Kaip trys revoliucijos paruošė ukrainiečius karo išbandymams
Evgen Dykyj
Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius, kariškis, publicistas, LKKSS (taip pat ir VAS) garbės narys, antiteroristinės operacijos veteranas
Apie revoliucijų reikšmę plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo sąlygomis
Nepakako 8 metų Ukrainos rytuose lokalizuoto Ukrainos – Rusijos karo, o prireikė didžiausios visapusiškos invazijos ir smūgių į visus šalies regionus, kad dauguma ukrainiečių pagaliau subręstų suprasti tai, kas man asmeniškai buvo akivaizdu dar prieš 30 metų. Mes iš aktyvios mažumos, kuri judino mūsų šalies istoriją ir visuomet užkliūdavo dėl to, kad pasyvioji dauguma mūsų nesupranta, dabar tapome „meinstrymu“.
Ir jei ne trys mūsų revoliucijos, mes galėjome dabar būti tokios pat būklės, kokioje yra Baltarusijos Respublikas ir baltarusiai.
Kaip 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės kova tapo pavyzdžiu Ukrainai ir Granitinei revoliucijai
Tada Baltijos šalys savo vystymusi mus lenkė dvejais ar trejais metais. Ir su šiuo atsilikimu brendome iki to, ką baltai jau buvo praėję, ir gana dažnai atvirai juos kopijavome, kas mums buvo naudinga.
Mūsų masinis liaudies judėjimas, apėmęs Ukrainą, buvo visiškai nukopijuotas nuo Lietuvos Sąjūdžio ir Latvijos bei Estijos liaudies frontų. Mūsų „Vienybės grandinė“, kai žmonės susikibo rankomis gyvoje grandinėje nuo Lvivo iki Charkivo, buvo tiksli prieš pusmetį vykusio „Baltijos kelio“ kopija. Žodžiu, mes daug ko išmokome iš Baltijos šalių. Jie ėjo priekyje ir buvo ledlaužiu, pirmuoju pralaužiusiu imperijos ledus, o už jų į farvaterį metėsi ir visos kitos respublikos, įskaitant Ukrainą.
Lietuva pirmoji paskelbė visiškai pasitraukianti iš Sovietų Sąjungos, atkurianti neteisėtai aneksuotą savo nepriklausomybę, ir buvo aišku, kad jeigu Lietuva atsilaikys, tai ir mes turėsime šansų. O jei Lietuvą sutraiškys tankais ir galutinai grąžins į sovietinį tautų kalėjimą, tai Ukraina net šanso neturės. Ir Lietuvoje mes mokėmės statyti barikadas, gaminti Molotovo kokteilius. Ir kas galėjo pagalvoti, kad man to prireiks po ketvirčio amžiaus, kai Maidane jau mokiau savo studentus pilstyti „Molotovo kokteilius“.
„Ukrainai teko labai ilgai laisvintis iš sovietinio lukšto“
Tada mūsų galvos buvo prikimštos sovietinio ir rusiško šlamšto. Lietuviai, paskelbę nepriklausomybę, pirmuoju prezidentu išsirinko vieną iš kovotojų už tą nepriklausomybę. Mes taip pat turėjome galimybę. Galėtume rinktis Viačeslavą Čornovilį arba Levko Lukianenko. Tačiau vietoj to pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Ukrainos komunistų partijos centro komiteto sekretorius ideologijai Leonidas Kravčiukas. Vėliau net jis daugeliui pasirodė per daug „banderovcas“, ir mes išsirinkome „raudonąjį direktorių“, o iki tol gamyklos partorgą Leonidą Kučmą, kuris iki šiol laikomas sėkmingiausiu prezidentu Ukrainos istorijoje. Jis vienintelis buvo išrinktas du kartus. Atitinkamai mes patys ir rinkomės.
Mes norėjome viena koja būti laisvajame pasaulyje, o kita likti sovietinėje praeityje. Norėjome pakeisti vėliavą, herbą ir himną, bet tuo pačiu palikti komunistinius vadovus. Ir gavome hibridinę šalį, kuri labai ilgai žaidė „daugiavektoriškumą“: ir jūsiškiams, ir mūsiškiams, ir į Rytus, ir į Vakarus. Tai, kad dabar taip brangiai tenka mokėti už savo nepriklausomybę, yra mūsų klaidingų pasirinkimų praeityje rezultatas.
Baltijos šalys iš karto padarė teisingą pasirinkimą. Jie tuoj pat išvalė savo šalis nuo komunistų ir KGB, nuo visų „rusiškojo pasaulio“ elementų ir iškart puolė į pirmą Europos Sąjungos ir NATO plyšį, o mes buvome „daugiavektoriniai“ ir neutralūs.
Oranžinė revoliucija: priežastis tik rinkimų rezultatuose?
Tada buvo kalbama ne tik apie rinkimų rezultatus. Nors pagrindinis veiksnys, išvedęs mus visus į gatves, buvo tai, kad mūsų balsai buvo pavogti. Buvo nuspręsta, kad grupė žmonių viską nustatys iš anksto, o mums beliks tik formaliai ateiti į rinkimus, kad tai „pašventintume“. Ir kad mums nereiks galvoti, o už mus bus parašytas tas rezultatas, kokio reikia. Laimei, 2004-aisiais mūsų visuomenė pasirodė pakankamai subrendusi, kad su tuo nesutiktų.
Taip pat vyko ir vystymosi krypties pasirinkimas. Mat abu kandidatai skyrėsi ne tik tuo, kad vienas turėjo kriminalinę, o kitas – sėkmingo posovietinio žmogaus praeitį. Jie aiškiai skyrėsi ir geopolitine orientacija. Viktoras Juščenka simbolizavo kelią į laisvąjį pasaulį, o Viktoras Janukovyčius – kelią atgal į „rusišką pasaulį“.
Taigi, tada buvo apginta pati mūsų teisė į pasirinkimą, ar teisingą, ar klaidingą, bet mūsų. Ir taip pat, ko gero, pirmą kartą buvo aiškiai pasirinkta vystytis kaip galima toliau nuo „rusiškojo pasaulio“.
Bet vėliau 2010 metais absoliučiai laisvuose rinkimuose prezidentu buvo išrinktas Viktoras Janukovyčius, nes daugumai žmonių strateginius sumetimus nusvėrė susierzinimas dėl konkrečių politikų. Ir atsitiko taip, kad 5 metus opozicijoje išbuvęs V. Janukovyčius erzino mažiau nei tie, kurie buvo valdžioje.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad pasirinkus tokį žmogų, komandą ir orientaciją, vėl bus bandymai atimti patį pasirinkimą kaipo tokį. Tą kartą jie jau bandė daryti daug organizuočiau ir sistemiškiau nei valdant Kučmai. Įvyko rimtas posūkis. Formavosi absoliučios valdžios vertikalė, kaip Rusijoje, taip pat ir nuosavybės „nuspaudimas“. Būtent tie trupiniai, ką žmonės sugebėjo užgyventi per 20 metų, pasirodė niekuo neapsaugoti ir negarantuoti. Savivalė reiškėsi ir teismuose, ir teisėsaugos institucijose. Visa tai galiausiai žmones įaudrino, beliko klausimas, kas taps degtuku, padegsiančiu didelį benzino kanistrą. Ir įdomu, kad „degtuku“ vėl tapo geopolitinis klausimas: ar einame į Europos Sąjungą, ar atvirkščiai – grįžtame į Maskvą.
„Ukrainiečiai žuvo nuo kulkų dėl mėlynos vėliavos su 12 žvaigždučių“
Mėlyna vėliava su 12 žvaigždučių Vakarų europiečiams pirmiausia yra Briuselio biurokratijos, sudėtingų Europos Sąjungos procedūrų ir gausybės taisyklių simbolis. Ir kai jie pamatė žmones, kurie šioje vėliavoje visų pirma įžvelgia Europos humanistines vertybes, Europos žmogaus teises ir laisves, Europos teisingumą ir teisinę valstybę, kurie dėl šių vertybių yra pasiryžę eiti į barikadas ir žūti po kulkomis su mėlyna Europos Sąjungos vėliava – buvo šokas. Niekur Europoje taip niekada nebuvo nutikę.
Ko Rusija tikėjosi pradėdama plataus masto puolimą
Rusai nuėjo toliau, nes per 8 metus, praliedami mažai kraujo, nepasiekė to, ko norėjo. 8 metus trukęs žemo intensyvumo karas neprivedė prie to, kad dėl iliuzinės taikos būtume panorėję visiškai grįžti Rusijos valdžion ir vėl tapti imperijos dalimi, kurioje nebus šaudoma, nes mes be kovos atidavėme savo teises ir laisves.
Jie bandė mums „įpūsti“ „DLR“ ir „LLR“ kaip autonomijas, kurios būtų visiškai užblokavę bet kokį mūsų judėjimą normalios civilizuotos Europos šalies link. Būtent tai rusams ir serbams pavyko Balkanuose. Ir Bosnijos pavyzdyje matėme, kiek galėtų kainuoti tokia iliuzinė taika. Ten lyg ir nešaudo, bet šalis pūva, jos vystymąsi visiškai sustabdė serbų autonomija ir, beje, kiekvieną dieną gali atsinaujinti susišaudymai. Va, kas buvo mums siūloma kaip kompromisas pagal Štainmajerio formules. Buvome gudresni ir su tuo nesutikome.
Tada Rusijai liko dvi galimybės: pagaliau pripažinti, kad vis dėlto mes nuo jų atsiskiriame ir reikėtų mus pamiršti, arba eiti va bank ir susigrąžinti mus vienu dideliu karu.
Kaip pasikeitė Ukrainos visuomenė po vasario 24-osios
Visi tie metai, kuriuos pragyvenome be kitų pagalbos, suvaidino tam tikrą vaidmenį. Per 30 metų išsikristalizavo nauja ukrainiečių nacija, kurioje yra labai-labai skirtingų žmonių. Jie gali ginčytis tarpusavyje įvairiais klausimais skirtingomis kalbomis. Tačiau vis tiek aiškus supratimas, kad tai viena šalis ir viena tauta. Mes turime mechanizmus, kaip kolektyviai priimti sprendimus. O kai ateina svetimas, pašalinis ir nori atimti iš mūsų teises, atimti galimybę tarpusavyje ginčytis, ir šiuose ginčuose priimti sprendimus balsų dauguma, paaiškėja, kad didžioji dauguma iš mūsų esame pasiruošę ginti mūsų teises. Ir tai formavosi tolygiai.
Visos trys revoliucijos čia suvaidino savo vaidmenį ir daug kas tarp jų. Bet aš manau, kad dėl to, kad mes pasirodėme taip pasiruošę dideliam karui, labiausiai kaltas 8 metus trukęs žemo intensyvumo karas.
Be to, tai psichologiniai pokyčiai. Per 8 metus mes įpratome gyventi šalia karo. Visi gynėsi kaip galėjo. Kažkas karą sau priėmė kaip nemalonią realybę, bet tokią, kurią reikia išgyventi, patirti ir laimėti. Kažkas visus šiuos metus bandė nuo to atsitverti ir savo viduje pasistatyti barjerą, lyg jam tai nerūpėtų. Tačiau vis tiek dėl to šokas buvo daug mažesnis, nei galėjo būti, jei Ukraina būtų užpulta be tokios patirties. Vadinasi, mažo intensyvumo karas suveikė kaip vakcina nuo infekcijos.
