2023-02-16 glavred.net

Mūšis dėl Krymo bus lengvesnis nei dėl Donbaso, kontrpuolimas gali prasidėti gegužę – Evgen Dykyj

Anastasija Kučkina
žurnalistė

Ukrainos įvykdytas Krymo išvadavimas taptų demoralizuojančiu veiksniu rusijos kariuomenei – Evgen Dykyj/ Glavred

2023 m. vasario 15 d. interviu portalui Glavred politikos ir karinis ekspertas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj pasakojo, kodėl rusija nori užimti Bachmutą iki vasario 24 d., kaip oro sąlygos veikia rusijos puolimą. kada Ukraina sugebės susigrąžinti Krymą ir Donbasą ir kodėl rusijos federacija bando vilkinti karą.

Kai kurie ekspertai ir oficialūs asmenys sako, jog rusijos puolimas, apie kurį buvo daug kalbama, iš tikrųjų jau prasidėjo. Kaip tai vertintumėte – kiek dabar tikėtina, kad rusija jame ko nors pasieks?

Aš irgi priklausau tam ratui žmonių, kurie jau dvi ar tris savaites kalba, kad nebereikia laukti puolimo, jis jau vyksta. Jei prieš kelis mėnesius laukėme kažkokio didelio puolimo, aptarinėjome scenarijus, ką rusai pabandytų „jeigu reikėtų pakartoti“ kampaniją prieš Kyjivą, fantastinius smūgius iš Baltarusijos ir Ukrainos vakarų atkirtimą nuo centro, tai dar prieš Naujuosius Metus tapo akivaizdu, kad taip nebus. Kažkur gruodį buvo aišku, kad rusijos federacija tam neturi nei jėgų, nei priemonių. Vėliau dar buvo vadinamasis didelių žnyplių variantas kairiajame Dniepro krante, smūgio iš Zaporižės bei pietų stepių ir tuo pačiu metu iš šiaurės, ryčiau Charkivo. Tada būtų iškilusi „didžiojo katilo“ grėsmė, kurioje galėtų atsidurti visa mūsų grupuotė Donbase, o tada jai tektų arba kariauti katile, arba trauktis į dešinįjį krantą, dėl ko fronto linija eitu Dniepru. Tačiau dabar visiškai akivaizdu, kad prie tokiems megalomaniškiems planams reikalingų jėgų kiekio ir kokybės rusai net nepriartėjo.

Tiesą pasakius, iki paskutiniųjų tikėjausi, kad jie kam nors panašaus užsimos, kas būtų didelis jų idiotizmas, palengvinantis mums gyvenimą. Tokį puolimą būtume greitai atmušę, o tada rusams viskas butų pabirę. Ir, deja, nenuvertinkime priešo – rusai mokosi iš savo klaidų, ir šįkart blaiviai įvertino savo galimybes. Ir sprendimus tikriausiai priėmė kariškiai, o ne politikai. Kadangi tokiems dideliems puolimams reikalingi labai manevringi padaliniai su daugybe važiuojančios šarvuotos technikos ir gerai apmokyto personalo. Rusai šiuo metu to neturi. Tačiau jie turi labai nekokybiškos gyvosios jėgos pranašumą. Žodžiu, rusai turi gausybę „patrankų mėsos“. Palyginkime: kai prieš metus rusai veržėsi pas mus, tada vienu metu buvo apie 180 000 okupantų, įsibrovusių į 10 Ukrainos regionų. Dabar įvairių šaltinių duomenimis keturiuose regionuose okupuotose teritorijose yra nuo 220 iki 320 tūkstančių okupantų.

Kitaip sakant, rusų skaičiaus koncentracija kvadratiniame kilometre išaugo kelis kartus. Tačiau kartu suprastėjo ir jų kokybė – smarkiai apnaikinta karininkų ir seržantų sudėtis. Ir tai svarbu, nes be jaunesniųjų vadų ir seržantų jokio mobilizuotųjų kiekio neįmanoma sustruktūruoti į visavertį karinį vienetą.

Daugybė nė kiek neapmokytų ir menkai motyvuotų mobilizuotųjų. Ir, deja, priešas teisingai numatė, kaip panaudoti tokį pranašumą. Su tokiais į tolimus reidus neprilakstysi, bet galima lėtai stumti frontą, kaip asfalto volu, banga po bangos vienkartinę „patrankų mėsą“ siunčiant į mirtį. Ir paaiškėjo, jog būtent tokiai, visiškai barbariškai net ir jų personalo atžvilgiu taktikai, labai sunku atsispirti. Ypač sunku, kai rusams pavyksta primesti artimą kovą. Tai, kas nutiko Soledare ir kas dabar vyksta Bachmuto prieigose, kur mūšiai vyksta pastatuose. Ten „šarvai“ iš tikrųjų nenaudojami – nei mūsiškių, nei jų technika ten nevažiuoja, nes ten išgyventi jie tegalėtų tik kelias minutes.

Tiesą sakant, tai yra „siena prieš sieną“, tai yra, pėstininkai prieš pėstininkus. Ir šiuo atveju, deja, jų nekokybišką kiekį galima kompensuoti tik tokiu pačiu mūsiškių kiekiu. Jie turi beprotiškų nuostolių, mes daug kartų mažiau, bet tik todėl, kad esame gynyboje. Ne todėl, kad esame geresni – būkime atviri, mūsų statistinis mobilizuotasis yra geresnis tik motyvacija. Tai toks pat paprastas žmogus, kurį karas išrovė iš įprasto gyvenimo ir kuriam tik eigoje teko tapti kariu. Taigi tuo požiūriu tiek ukrainiečiams, tiek rusams sąlygos visiškai vienodos. Aišku, skiriasi motyvacija, bendras intelektas ir išsilavinimo lygis (laimei, mūsų naudai), bet vis tiek abiejose pusėse tai neprofesionalai prieš neprofesionalus.

Iš to sektų, jog jiems patiriant didžiulius nuostolius, net du, tris, keturis kartus mažesni mūsų nuostoliai – vis tiek irgi yra didžiuliai. Tiek Soledare, tiek Bachmute mes labai brangiai sumokėjome ir iki šiol mokame labai daug. Todėl sunku pasakyti, ką galima priešpastatyti tokiam puolimui, kur rusai tiesiog negaili personalo.

Šiek tiek geriau su šiuo puolimu kovoti neužstatytoje teritorijoje – šia prasme Vuhledaras parodė tiesiog nuostabų pavyzdį, būtent tai, kas nutinka, kai rusai bando tą pačią taktiką, varo neparengtą biomasę atviroje erdvėje. Vuhledaras nuo Soledaro iš esmės skiriasi ne tik tuo, kad ten buvo atremta rusijos federacijos ataka, bet ir tuo, kad ji buvo atmušta (buvo beveik kaip šaudykloje) praktiškai be mūsų nuostolių. Tai, deja, nutinka nedažnai, bet mes jiems parodėme, kas nutiks.

Atitinkamai, rusai kuo toliau, tuo labiau stengsis primesti artimą kovą ir veržtis bangomis. Įtempta situacija, ne tik prie visų aptariamo Bachmuto, kad ten gresia pusiau apsupimas, bet ir Svatovo-Kreminos linijoje. Pagrindinis žodis yra „pusiau“, nes rusijos federacijai perėmus abiejų maršrutų kontrolę, tektų iš ten pasitraukti. Tai ne tas pats, kas išsiveržti iš katilo, bet tada tektų iš ten išeiti dėl trūkumo amunicijos (šaudmenų), maisto, vandens, nes visai tai atvežama. Priminsiu, kad beveik tris mėnesius kovojome ties Svatovo-Kreminos linija, bet, deja, nepavyko jos pralaužti, nes rusai jau pirmosiomis puolimo dienomis atvežė 40 000 mobilizuotųjų. Kad ir kaip blogai jie bebuvo paruošti, bet 40 tūkstančių yra 40 tūkstančių. Jei jie įkasami apkasuose ir priverčiami laikyti gynybą, tai juos pralaužti ne taip paprasta.

Buvome labai arti Kreminos šturmo, kautynės vyko jau miesto prieigose, bet dabar ten permestos trys ką tik suformuotos divizijos. Kol viena iš jų dalyvauja mūšyje, kitos dvi stovi artimame rezerve. Todėl ten reikėtų laukti daug stipresnio puolimo nei dabar, nes jau žinoma, kas tiksliai jį vykdys.

Jų programa minimum būtų atstumti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas nuo Svatovo, kad būtų pašalinta miesto puolimo grėsmė. O programa maksimum – atkurti Kupjansko-Uzlovojaus geležinkelio stoties kontrolę. Be šios stoties labai sutrikusi rusijos kariuomenės logistika, o mes ja aktyviai naudojamės, nepaisant fronto linijos artumo. Kol kas esu optimistas, bet grėsmė ten yra visiškai reali. Ir ši grėsmė dar sustiprėja, nes be puolimo nuo dabartinės fronto linijos rusai turi galimybę užeiti iš flango, iš rusijos federacijos teritorijos. Nes ten dar yra gabalas valstybės sienos, kur frontas buvo „užšaldytas“ (kaip, tiesą sakant, visa Ukrainos valstybinė siena su rusija). Mat prie valstybės sienos su rusija už fronto ribų vyksta maždaug tokio pat intensyvumo kovos kaip ir Donbase ankstesniais metais. Todėl karšto fronto fone galima laikyti, kad ten ramu, bet tokį „ramu“ anksčiau laikėme karu – su artilerijos dvikovomis, abiejų pusių diversinių grupių kovomis. Todėl net geografiškai ten padėtis yra gana sudėtinga.

Vertinant globaliai, aš nematau tokių rusų pajėgumų ir priemonių, kuriomis jie galėtų grasinti, pavyzdžiui, Charkivui. Netgi Donbase. Čia negaliu nesutikti su bendravardžiu Jevgenijumi Prigožinu, kuris neseniai pareiškė, kad jei rusijos kariuomenė eis toliau taip pat, kaip Soledare ir Bachmute, tai Konstantinovkos-Kramatorsko-Slovjansko aglomeracijos užėmimui jiems prireiks 1,5 metų. Vadinasi, netgi išeiti iki administracinių Donecko srities sienų, jo optimistinėmis prognozėmis, reikia kaip tik tiek laiko. Nuo savęs prikomentuosiu: kas jiems tuos 1,5 metų duos?! Tai nereiškia, kad artimiausiomis savaitėmis bus lengva – priešingai, bus sunku, ir darysis vis sunkiau.

Rusai dabar metė paskutinius turimus resursus. Jie turi problemų su šarvuota technika – ją sudeginame greičiau, nei jie spėja remontuoti. Taip pat yra problemų ir su koviniu komplektu. Viena vertus, kad mes tik tokių problemų turėtume, nes lyginant su mumis rusijos federacija vis dar turi nemažą pranašumą artilerijoje.  Bet lyginant su tuo, ką rusijos federacija turėjo vasarą, kai Donbasą klojo ugnies volu (ugnies mūša), dabar jie įsivedę griežto taupymo režimą ir šaudo rusai penkis kartus mažiau. Visiškai akivaizdu, kad ateityje bus dar mažiau ir mažiau, nes kol kas rusijos federacijos atsargos nepasipildo.

Ilgainiui rusai gali savo gynybos pramonę paleisti iš naujo, dėl ko situacija tik pablogėtų. Dabar jų gynybos pramonė yra paralyžiuota sankcijų, bet ne mirusi, todėl rusai galvoja, ką su tuo daryti. Per ateinančius du mėnesius jie nieko neras – jiems reikia šešių mėnesių ar metų, kad ją paleistų iš naujo.

Todėl kol kas turime galimybių langą. Su kiekviena diena pas juos vis mažiau „šarvų“, mažiau sviedinių, todėl ir naudoja mobilizuotuosius – tai, ko turi apsčiai. Ir artimiausiomis savaitėmis rusijos federacija absoliučiai nesiskaitydama, pils mobilizuotuosius ir bandys maksimaliai išspausti tai, kas pavyks, būtent „zombių“ bangų taktika, kaip sakė vaikinai Soledare.

Evgen‘ai, norėčiau patikslinti. Kalbant apie šią puolimo bangą, ar ji, sąlygiškai kalbant, turi terminą – kiek ilgai ji gali tęstis, ir ar rusijos federacija nusistatė laikotarpį, per kurį ji turi ką nors pasiekti?

Manau, kad jie viską matuoja ne tiek laiku, kiek žmonių kiekiu. Tai yra tuo kiekiu nuostolių, kuriuos turime jiems padaryti, kurį pasiekus jų nauji padaliniai taps visiškai nedarbingi.

Deja, kažkur mes apsiskaičiavome. Kaip mus klaidingai įvertino rusai planuodami „specialiosios operacijos“ istoriją – tam tikru žinomu mastu klojo ant mūsų savo kalkes, t. y. tai, kaip jie būtų elgėsi panašioje situacijoje. Paaiškėjo, kad esame labai skirtingi. O tada mes padarėme panašią klaidą – nuoširdžiai tikėjome, jog prasidėjus mobilizacijai ir „cinko“ srautui, Rusijoje kažkas sujudėtų. Bet paaiškėjo – jog ne, nes, pirma, Rusija nebe ta, ji nesujudės: vis tik dešimtmečius trukusi propaganda duoda vaisius. Antra, jie padarė vieną labai išmintingą dalyką (deja mums), kai pradėjo mobilizaciją ir neuždarė sienos. Taip elgdamiesi jie leido iš šalies pabėgti visiems, kas galėjo protestuoti. Jie suprato, kad esant 140 milijonų gyventojų, net 10 milijonų pabėgimas nėra toks baisus, nes visi, kurie liks, bus visiškai paklusnūs ir kontroliuojami. Todėl dabar jie iš tikrųjų turi neribotus naujos biomasės išteklius.

Todėl variantas, kad atėjus tūkstančiams „cinkų“ mamos išeis į gatves, nepasiteisino. Šimtai „cinkų“ jau išvyko, bet niekas niekur neišėjo, ir dabar turime vadovautis tuo, kad tai neveikia. Atitinkamai belieka kita riba – „cinko“ skaičius, dėl kurio jų dalys fronte visiškai praranda kovinį efektyvumą. Ir tai, deja, yra labai daug.

Sakėte, kad turime galimybių langą. Apie kokį laikotarpį eitų kalba?

Skalė yra mėnesių. Nes ilgesnis nei šešių mėnesių laikas bus labiau naudingesnis jiems nei mums. Šiuo metu laikas dirba abiem pusėms – tiek rusija, tiek Ukraina sprendžia kai kurias savo problemas, kurioms reikia laiko. Mes vykdome mobilizaciją, ką, deja, pradėjome ne tuo pačiu metu kaip jie. Nors ir reikėjo – kai rusai peržengę šį barjerą nusprendė, kad eis link visuotinės mobilizacijos, buvo akivaizdu, kad tuo momentu mums reikėjo pradėti kitą mobilizacijos bangą, papildomą pavasarinei. Kažkodėl tai buvo tempiama iki sausio mėnesio, tad dabar tai vyksta gana kreivai ir prarandame laiką. Kad ir kaip blogai ir nerangiai tai būtų daroma, patį faktą, kad mobilizacija reikalinga, turi pripažinti visi, nes be jos šio karo tikrai nelaimėsime.

Tai reiškia, kad turime mobilizuoti daugiau žmonių ir tiesiogine prasme iš Vakarų sąjungininkų iškratyti mums reikalingą „geležį“, o tam reikia tam tikro laiko. Rusai turi tą patį – iš mobilizacijos jie išspaudė viską, ką galėjo, ir dabar juos riboja ne žmonių atsargos užnugaryje, o tai, kiek žmonių gali aprengti, apginkluoti ir kažkaip atvesti į frontą. Ir tuo jie savo limitą išnaudojo. Po kurio laiko jie galės daugiau, tačiau juos riboja tai, kad gynybos pramonė neveikia, o įrangos ir amunicijos atsargos praktiškai neatnaujinamos.

Taigi jie ieško būdų, kaip su tuo susidoroti. Yra du požiūriai. Galbūt pastebėjote naujieną apie 1963 metų GAZ automobilių variklio gamybos atnaujinimą. Tai „sovietinės automobilių pramonės šedevras“, absoliučiai senovinis ir pasenęs, ėdantis benziną dekalitrais, bet kažkaip važiuojantis. Tai yra pirmas rusų variantas – atnaujinti XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių technologijas, paskutinio laikotarpio, kai sovietinė gynybos pramonė tikrai keitė importą ir dirbo visiškai uždaru ciklu. Antrasis variantas – išstudijuoti Irano patirtį, kuriam jau 40 metų taikomos sankcijos, kuris išmoko pragręžti skyles sankcijų režime, ir per trečias ar penktas rankas nupirkti bent civilius reikalingų karinių komponentų pakaitalus ir su jais organizuoti gynybos pramonės darbą. Per metus, manau, rusai tai išmoks, bet kol kas rusijos gynybos pramonė yra mirusi ir net jų bedugnėse sviedinių atsargose prašviečia dugnas (vertinant pagal taupymo režimą), ir mes turime maksimaliai išnaudoti šį langą.

Šiuo metu daug kalbama apie vasario 24-ąją, pilno masto invazijos metines. Ar Rusija turi konkrečių tikslų, pavyzdžiui, užgrobti kokį miestą, kad vaizdžiai atsiskaitytų, jog būgtai ir jie kažką galį…

Manau, kad jų minimalus planas yra Bachmutas. Rusai labai nori jį paimti, nes tai būtų pirmasis didelis miestas (Soledare, su visa pagarba jam, prieš karą buvo 13 tūkst., gyventojų, vadinasi, tai tik miestelis), rusų užimtas po Lisičansko. Lisičanską jie paėmė pirmąją liepos savaitę ir jau daugiau nei pusmetį nieko didelio nepaėmė. Todėl jiems labai svarbu parodyti savo rinkėjams, kad „ne viskas taip paprasta“. Sakys, jog nors šiek tiek atsitraukė Charkivo srityje (bet neminės, jog tai pusė Charkivo srities), šiek tiek Chersono srityje (ir tai taip pat yra visas dešiniojo kranto Chersono regionas, įskaitant regiono centrą), bet už tat paėmė Bachmutą. Atitinkamai tai kažkiek panašu į švytuoklę: tai mes, tai jie, karas kaip karas. Rusams labai reikia tai parodyti.

Apskritai nepervertinčiau rusų meilės datoms. Kažkodėl mūsuose visuotinai priimta tezė, kad jie labai mėgsta istorines datas, ir todėl per metines būtinai kažkas įvyks. Kiek pamenu, per pastaruosius metus buvo daug įvairių istorinių datų, kai iš jų kažko tikėjomės. Tačiau vienintelė akivaizdi sąsaja su data buvo tada, kai rusai bandė mums sugadinti Naujųjų Metų naktį. Tačiau kaskart po nepasitvirtinusių prognozių vėl kildavo nauja kalbų banga, kad rusai ypač mėgsta datas. Visgi jie jų nemyli tiek, kad būtų nuspėjami.

Sakėte, kad rusija turi begalinius gyvosios jėgos išteklius. Jei pasvarstytume apie puolimo iš šiaurės galimybes, ar tam tikromis sąlygomis rusijos federacijai būtų tokia perspektyva?

Ne anksčiau rudens. Teoriškai iki rudens rusai ten gali surinkti pakankamai pajėgų ir priemonių. Bet tai teoriškai. Nes, iš kur jie galėtų gauti žmonių, aš dar matau, bet nematau, iš kur jie paimtų vadovaujantį personalą tiems žmonėms, nuo seržantų ir aukščiau, nes jie visi ir taip yra užimti. Taip pat nematau, iš kur jie paimtų pakankamai technikos puolimui, bent jau kol kas, nes pusė rusijos federacijos tankų parko jau sudeginta. Baltarusiai atidavė jiems viską iki paskutinės mašinėlės, bet ten ir taip daug nebuvo, daugiausiai vienai divizijai. Todėl kyla klausimas, kodėl rusai dabar to nerenka – arba jie kažko laukia, arba dėl to, kad vis tiek objektyviai nepajėgūs.

Priešinis klausimas apie pietus. Pradžioje jūs sakėte, kad rusai turėjo idėją pulti iš dviejų pusių – nuo Charkivo srities ir nuo Dnipro-Zaporižės pusės. Ar rusai pietų kryptyje gali padaryti kažką panašaus į tai, ką dabar daro Donbase? Ar jie turi tokias galimybes?

Prisiminkite, prieš dvi ar tris savaites rusai ten vykdė žvalgybą mūšiu. Bandė pačiupinėti, kiek ten stipri mūsų gynyba, matyt, gavo sau neigiamą rezultatą. Ir todėl tai, ką mes matome pastaruoju metu (o jie ten turi daug jėgų ir priemonių, bet yra susitelkę į kelių gynybos linijų statybą), pavyzdžiui jie apsikasinėja aplink Melitopolį, o paskutinį kartą tokius apkasus rusai kasė aplink Chersoną. Skirtumas mums esminis, nes Chersoną buvo galima atkirsti nuo keturių tiltų, ir jo apkasimas pasirodė nereikalingas. Ir, beje, mes tada taip ir nepralaužėme jų trijų gynybos linijų – tada išstūmėme juos kitaip, nutraukdami jų logistiką. Didelis klausimas, kiek realu pralaužti Melitopolio ir Berdiansko logistiką. O rusai dabar apsikasinėja prie Melitopolio ir Berdiansko būtent dėl labai rimtų gynybinių mūšių, kokie buvo Chersono srityje. Zaporižę reikės pulti per plikus laukus, todėl įvykiai prie Vuhgledaro jiems turėjo parodyti, jog tai nedėkingas reikalas.

Atitinkamai, apie Mariupolio susigrąžinimą artimiausiu metu kalbėti neteks, nepaisant to, kad rusai ten ruošiasi gynybai?

Mūsų pokalbis prasidėjo nuo to, kad dabar vyksta rusijos puolimas. Pirmiausia jį atmuškime, o tada galėsime pakalbėti apie kokio nors miesto išlaisvinimo perspektyvas. Kol kas apsikeitėme vaidmenimis – rusai pradėjo gana didelį puolimą, bando imtis iniciatyvos. Todėl pamatykim, ką jie iš to gaus, o tada ateis mūsų eilė.

Akivaizdu, kad Ukraina dabar kaupia jėgas tiek techniškai, tiek rinkdama gyvąją jėgą. Kada, jūsų nuomone, bus galima kalbėti apie Ukrainos kontrpuolimą? Neklausiu apie datą, bet bent apie artimiausią perspektyvą.

Dėl datos nesu tikras, kad net generalinis štabas tiksliai žino, kada būsime pajėgūs. O jei žinotų, nepasakytų (ir teisingai), bet iš tikrųjų net Generalinis štabas nežino. Nes tai priklauso ir nuo mūsų veiksmų, tai yra nuo to, kaip mums sekasi formuoti naujas brigadas, ir nuo sąjungininkų veiksmų, būtent nuo to, kaip jie mums veža „geležį“, nes ne visada galime tai įtakoti. Vėlgi, tai priklauso ir nuo priešo veiksmų, o taip pat yra gamtiniai faktoriai. Taigi, yra keturi kintamieji, iš kurių tik vieną pilnai kontroliuojame mes – kaip mes vykdome mobilizaciją. Kitų trijų pilnai nevaldome, todėl niekas čia negali pasakyti tiksliai. Bet aš noriu būti optimistas ir labai tikiuosi, kad gegužę-birželį vėl apsikeisime vaidmenimis.

Beje, paminėjote gamtines sąlygas, todėl norėjau patikslinti. Pernai rusai pradėjo puolimą, kai buvo šalčiai ir žemė buvo įšalusi. Dabar žiema šilta, o netrukus ateis pavasaris, tai kaip šiuo laikotarpiu gali elgtis rusijos federacija ir ar tai priklauso nuo oro sąlygų?

Mažiau nei mes. Faktas yra tas, kad naudojant tokią lėto fronto spaudimo taktiką (100 metrų per dieną, kilometras per savaitę), ypač artimos kovos metu, biomasę galima varyti ir per pelkę. O mums norėtųsi kažko kito – klasikinių proveržių per priešišką frontą su šarvuota technika, gilių reidų į priešo užnugarį. Ir čia grunto būklė lemia daug daugiau, nes keliamas klausimas, kur gali pravažiuoti šarvuota technika. Nes jei tankas užstringa, tai jau yra rimta problema. Apskritai tam tikra pažanga įmanoma tik po pavasario, kai viskas išdžius.

Kaip vertinate prognozes dėl Krymo išvadavimo šiemet? Ar Krymo operacija galėtų prasidėti šiais metais?

Nelabai pritarčiau Zaporižės pietų išlaisvinimui ir Krymo operacijai. Nes nematau jokios priežasties, iš karto nepatraukti į Krymą, kai tik išvaduosime Melitopolį. Tai yra nuo to momento, kai susigrąžinsime kairiakrantę Chersono srities dalį ir Zaporižės pietus, niekas mūsų nesulaikys Krymo kryptimi. Pasakysiu daugiau – kariniu požiūriu mums bus lengviau paimti Krymą nei Donbasą. Vien dėl to, kad Krymas yra pusiasalis, kuris su rusija buvo sujungtas vienu jau dalinai aplaužytu tiltu. O Donbasas – platus frontas, už kurio yra plačiausias rusiškas užnugaris su galimybe viską privežti bet kurią akimirką ir į bet kurį tašką. Taip, ir Krymo stepės – viena istorija, o tankiai užstatyta miestų ir pramoninė Donbaso aglomeracija – visai kita istorija.

Todėl Krymas kariniu požiūriu yra paprastesnis taikinys po to, kai prasiveršime į Juodosios jūros stepių operatyvinę erdvę. Bet kada tai galėtų įvykti, neprognozuosiu. Yra vilčių, kad tai bus, pavyzdžiui, gegužės-birželio mėnesiais, tačiau tarp vilčių ir prognozių šiuo atveju yra didelis skirtumas, nes prognozėms informacijos nepakanka.

Kalbant apie Donbasą, kiek galėtų užtrukti Luhansko ir Donecko sričių deokupacijos procesas, kol bus pasiekta 1991 metų siena?

Turiu tam tikrų vilčių, kad mūsų įžengimas į Krymą bus tas psichologinis signalas, po kurio rusijos kariuomenė tiesiog pabirs. Nes kai imsime Sevastopolį, didelis klausimas, ar rusai laikysis Donbaso. Nes jei darytume prielaidą, kad jie ramiai nuris Ukrainos vykdomą Krymo išvadavimą ir toliau, sukandę dantis, gins kiekvieną okupuotų Donbaso teritorijų gabalėlį, tada būtų galima greitai išlaisvinti tai, kas buvo laisva iki praėjusių metų – Luhansko srities miškastepės dalį. Bet kai mes atsiremsime į Seversky Donecą ir, atitinkamai, tankią miestų aglomeraciją, tada, jei rusams užteks dvasios tai ginti, tai galės daryti labai ilgai. Tiesą sakant, kaip parodėme šiais metais, kai yra dvasia, kiekvieną miestą galima ginti mėnesius ir pamažu iš jų atsitraukinėti.

Neduok Dieve, jei rusai taip pat pasirodytų, bet labai tikiuosi, kad taip neatsitiks.

Okupanto ir savo krašto gynėjo motyvacija skirtinga ir jie labai remiasi „didžiosios Rusijos“ mitu, o mums įžengus į Krymą, šis mitas plyštų.

Tada rusų kariai gali būti smarkiai demoralizuoti. Žinoma, liktų vadinamųjų LLR ir DLR korpusai, kurie kaip tik labai motyvuoti – jie tai jau parodė šiame kare. Nes jie puikiai žino, kad pralaimėjimo atveju jie Rusijoje niekam nebus reikalingi, tik tol, kol bus čia. Ir jei prisiminsime Charkivo puolimo ypatybes, tai jis Limane buvo sustojęs trims savaitėms. Iziume, Kupjanske pabiro kaip tik reguliarioji kariuomenė, o „LLR-iečiai“ jį išlaikė. Tai labai atskleidžiantis atvejis, nes jie supranta, kad mums jie ne karo belaisviai, o išdavikai ir nusikaltėliai, o Rusijoje jie tereikalingi, kol kariauja mūsų teritorijoje. Bet jų likę ne tiek ir daug – jie patiria didžiulius nuostolius, o resursų papildomam šaukimui praktiškai nėra, nes rusai ten jau mobilizavo viską, kas tik krutėjo.

Todėl tikiuosi, kad jie netaps ypatinga problema. O kaip rusijos reguliarioji kariuomenė pasireikš po Krymo deokupacijos – pamatysime. Kaip tik todėl, kad nelaikau savęs karo ekspertu, neteigsiu, kad po to, kai įveiksime Perekopą, tai nuo to momento per dvi-tris savaites… Kaip sakė aklas – pamatysime. Tačiau yra tam tikrų vilčių.

Kiek, jūsų nuomone, gali tęstis šis karas? Kalbama skirtingai – kažkas sako, kad dvejus metus, kažkas dešimt ar apskritai, kol rusija turės išteklių, jie nuolat čia lįs …

Įrašykime į kabutes klausimą „lįsti visą laiką“. Tai yra, tai, kas bus po dabartinio karo siaurąja to žodžio prasme. Kalbant apie šį konkretų karą, čia, deja, yra įvairių scenarijų. Pradėkime nuo to, kuris neįvyko, bet aktyviai diskutavome, ir kyla logiškas klausimas – kas nutiko? Tai scenarijus, pagal kurį visas karas jau galėjo būti arba pasibaigęs arba labai arti pabaigos. Buvo daug prognozių, kad pavasarį įeisime į Krymą. Tiesą sakant, tai nebuvo nerealūs scenarijai, bet jie buvo paremti tuo, kad sunkiąja ginkluote būsime aprūpinti daug greičiau.

Deja, rusams vakariniame fronte pavyko tai, kas nepavyko rytiniame. Todėl, kad jie sugebėjo taip stipriai propaguoti tezę apie konflikto eskalavimą Vakarų visuomenėje ir taip kelis mėnesius atidėlioti sunkiosios ginkluotės pristatymą mums. Grubiai tariant, jei sausio Ramštainas būtų įvykęs birželį, dabar karas būtų visiškai kitoje fazėje. Svarbiausia buvo sumušti rusijos federacijos kontingentą, kol nesuveikė didelės mobilizacijos mechanizmas. Ši galimybė jau prarasta – Vakarų sąjungininkai savo „neeskalavimu“ davė rusams laiko mobilizuotis. Todėl dabar gyvename naujoje realybėje, kurioje perspektyva užbaigti karą per šiuos metus vis dar išlieka, tačiau didžiąja dalimi priklauso nuo ginklų tiekimo tempų. Jei įvyks tiekimo proveržis (ne tas, kuris jau įvyko, nes reikia du, tris ar net keturis kartus daugiau nei jau buvo anonsuota), tai yra šansas baigti karą šiais metais.

Mums tai labai svarbu, ir rusai, deja, irgi tai supranta. Todėl dabar jie gana sąmoningai statys už konflikto vilkinimą. Jie supranta, kad greita pergalė jiems nebesišviečia, ir mato savo galimybę laimėti užsitęsusiame kare iki visiško išteklių išeikvojimo. Todėl dabar rusijos federacija atidirbinėja dvejų-trejų metų karo scenarijų. Nes tada laikas tikrai pradėtų dirbti jiems ir dėl gynybos pramonės restartavimo, ir dėl tokio reiškinio, kaip Vakarų nuovargis nuo karo Ukrainoje. Ir neduok Dieve, pratempti iki Amerikos rinkimų, kur pasirodys galimybė perrinkti D. Trumpą (nes rusai tikrai to tikisi, tai yra vienas iš reperinių taškų, kuriuos jie planuoja pasiekti). Bet jei Trampas ir ateitų, tai tik 2024 metų pabaigoje, o kaip bus su Amerikos gynybos biudžetu 2024 metams, mes nežinome, garantijas turime tik 2023 metams. Todėl kiek mes suinteresuoti greičiau iškovoti pergalę, tiek rusai suinteresuoti vilkinti karą. O toliau pamatysime, kam labiau pasiseks.

Jei rusija pradėtų pralaimėti, ar tai galėtų sukelti tam tikrus procesus rusijos federacijoje?

Kadangi pats karas netapo aktyviai nepopuliarus (bet ir nėra populiarus, tai ne 2014 metai su Krymu), tai negali sukelti antikarinio judėjimo. Į šį karą jie eina niūriai, liūdnai, bet paima 100 gramų „ant drąsos“ ir išeina. Vėlgi, mūsų skaičiavimas, kad tam tikras cinko karstų skaičius kažką pajudins, nepasiteisino. Taigi dabar galinčiu bent kažką pajudinti Rusijos Federacijoje trigeriu, gali būti skaudūs kariniai pralaimėjimai. Tai nėra mechanizmas Afganistano ar Čečėnijos karuose, kurie didžiąja dalimi buvo pralaimėti, nes visuomenė pavargo gauti „cinkus“. Čia jau veikia Krymo ar Rusijos ir Japonijos karų mechanizmas, kai aiškus pralaimėjimas fronte kelia klausimų, kas nutiko ir kodėl Rusija prastai valdoma.

Atitinkamai procesus Rusijos viduje lems tai, kaip įvykiai klostysis fronte.

Sąlygiškai kalbant, ar įėjimas į Krymą bus tokiu procesu?

Taip, tai bus trigeris, galintis sukelti rimtų pasekmių. Ne tiek masiniam sukilimui, kiek perversmui kremliuje.

Bet ne iki rusijos žlugimo?

Rusijos žlugimas bet kuriuo atveju nebus proceso pradžia. Tai gali atsitikti, bet tik po tam tikro kovos dėl valdžios laikotarpio. Pirmiausia visoje rusijoje, o jau vykstant šiam procesui, gali atsirasti daug nepatenkintų tuo, kad jie neužgrobė valdžios visoje rusijos federacijoje, ir mainais pradės imti valdžią į savo rankas kokiuose nors jos gabaluose. Tam tikri parengiamieji darbai jau vyksta. Nenorėčiau pervertinti tų procesų, nes šiuo klausimu turėjome daug perdėto optimizmo, kuriam aš nepritariu. Tačiau tokių momentų yra – kaip antai du nacionaliniai batalionai iš Tuvos ir Tatarstano jau atsisakė kautis ir grįžo namo. Abu surengė riaušes ir jų ne tik nesudaužė kovaldomis, bet tiesiog tyliai grąžino namo. Tai, kad Dagestane net nebuvo bandyta pradėti mobilizacijos, yra iš tos pačios serijos, nes tai buvo vienintelė respublika, kurioje prasidėjo galingas pasipriešinimo procesas. Todėl šalies nacionaliniuose pakraščiuose du vingiai jau pradėjo judėti.

Kitas artėjančios didelės suirutės ženklas – privačių karinių kampanijų maršas-paradas. Tai reiškia, kad kiekvienas, turintis rimtų materialinių išteklių, dabar kuria savo privačias karines kompanijas. Ir visiškai akivaizdu, kad jie tai daro ne dėl karo Ukrainoje, o dėl būsimo karo dėl rusijos po putino. Tai yra, rusijoje jie pamažu ruošiasi suirutei, bet, deja, ji neprasidės tol, kol mes jų čia nenugalėsime. Seka yra būtent tokia, o ne atvirkščiai, kaip mums norėtųsi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *