsdamas, kai tik kaizeris ir palyda paliko poligoną, policininkas kilniadvasiškai Luzitui padovanojo geidžiamą suvenyrą. Po trijų dienų skeveldra buvo Paryžiuje, ir anksčiau nei vokiečiai suspėjo sukaupti didelį sviedinių kiekį, prancūzai ir anglai savo kariuomenę aprūpino dujokaukėmis ir patys ėmė gaminti šio tipo sviedinius.
Šiuo paskutiniu pavyzdžiu ir baigiu daugiau kaip dviejų tūkstančių metų žvalgybos istorijos trumpą apžvalgą. Vėliau, jau po Pirmo pasaulinio karo, žvalgyba patyrė tam tikrą sąstingį. Tačiau bręstantis naujas konfliktas – Antrasis pasaulinis karas – žvalgybą galutinai subrandino, o ,,šaltojo karo“ periodas – išvystė iki kokybiškai naujo lygio. Bet tai jau atskira istorija…

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *