Mano pasaulinis karas, kuriame privalome laimėti
biologas,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys
Evgen Dykyj
Kremliaus propaganda įsiskverbia net ir į sveikas smegenis. Ne, aš nekalbu apie nukryžiuotus berniukus ir keptas raudongalves sniegenas, tai skirta debilams. Užtat daugelis paprastų sąžiningų ukrainiečių, net patriotų, nuoširdžiai retransliuoja kitus tos pačios virtuvės išsigalvojimus. Nepanaikinus šio melo, mums laimėti bus daug sunkiau.
Ko gero pergalingiausiai per mūsų bendrapiliečių smegenis keliauja imperinis melas apie tai, kas dabar yra konflikto šalys.
Milijonus „mažųjų ukrainiečių“ užvaldė įsivaizdavimas, kad milžiniškos bei galingos JAV ir Rusija stoja į dvikovą dėl geopolitinio dominavimo, o mums tiesiog globaliai nepasisekė – atsidūrėme tarp dviejų priešiškų mūšio šalių ir esame priversti kaip nors išgyventi. Vieni žmonės taip įsivaizduodami simpatizuoja Rusijai, kiti – Vakarams, dar kiti nekenčia abiejų „didžiųjų ponų“, kurie draskosi mūsų sąskaita…
Nepaisant simpatijų ir antipatijų, toks įsivaizdavimas turi bendrą esminį trūkumą – mes, ukrainiečiai, nesame laikomi procesų subjektais ir globalios kovos šalimi, didžiųjų ir stipriųjų konkurencijoje mums teskiriamas tik pasyvaus objekto vaidmuo. O objektai akivaizdžiai neturi nei teisės rinktis, nei teisės laimėti – viską sprendžia didieji.
Toks įsivaizdavimas nuo pradžių yra iškreiptas bei klaidinantis ir neturi nieko bendra su mūsų gyvenimu ir mūsų karu. Visų pirma – mano gyvenimu ir mano asmeniniu karu.
Nei Amerika, nei NATO ar ES man niekada nesiūlė būti tuo, kuo esu – ukrainiečiu, europiečiu, laisvu žmogumi ir piliečiu. Ir apskritai, prieš paskutinių dviejų mėnesių įvykius jie net nepalaikė mano pasirinkimo ta kryptimi.
Amerika nesugriovė Sovietų Sąjungos, kad ir kaip Rusija apie tai meluotų. Sugriovėme ją kartu su milijonais ukrainiečių, baltiečių, kaukaziečių, tuo metu net rusų – visi, kurie svajojo iš „tautų kalėjimo“ pabėgti į laisvą pasaulį. Kijeve Maidane paskelbėme bado streiką, Tbilisyje mūsų amžininkus kapojo kastuvėliais, o Vilniuje ir Baku traiškė tankais. Kijevo centre kalbėjęs tuometinis JAV prezidentas Bušas vyresnysis įtikinėjo neatsiskirti nuo Rusijos, kartu „kurti demokratiją“ ir nustebo, kad tūkstančiai ukrainiečių jį nušvilpė.
Amerika manęs niekada nekvietė į NATO – tai aš noriu bėgti į NATO nuo Rusijos, kad agresijos metu gaučiau apsaugą pagal Atlanto chartijos 5 straipsnį. NATO buvo sukurta tuo metu, kai Sovietų Sąjunga kėlė Turkijai reikalavimus, labai panašius į tuos, kuriuos dabar kelia mums ar anksčiau kartvelams – ir būtent NATO sustabdė draugo Stalino pergalingą žygį.
Vos išsivadavusios iš sovietinės okupacijos Vidurio Europos ir Baltijos šalys iš paskutiniųjų stengėsi įstoti į Aljansą, nors taip pat nebuvo nei kviečiamos, nei ketinta jas priimti. Jos kovojo ne vienerius metus, kol pagaliau pasiekė savo – ir dabar jų sienas nuo „žaliųjų žmogeliukų“ saugo „amerikiečių ir britų kariai“ su „Patriot“ raketomis, „Abrams“ tankais ir visu kitu „faršu“. Mes gi tuo metu žaidėme Leonido Kučmos „daugiavektorinę politiką“, tad jau 8 metus patys kovojame prieš imperiją, „saugomi“ Budapešto memorandumo popiergalio.
„Geyropa“ niekada manęs nepakvietė į Europos Sąjungą. Tai aš žygiavau prie Maidano barikadų su Europos Sąjungos vėliava, kuri padarė įspūdį Vakarų europiečiams – nė vienas iš jų niekada nebūtų sumanęs numirti po „Briuselio biurokratijos simboliu“. Tačiau man tai yra teisinės valstybės, piliečių lygybės, nepriklausomų teismų ir laisvų rinkimų simbolis ir visa tai, kas skiria „supuvusius Vakarus“ nuo Mordoro už mūsų rytinės sienos.
Ne Briuselis, o aš pats į švarko atlapą įsisegiau savo vėliavos ir „Briuselio biurokratų“ vėliavos spalvų kaspinėlį, ir su benzino bei kraujo dėmėmis iki šiol saugau kaip 2014-ųjų vasario 18-osios Institutskaya gatvėje atminimą. Tai aš noriu, kad anksčiau ar vėliau po „Dar nemirė Ukrainos nei šlovė, nei valia“ („Ще не вмерла України, ні слава, ні воля“ – Ukrainos himnas) būtų grojama ir „Odė džiaugsmui“, kaip mūsų bendros Europos, mano sąmoningai pasirinktų vertybių žemyno, himnas.
Amerika nevertė manęs pačiam rinkti savo valdžią, o tik savo pavyzdžiu parodė, kaip tai vyksta. Ir kai Rusijoje „suverenas“ nesikeičia beveik ketvirtį amžiaus (neskaitant „juokingo“ apsikeitimo su jo balagano klounu), kai Rusijos užkariautoje Baltarusijoje trečdalį amžiaus prasėdėjęs diktatorius sėdi ir toliau –- dabar jau iki alkūnių kraujyje –- tai ne Amerika, o aš pats kartu su tokiais kaip aš per tą laiką pakeičiau šešis prezidentus, penkis kartus taikiai, o keturis – net visai ramiai ir nuobodžiai. Ir nesvarbu, kad daugeliu atvejų mano asmeninis pasirinkimas nesutapo su daugumos pasirinkimu – svarbiausia, kad tai buvo pasirinkimas, ir už tai, kad jis tęstųsi, kovosiu aš, o ne Amerika.
Ne Amerika išmokė mane neapkęsti vergijos ir vertinti laisvę. Tai padarė Sovietų Sąjunga, nors bandė daryti priešingai. Ir kai Rusijoje įkalinamas 16-metis vaikinas, kompiuteriniame žaidime (!) susprogdinęs virtualų (!) FSB biurą, tai ne Amerika, o aš pasiruošęs kovoti , kad mano dukrai neiškiltų panaši grėsmė.
Vargu ar Amerikoje kas girdėjo, jog Rusijoje už Danielio Harmso eilėraščius buvo atleistas mokytojas, nes autorius nuteistas Stalino laikais, tad buvo „fašistų pakalikas“(!). Aš gi noriu, kad Vasilijaus Stuso eilėraščiai būtų dėstomi mokyklose, o lapkritį būtų uždegtos žvakelės už mano senelio brolius, žuvusius per Holodomorą – kaip tik dėl to ir kovojau 2014-aisiais.
Kai Rusijoje aikštės viduryje susidegino vienas iš paskutinių kalbėjusių tūkstantmete udmurtų kalba, tai ne Amerika, o aš prisiminiau, kaip panašiai iš nevilties dėl rusinimo susidegino Vasyl Makukh ir Oleksa Hirnyk, tad kovosiu, kad už savo kalbą nebereikėtų degti gyvam.
Tai mano asmeninis karas, aš esu jo subjektas, visiškai sąmoninga konflikto šalis. Konfliktas tikrai globalus, ir ne tik geografine prasme – tai vertybių, civilizacijų, nesuderinamų gyvenimo ir mąstymo būdų konfliktas. Sąmoningai pasirinkau savo kelią ir esu pasiruošęs už jį kovoti.
Lygiai tą pat suvokia milijonai ukrainiečių, kartvelų, baltarusių ir net šiek tiek rusų. Kiekvienam iš mūsų šis karas yra asmeninis, sąmoningas, mes visi esame jo subjektai, o ne objektai „didžiųjų akistatoje“.
Pozicija „mes ne subjektai, mes čia tarp dėdžių atsidūrėme“ labai patogi pateisinti asmenį – objektą, baimę pačiam pasirinkti. Dauguma tų, kurie su džiaugsmu transliuoja melą apie „pasaulinę konfrontaciją, kur mumis manipuliuoja“, niekada nėjo į barikadas, nėjo į frontą kaip savanoriai, ir kaip „piliečiai“ taip pat nieko nėra nuveikę ar kaip nors pasireiškę. Silpnadvasiai ieško „pasiteisinimo“ ir savo niekšybės pateisinimo, tad tezė „vis tiek nuo mūsų nepriklauso“ suteikia moralinę užuovėją. Jos labui jie transliuoja nesubjektyvumo melą, taip dirbdami priešui ir net nesusimąstydami.
Bet tai priklauso nuo mūsų. Ir ne tik nuo mūsų – deja, ir nuo mūsų priešų, laimei, ir nuo mūsų sąjungininkų. Bet pirmiausia nuo mūsų. Nes tai mūsų karas, asmeniškai kiekvieno, kuris save laiko ukrainiečiu, piliečiu, tiesiog laisvu žmogumi. Mes esame šio karo subjektai, kiekvienas iš mūsų ir niekas kitas. O tai, kad mūsų karas atsidūrė pasaulinės konfrontacijos smaigalyje ir kad „didieji ir stiprieji“ pagaliau tai pastebėjo, tiesiog padidina mūsų šansus laimėti.
Mes ne pirmieji savo regione pradėjome tokį dviejų pasaulių karą – laisvų žmonių karą prieš Blogio imperiją. Ir nė viena ankstesnė mūsų pirmtakų karta nebuvo gavusi „Stinger“ ir „Javelin“ raketų iš tų, kurie jau prieš porą šimtmečių laimėjo pergalingą karą savo žemėse, ir mums niekuo nėra skolingi. Taigi, nėra ko kalbėti apie „pasaulinius grafikus“ – tiesiog ramiai toliau kariaujame šitą savo karą, ir kariausime tiek, kiek reikės. Karą, kuriame esame ne tik subjektai, bet privalantys laimėti subjektai.
