obozrevatel.com 2020-01-13

Atsiskirti prie Lietuvos

biologas,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys
Evgen Dykyj

„Norėjo atsiskirti prie Lietuvos“ – nuo Ivano Rūsčiojo laikų tokios formuluotės kaltinimas valstybės išdavyste būdavo „siuvamas“ nelojaliems bojarinams. Lietuvos pasirinkimas neatsitiktinis – Didžioji Kunigaikštystė, kurios 90 procentų gyventojų buvo slavai, kurių dauguma stačiatikiai, šimtmečius Maskvai buvo kaip pjautuvas prie gerklės: gyvas įrodymas, kad galima kalbėti rusiškai, žegnotis graikiškai, rašyti kirilica – ir tuo pat metu būti vakarų europiečiu, su visomis „demoniškomis pagundomis“, tokiomis kaip privilegijos ir laisvės, teisės viršenybė, miestų savivalda, laisvas keliavimas po pasaulį ir visa kita, kas kartą ir visiems laikams buvo uždrausta „Trečiosios Romos“ vergams.
Šiandien Lietuvos Respublika mini Laisvės gynėjų dieną. Tai ir mažos išdidžios tautos pergalės prieš Blogio imperiją, piliečių pergalės prieš totalitarinį režimą, laisvės pergalės prieš nelaisvę diena, ir dėkingo atminimo tų, kurie nesulaukė šios pergalės, diena.
Prieš 29 metus, 1991-ųjų sausio 13-ąją, pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas įsakė kariuomenei šturmuoti Vilniaus televizijos centrą. Pskovo desantininkai apšaudė neginkluotą minią, lietuviai bandė rankomis stabdyti tankus, tačiau buvo traiškomi vikšrais. Tą dieną žuvo 14 civilių ir daugiau nei 200 buvo sužeista. Televizijos centras buvo paimtas, bet tai buvo sovietų valdžios „Pyro pergalė“ – užuot slėpęsi savo namuose, lietuviai nuėjo į barikadas prie Respublikos Seimo ir jį gynė iki tol, kol 1991-ųjų rugpjūtį SSRS nenusibaigė gėdingu GKČP, o tas pats M. Gorbačiovas rugsėjį buvo priverstas oficialiai pripažinti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybę. Imperijos galią sutvirtinti turėjęs veiksmas, tapo jos savižudybės priežastimi.
Lietuva ir Ukraina nepriklausomybę įgijo beveik vienu metu ir tuo metu buvo labai panašios. Lietuviai ir dabar yra labai panašūs į mus. Tuo pačiu šalys vis labiau skiriasi – Lietuva jau seniai yra visateise ES ir NATO narė, gyventojų joje panašai tiek pat kaip Kijevo regione, o BVP vienam gyventojui Pasaulio banko duomenimis yra 6 kartus didesnis nei pas mus, o pagal Jungtinių Tautų versiją – 10. Pagal palankias sąlygas verslui vykdyti Lietuva nuolat patenka į geriausių pasaulio dvidešimtuką, o mes vos pakilome į aštuntą dešimtuką, korupcijos suvokimo reitinge –atitinkamai 59 ir 120 vietos.
Atrodytų, ką bendro su tuo turi Laisvės gynėjų diena? Būtent, visa tai. Lietuva pačioje pradžioje padarė tai, ko mes iki šiol niekaip negalime – kartą ir visiems laikams nustatė, kas yra Gėris, o kas Blogis, kas teisinga, o kas neteisinga. Ir ji taip pat nustatė, kad už Blogį turi būti baudžiama, o už Gėrį turi būti atlyginta ar bent jau gerbiama. Ir visa tai neturi senaties, nes kalbama ne apie interesus ir „realpolitik“, o apie idealus ir principus.
Prie Lietuvos Seimo veikia komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kuri ir toliau aiškinasi visus rezistencijos didvyrius, visus okupantus ir išdavikus. Tebevyksta 1991-aisias Lietuvos piliečių kraują praliejusiųjų teismai ir pamažu nenumaldomai artėjama prie nuosprendžių.
Taip pat Respublika vis dar ieško tų gynėjų, kurie dėl įvairių priežasčių anksčiau nebuvo apdovanoti – praėjusį penktadienį ant mano ir dar dešimties kartu su manimi Lietuvos Seimo gynime dalyvavusių ukrainiečių krūtinių Prezidentas Gitanas Nausėda pakabino Sausio 13-osios atminimo medalius. Jei Lietuva nebūtų išsilaikiusi 1991-aisiais, nei mes, nei jokia kita SSRS respublika nebūtų turėję jokių šansų išsikovoti nepriklausomybę. Todėl tada ir stovėjome ant barikadų šalia brolių ir seserų lietuvių. Atrodytų, kam tai rūpi po 29 metų? Bet lietuviai mano, kad Gėris ir Blogis yra ne laikinos kategorijos, o nesenstančios ir ne santykinės, o absoliučios. Ir dėl to Lietuva dabar yra tokia, o ne kitokia. Ir visi šie reitingai bei BVP yra būtent dėl to apsisprendimo.
Šiuo metu vyksta tas pats karas, už kurį po beveik trijų dešimtmečių mus surado Lietuvos apdovanojimas. Sausio 13-osios medalis kabo ant mano švarko šalia Ukrainos ordino „Už drąsą“, gauto už mūšius Luhansko srityje 2014-aisiais. Prie Lutugino mūsų „Aidar“ sutiko tą pačią Vilniaus televizijos bokštą šturmavusią Pskovo oro desantininkų diviziją. Galbūt ten buvo tie patys tankai, kuriuos kažkada mačiau prie Lietuvos Seimo. Dabar jie „pasiklydę“ Ukrainos stepėse.
Karas nesibaigė – tiesiog „karšta“ fronto linija pasislinko į pietryčius. 1991-aisiais ji ėjo per barikadas Vilniaus gatvėse, 2013-2014 žiemą – per Maidano barikadas, nuo 2014 metų vasaros – per Donbaso apkasus. Ir kaip tada Vilniuje buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos ir Baltijos, bet ir visų sovietinio „tautų kalėjimo“ respublikų likimas, taip ir mūsų šalyje sprendžiamas visų šalių, kurių grąžinimo į blogio imperijos „gardelį“ primygtinai reikalauja Kremlius, likimas. Lietuviai savo „vachtą“ atlaikė garbingai, dabar mūsų eilė.
Maskva puikiai supranta, kad tai tas pats karas. Prieš Lietuvą buvo naudojami visi tie patys „hibridinio karo“ mechanizmai kaip ir prieš mus, kol kas tyli tik ginklai. Lietuviai, kaip ir mes, yra „fašistai, vokiečių nacizmo pagalbininkai, antisemitai ir rusofobai“. Žinoma, dėl civilių žūties 1991-aisiais kalti ne juos sušaudžiusieji okupantai, o „neteisėta fašistinė Landsbergio chunta“, kuri „prievarta per kraują užgrobė valdžią“, ir kai kurie niekam nežinomi, išskyrus Raša-TV, „užsienio snaiperiai, kurie šaudė į abi puses“– tiesa, ar atpažįstame pažodinį atitikmenį su propagandinėmis klišėmis apie mūsų Maidaną?
Maskva, de facto pripažinusi kaltę dėl maidaniečių egzekucijos, kai pareikalavo iškeisti Berkuto žudikus, gina ir televizijos bokšto gynėjų sušaudymo dalyvius: iš 60-ies Lietuvos teisingumo apkaltintų, 58 slapstosi Rusijoje, ir juos kategoriškai atsisakoma išduoti. Priešingai, jie buvo paskelbti „politinių represijų aukomis“, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams Rusijos Federacija paskelbė „asmeninių sankcijų režimą“! Vis ryškiau matoma, kad dabartinis Kremlius prisiima visą atsakomybę už SSRS nusikaltimus (taip pat ir Berkuto atveju – už Janukovyčiaus nusikaltimus), didžiuojasi šiais nusikaltimais ir ketina juos tęsti, ir prigalvoti …
Na, ką gi, mes nepriprasime. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių, – kurių bendras gyvenimas šioje tolerantiškoje daugiatautėje ir daugiareliginėje Europos valstybėje išmokė gerbti vieni kitus, žmogaus teises ir laisves, demokratiją ir savivaldą, priešprieša barbariškai Maskovijai skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį. Šiame kare būta pergalių ir pralaimėjimų, aštrių akimirkų ir ramybės, bet tai niekada nesiliovė. Nes neįmanoma derinti Lietuvos Statutų kultūros (rašytos senovės rusėnų kalba) ir mongolų Jasos kultūros. Mes esame arba europiečiai, arba Aziopos vergai. Ir mes pasirinkome – kartu su lietuviais.
Belieka „atsiskirti prie Lietuvos“ – ir ne, aš nekalbu apie mūsų šalies prisijungimą prie labai panašios, bet vis tiek kitokios. Beliko padaryti tai, ką jau pavyko padaryti mūsų broliams ir seserims lietuviams: pirmiausia mūsų žmonių mintyse nugalėti Imperiją, o paskui visoje savo teritorijoje, ir Maskvos kolonijos vietoje sukurti laisvą Europos valstybę. Lietuva – gyvas įrodymas, kad tai ne fikcija, tai įmanoma dar mūsų gyvenime.
Tuo tarpu sveikiname draugiškiausią pasaulio šalį Laisvės gynėjų šventėje. „За нашу і вашу свободу!!“ – „Už mūsų ir jūsų laisvę!“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *