Новини на Gazeta.ua

Пʼятниця, 30 грудня 2022 08:01

„Išgrūsime Rusijos bažnyčią ir tada pagaliau stos dekolonizacija ir derusifikacija“ – Evgen Dykyj

Nuo vasario mėnesio Ukrainos gynybos pajėgos iš viso deokupavo 52,5% Rusijos Federacijos užgrobtų teritorijų. Išlaisvintos Kyjivo, Charkivo, Chersono, Mykolajevo sritys. Tačiau greitos pergalės prieš priešą tikėtis nevertėtų. Reikia ruoštis užtruktiniam karui ir įsisąmoninti, jog susiduriame su beprotišku režimu. Galima tikėtis bet kokio scenarijaus, net ir blogiausio. Evgen Dykyj apie tai kalbėjo interviu Gazeta.ua. Jis yra ukrainiečių mokslininkas, kariškis, publicistas.

Šiuos metus pradėjome didelio masto karu. Kaip mums sekėsi kariauti? Kaip pasikeitėme per tą laiką?

Pasimetimo fazė buvo labai trumpa. Ji baigėsi ne vėliau nei orkai pasitraukė iš Ukrainos šiaurės. Buvome pasimetę ne ilgiau kaip iki balandžio, o daugelis susiėmė, tiesiogine to žodžio prasme, jau pirmosiomis dienomis ar per pirmąsias savaites. Dabar turime kitą problemą. Mes sėkmingai įveikėme trumpalaikę fazę persijungimo iš suvokimo, jog karas yra pragaištingas, į suvokimą, jog tai bus gana ilgas procesas, kurį reikės išgyventi, iki kurio pabaigos reikės ištempti. Tai įvyko pavasarį, vasaros pradžioje. Kol kas mūsų bėda ta, kad net ir prie to „ilgai“ derindamiesi, kiekvienas tą „ilgai“ įsivaizdavome savaip. Ir kažkur gilumoje visiems ruseno viltis, kad tai įvyks per 2022 metus. Kol kas reikėtų persiderinti nusiteikimui, jog tai užtruks ilgiau.

Susikaupė tikras nuovargis nuo karo. Esantys pirmose fronto linijose – išsekę fiziškai ir morališkai

Visi sukaupė realų nuovargį nuo karo. Esantys pirmose fronto linijose – išsekę fiziškai ir morališkai. Tam tikras nuovargis susikaupė ir užnugaryje. Nes iš esmės pasikeitė ir toliau keičiasi įprastas gyvenimo būdas. Visą laiką tenka prisitaikyti prie naujų sąlygų. Dabar – prie blekautų.
Tuo metu daugiausia gyvenome iš taikos metu sukaupto pinigų rezervo. Tą patį galima pasakyti ir apie fizinių bei moralinių jėgų atsargas. Praktiškai gyvenome kreditan. Žmonės išsekę. Ir dabar reikia pagauti ritmą, kad atsivertų antras ar net trečias kvėpavimas. Aišku, kad maratonas dar ilgas.

 

Evgen Dykyj yra Ukrainos Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius, Antiteroristinės operacijos veteranas. Nuo 15 metų amžiaus dalyvavo tautinio išsivadavimo judėjime – buvo Ukrainos Helsinkio sąjungos narys, vienas iš Nepriklausomo Ukrainos jaunimo sąjungos steigėjų. Pagal išsilavinimą jūrų biologas. 199-ųjų sausį vadovavo Ukrainos savanorių studentų būriui Lietuvoje, kai Vilniuje sovietų vadovybė jėga bandė grąžinti respubliką į SSRS sudėtį. 1995 metais kaip humanitarinės misijos vadovas dalyvavo Rusijos ir Čečėnijos kare nepriklausomos Ičkerijos pusėje. Granito, Oranžinės revoliucijos ir Orumo revoliucijos dalyvis. 2014-ųjų gegužę kaip savanoris išėjo į karą Donbase. Buvo bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dalyvavo mūšiuose Luhansko srityje. Dėl kovinės traumos demobilizuotas. Nuo 2015 m. pavasario dirbo Ukrainos mokslinio jūrų ekologijos centro Odesoje direktoriaus pavaduotoju, ėjo Mečnikovo vardo Mokslinių tyrimų kovos su maru instituto direktoriaus pareigas. 2018 metų vasarį buvo paskirtas Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktoriumi. Parašė knygą „Rusijos hibridinis karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“. Pagal ją mokomi tų šalių karininkai.

Ką svarbiausią gebėjome įgyti per šį laiką kaip tauta?

Šis karas už siaubingą kainą sprendžia daugybę problemų, kurių nesugebėjome ar nenorėjome spręsti per dešimtmečius. Tarp jų – ir tautos vienybės klausimą.
Taip pat – kaip integruoti teritorijas, kurios buvo okupuotos 8 metus. Tačiau visi regionai, kurie vasario 24 d. buvo Ukrainos kontroliuojami, dabar save suvokia kaip monolitinės unitarinės šalies dalį. Visus Ukrainos teritorinio padalijimo bandymus galima pamiršti. Toliau jau nebepavyks žaisti tuo, kad mes skirtingi, kad regionai turėjo skirtingą istoriją. Tokio postūmio plėtotis ukrainiečių kalbai, kultūrai, viskam, kas ukrainietiška nebuvo nuo nepriklausomybės atgavimo.

Prorusiškų ukrainiečių, vatnikų, kaip įtakingos politinės jėgos, fenomenas gali būti pamirštas visiems laikams

Dabar pokytis yra labiau esminis ir galiausiai negrįžtamas. Prorusiškų ukrainiečių, visų tų vatnikų, kaip įtakingos politinės jėgos, fenomenas gali būti pamirštas visiems laikams.
Apsivalymas nuo rusiškos kultūros vyksta pašėlusiu tempu. Tai galioja net kalbos vartojimo sferai. Rusiškos kultūros produktas nebėra paklausus. Jau visiškai atsikratėme nepilnavertiškumo komplekso. Ir tai, ko gero, yra didžiausias šio karo laimėjimas. Pamatėme save visiškai kitomis akimis nei spoksojome šimtmečius. Dabar mes niekada negerbsime kitų labiau nei savęs. Mes tapome nekompleksuota tauta.

Turime išgrūsti paskutinį „rusiškojo pasaulio“ sluoksnį, kuris šiaip jau vadinamas Ukrainos stačiatikių bažnyčia

Turime išgrūsti paskutinį „rusiškojo pasaulio“ sluoksnį, kuris vadinamas Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Mes kalbame apie Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčią, o faktiškai – Rusijos stačiatikių bažnyčią. Čia reikia aiškiai suvokti, kad tai visai ne bažnyčia. Tai yra Rusijos valstybės aparato, Rusijos imperijos aparato dalis. Ir ji pati stipriausia. Pastaraisiais mėnesiais net ir čia ledai pajudėjo. Būtina per šią žiemą dar pasistūmėti. Išvalyti rusų bažnyčią, visiškai pašalinti ją iš visų laurų, likviduoti židinius. Ir tada bus galima sakyti, jog mūsų dekolonizacija ir derusifikacija jau galutinė.

Kaip per pastaruosius metus vyko valdžios transformacija? Kaip pasirodė prezidentas, parlamentas, vyriausybė?

Labai kontrastingai. Kaip blogai ji ruošėsi šiam karui, kokia negabi, neatsakinga ji pasirodė tais mėnesiais, kai visas pasaulis perspėjinėjo, kad bet kurią dieną gali prisidėti didelis puolimas, o valdžia tiesiog nenorėjo tuo patikėti. Lygiai tiek pat gerai ji pasireiškė po 24 d. Prieš ir po invazijos – juos galima laikyti dviem visiškai skirtingomis valdžiomis. Šis karas savo mentalitetu visiškai postkolonijinę mažarusių valdžią pavertė tikrai ukrainietiška valdžia.

Zelenskis tada ir dabar – du skirtingi žmonės

Zelenskis tada ir dabar –  du skirtingi žmonės. Ir tas pat praktiškai galioja daugumai valdžios vertikalėje. Kiek neadekvačiai jie ruošėsi karui, tiek adekvačiai į jį reagavo. Parodė, kad mokosi iš klaidų.

Ar buvo nuvylusių politikų?

Valdžioje ir opozicijoje pastebimos ir tam tikros nemalonios tendencijos. Yra pavojus, kad karo padėtimi bus pasinaudota faktiniam valdžios monopolizavimui. Karas netruks amžinybę, o po to teks gydyti autoritarizmo apraiškas.
Opozicija, deja, irgi nepradžiugino. Vyksta transformacija iš ideologinės politinės jėgos į grynai individualistinės lyderystės sektą. Taigi, šios dvi tendencijos yra vienodai pavojingos, tiek valdžios transformacija į autoritarizmą, tiek ir opozicijos transformacija į religinę sektą.

Sklinda visas baubų rinkinys, pradedant tuo, kad Putinas smogs branduoliniu ginklu, baigiant tuo, kad Putinas bus nuverstas ir ateis koks Prigožinas ar Kadyrovas

Kaip vertinate Vakarų poziciją priešinantis Rusijos Federacijai?

Kolektyviniai Vakarai neegzistuoja, jie egzistuoja tik Rusijos propagandoje. Ten daugybėje šalių viešoji nuomonė visiškai skirtinga. Kiekvienoje šalyje yra labai skirtingų nuomonių, o daugelyje – tikros sūpuoklės, kur viešoji nuomonė svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Mes tai stebime viso karo metu. Tai mūsų šalininkai ima viršų – kad Rusija būtų ne tik sustabdyta, o visiškai sutriuškinta ir aiškiai pastatyta į savo vietą. Tačiau kartais vyrauja nuomonė, kad su Rusija reikėtų elgtis atsargiau, kad ji jau sustabdyta, ir tai jau yra pasiekimas. Sklinda visas baubų rinkinys, pradedant tuo, kad Putinas smogs branduoliniu ginklu, baigiant tuo, kad Putinas bus nuverstas ir ateis koks Prigožinas ar Kadyrovas. Būtent daugiausia dėl to mums vis suriša rankas, riboja ginklus ir jų kiekius.
Ukrainiečiams šios tezės jau seniai tapo akivaizdžios, tačiau Vakaruose tai tik vienas iš požiūrio taškų. Tiesą sakant, iki šiol jis tapo valstybiniu tik Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Baltijos šalyse. Gal dar Rumunijoje. Pagrindinėje mūsų sąjungininkėje Jungtinėse Amerikos Valstijose vis dar du požiūriai tebekovoja tarpusavyje. Jie yra maždaug vienodi. Yra Amerikos kariuomenės, vadovaujamos Ostino, Amerikos diplomatų, vadovaujamų Blinkino, pozicija – tai sutampa su mūsų ukrainietiška vizija. Tačiau yra ir nuosaikus sparnas – daug senatorių ir kongresmenų. Jų taip vadinamas spikeris –patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Sullivanas. Jie labiau bijo mūsų pergalės nei kad bus išsaugotas dabartinis status quo ir Putino režimas. Prezidento Bideno pozicija, deja, balansuoja kažkur per vidurį.

Vokiečiai gali prisijungti prie vanagų stovyklos kartu su britais, lenkais ir baltiečiais

Taip pat panašus požiūris akivaizdžiai pranašesnis Prancūzijoje. Macronas, net ir teikdamas mums karinę pagalbą, tai daro ne tam, kad mes laimėtume, o kad priverstų Rusiją pradėti rimtas derybas. Vokietija labai evoliucionuoja. Pradžioje jų atsargumas padėjo Rusijai. Dabar jie supranta, kad jie savo pinigais iš tikrųjų maitino Putino režimą. Todėl jų požiūris gana greitai keičiasi ir netrukus jie jau gali prisijungti prie vanagų stovyklos kartu su britais, lenkais ir baltiečiais.
Faktiškai mes jau nuo 2014-ųjų ruošėmės tokiam karui, koks kilo 2014-ųjų vasarą. 2022-ųjų vasarį sutikome visiškai pasiruošę 2014-ųjų vasaros karui, tačiau kilo visiškai kitokio masto karas. Kadangi prašvaistėme 8 metus, esame visiškai priklausomi nuo sąjungininkų ginklų ir amunicijos. Jų rankose yra kranelis, kurį jie gali bet kada užsukti. Ir todėl, deja, jie turi baisų svertą priversti mus derėtis su agresoriumi. Todėl mums labai svarbu kiekviename lygmenyje perteikti mintį, kad derybos su priešu mums yra nepriimtinos, kad karo tai nesustabdys. Tai tik suteiktų Putinui pauzę, kad galėtų sukaupti jėgas mūsų sunaikinimui, ateitų iš naujo ir šį kartą laimėtų. Kaip tik dabar visas pasaulis turi galimybę nugalėti Putiną. Mums labai svarbu, kad šis požiūris laimėtų, nes jei laimės priešingas – paprasčiausio Rusijos sulaikymo – mums gali būti nutrauktas karinės pagalbos tiekimas. Ir tada, kad ir kokia ryžtinga bebūtų mūsų vyriausybė ir kariuomenė, turėtume sėsti prie derybų stalo ir užleisti teritorijas. Ir tai būtų pralaimėjimas.

Suteikti saugumo garantijas kaip atlygį už tarptautinės teisės pažeidimą reiškia suteikti garantiją, kad jokiai pasaulio šaliai nebeliks tarptautinės teisės

Macronas neseniai pareiškė, kad norėtų, jog Rusija turėtų saugumo garantijas, kai grįš prie derybų stalo.

Tai labai ryškus kai kurių Vakarų elite aklumo pavyzdys. To klaidingo požiūrio, kuris, tiesą sakant, paremia Rusiją. Suteikti saugumo garantijas kaip atlygį už tarptautinės teisės pažeidimą reiškia suteikti garantiją, kad jokiai pasaulio šaliai nebeliks tarptautinės teisės. Deja, net tokie žmonės kaip Macronas to nesupranta.

Ar tai ne tam tikras pasaulio nuovargis nuo karo Ukrainoje?

Nuovargis yra vienas iš veiksnių, bet ne pats svarbiausias. Nuo Rusijos baimės išsigydėme šių metų kovą. Supratome, kad iš tikrųjų karalius yra nuogas ir jį reikia pribaigti. Tačiau Vakarai vis dar bijo. Be to, prancūzams tai tęsiasi nuo 1815 m., kai Napoleonas pralaimėjo karą Rusijai.

Sankcijos nėra nokauto įrankis. Tai lėtai ant kaklo užsiveržianti kilpa

Kiek veiksmingos dabar yra sankcijos Rusijos Federacijai? Jau paskelbtas devintas paketas.

Sankcijos nėra nokauto įrankis. Tai lėtai ant kaklo užsiveržianti kilpa. Dėl to kūnas tiesiog nekvėpuoja. Sankcijos prieš Sovietų Sąjungą pirmuosius pastebimus rezultatus davė po 5 metų, o galutinius – po 10. Tai normalus tempas.
Ekonomika, net ir tokioje šalyje kaip Ukraina, pradiniame periode turi tam tikrų poodinio atsparumo atsargų. O Rusijoje, per 20 metų sukaupusioje naftos ir dujų dolerių pagalvę, šios atsparumo atsargos  buvo nemenkos. Tiesą sakant, sankcijų tempas Rusijos ekonomiką veikia netikėtai greitai. Krinta daug greičiau, nei kas nors manė.

Įmonės, sukuriančios 40% BVP, Rusijoje jau visiškai sustojo

Oficialiais duomenimis, šiemet jų BVP sumažės 9 proc., tačiau tai nėra tas skaičius, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. Mes dabar kaip tik kalbame apie atsargų pagalvės naudojimą. Įmonės, sukuriančios 40% BVP, Rusijoje visiškai sustojo. O dar nė metai nepraėjo. Vėlgi, labai ryški istorija su naftos kainų lubomis. Patvirtinta 60 USD kaina –blogas variantas, pasirinkimas, iš ties, atrodytų, nepakankamai efektyvus. Tačiau tuo pačiu metu iš tikrųjų rinka sureagavo. Dabartinė Rusijos naftos kaina yra 45 USD.
Dar vieni tokių sankcijų metai visiškai sugriaus jų ekonomiką, ko niekas neprognozavo. Sankcijų prasmė – ne tik nuslopinti ekonomiką ir ne tik nepalikti pinigų karui. Kol kas puikiai veikia viena sankcijų dalis – technologiniai apribojimai. Pirmiausia jie ištiko jų gynybos pramonę. Jie ieško dronų ir raketų Irane ar Šiaurės Korėjoje ne todėl, kad manytų, jog Irano, ar ypač Korėjos produktai yra geresni už saviškius. Paaiškėjo, kad visa gynybos pramonė yra visiškai priklausoma nuo vakarietiškų komponentų. O tai jiems jau užblokuota. Tai pirmasis labai efektyvus sankcijų rezultatas, kuris šiandien daro įtaką situacijai fronte.

Evgen Dykyj: „Prorusiškų ukrainiečių, visų tų vatnikų, kaip įtakingos politinės jėgos reiškinį, galima pamiršti visiems laikams. Apsivalymas nuo rusiškos kultūros vyksta pašėlusiais tempais. Tai galioja net kalbos vartojimo sferai. Rusiškos kultūros produktas nebėra paklausus. Pagaliau atsikratėme nepilnavertiškumo komplekso“

Kodėl dabar mažiau kalbama apie planą atstatyti šalį po karo, vadinamąjį Maršalo planą?

Visiems tapo aišku, kad karas rytoj nesibaigs. O Maršalo planas – apie atsistatymą po karo. Nevisiškai aišku, kokie būtų tokio finansavimo šaltiniai: ar tikimės Vakarų pagalbos ir investuotojų, ar didžiulių reparacijų pinigų iš rusų? Rusijos turto konfiskavimo klausimas – toks pat, kaip ir pergalės prieš Rusiją klausimas. Iki šiol Vakaruose nėra bendros pozicijos. Vyksta diskusijos, ar tie aktyvai karo metu turėtų būti įšaldyti, o pasibaigus Rusija turėtų įvykdyti tam tikras sąlygas. Ar, kai Rusijoje pasikeis režimas, jie būtų grąžinti, ar šios lėšos turėtų būti konfiskuotos?

Rusijos lėšų likimo klausimas didžiąja dalimi lemia ir Maršalo plano apimtį

Vėlgi, yra du variantai: jos turėtų būti konfiskuotos ir jau dabar skiriamos mūsų karui finansuoti arba turėtų būti leidžiamos tik pokario šalies atstatymui. Tiesą sakant, Rusijos fondų likimo klausimas daugiausia lemia Maršalo plano mastą ir tai, kaip šie finansai bus valdomi. Reparacijų lėšos iš tikrųjų priklausytų Ukrainos valstybei. Bet jei kalbame ne apie reparacijų lėšas, o apie tarptautinę pagalbą ir investuotojų lėšas, tai jos ateina į Ukrainą, bet jomis disponuoja tie, kurie jas duoda. Tai du visiškai skirtingi pokario atstatymo ir finansavimo mechanizmai.

Kaip pasikeitė mūsų kariuomenė?

Karas – tai visa serija mūsų pergalių, pasiektų skirtingomis kainomis. Pirmoji – pergalė prie Kyjivo. Data galima laikyti balandžio 4-ąją, kai paskutinis užpuolikas paliko šiaurinius Ukrainos regionus. Vėliau buvo daug mažiau įspūdinga, bet ir daug brangesnė pergalė Donbase. Jos sąlygine data galima pavadinti Rusijos vadinamosios operatyvinės pauzės paskelbimą. Kai iš tikrųjų susigaudė, kad nepajėgūs netgi pasiekti Luhansko ir Donecko sričių administracinių ribų. Kai ten krito paskutinis iš Ukrainos miestų – Lisičanskas, bet toliau jie jau buvo sustoję ir nebegalėjo nueiti nė kilometro. Ši pergalė pareikalavo daug daugiau, nei pavasarinė. Ten mes praradome beprotiškai daug.

Tiesą sakant, mūsų karas pasidalino į keturis etapus, kurių kiekvienas iki šiol baigėsi mūsų pergale.

Teko atlaikyti Rusijos artilerijos ir aviacijos ugnies mūšą. Tai, ką pasaulis paskutinį kartą matė galbūt per Korėjos karą, o anksčiau per du pasaulinius karus. Kita pergalė buvo Charkivo srities išvadavimas. Pergalė buvo puiki, bet ne mažiau ryški nei pavasarinė prie Kyjivo. Vėliau jau ne tokiu nokautu, daugiau taškais, bet ne mažiau svarbi – pergalė prie Chersono. Taigi, iš tikrųjų mūsų karas pasidalino į keturis etapus, kurių kiekvienas iki šiol baigėsi mūsų pergale. Šiuo metu penktasis etapas. Pamatysime, kokia pergalė jį užbaigs.

Pavasarinė pergalė didžiąja dalimi yra teritorinės gynybos pergalė, galima sakyti, partizanų pergalė

Visą tą laiką kariuomenė keitėsi. Pavasarinė pergalė didžiąja dalimi yra teritorinės gynybos, galima sakyti, partizanų pergalė. O va vėliau mūsų piliečių vaidmuo kiekviename etape buvo vis mažesnis, kariuomenės vaidmuo buvo vis didesnis. Pergalė Donbase jau yra grynai kariuomenės pergalė, bet didvyriškumo ir labai didelių aukų kaina. Charkivo srityje – profesionalumo ir naujausių ginklų pergalė. Ir pergalė Chersono srityje – taip pat ne tik kiekybinės, bet būtent kokybinės persvaros pergalė.

Rusai jau išnaudojo visus įmanomus būdus ir jiems belieka „užversti mus lavonais“, ką jie dabar ir daro

Apie Rusijos kariuomenę sako, kad ji netikusi, bet ilga. Kaip mes laimėsime?

Turime laimėti kokybe, nes jiems kiekybės nepritrūksta. Mobilizacijos kompanija parodė, kad jie sugeba išstatyti 300 000 „mobikų“, milijoną. Jei reikės, tai ir daugiau. Žodžiu, rusai jau išnaudojo visus įmanomus būdus ir jiems belieka „užversti mus lavonais“, ką jie dabar ir daro. Ugnies mūša jau užspringo. Mūsų užbombarduoti sviediniais jie nepajėgė. Sviediniai pamažu baigiasi. Varo tą „mobikų“ masę „į skerdyklą“, akivaizdžiai demonstruodami, kad jų daug ir užteks ilgam.
Mūsų pagrindinis šansas – sutriuškinti tą kontingentą, kuris dabar yra Ukrainoje, kol jie iš tos didelės, bet visiškai nepajėgios kovai „mobikų“ biomasės nesurinko naujo pulko. Va dabar turime tokią laiko atkarpą – maždaug visą žiemą.

Ir ko mums tam reikia?

Ginklų, ginklų ir ginklų. Ir amunicijos. Na, ir, žinoma, žmonių. Bet tai yra vienintelis mūsų turimas išteklius. Beje, reikia pasiruošti, kad galbūt šią žiemą teks papildomai mobilizuotis. Pavasarį daugelis iš mūsų užsirašėme į karinius komisariatus ir vis dar laukiame, kol mus pakvies. Taigi, turime būti pasirengę, kad tai žiemą įvyks.

Dėl energetinio terorizmo kils dar viena pabėgėlių banga. Ir tai, be abejo, padidins Vakarų nuovargį nuo karo

Mes susidūrėme su rusų energetiniu terorizmu. Ekspertai sako, kad taip nori mus priversti deryboms. Tačiau jiems nepavyko prispausti ukrainiečių mūšio lauke ir kodėl jie mano, kad gali tai padaryti raketiniu terorizmu.

Jie tuo labai apsunkina mums gyvenimą ir padidina tą patį nuovargį užnugaryje. Jie stato ant to, kad tai suveiks. Va, išjungs mums šviesą ir mes iš karto išsigąsime, pravirksime, išbėgsime į gatvę šaukdami: „Zelenski, derėkis!” Net ir jiems jau akivaizdu, kad tai nepasiteisino. Tačiau jie tai tęs visą žiemą ir turi tam išteklių. Todėl kils dar viena pabėgėlių banga dėl energetinio terorizmo. Ir tai, be abejo, padidins Vakarų nuovargį nuo karo.

Tiesą sakant, jei ne dabar sėsti prie to derybų stalo, tai kada? Ir kokias sąlygas turėtume aptarti?

Kol kas nematau perspektyvos deryboms su rusais. Putinas tai puikiai įrodė savo gruodžio mėnesio kalboje. Jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad „jų tikslas išlieka tas pats“. Tai tiesiog visiškas Ukrainos valstybės likvidavimas, visų mūsų žemių integravimas į Rusijos Federaciją. Jis tai dar kartą visiškai aiškiai pabrėžė, ir tokioje situacijoje mums belieka nepamiršti iškilios kyjivietės, pirmosios Izraelio ministrės pirmininkės Goldos Meir žodžių, ištartų panašioje situacijoje: „Mes norime gyventi. O mūsų priešai nori, kad mirtume. Tad kompromisams lieka labai nedaug erdvės.“

Jokia raketa ar „šachidas“ neskrido link mūsų atominių elektrinių. Gal jie nenori? Ne. Nes pasekmės jiems būtų katastrofiškos

Putinas sakė, kad Rusija gali persigalvoti ir pradėti prevencinius branduolinius smūgius. Ar į tokius teiginius reikia žiūrėti rimtai?

Į bet kokius tokius pareiškimus reikia žiūrėti rimtai. Tai vienintelis klausimas, dėl kurio branduolinės valstybės sutaria. Ši linija rusams buvo nubrėžta gana raudonai ir drąsiai. Jokia raketa ar „šachidas“ neskrido link mūsų atominių elektrinių. Nes jie nenori? Ne. Nes pasekmės jiems būtų katastrofiškos.
Atsižvelgiant į tai, kad turime reikalą su beprotišku režimu, kurio priekyje yra pamišęs žmogus, galima tikėtis bet kokio, net ir blogiausio, scenarijaus. Tai taps realybe tik tada, kai jie pamatys, kad jų planas užversti mus lavonais nepasiteisino. Tada jie gali ištraukti paskutinę kortą – branduolinius ginklus.

Kokia bus mūsų pergalė?

Pergalė bus tada, kai priešas bus nugalėtas, jo kariuomenė bėgs iš mūsų teritorijos, mes išlaisvinsime savo žemes. Tai pirmasis komponentas, grynai karinis. Toliau atsiveria daug variantų. Minimum –bėgimas, priešas pabėgo. Toliau – karo nusikaltėlių nubaudimo ir materialinės kompensacijos klausimas. Reikia galvoti apie tai, kad toks blogis nebesikartotų.
Priklausomai nuo to, kaip bus sprendžiami tie klausimai, mūsų pergalė bus visiška arba nepilna. Tad, jei mes tiesiog sumušime rusus, išlaisvinsime teritorijas, bet tuo pačiu mums nieko nesumokės, nusikaltėliai nebus nubausti ir pan., atitinkamai nebus jokių apsisaugojimo priemonių nuo kitos tokios agresijos. Tai bus pergalė, bet minimali.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *