novynarnia.com 2022-06-17 18:30

„Ilgame“ kare dalelės Donbaso praradimas nieko nereikš

Evgen Dykyj interviu metu. Novynarnia nuotr.

autorius: Dmytro Lykhoviy

Evgeną Dykyjų vadinu „sveikų žmonių Arestovičiumi“. Jis juokiasi, bet sutinka – „jei su tokiu patikslinimu“.

Nuo 2022 m. vasario mėnesio Evgenas, biologas pagal išsilavinimą, Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos Nacionalinio Antarkties centro direktorius, tapo kviečiamu ir gerbiamu kariniu ekspertu. Jame dera optimizmas, pusiausvyra, objektyvumas. Ir, skirtingai nei daugelis kitų išminčių, Dykyj turi didelį pranašumą: dalyvavimo šiame konkrečiame kare patirtį.

2014-aisiais Evgenas kovojo Donbase Aidaro batalione, vadovavo kuopai, išlaisvino Luhansko regiono miestus ir kaimus. Dabar juos visus vėl okupavo Rusija, tačiau Dykyj nedaro iš to didelės tragedijos.

Kodėl taip yra, kas vyksta dabar, kur jis tai jau matė ir kiek ilgai tęsis šis „atidėtas karas su 30 metų palūkanomis“ – dideliame interviu su Novynarnia.

Vietoj „dievo iš mašinos“

Kiek tavo nuomone, truks šis karas? Ar teisūs tie, kurie tikisi, kad tai baigsis greitai, per tris ar keturis mėnesius, galbūt iki rudens?

Niekas to nežino, net Puilo dar nėra priėmęs jokių galutinių sprendimų iš savo pusės. Laimei, ne viskas sprendžiama jų pusėje.

Iš tiesų yra optimistinis scenarijus. Sakyčiau, kad pagal optimistiškiausią scenarijų karas baigsis šį rudenį.

Tačiau optimistinis scenarijus yra tai, apie ką reikėtų svajoti, dėl ko reikėtų dirbti. Tačiau reikia būti pasirengusiems, kad optimistinis scenarijus toli gražu nėra garantuotas.

Per kažkokį stebuklą galėjo pasirodyti, kad šis karas jau būtų pasibaigęs visišku rusų sutriuškinimu. Kita vertus, nebuvo nulinės tikimybės, kad šis karas būtų pasibaigęs jau seniai, tik mūsų sutriuškinimu. Gavosi kažkas per vidurį.

Manau, kad tęsiantis karui, taip pat bus kažkoks vidurinis scenarijus tarp to, ko norėtume, ir to, ko norėjo orkai.

Išdavoje dabar Ukrainos ginkluotosios pajėgos tikrai laikosi. Tačiau svarbiausia, kad atlaikytų užnugaris.

Mes esame demokratinė visuomenė, ji suteikia mums stiprybės, bet taip pat yra viena iš silpnybių.

Kai demokratinė visuomenė pavargsta nuo karo arba pradeda gąsdintis, pasiduoda panikai, isterikai, tada šalis nuleidžia rankas, kapituliuoja, atsitraukia ir pasirašo įvairias blogas sąlygas. Ir ne kariuomenė sprendžia – tai nusprendžia užnugaris, nes jis žymiai skaitlingesnis.

Kiekvienam kariaujančiam, mūsų yra… Beje imkime ir paskaičiuokime. Taigi sąlyginai 40 milijonų šalis…

… Keli milijonai išvažiavo dar prieš karą. Po invazijos, atrodo, kad dar 6,5 milijono išvažiavo ar  evakavosi… Dar yra vaikai, senoliai…

Gerai, mes kalbame apie tuos, kurie daro įtaką nuotaikai socialiniuose tinkluose, dėl kurių dabar iš esmės priimami valdymo sprendimai… Tegul būna 20-25 milijonai tų, kurie kažką įtakoja. O „su ginklu“ kovoja šiek tiek daugiau nei 200 tūkstančių. Išeitų, vienam – šimtas. Todėl nuotaikos užnugaryje gali vaidinti šimtą kartų didesnį vaidmenį laimint ar pralaimint šį karą, nei tai, kaip mūsų vaikinai laikosi priekinėse linijose.

Jie kaip tik kol kas laikosi tobulai. O užnugarį reikėtų laikyti tvirčiau, įskaitant įvairių neteisingų informacinių bangų suvaržymą ir tinkamų paskleidimą. Ir čia geriau nesitaikyti prie optimistinio scenarijaus. Nors jis yra.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudojama savaeigė haubica M109A3. ФБ ГШ nuotr.

Optimistinis scenarijus –  kai mums bus duoti HIMARS‘ai, „harpūnai“, kiti sunkieji ginklai, „super. ginklai“, viso to bus daug, bus „dievas iš mašinos“, ir užtikrins esminį persilaužimą kare. Tačiau ginklai ateina pamažu, persilaužimas dar neįvyksta, todėl ruošiamės sudėtingesniam ir daug ilgesniam scenarijui. Ar ne taip?
Netgi sakyčiau, kad apie scenarijus su „super ginklu”, kurį mums staiga pristatys, paspausim didelį raudoną mygtuką, ir nuo šio paspaudimo mūsų priešininkai žus kaip rasa saulėje, tu negali rimtai kalbėti.

Aš labiau apie kai ką kitą. Turime labai rimtą pranašumą žmogiškųjų išteklių srityje. Ir jis vis dar daug reiškia.

Nepaisant to, kiek pastaruoju metu mūsų nuostoliai išaugo dėl besikeičiančio karo pobūdžio – o dabartiniame karo etape prarandame daug daugiau nei pradžioje –, tačiau dabar kiekvieno iškrentančio iš rikiuotės pakeitimui turime du mobilizuotus ir dar keturis, penkis mobilizuojamųjų eilėje.

Ar jie tikrai yra motyvuoti ir nori kovoti, o ne tik tiesiog degalinėse ar paplūdimiuose surinkti?

Tai tie, kurie bent jau nevengia mobilizacijos. Jie atėjo, atsižymėjo ir laukia šaukimo. Mes vis dar turime šį resursą ir, ačiū Dievui, jis dar toli gražu nesibaigė. O va orkai su tuo tikrai turi problemų.

Bet Rusija yra didesnė, ir ten yra daugiau žmonių.

Rusija yra didesnė, bet jie nėra paskelbę karo padėties. Jie nekovoja – jie „vykdo specialią operaciją“. Tai reiškia, kad be mobilizacijos jie gali įgyti išteklių tik per labai ribotą rezervistų kvietimą. Plius neteisėtais metodais, kaip kad mobilizacija okupuotose teritorijose. Be to, tiesiog komandiravimu kontraktininkų iš skirtingų karinių dalinių – rinktine šiupinine“.

Rusai dėl to turi realių problemų – nėra pakankamai papildymo nuostoliams, kuriuos dabar jiems darome. Grupuotė nebedidinama – ji pamažu tirpsta, mažėja.

Todėl mano optimistinis scenarijus gali veikti net ir be „super ginklo“.

Tiesiog tam tikru momentu jie (rusai) gali pasibaigti, o mes – ne.

Kol kas tiek jie, tiek mes vargu ar leidžiame žmones į rotaciją. Žmonės kovoja nuo pat pirmos dienos, išskyrus tuos, kurie iškrito dėl sanitarinių priežasčių. O jau tokioje situacijoje jau labai svarbu, kokia yra tavo motyvacija ir koks yra tavo užnugaris.

Paimkim išsekusį orką, ne visai susigaudantį, kodėl jis buvo čia atsiųstas, skaičiuojantį dienas, iki baigsis jo komandiruotė – o komandiruotei pasibaigus, išgirstantį: „ne, bičiuli, niekas tavęs nepaleidžia, aplinkybės pasikeitė, kovok toliau“ – jo moralinė ir psichologinė būsena visiškai kitokia nei mūsų lygiai taip pat labai pavargusio, išsekusio kovotojo, už kurio nugaros jo miestas, jo šeima, suprantanti, jog dabar nėra kitos išeities ir būtina kovoti iki galo. Tai labai skirtingos būsenos. Todėl tame matyčiau ir optimistinį scenarijų, kad jie (rusai) palūš.

Arestovičius taip pat ramina.

Čia žmonės daro esminę loginę klaidą, kad jei egzistuoja optimistinis scenarijus, tai jis ir bus įgyvendintas. Priešingai, optimistiškiausi scenarijai įgyvendinami retai. Paprastai realizuojama kažkas per vidurį. O kartais išsipildo ir blogesni scenarijai.

Vidutinis scenarijus, rotacijos ir naujai mobilizuotųjų viltis

Taigi, koks tavo vidutinis scenarijus?

Deja, jis yra daug ilgesnis.

Nors laiko iki rudens taip pat nemažai. Bent jau tiek, kiek jau prakariavome. Bet iš tikrųjų gali prireikti ir visų ateinančių metų. Tiesa, tokio intensyvumo, kaip dabar, greičiausiai nebus.

Išsakysiu savo nuomonę. Kadangi karo veiksmų intensyvumas pradžioje buvo labai didelis per visą frontų ilgį, dabar jis yra sutelktas į kelias kryptis, tačiau su tuo pačiu nuožmumu jis negali trukti labai ilgai. Gali būti operatyvinės  pauzės etapas, ir jis užtruks kelis mėnesius, kad susirėmimai atsinaujintų su nauja jėga.

Teisingai. Tam aš pritarčiau.

Kažkas gali suspėti suvažinėti atostogoms…

Ne tik atostogoms – gali būti pavyktų nustatyti dalių rotaciją, kad visa dalis būtų atitraukiama į užnugarį poilsiui ir pakeičiama šviežiai mobilizuota.

Ukrainos kariuomenė Rytuose. Stratcom APU/AR nuotr.

Bet mums trūksta kovai pasirengusių dalinių, turinčių kovinės patirties, praėjusių ATO/JPO. Ne tik stovinčių „su ginklu“, bet gebančių kovoti tokiomis sąlygomis, suteikti šio karo kokybę. Todėl gali kilti problemų dėl rotacijų kokybės.

Tai net labai įgyjamas dalykas. Kaip Aidare juokaudavo mūsų tuometinis kuopos vadas, o dabar bataliono vadas Bohuno brigadoje, Igoris Lapinas, šaukinys „Zola“: Visos tos karinės pratybos, tai vienas ***…Bet yra pirmųjų trijų mūšių taisyklė. Kas išgyveno pirmuosius tris mūšius, tas patyręs karys.” Tiesą sakant, daugmaž taip ir yra.

Jeigu be anekdotų, tai nėra „patirtį turinčios dalies“ sąvokos. Patirtis yra individualus dalykas. Yra kovotojų, turinčių patirties skirtingose dalyse. Ir yra kovotojų, kurie kaip tik daba šią patirtį įgyja.

Čia negalime pasikliauti tuo, kad šį karą turime laimėti tik su tuo personalu, kuris praėjo ATO/JPO. Tai būtų labai klaidinga linija, nes karo mastas yra kitoks. Tiesiog fiziškai nepakaks atošnikų, kad būtų laimėtas šis didysis karas. Aš jau nekalbu, kad (pažiūrėkite į mane!) ne visi prieš aštuonerius metus buvę atošnikai dabar fiziškai pajėgūs valdyti ginklą.

Nereikia žiūrėti į bendrą skaičių tų, kurie turi УБД (kovinių veiksmų dalyvio (участник боевых действий (УБД) statusas) (apie 500 tūkst. – „Novynarnia“) ir manyti, kad jie visi yra tikrai pajėgiausi. Didele dalimi yra atvirkščiai.

Daug ką žinau apie savo ATO draugus, išėjusius į karą pirmosiomis dienomis. Aš dabar net nenoriu užsiminti apie nuostolius. Ir daugeliui teko atsidurti ligoninėje ne dėl sužeidimų, o dėl krūvos išlindusių ligų.

Todėl šia prasme tiesiog sveiki ir psichiškai adekvatūs žmonės, kurie iki šiol nekovojo, gali būti daug geresni kariai nei tie, kurie kovojo anksčiau. Žmonės greitai išmoks tuos dalykus. Ar kas nors mus mokė 2014-aisias? Mus metė į mūšį ir liepė „išgyventi ir nugalėti priešą“. Mes tą ir darėme.

Suprantu, kad gerąja prasme turėtų būti mokymai, pasiruošimas. Dabar tai sprendžiama dalių lygmeniu. Vienose brigadose sutvarkytas naujokų mokymas, kitose nesutvarkytas. Nėra bendro vaizdo, „vidutinės palatos“, ir labai daug kas priklauso nuo brigadų ir batalionų vadų. Skirtumas didžiulis – nuo labai intensyvių ir apgalvotų parengimo programų, kurias sudarė kuopos, bataliono, brigados lygio karininkai, iki visiško mokymo trūkumo.

Antrajame etape orkai iš klaidų padarė išvadas

Pakalbėkime apie šio karo etapus. Kas įvyko pradžioje ir kas bus toliau.

Pirmajame etape buvo „21-ojo amžiaus karas“, kaip aš jį vadinu, – žaibiškas, greitas priešo judėjimas per  beveik nekontroliuojamas teritorijas. Net teritorijų, į kurias rusai buvo įėję, jie nekontroliavo, tik tiesiog jose buvo. Ir mes tuo pasinaudojome.

Iš mūsų pusės tai buvo labai spontaniško pasipriešinimo etapas, kai tuo pačiu metu kovojo ir ginkluotųjų pajėgų visų kariuomenės šakų reguliarieji vienetai ir partizanavo įvairių teisinių statusų dariniai, pradedant visiškai įteisinta teritorine gynyba, tęsiant pusiau legaliomis teritorinių bendruomenių savanoriškomis formuotėmis ir baigiant paprasčiausia savigyna, traktorininkais ir pensininkais.

Geriausią to aprašymą pateikė Antonas Kolumbetas pranešime iš miško netoli Kyjivo – apie „kazokus“, paslaptingas ypatingo pavaldumo spec. pajėgas ir purvinus tipus su kalašnikovais.

Per mūšius netoli Kyjivo, 2022 m. kovo mėn. FB Antono Kolumbeto nuotr.

Tai buvo visiškai chaotiška, kūrybiška orkų medžioklė.

Tam tikru momentu orkai suprato, kad jie negali tam pasipriešinti, kad joks techninis pranašumas čia negelbsti, todėl jie pasitraukė iš Ukrainos šiaurės, kur vyko kaip tik toks karas.

Deja, Ukrainos pietuose tokio karo išvystyti negalėjome. Dėl įvairių priežasčių. Tarp jų yra objektyvi, landšaftinė – stepėje taip nepapartizanausi. Chersono kanalai, upės nebuvo panaudoti kaip vandens kliūtys, nors reikėjo. Mes nesugebėjome to laiku panaudoti. Ir ten viskas susivedė tik į miesto pogrindį, kuris ir dabar laikosi.

Ką orkai veikė antrajame etape? Jie iš klaidų padarė išvadas.

Turėkime omenyje, jog pradžioje jie darė tiesiog debiliškas klaidas, švelniau nepasakysi. Ir mes tuo pasinaudojome „pagal pilną programą“. Bet vėliau jie sugebėjo primesti kitokį karo pobūdį. Tai vadinama kombinuota ginklų operacija.

Tokiame kare technikos ir šaudmenų dominavimas jau turi didelė reikšmę. Kai yra 10-20 kartų artilerijos pranašumas, tvirta fronto linija ir aiškus užnugaris – visa tai labai sunku kompensuoti kūrybiškumu, patriotizmu ir pan. Štai kodėl Donbase mes traukiamės.

Deja, bet kokia žmogiškųjų išteklių kokybė nekompensuos, to, kad į vieną tavo palestą sviedinį priešas atsako net 20-čia. Tai labai griežta aritmetika.

Vienintelė mūsų laimė, kad jiems fiziškai nepakanka žmonių. Nes viso kito jie turi daug daugiau nei mes.

Jiems nepakanka žmonių, kad vienu metu galėtų pulti visomis kryptimis. Todėl prie Charkivo ir prie Chersono jie vis dar labiau ginasi.

Taip, jie taip pat bando krutėti pietuose. Jie turi beprotiškų planų Zaporižėje. Bet, tiesą sakant, tai yra iš tos pačios serijos, kaip jiems buvo pavesta šturmuoti Kyjivą. Taigi, sakyčiau, kad ten yra tiek pat šansų.

Nes jei pažvelgsime į žmonių skaičių skirtinguose fronto sektoriuose, o ši informacija dabar yra prieinama viešojoje erdvėje, pamatysime, kad orkų koncentracija viename fronto kilometre Donbase yra 10 kartų didesnė nei Chersono ar Charkivo regionuose. Jie visus daugiau ar mažiau pajėgius sutelkė Donbase. Ir ten lėtai, bet su asfalto volo neišvengiamumu, juda pirmyn. Tam labai sunku ką nors priešpastatyti, kol nėra sunkiųjų ginklų pariteto. O tokio pariteto nėra.

Bet pristatymai pamažu ateina.

Ateina. Bet, pirmiausia, jie eina lėtai, mažomis porcijomis. Ir kol kas rusams sekasi – su jų kombinuota ginklavimosi taktika, kuri iš tikrųjų yra išdegintos žemės taktika, viską nušluoja aviacija ir artilerija, o tada jie eina.

Aš pasakysiu, kad nieko nėra bendro  su mūsų patirtimi 20214-aisiais, mes to nematėme. Tą mačiau anksčiau Čečėnijoje .1995-aisias rusai taip griovė Grozną.

Čečėnijos sostinė Groznas buvo rusų sunaikintas per 1994–1996 metų karą.

Taip, Minutkos aikštė Grozne buvo sunaikinta ir tiesiog sugriauta taip pat grubiai, kaip ir sugriauta Volnovacha, Rubežnojė, Mariupolis. Dabar jie naudoja šią Čečėnijos taktiką Donbase.

Būtent taip. Pamenu, kaip tada atrodė Groznas. Buvo manoma, kad 80% jo buvo sugriauta. Bet tie 20% nesugriauto buvo tik vienas rajonas kitoje upės pusėje, dėl kurio nebuvo jokių kovų. Visas tame pačiame Sunžos krante buvęs miestas buvo tiesiog nušluotas iki nulio.

Volnovacha dabar nebegzistuoja, Rubežnojė, Popasna nebegzistuoja. Liko vietovės, kur anksčiau buvo šie miestai. Rusai iš tikrųjų nušluoja miestą iki nulio, ir tik tada jie ten įeina. Nerealu priešintis tokiai taktikai neturint ginkluotės pariteto.

Tiesą sakant, mes ir taip lėtai traukiamės iš ten. Žaviuosi didvyriškumu tų, kurie dabar gina Donbasą. Tikrai šaunu taip ilgai ištverti, kai tave „poliruoja“ aviacija ir artilerija. Visi, kurie ten yra dabar, kurie neatsitraukė, tikrai yra didvyriai.

Dėl Severodonecko. Birželio 6 d. susitikime su žurnalistais prezidentas V. Zelenskis paaiškino, kodėl mes jį taip laikome, nors kyla grėsmė, kad tam tikros dalys bus apsuptos ir paimtos į nelaisvę.

Citata: „Jūs taip pat turėtumėte žinoti, kad jei atsitrauksite į geresnes pozicijas, turėtumėte žinoti – tada jums sugrįžti bus labai brangu, atsižvelgiant į nuostolius ir žūsiančių mūsų  žmonių skaičių. Tada bus labai brangu… Dabar stovime ir prarandame žmones. Pereisime į geresnes pozicijas – ir jei vėliau nuspręsime pulti, prarasime daug daugiau. Todėl, priklausomai nuo situacijos vystymosi  Severodonecke ir bus priimtas sprendimas, kaip elgtis toliau. Kol kas(…) išlaikyti situaciją.“

Tai reiškia, kad iš tikrųjų šiame etape buvo priimtas politinis sprendimas kuo ilgiau išlaikyti Severodonecką, kaip Luhansko regiono administracinį centrą ir atitinkamai Lisičanską. Tai paskutiniai dideli Ukrainos kontroliuojami miestai Luhansko srityje ir tai neleidžia rusams teigti, kad jie perėmė bent vienos srities kontrolę, išskyrus Chersoną. Nors britų žvalgyba ir Karo studijų institutas mums sakė, kad iki Luhansko regiono žlugimo liko pora dienų ar savaičių, Severedoneckas vis dar laikosi. Ar, atsižvelgiant į tendencijas, tai galėtų ilgėliau užtrukti?

Tai… Sunku spręsti, kada tavęs ten nėra. Bet turiu daug draugų nuo 2014 metų, kurie dabar kovoja šiuose dviejuose miestuose – Severodonecke ir Lysyčanske. Padėtis ten labai bloga.

Severodonecke orkai padarė klaidą – nebaigę miesto griauti artilerija, nusprendė, kad mes iš ten jau pasitraukėme, ir jie ten įėjo. Taigi rusai papuolė į situaciją, kur mūsiškiai jiems užtaisė gatvių kovas. O gatvių kovose mūsiškiai turi didelių pranašumų – pradedant nuo to, kad namuose sienos padeda, tai yra, vietovės išmanymą. Gatvių, kontaktinėse kovose yra labai svarbi personalo motyvacija. Ir galiausiai, tarp ginklų, kurie mums buvo pristatyti, yra pakankamai ginklų artimoms gatvių kovoms – krūva variantų įvairių prieštankinių sistemų, artimojo nuotolio granatsvaidžių. Tai reiškia, kad pėstininkų mūšyje mieste mes turime pranašumą.

Orkai padarė tą kvailystę Severodonetske įsiveldami į gatvių kautynes

Darau prielaidą (interviu vyko 2022-06-10), kad jie gali atsitraukti ir tęsti išstūmimo artilerija taktiką. Tai reikštų, jog viskas sugrįš prie to, kaip atsitiko su Popasna, Rubežnojė, Kremina. Po ilgo artilerijos apšaudymo ateina laikas, kai ne tik nebelieka prasmės laikyti akmenų krūvos – fiziškai neįmanoma išgyventi toje krūvoje. Tai ne „Azovstal“, kur buvo požeminiai aukštai.

Tačiau pagrindinė problema tai „katilo“ grėsmė.

Sugriovimai Severodonecke

„Įsakymas laikytis iki mirties – nesąmonė, tokia pat kaip ir be kovos atsitraukti į kitą gynybos ruožą“

Prieš prasidedant šiam „mūšiui dėl Donbaso“, politikai ir kai kurie ekspertai tai pavadino lemiamu tolesnei karo eigai: kiek išteklių liks abiejose pusėse…

Taip, tai lemiama išteklių prasme. Tai jau yra „ilgos trukmės“ karas, t.y. karas pirmiausia yra visų išteklių išeikvojimo karas. Tai tiesiogiai liečia karinius išteklius, tiek žmogiškuosius, tiek techninius. Tačiau tai taip pat ir ekonominius išteklius, ir tai, kaip bebūtų keista, yra psichologinis išteklius.

„Ilgas“ karas – tai pagrindinius keturis išteklius išsekinantis karas. O teritorija čia turi daug mažesnę reikšmę.

Atvirai kalbant, niekas nepriklauso nuo to, ar išlaikysime papildomą Donbaso gabalą iki kito karo etapo, ar anksčiau jį atiduosime.

Tai sako žmogus, kuris „gynė“ miestus Luhansko srityje?

Taip, tai sako žmogus, asmeniškai dalyvavęs išlaisvinant dešimt gyvenviečių. Deja, septynias iš jų vėliau teko apleisti, kai 2014-ųjų rugpjūtį įėjo rusų „reguliarieji“.

Dabar visi miestai, kuriuos tada išlaisvinote, yra okupuoti?

Taip. Galite įsivaizduoti, kaip man buvo skaudu girdėti apie Sčastia užėmimą. Ten buvo pirmasis mūšis mano gyvenime – Sčastia išlaisvinimas 2014 m. birželio 14-ąją. Kiekvienais metais susiskambindavome su sčastiečiais.  Jie prisiminė datą, kada buvo išlaisvinti. Dabar jiems teks laukti kažkokios antros datos…

Bet į karą turime žiūrėti kaip į visumą. Taip, dabar 20% šalies teritorijos yra okupuota, tačiau sprendžiamas visos šalies likimas, o ne 20%.

Tai gali skambėti žiauriai. Tačiau karas iš esmės yra žiaurus dalykas. Deja, kare būtina išjungti daugybę emocijų ir jausmų, kurie normaliame gyvenime daro mus žmonėmis. Ir visada susiduriame su gilia dilema – kiek to galima išjungti, o kokiu mastu dar reikia išlikti žmogumi.

Būtina sukandus dantis, pykstant, bet be nevilties suvokti faktą, jog kai kuriuos miestus ir teritorijas dar reikės apleisti. Svarbiausia, kad tai galų gale atvestų į pergalę.

Ir šia prasme dabar nevertinsiu, ar sprendimas dėl Severodonecko ir Lysyčiansko yra teisingas, nes yra keletas niuansų, susijusių su „katilo“ grėsme. Pamatysime rezultatus.

Tačiau apskritai Donbase mūsų strategija ir taktika yra vienintelė įmanoma: stengtis išlaikyti kiekvieną metrą iki paskutinio, bet kai tai tampa neįmanoma, organizuotai atsitraukti.

Kiti du kraštutinumai čia būtų klaida: įsakymas laikytis iki mirties būtų nesąmonė. Nes yra momentų, po kurių tiesiog fiziškai nebeįmanoma išsilaikyti. Ir tai būtų tiesiog kvailas žmonių praradimas. Ir taip pat kitas kraštutinumas – variantas na, velniop, tuoj pat atsitraukime prie kažkokios tolimos gynybos linijos. Ne, tai taip pat neteisinga, nes orkai peržengs tą tolimą liniją su tuo pačiu pranašumu.

„Aidarovietis“ Evgen Dykyj 2014 m

Man asmeniškai dar 2014-aisias tapo akivaizdu, kad jie sustos tik ten, kur mes juos sustabdysime. Ir todėl nuėjau į ATO kovoti už tuos gana tolimus kraštus.

Gerai, 2014-aisiais ne visi su tuo sutiko – kai kurie sakė: „Tegul Donbaso žmonės kovoja už savo Donbasą“. Bet man atrodo, kad 2022-aisiais, po vasario 24-osios, visiems turėtų būti visiškai akivaizdu: rusai neturi tam tikrų ribų, kurias jie norėtų pasiekti. Jų riba yra bent jau vakarinė Ukrainos siena.

Jiems negalima kažkiek atiduot, kad tuo karas baigtųsi. Jis tiesiog tęsis toliau jau kitame gabale.

Ir tai taip pat taikytina derybų dėl taikos strategijai. Labai džiaugiuosi, kad kai dabar su jumis apie tai kalbame, mūsų ir Ukrainos valdžios institucijų pozicija šiuo klausimu nebesiskiria. Nes prieš du mėnesius buvo problema, kai Ukrainos delegacija Stambule teikė pasiūlymus, kurie, mano nuomone, buvo visiškai nepriimtini. Mes tada čia rėkėme, buvo kieta kariaujančių dalių reakcija. Faktiškai buvo pasiųsta žinutė: jei bandysite tokiu būdu mus demobilizuoti, mes dar pagalvosime kur mobilizuotis! Ir užnugaris tada sureagavo labai teisingai, socialiniai tinklai pasiuntė atsakomuosius signalus.

Ir mums belieka pagerbti savo vyriausybę – ji supranta, kad esame demokratinė šalis. Ir jie labai seka sociologiją.

Tiesą sakant, tada mes faktiškai, padedami Boriso Johnsono, sustabdėme Stambulo „nesąmonę“. Už skliaustų palikime klausimą, kad tada Rusija dar nebuvo pasirengusi net tokioms sąlygoms. O dabar Rusija iš tikrųjų propaguoja tą patį „Arachamijos planą“, tik dabar jis vadinamas „Draghi planu“. Tik dabar mūsų aukščiausioji valdžia sako: „Ką? Ar siūlote mums kapituliaciją? Eikite velniop.“ Ukraina suprato, kad galime gauti daugiau nei 80% teritorijos.

Apibendrindamas pasakysiu, kad ateitis sprendžiama ne tik Donbase. Šis mūšis nėra labiau lemiamas, nei kova už Kyjivą. Man atrodo, kad mūšis dėl Chersono ir mūšis dėl Charkivo bus ne mažiau lemiami.

„Suaugusiųjų žaislai“ nepakankamais kiekiais

Tie ginklų pristatymai, kurie dabar vis intensyviau vyksta nei pradžioje, tačiau vis dar nepakankami proveržiui pasiekti – ar tai pakaitalas Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms to, kas buvo prarasta, ar vis dar pastebimas padidėjimas – MLRS (daugialypės raketų paleidimo priemonės), tolimojo nuotolio artilerijoje?

Dabar tai tik pakeitimas ir jo nepakanka.

Bet norėčiau apibendrinti šią temą. Pirmasis etapas buvo lankų ir strėlių tiekimas aborigenams.

Kaip verčiamas Javelin?

Tai, tiesą sakant, „ietis“.

Mumis nepasitikėjo kaip valstybe, kaip reguliaria kariuomene bet mumis tikėjo kaip tauta

Vadinasi, mintis buvo tokia: valstybė kris, ginkluotosios pajėgos kaip reguliari kariuomenė neatsilaikys, bet žmonės partizanaus ir atskiros sumuštos dalys laikysis priešo užnugaryje. Ir mums realiai davė ginklus ilgam partizaniniam pasipriešinimui. Būtent tuo aiškiai buvo apibrėžta pirmųjų pristatymų logika. Mums davė tokius ginklus, kaip savo laiku Afganistano modžahedams.

Ir tik po to, kai orkai pabėgo iš Ukrainos šiaurės, po mūsų laimėto mūšio už Kyjivą, situacija pasikeitė. Dabar mums pradėjo padėti kaip valstybei, kaip reguliariai kariuomenei. Jie pradėjo duoti „suaugusiųjų žaislus“.

Kol kas tai vadinu „70-ųjų diskoteka“. Tiesą sakant, mūsų partneriai vis dar atsikrato iš sandėlių krūvomis visko, kas buvo štampuota Šaltojo karo metais, ką jau keičia daug modernesnėmis sistemomis. Iš pradžių iš vis numetė sovietines senienas iš Vidurio Europos ir norėjo tuo apsiriboti, o Vidurio Europos šalis vietoj to perginkluoti NATO modeliais.

Paaiškėjo, kad Vidurio Europos sandėliuose ginklų kiekis  yra nepakankamas. Mes ten jau išgramdėme beveik viską, gal tik Vengrija kategoriškai net šovinio mums neduoda. Lieka paskutinės agento Orbano atsargos, kurias jis saugo pagal susitarimą su Rusija.

Ir tada jau teko mums duoti NATO ginklus.

Haubica M777 veikia Ukrainos ginkluotosiose pajėgose Rytuose. FB GSH nuotr.

Iš jų pirmiausia buvo atvežta artilerija. Ir ne kažkokia ten super-duper. Kažkodėl mūsuose įsigalėjo toks stereotipas, klaidingas, kad bet kokia NATO artilerija yra labai super tiksli, super ilgo nuotolio. Bet taip nėra. Žinoma, 155-asis kalibras yra geresnis nei 152-asis, tačiau tai tik 10% skirtumas toliašaudoje, šiek tiek geresnis sprogimo procentas.

Bet vis dėlto tai 70-ųjų haubica, kurios vamzdžio ilgis 39 kalibrų. Šaltojo karo laikų standartas. Atitinkamai, ji iš esmės nėra geresnė už rusiškas/sovietines haubicas, tik kokybiškiau pagaminta ir šaudo 10% toliau.

Kalbant apie tolimojo nuotolio sistemas, tai ir jų vamzdžio ilgis – 52 kalibrai. Tai 90-aisiais ir 2000-aisiais pasirodęs standartas. Senų atsargų nėra. O tokių ilgo nuotolio haubicų, remiantis duomenimis iš interneto, mums buvo perduota 40 vnt. 1100-ui kilometrų fronto.

Tai tikrai iš esmės nieko nekeičia. Taip, tai gali kažkur padėti, jei jas sukoncentruotum tinkamu metu tinkamoje vietoje. Bet apie persilaužimą kalba neina.

Kodėl apskritai mums pradėjo duoti artileriją? Faktas yra tas, kad mes išgraibstėme visas pasaulio 152 kalibro sviedinių atsargas. 152 mm šiuo metu pasaulinėje rinkoje nėra. Čekai netgi siūlė atnaujinti gamybą, kurią jie jau seniai užkonservavo, tačiau paaiškėjo, kad jie gali pagaminti apie 4 tūkstančius sviedinių per mėnesį. O mums reikia nuo 4 iki 6 tūkstančių per dieną.

Todėl Vakarų sąjungininkams neliko kito pasirinkimo, kaip tik perkelti mus į NATO 155 kalibrą, kurio rezervų jie turi pakankamai daug.

Tiesą sakant, kalba eina tik apie pakeitimą. Mums tiesiog 152-ąjį kalibrą keičia 155-uoju todėl, kad tiesiog neatsidurtume situacijoje, „o šaudyti tai nėra su kuo“.

Tas pats dabar nutiks ir su „šauningais“. Nes net sovietinių patronų atsargos, kurios atrodė tiesiog neribotos, vis tik pamažu baigiasi. Pirmasis baigsis 7, 62 kalibras. Todėl jau vežami amerikiečių M240 kulkosvaidžiai, naudojantys NATO šovinius, kurių pakanka. Atitinkamai, kai pradės baiginėtis  5,45 šoviniai, prasidės palaipsninis keitimas į 5,56. Galiausiai pamiršime tą šūdą Kalašnikovo automatą.

Kulkosvaidis M240 ginkluotosiose pajėgose. Zaporižės atskiros teritorinės gynybos pajėgų brigados nuotr.

Kalbant apie naujus sunkiuosius ginklus, iki šiol buvo anonsuotas ypač puikių MLRS (daugkartinio paleidimo raketų sistemų) pristatymas. Bet pastebėjote, kiek jų yra? Iki šiol keturi HIMARS ir trys M270. Vadinasi, turėsime net septynias pakankamai modernias vakarietiškas MLRS 1110 kilometrų fronte. Kam iš vis apie tai?

Tai yra pradžia. Vėliau bus dar daugiau.

Apie vėliau net neanonsuota.

Palyginimui. Lenkijos kariuomenė dabar susiplanavo perginklavimo planą. Tai jie iki 2025-ųjų planuoja įsigyti 500 himars‘ų. O Lenkija ir Ukraina savo dydžiu yra panašios šalys ir Lenkija nekariauja. Ir tai kažkodėl jie mano, jog jiems reikia 500 įrenginių.

„Unikalus atvejis, kai mūsų interesai sutampa su A. Lukašenkos“

„Bet yra niuansų“. Kaip sakoma dabar: „mes laukiame Harpoon raketų pristatymo, o rusai laukia Harpoon raketų…“

Harpūnai yra dalykas, kuris iš tiesų keičia strateginę situaciją Juodojoje jūroje. Taigi, santykinai kalbant „super ginklas“.

Tuo pačiu metu lėktuvai ir tankai vis dar griežtai draudžiami.

Taip, ispanai norėjo mums duoti „leopardų“, bet vokiečiai blokavo. Kodėl? Nes mes šiuose tankuose galėtume eiti į Rusiją, ir tada jiems būtų šiek tiek nepatogu prieš maskolius.

Tai atskiras ir labai skausmingas dalykas – Rusijos sienų klausimas, kurių „negalima peržengti“.

Deja, reikia sakyti žmonėms tiesą. Mūsų sąjungininkai Vakaruose taip pat nėra tobuli. Ir kai kurie dalykai jiems ateina palaipsniui. Pakol kas juose stovi  griežtas politinis blokas, kad, neduok Dieve, mes niekur neperžengtume Rusijos sienos, niekur Rusijos Federacijos teritorijoje nešaudytume… Ginklų tiekimas yra susietas su šiuo apribojimu. Ir kacapai tuo tiek piktnaudžiauja, jog net šlykštu. Artimiausi „iskanderių“ įrenginiai Baltarusijoje stovi 6 km nuo sienos!

Baltarusija yra atskira tema. Į Rusiją kažkas lyg ir iš mūsų atskrido.

Į Baltarusiją kol kas ir kulka neatlėkė. Tai taip pat griežtas tabu. Bet čia tabu ne tik dėl Vakarų sąjungininkų – čia yra tabu ir iš mūsų vadovybės: jokio preteksto Baltarusijos kariuomenei įsitraukti į karą Rusijos pusėje. Tai unikalus atvejis, kai mes su Lukašenka sutariame. Jis išsisukinėja kaip tik gali. Putinas jį spaudžia lyg asfalto volu, tačiau „batka“ kilpinėja tarp lašelių, kad tik nepatektų tiesiai į karą. Todėl mūsų vadovybė iškėlė aiškią užduotį – nepadėti rusams prispausti Lukašenką.

Bet Ukrainos kariuomenė galėtų kirsti sieną su Rusija, kad ten pasiektų tam tikrų taktinių rezultatų tam tikrose kryptyse.

Žinoma. Pavyzdžiui, jei Sumų ir Černigovo regione neturėtume šio griežto apribojimo, padėtis Charkive atrodytų visiškai kitaip.

Tuo tarpu Černigovo ir Sumų srityse už sienos su Rusija kacapai daugiau nei „suįžūlėjo“. Iš pradžių retkarčiais, o dabar kasdien apšaudo paprastus kaimus iš minosvaidžių, reaktyvinės artilerijos. Kam tai? Ir ar tikrai nereikėtų ten mums sukurti „buferinės zonos“, kad sustabdytume šiuos apšaudymus?

Čia aš neatmesčiau galimybės, kad jie taip aktyviai ten reiškiasi kaip tik dėl to, kad išprovokuotų mūsų atsakomąją ugnį ir panaudotų ją savo darbe Vakaruose – atseit: „va jūs duodate ukrainiečiams ginklus ir liepiate į Rusiją nešaudyti, o jie nieko neklauso ir pažeidžia“. Manyčiau, kad tai gali būti provokacija.

„Esu 99% tikras, kad Šolcas yra susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis“

Ir štai mes grįžtame į Vakarus. Žinau, kad turi atskirą nuomonę apie mūsų sėkmes/nesėkmes „vakarų fronte“.

Iš tiesų, jei mūsų rytiniame fronte rusų pasiekimai labai nuosaikūs (nepaisant visų technikos pranašumų, jie žengia į priekį „beprotiškos vasaros greičiu“), tai „vakarų fronte“ jų pasiekimai rimti.

Turi omenyje diplomatinį frontą?

Taip. Tai taip pat yra vienas iš karo frontų. Ten tikrai vyksta karas, tiesiog jame naudojamos ne kulkos, o pinigai, žiniasklaidos išpuoliai.

Rusai Vakaruose dabar pakėlė visus savo agentus, atidarė visus senus „konservus“. Visus tuos, apie kuriuos tarnybos sukaupė byleles, jie prispaudė, paėmę už priežastinės vietos. Visiems mėgstantiems pinigus, jie, pasak įvairių šaltinių, 5 ar 10 kartų padidino tarifus.

Vadinasi, rusai „vakarų fronte“ ir apipila pinigais ir dusina kompramatu ir skleidžia žinutes, kurias daug idiotų priima.

Ir dabar jie ten pasiekė daug daugiau sėkmės nei pradžioje.

Labai panaši istorija į „karšto“ karo. Rusija diplomatiniu lygmeniu taip pat turėjo nesėkmingą pirmąjį „operacijos“ etapą, kai jie visiškai nesitikėjo tokio pasipriešinimo ir tokios Vakarų reakcijos. Jie nesitikėjo, kad Vakarai bus tokie monolitiniai, kad taip greitai įves griežtas sankcijas Rusijai. Juos atpalaidavo 2014-ieji – buvo visiškai įsitikinę, kad taip neatsitiks, pakaks tiesiog pirštu pagrasinti. O čia SWIFT buvo išjungtas, ir aktyvai įšaldyti… Ir jie patyrė šoką – kaip ir per mūšius Kyjivo srityje.

Bet kaip jie pasitraukė iš Kyjivo srities ir persigrupavo Rytuose, taip jie pakeitė ir savo diplomatinį žaidimą Vakaruose. Jie visai nustojo žaisti „pamilkite mus“, nustojo net įrodinėti, kad kažkur jie teisūs. Jie suprato, kas neina. Dabar jie paleido visiškai kitokią žinutę: „neužspeisk žiurkės kampe“.

Taigi, maskoliai sutinka, kad jie yra „pasiutusi“ žiurkė, tačiau pavojinga žiurkė, o jei ji bus užspeista kampe, tai taip įkąs, kad niekam maža neatrodys. Ir ta žinia praėjo. Tai reiškia, kad jų melą dar vis pasirengę išgirsti.

Kaip sako Makronas: „Nežeminkite Putino“.

Taip, taip.  Jie paleido žinutę, kad jei jie bus prispausti, karas išplis už Ukrainos ribų. O to Vakaruose tikrai bijo.

Man susidarė įspūdis, kad šiai dienai pasirengę tiesiogiai kovoti su Rusija šalys yra Baltijos valstybės ir Lenkija, manančios, kad jei mus nugalės, joms vis tiek teks kovoti su Rusijos Federacija, tai geriau iš karto. Ir Didžioji Britanija. O likusios, įskaitant Jungtines Valstijas, labai bijo šios perspektyvos. Jos nenori būti įtrauktos į tiesioginį konfliktą.

Nes iš kur tie apribojimai aprūpinti mus tolimojo nuotolio raketomis, lėktuvais? Tai aiški nuolaida Rusijai, kad „neužspeisti žiurkės kampe“. Tai pirma.

O antras dalykas, kad rusams pavyksta sulaikyti tuos pristatymus, apie kuriuos jie sužino iš anksto.

Šia prasme geriausiai veikia agentas Šolcas.

Kaip privatus pilietis, esu 99 proc. įsitikinęs, kad tai, ką daro kancleris Šolcas, nėra politinės klaidos. Jis aiškiai atidirbinėja Rusijai, turint omenyje visą jo politinę biografiją, prasidėjusią ultrakairiosiose Vokietijos organizacijose, kurias tiesiogiai finansavo KGB. Beje, tuo pačiu metu, kai vienu iš KGB-istų, dirbusių su šiomis organizacijomis, buvo Volodia Putinas, šaukiniu „Štazi“.

Olafas Šolcas svečiuose pas V. Putiną Rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse. DPA nuotr.

Dabar Vokietijai vadovauja žmogus, aš įsitikinęs net 99%, susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Jie turi už ko jį laikyti, o Šolcas savo atidirbinėja.

Jis daro teisingus politinius pareiškimus, tačiau po to dėl tam tikrų priežasčių tiekimai būna arba visiškai sutrikdyti arba atidėti tokiam laikotarpiui, kad galima pamanyti, jog jie nutraukiami.

Su Šolcu jiems (rusams) tai sekasi geriausiai. Bet iš tikrųjų visoje Europoje kažkur vyksta tas pats. Tai reiškia, kad Kremlius sugebėjo labai sulėtinti tiekimų tempą.

Tiesą sakant, pirmajame Ramštaine, kuris buvo proveržis, jie rado savo atsakymą Šolco pavidale ir krūva mažesnių „šolciukų“ iš visos Europos. Dabar net ir tie pristatymai, kurie tiesiog pakeičia pamestą ar susidėvėjusia, ar sunaikintą ginkluotę, juda visa eile lėčiau, nei mums to reikia. Todėl tikėtis kažkokio „super ginklo“…

Sąžiningai, iki rudens nesitikėčiau.

Kitas dalykas yra suprasti bendrą logiką, kaip vystosi šis karas. Kiekvieną kartą, kai Rusijai padaroma nuolaida, ji, užuot tuo pasinaudojusi ir pataisiusi situaciją, padaro dar vieną didelę „bjaurastį“, po kurios visas pasaulis susierzina ir tiesiog nelieka jokių galimybių, išskyrus padėti mums dar labiau.

Manau, kad ta pati istorija kartosis, tai yra, maskoliai vėl kažką iškrės. Po ko tie patys himarsai ir M270 eis dešimtimis, o ne vienetais. Ir prie jų duos 300 kilometrų raketas, ir lėktuvų duos.Anksčiau ar vėliau tai įvyks.

Klausimas anksčiau ar vėliau. Ir tai labai priklausys nuo to, kiek visa ši istorija bus ištempta.laike

„Euforiškas-bravūrinis informacijos politikos tonas jau seniai turėjo pasikeisti“

Tai jau kita tema. Jau sakei, kad kare daug kas priklauso nuo šimto žmonių užnugaryje, kurie tenka kiekvienam mūsų kariui fronte. O šių žmonių nuomonę lemia propaganda – tiek mūsų, tiek svetima, telemaratonai, pareigūnų, žiniasklaidos veidai. Ką manai, ar mūsų vyriausybė užėmė teisingą poziciją, kai pasirinko kursą „daugiau gerų naujienų“, netgi kai ne visos naujienos yra geros, kai reikia nutylėti nuostolius, pasitraukimo iš „Azovstal“ pasekmes ir t.t.?

Evgen Dykyj ir Dmytro Lykhoviy interviu metu

Nenorėčiau būti vienaip ar kitaip kategoriškas. Nes informacinė politika karo metu yra tikrai labai problemiška situacija, kurioje reikia rasti balansą.

Viena vertus, karo metu neįmanoma naudotis visomis laisvėmis, prie kurių esame įpratę taikos metu. Akivaizdu, kad kai kurių iš šių laisvių informacinėje srityje karo metu reikėtų sąmoningai, savanoriškai atsisakyti – kad galiausiai būtų išsaugotos visos šios laisvės. Tačiau, kita vertus, kažkur yra riba, už kurios mes nustojame skirtis nuo savo priešų kitoje fronto pusėje. Ir tada po kurio laiko gali kilti klausimas: už ką mes kovojame?

Mes kovojame, kad netaptume Rusija. Taip?

Na, man atrodo, kad kol kas mes vis dar esame gana arti tos pusiausvyros, ačiū Dievui. Tačiau yra niuansų.

Jei apskritai vertinti, ar tokio „ura-arestovičiaus“ politika buvo teisinga, tada, kaip bebūtų keista, po pirmojo karo mėnesio esu pasirengęs jį ginti. Manau, kad pirmąjį karo mėnesį tai buvo vienintelė teisinga politika. Tada svarbiausia buvo tiesiog neperteikti tiesos. Tada svarbiausia buvo neleisti žmonėms panikuoti, kristi į neviltį, isterikuoti.

Nes ko tikėjosi rusai? To, kad pats tokios invazijos faktas psichologiškai sulaužys mūsų gebėjimą pasipriešinti.

Kaip biologas žinau, kad realiame gyvenime triušis neapmiršta pamatęs smauglį. Tačiau literatūroje toks efektas yra. O Rusijos skaičiavimas buvo toks, kad mes pamatysime didžiulį smauglį ir sušuksime: „A-a-a, neįmanoma tam pasipreiešinti!“, kad jį sulaužytume, viskas buvo tinkama. Legendos ir mitai apie agurkų stiklainį, kuriuo numuštas dronas, visas tas karinis folkloras, Kyjivo vaiduoklio legenda. Tuo metu tai buvo tinkama ir nuostabu.

Bet kas tai? Tai antišokas. Kai žmogų sužeidžia, pirmiausia jam suleidžiama galinga antišokinė priemonė. Jis buvo reikalingas. Tokia antišokine priemone buvo „kolektyvinis arestovičius“. Tačiau ta galinga priemonė naudojama vieną kartą pačioje pradžioje. O toliau būtina gydyti visiškai kitaip.

Tačiau net ir tada informacijos politikoje buvo padaryta keletas lokalių klaidų, kurių buvo galima išvengti. Viena – iš vis pasakoti, kad „velnias, šie orkai išsekę, jie nieko nesugeba, tad mes juos dabar suplėšysime!” tai buvo būtina. Pirmąsias dvi savaites reikėjo sulaužyti mitą apie „antrąją pasaulio armiją“. Turėjo būti parodyta, kad ji buvo „nugalima“, kuri, kaip ir garsus jakutų gaidys, yra pagaminta iš šūdo ir lazdų.

Prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius instruktaže, 2022 m. vasario 27 d.

Bet net ir tada, kiek suprantu, tam tikras skaičius žmonių žuvo dėl to, ką išgirdo iš naujienų, neva miesteliai netoli Kyjivo bus tuoj tuoj išsilaisvinti. Ir kai buvo galimybė pabėgti iš ten, jie neišvyko, bet laukė, kad per dvi ar tris dienas būtų išlaisvinti. Tačiau tai užtruko tris ar keturias savaites. Ir iki tų keturių savaičių pabaigos ne visi išgyveno. Manau, kad to buvo galima išvengti.

Apskritai, pirmajame karo etape informacijos politika buvo pateisinama. Bet pereinant prie „ilgo“ karo ją būtina keisti.

„Ilgalaikio“ karo metu, manyčiau, turėtų likti tam tikri tabu. Taip, aš kategoriškai prieš nuostolių skaičiaus skelbimą.

Tam yra dvi skirtingos priežastys. Antroji yra psichologinė. Ne visi pasiruošę tai priimti, žmonės išsigąsta, bėga… Tačiau yra dar svarbesnė priežastis: informacija apie nuostolius yra labai svarbi priešui ir planuojant kitas operacijas. Todėl visos visų karų šalys visada stengiasi slėpti savo nuostolius.

Mes nesame orkai. Vėliau kiekvieną prisiminsime ir įvardinsime. Pas mus nebus užkastų griovių su kūnais ir dingusių be žinios. Prisiminsime visų vardus. Mes jų vardais pavadinsime gatves ir vaikus. Bet tai bus po karo. O dabar manau, kad tai yra teisingas tabu.

Kita vertus jau apskritai seniai laikas pakeisti šį euforišką-bravūrinį informacijos politikos toną.

Ne visi žmonės yra vienodai išmintingi. Daugelis įkrito į euforiją. Nuo to, kaip mums pavyko sulaužyti „orkų“ ‚planą A“, sutrikdyti jų blickrygą, kažkodėl dalis žmonių padarė išvadą, kad pergalė bus per dvi dienas. Ir visiškai logiška, kad jei po dviejų dienų to nebus – „A-a-a! Kapec, viskas prarasta!„“

Čia kaip tik didelė užduotis žiniasklaidai – paaiškinti, kad ne, ne viskas prarasta, o pergalė ateis, jei nesugriūsime. Bet, taip, tai procesas. Ir šis orkų „planas B“ mums yra daug sunkesnis, ši kombinuota ginklų operacija.

Tam žmones reikia nuteikti, nes tokia yra realybė, kurioje turime išgyventi ir laimėti.

Nuo to labai priklauso ne tik suvokimas ir bendra psichologinė būsena, bet ir konkretus planavimas. Žmonės turi planuoti: kas eina į kariuomenę, kas grįžta į darbą, kas vienintele galimybe laiko emigraciją, evakuoja vaikus.

Žmonės patys turi apsispręsti ir nusistatyti kaip jie pragyvens šį pakankamai ilgą etapą.

O kad galėtų apsispręsti, jie turi turėti objektyvią informaciją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *