- Valstybių viršūnių susitikimas dėl taikos ir situacija fronte: kur iš tiesų sprendžiamas Ukrainos likimas?
- Kokia tektoninio poslinkio sąjungininkų smegenyse esmė ir kas jį sukėlė?
- Lėktuvai Saab 340 AEW&C iš Švedijos: ar Ukraina ruošiasi kitam karo etapui?
- Kas iš tikrųjų ilgai kinko ir greitai važiuoja?
- Ką rodo putino pareiškimas su „paliaubų sąlygomis“?
- Kodėl žlugo rusų puolimas Charkivo srityje?
- Ko tikėtis Sumų srityje ir ar Ukrainai gresia naujas puolimas Černobylio kryptimi?
- „Penktos kategorijos šuniena“: kokie pavyzdžiai liudija, kad priešui „viskas blogai“?
- Kokie du pagrindiniai rusų pranašumai ir kodėl jie greitai išnyks?
- Kodėl Ukraina neatakuoja Kerčės tilto, kurį jau seniai žadėjo sugriauti?
- Kodėl Ukrainos Generalinio Štabo ataskaitose pasirodė Torecko kryptis, ko tikėtis „karštame“ Pokrovske ir kaip priešas nori išeiti prie Oskilo?
- kaip Krynkai: koks „kairiojo kranto placdarmo“ Chersono srityje likimas ir ar prasminga ten laikyti kovotojus?
- Mobilizacijos įstatymas veikia… bet ar nevertėtų ruoštis teritorinių komplektacijos centrų padeginėjimams?
- Kokią iš ties nesudėtingą kainą teks sumokėti už pergalę be išimties visiems ukrainiečiams?
„Pastaruoju metu net į analitiką linkę žmonės pradėjo pasidavinėti pesimizmui, kuris iš tikrųjų yra nepagrįstas“
– Dėl to, kad buvai svarbiose komandiruotėse, beveik du mėnesius nebuvome susitikę, kad įrašytume tradicinius mėnesinius interviu. O paskutinio susitikimo metu tavo nuotaika buvo labai pesimistiška, nors tuo metu Kongresas kaip tik atblokavo ilgai lauktą JAV pagalbą ir tai turėjo kažką pakeisti. Ar tie pokyčiai jau pastebimi fronte? O kas dar svarbaus įvyko per tą laiką?
– Per šiuos du su puse mėnesio iš tiesų įvyko labai daug įvykių. Taip yra, kai mūsų ankstesnis ir dabartinis susitikimai vyksta labai skirtingose situacijose. Taip, prisimenu, kad praeitą kartą dalis „Novynarnijos“ žiūrovų ir skaitytojų buvo kiek nusivylę, kad iš manęs išgirdo mažokai optimizmo. Taigi, iš karto pradėsiu nuo to, kad šį kartą optimizmo bus.
Esmė ta, kad aš apskritai stengiuosi būti ne optimistas ar pesimistas, o kuo didesnis realistas. Priklausomai nuo to, kokią informaciją gaunu. O informacija, kurią turėjau, tarkime, prieš tris mėnesius, niekaip neprisidėjo prie optimizmo. Dabar tam yra absoliučiai realus pagrindas.
Ir tai noriu pabrėžti atskirai: tam yra realius pagrindas. Nes pastaruoju metu (maždaug pastarąjį pusmetį) susiduriu su tuo, kad daugelis net absoliučiai adekvačių žmonių, linkusių į analitiką ir platų vaizdo matymą, ėmė pasidavinėti nepagrįstam (!) pesimizmui.
Visiškai suprantama: žmonės labai pavargo. Ir dar visai neseniai mums tikrai buvo labai sunkus ir nelinksmas laikotarpis (kuris, dar kartą pabrėžiu, dabar baigiasi). Ir, deja, šią situaciją labai sėkmingai antspaudavo rusijos propaganda, kuri aktyviai dirba ir po truputį pradeda veikti net ir tuos, kurie mažiausiai linkę pasiduoti visokiems „išpuoliams“.
Visa tai kartu atvedė į tai, kas rusiškai vadinama „unynie“, į nusiminimą. Daugelis rimtai pradėjo tikėti, kad raškos resursai yra neriboti, kad jie varys žmones amžinai ir jiems niekas dėl to nepasikeis, o mes per tą laiką tiesiog pasibaigsime. Kad rusijos gynybos pramonė, dirbanti trimis pamainomis, visiškai padengia visus jų nuostolius fronte ir tai vėlgi gali tęstis neribotą laiką. O mūsų sąjungininkai šaudmenis gamina daug kartų lėčiau, ir dėl to mums galas… Na, ir taip toliau.
Netgi matau, kad plinta tezė, jog, anot rusų patarlės, rusai „lėtai kinko, bet paskui greitai važiuoja“. Ir štai jie, sako, jau kaip pajudėjo…
Taigi, dabar esu pasiruošęs paneigti visas tas tezes. Be to, tai paneigsiu faktais. Ir labai tikiuosi, kad tai bus išgirsta. Nes net karo metu mes išliekame labai demokratine visuomene su visais jos pliusais ir minusais.
Būtent mūsų nuotaikos ir tai, kaip mes matome vaizdą, labai įtakoja realius to vaizdo pokyčius.
Dar kartą pabrėšiu tai, ką sakiau anksčiau: 2024-ieji yra lūžis rusijos ir Ukrainos kare. Ir būtent dabar, per artimiausius kelis mėnesius, įvyks įvykių kulminacija.
Tai nereiškia, kad šiemet laimėsime ar šiemet mus nugalės. Atvirkščiai: jei ir esu pasiruošęs prognozuoti visiškai užtikrintai, be jokių išlygų, tai ta prognozė yra tokia, kad šiemet niekas nelaimės – nei mes prieš juos, nei jie prieš mus. Tačiau 2024-ųjų įvykiai lems, kas galiausiai laimės šį karą – po metų, dvejų, trijų…
Taigi: dabar pagaliau vėl yra labai rimtų priežasčių manyti, kad tokios nuostatos išdavoje turėtų paaiškėti, jog nugalėsime būtent mes. Žinoma, kol kas jokių garantijų nėra.
Tačiau vėl turime galimybę laimėti. Ir be galo svarbu jos neprarasti, nes ji dar visai įmanoma.
Štai kodėl taip svarbu, kad mes visi ją matytume. Ir suprastume:
a) kad galime laimėti;
b) ką konkrečiai turime padaryti.
Nes kaip visada, nepaisant to, kad esame priklausomi nuo pasaulio, pagrindiniai įvykiai vyksta čia. Ir būtent mes sprendžiame tolimesnę šio karo raidą, ir tik po to visas pasaulis prisitaiko prie mūsų. Ne atvirkščiai.
– Beje, apie pasaulį ir jo įtaką rusijos ir Ukrainos karo raidai. Ar šia prasme mums ką nors davė viršūnių susitikimas dėl taikos Ukrainai, vykęs Šveicarijoje birželio 15–16 d.?
– Jei atvirai, jis visiškai nieko nedavė ir nepakeitė, o ir negalėjo to padaryti. Nes ne viršūnių susitikimas lėmė situaciją fronte, o priešingai. Jeigu toks įvykis būtų įvykęs, pavyzdžiui, 2022 metų rudenį, rezultatas būtų visai kitoks. O kai situacija fronte yra tokia, kokia yra dabar – sąlyginai, kol kas 50/50 tiek į vieną, tiek į kitą pusę – tai atitinkami ir viršūnių susitikimo rezultatai.
Nes jei mūsų Vakarų sąjungininkai, išskyrus kai kurias išimtis, turi bent viziją, kaip jie norėtų, kad šis karas rutuliotųsi, tai likęs pasaulis tiesiog lauks, kas bus nugalėtojas. Ir taikysis prie laimėtojo.
Todėl, jei per kitą viršūnių susitikimą situacija fronte bus aiškiai mums palanki, tai ir sprendimai bus visiškai kitokie. Ir atsiras dar šalių, norinčių pasirašyti mums reikalingus sprendimus.
O jei, priešingai, po metų bus akivaizdu, kad pralaimime, tai net jei staiga būtų sušauktas viršūnių susitikimas, tai tik tam, kad pasiūlytų mums „rusų ir kinų“ variantą.
Dabartiniame etape iš esmės nereikėtų tikėtis, kad diplomatija kaip nors paveiks karo eigą. Atvirkščiai, būtent karo eiga lemia diplomatijos galimybes. Situacija neaiški, nes abi šalys šiuo metu turi šansą laimėti – mes jau vėl jį turime, o rusai, deja, dar tebeturi. O visas pasaulis tiesiog sėdi žiūrovų parteryje ir lažinasi pas bukmekerius.
„Po Charkivo puolimo mūsų tautiečiai pagaliau susivokė, kaip reikia kalbėtis su rusais“
– Tada grįžkime į frontą. Sakei, kad per šį laiką įvyko daug įvykių, kurie sugrąžino pagrindus optimizmui. Kas tai per įvykiai, be JAV pagalbos atblokavimo?
– Žinoma, tai pirmiausia ginklų ir amunicijos gavimas iš Vakarų sąjungininkų. Tai vis dar tęsiasi ir plėtojasi, bet net ir tai, ką pavyko atvežti iki šiol, jau kardinaliai pakeitė įvykių eigą.
Antra, manau, visi pastebėjo, kad tam tikru momentu įvyko įvairių šalių pareiškimų paradas, kad „su mūsų ginklais dabar galima smogti už „porebriko“, „ir mūsų“, „ir mūsų…“ To mes laukėme du su puse metų. Taip, kai kurios šalys tai leido nuo pat pradžių, tačiau problema ta, kad tos šalys, deja, negali mums daug duoti.
Todėl, be abejo, lemiami buvo pagrindinių ginklų tiekėjų pareiškimai. Ir iš tikrųjų esminiu tašku čia tapo net ne JAV, o Vokietija. Nors Šolcas vis dar nedavė mums „Taurus“, bet kai jis paskelbė, kad galima smūgiuoti į rusijos federaciją – tai pademonstravo tektoninį poslinkį.
Deja, net ir šis esminis pokytis mūsų sąjungininkų smegenyse vyksta per lėtai: tos pačios valstybės leido smogti ne toliau kaip 100 kilometrų į rusijos teritorijos gilumą, ir ne į aerodromus…
Tai (atsiprašau, kad grubiai) vadinama „puse galo“. Tačiau, palyginti su tuo, kas įvyko per pastaruosius 2,5 metų, tai jau yra revoliucija. Na, ir mes žinome, kaip tai veikia toliau: iki šiol jie leido 100, tada leis 300, tada 500. Taip, jų procesas labai lėtas. Bet svarbiausia, kad jis pajudėjo.
Kažkas iš tikrųjų radikaliai pasikeitė. Ir tas pasikeitimas įvyko kaip rusų Charkivo puolimo pasekmė.
Charkivo puolimas buvo paskutinis lašas, po kurio daugelis mūsų Vakarų sąjungininkų pagaliau suprato tai, ką mes Ukrainoje nuo pat pradžių žinome, ką supranta Baltijos šalys, lenkai, bet iki šiol labai sunkiai gaudėsi „tolimuosiuose“ Vakaruose.
Būtent tai, kad su rusais galima kalbėtis tik tada, kai jie aiškiai patiria pralaimėjimą karine prasme.
Tik tokiomis sąlygomis jie iš principo tampa pajėgūs tam tikram pokalbiui ir tik tada atsiranda vieta kažkokiai diplomatijai.
Iki šiol visa Baideno ir daugumos Vakarų sąjungininkų strategija, išskyrus Baltijos šalis, lenkus ir dar britus, buvo paremta klaidinga idėja, kad rusiją galima priversti derėtis stiprinant mūsų pasipriešinimą.
Mes ne kartą kalbėjome apie tai, kad sąjungininkai neplanavo ir neplanuoja mūsų pergalės, nes nenori visiško raškos sutriuškinimo. Štai kodėl tam tikrą laiką mums davė ginklus remdamiesi principu „duosime ukrainiečiams tiek, kad atsilaikytų, ir tada rusija eis į derybas“.
Po galais, neina. Gerai, duokime ukrainiečiams dar truputį – gal tada? Vėl neina. Na gerai. duokime jiems, pavyzdžiui, ATACMS – gal tada putinas ims kalbėtis…
Ir dabar, regis, pagaliau ėmė ryškėti, kad putinas pradės kalbėtis ne tada, kai mes „atsilaikėme“, o tada, kai bus nugalėtas. Taip, šis minčių pokytis dar tik vyksta, jis yra lėtas, bet svarbiausia, kad jis pagaliau pajudėjo.
Kitas itin galingas signalas, kuriam kažkodėl mūsų žiniasklaida skyrė mažokai dėmesio, – Švedijos pateikti du didelio nuotolio radarų aptikimo ir valdymo lėktuvai „Saab 340 AEW&C“.
Reikalas tas, kad tie lėktuvai gali atlikti įvairias funkcijas. Pati akivaizdžiausia – jie mato viską, kas link mūsų skrenda. Bet iš tikrųjų šiai funkcijai pakanka keturių to paties tipo NATO lėktuvų, kurie nuolat patruliuoja oro erdvėje virš Lenkijos ir Rumunijos. Jie mato visą Ukrainą, visą Baltarusiją ir maždaug pusę europinės rusijos ir tiesiogine prasme nuo pirmųjų pilno masto invazijos dienų perduoda mums šią informaciją „tiesioginio eterio“ režimu. (Štai iš kur ateina visos tos žinutės telegramų kanaluose, iš kur MiG pakilo ar kas ten Savasleikoje darosi, iš kur buvo paleistos raketos ir pan. Mes patys to dar nematome, nes neturime tokių technologijų).
Todėl, kad ir kokia svarbi ši funkcija bebūtų, tiesiog nėra reikalo tik dėl jos duoti dviejų lėktuvų, kurių kiekvienas kainuoja dešimtis milijonų dolerių. Todėl juos duoda pirmiausia, kad atliktų dar dvi svarbias funkcijas: didelių oro eskadrilių koordinavimą ir tolimųjų smūgių koordinavimą.
NATO lėktuvai to mums atlikti negali, nes jie nedalyvauja tiesioginiame kare su rusija. Tai yra, pasirodo, mus ruošia tam, kad šių švediškų DRLV lėktuvų pagalba galėtume koordinuoti tolimojo nuotolio raketų atakas raškos teritorijoje.
Ir kad iš šių radijo stebėjimo lėktuvų galėtume koordinuoti didelio masto kariuomenės aviacijos veiksmus.
Tai jau ne dėl „atsilaikymo“, tai jau dėl „nugalėjimo“. Mus ruošia kitam karo etapui.
Tam etapui, kuriame rusus reikės „pavėlėti“, pridaryti reikšmingos žalos ir tik tada grįžti prie derybų su jais.
– Vadinasi, vakarų partneriai tinkamai įvertino putino pasisakymus apie tariamas „taikos sąlygas“, pagal kurias Ukraina jam turėtų padovanoti keturias sritis, atsisakyti įstoti į NATO ir pan., ir tada „karas baigtųsi“?
– Taip, laimei, jie tai jau teisingai supranta. Tačiau „lėtai kinko, bet paskui greitai važiuoja“ – tai iš tikrųjų galioja ne rusijai, o Vakarams. Nes rusai kaip tik toje situacijoje labai greitai „pasikinkė“ ir išvažiavo, kai iš vadinamojo „specialiosios operacijos“ režimo perėjo į didelio karo iki išsekimo režimą. Jau 2022-ųjų rudenį jie įvykdė didelio masto mobilizaciją, o nuo 2023 metų pradžios visa jų ekonomika buvo perkelta ant karinių bėgių. Čia apie tą pačią gynybos pramonę, kuri „aria“ trimis pamainomis be pertraukų ir išeiginių.
Bet čia dar vienas pokštas: jie greitai įsisiūbavo ir pasiekė maksimalų važiavimo greitį… o greičiau jau nebegali. Tai yra, dabar jie iš tikrųjų yra pasiekę savo galimybių maksimumą, jie yra savo pike.
Kita vertus, pas mus, kartu su partneriais, dar visai neseniai net arklys nesivalkiojo, mes net nebuvome pradėję daryti daug ko, kas kacapijoje buvo jau padaryta dar prieš pusantrų metų. Tik dabar Vakarų sąjungininkai pradėjo keisti tiekiamų ginklų nomenklatūrą, iš naujo pradėjo sviedinių ir ginklų gamybą ir tiesiogine prasme per metus ar dvejus bando pasivyti, kas nepadaryta per ankstesnius trejus dešimtmečius. Viskas vyko labai lėtai, bet užtat jei jau pasileido, tai ateityje bus tik greičiau.
O rusijai nebėra kur augti. Nebent, žinoma, jiems į pagalbą atvirai ateitų Kinija… Tačiau ir tai nereikštų katastrofos. Nes jei draugas Xi pradėtų tiesiogiai padėti putinui ginklais, tai kardinaliai pakeistų mūsų sąjungininkų elgesį.
Tačiau kol kas tokio varianto visai nevertėtų svarstyti, nes jis per mažai tikėtinas. O be Pekino pagalbos, net ir atsižvelgiant į tuos pakalikus, kurie pasiruošę su jais dalytis paskutiniais likučiais, rusams resursų užteks dar metams ar pusantrų. Jie tai puikiai supranta, todėl tikisi užsukti pasaulį, kad „įšaldytų konfliktą“.
– Beje, apie pakalikus. Neseniai putinas grįžo iš Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (KLDR). Ar tas vizitas ką nors rusijai gali šiuo atžvilgiu pakeisti?
– KLDR nieko negali pakeisti. Draugas Kim Čen Unas greičiau gavo atlyginimą iš draugo pu už tai, ką jis jau padarė. Jis jau padėjo, kiek galėjo – juk pora milijonų sviedinių ant kelio nesivolioja. Kitas klausimas, kokios jie kokybės –tai jau aptarinėjome. Tačiau Šiaurės Korėjos sviediniai ir balistinės raketos rusams nebuvo nereikalingi. Taigi putinas važiavo atsiskaityti.
Beje, santykį to, kuo KLDR gali padėti kremliui ir ką už tai gaus, galima labai gerai įsivaizduoti iš dovanų, kuriomis apsikeitė du diktatoriai. Kimas putinui padovanojo „antkapio portretą“ ir du unikalios vietinės veislės šuniukus.
Beje, tikrai mieli šunyčiai. Tačiau mainais iš rusijos vadovo gavo limuziną už 400 tūkstančių eurų. Manau, kad tai labai taikli jų skaičiavimų alegorija.
Kai kas vis dar baiminasi, kad Šiaurės Korėjos kariai eis kovoti už rusiją, bet, tiesą sakant, tai net nejuokinga.
Tačiau Kinija yra visai kas kita. Jei KLR atvirai pradės karinius tiekimus, tai bus labai rimta. Bet iki šiol dar nepradėjo. Nes iš tikrųjų Pekinas taip pat laukia to lūžio – į kurią pusę pakryps svarstyklės – kad apsispręstų, ar verta stoti į karą.
Tiesą sakant, Kinija visai nebūtų kišusi, jei šio karo nelaikytų rusijos ir Vakarų konfrontacija. Vienintelė priežastis, kodėl jie apskritai padeda rusams: jie nenori, kad Amerika laimėtų. Jie nelaiko Ukrainos subjektu.
Jei kinai nebijotų pasaulinės JAV pergalės, jiems lengviausia būtų palaukti, kieno lavonas upe nuplauks pirmasis. Jei raška laimės, Pekino rankos Taivane bus laisvos. Jei raška pralaimės – jie be kovos paims Sibirą ir Tolimuosius Rytus.
O teikti rusijai tiesioginę karinę pagalbą, kuri tikrai visiškai apverstų karo eigą, Kinija nedrįsta, nes tai yra aiški JAV nubrėžta raudona linija. Nes įvesti sankcijas Kinijai JAV bus itin nenaudinga ir brangu. Betgi esminis skirtumas yra tas, kad Kinijai tai būtų ne tik brangu, bet ir mirtinai pavojinga.
Todėl iš tikrųjų kremliaus perspektyvos nėra rožinės. Ir jau minėtas pareiškimas kad Ukraina pasitrauktų iš keturių sričių vardan „paliaubų“ yra aiškus to liudijimas. Seno kagėbisto putino stiprybė visada buvo ir išlieka gebėjimas „išlaikyti veidą“ net ir labai blogai žaidžiant.
Kuo jo reikalai blogesni, tuo desperatiškiau jis blefuoja.
Tas pareiškimas – kaip tik toks. Taip, tai atrodo kaip įžūlus šlykštus ultimatumas. Tačiau iš tikrųjų tai yra užslėptas kvietimas deryboms. Žinoma, tai ne mums skirta. Jis nori pasikalbėti su mūsų Vakarų partneriais.
rusijos federacijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas dėl tariamų „sąlygų pradėti derybas su Kyjivu“:
Kai tik Ukraina pradės kariuomenės išvedimą iš Donbaso ir Novorosijos ir įsipareigos nestoti į NATO, rusijos federacija nutrauks ugnį ir bus pasirengusi deryboms, pareiškė putinas.
Putinas įvardino sąlygas, kad galėtų prasidėti derybos su Kyjivu.
-
- Ukrainos kariuomenė pilnai turi būti išvesta iš DLR, LLR teritorijos, Chersono ir Zaporižės sričių.
- Ukraina privalo įsipareigoti, jog nestos į NATO.
- Neutralus, jokiems blokams nepriklausantis, nebranduolinis Ukrainos statusas
Prisiminkite: prieš pusmetį nieko panašaus nesigirdėjo. Tada jie nekalbėjo apie kažkokias keturias sritis, o svajojo apie „rusišką miestą Odesą“, Charkivą, Kyjivo okupaciją ir t.t. Nes tada jie buvo tikri, kad laimi.
O dabar retorika pasikeitė. Kartu nereikėtų manyti, kad jie naivūs: putinas gal ir beprotis, bet tikrai ne idiotas. Jis aiškiai nesitiki, kad mes jam atiduosime Zaporižę, leisime grįžti į dešinįjį Chersono srities krantą ir pan. Ne, jis tikisi, kad mūsų Vakarų partneriai į tai atsakys: girdi, vladimirai vladimirovičiau, tu jau čia pavarai ir niekas iš tų sričių neišeis… bet imkime ir įšaldykime dabartinę liniją.
Ir tai kritiškai svarbu rusams – įšaldyti frontą būtent dabar, tai yra per artimiausius kelis mėnesius. Kol tie tektoniniai poslinkiai, įvykę protų lygmenyje, nepasiekė tiesioginio poveikio fronto linijai.
Pamenate, kada paskutinį kartą jie siūlė „užšaldymą“? 2023-ųjų pavasarį, prieš mūsų puolimą. Kai bijojo, kad to puolimo neatrems. O kai tik atmušė, liovėsi bet kokios užuominos dėl užšaldymo – priešingai, rusai veržėsi į priekį, negailėdami jėgų ir pastangų.
O dabar jiems vėl tai kritiškai svarbu. Tuo tarpu mums bet koks užšaldymas būtų lemtingas, nes, be visko, tai būtų ir pagalbos nutraukimas. Visi partneriai labai mielai atsipalaiduotų, jei tik atsirastų tokia galimybė.
Už tai rusai turėtų galimybę sukaupti atsargų. Nes dabar jų gynybos pramonės spartaus darbo nepakanka net dabartinėms skylėms fronte užkamšyti. O jiems davus laiko ramiai visa tai sukaupti, po metų ar dvejų tai būtų didžiulė galia. Todėl to jokiu būdu negalima leisti.
Rusai puikiai mato tendencijas ne tik Vakarų požiūryje, bet ir atsižvelgiant į svarbius pokyčius iš mūsų pusės.
„Pirmą kartą man pagailo niekšų“. arba „Penktos kategorijos šuniena“
Beje, pacituosiu priešą. Yra ten toks senas generolas Šamanovas. Kai savanoriavau Pirmajame Čečėnijos kare, jis buvo mūsų priešų vyriausiasis vadas. Būtent generolas Šamanovas tuomet užėmė Grozną ir iš esmės buvo atsakingas už Čečėnijos okupaciją.
Ogi, neseniai jis pratrūko. Jis nuvyko į rusų kariuomenės pozicijas ir grįžęs tiesiogine prasme išrėkė, prie ko privedė jo gimtąją kariuomenę, kurios aprūpinimas taip sumenko, kad trūksta net uniformų, ir visa tai atrodo kaip partizanų būrys.
Na, seniokas jau pensininkas, gali sau tai leisti. Bet, žinoma, paties Šamanovo duomenimis aš nepasitikėjau. Tačiau tas Šamanovo sielos šauksmas labai dera su tuo, ką matome palydovinėse nuotraukose iš rusijos sandėlių. Ir su tiesioginiais pranešimais iš Charkivo krypties.
Maždaug prieš dvi savaites bendravau su Vyriausiosios žvalgybos valdybos (VŽV) karininkais, grįžusiais iš Vovčansko. Be to, tai tie VŽV daliniai, kurie ten atvyko dar prieš prasidedant rusijos puolimui Charkivo srityje – nes VŽV žinojo, kad puolimas artėja, ir įspėjo apie tai. Kodėl nesureagavo kitos struktūros – kitas klausimas, kurį reikėtų aiškintis už uždarų durų.
Taigi, tas faktas, kad tie karininkai jau grįžo ir bendravo su manimi Kyjive, jau savaime daug ką pasako. Tai reiškia, kad karas tose zonose perėjo į tokią fazę, kai nebėra būtinybės naudoti specialiąsias pajėgas.
Bet iš to, ką jie pasakoja, aš jau seniai negirdėjau tokių optimistinių naujienų iš „nulinės zonos“. Manau, kad niekam ne paslaptis, kad mes iš tikrųjų jau esame kontrpuolime. Ir rusams ne tik kad nekeliamas klausimas žengti toliau – dabar jiems užduotis maksimum tai apsikasti, kad išlaikytų bent penkių kilometrų juostą, kurią jie išspaudė pirmosiomis savo puolimo dienomis.
Dar daugiau. Žinai, ką man pasakė vienas iš tų specukų? „Tai pirmas kartas per visą šį laiką, kai man net šiek tiek pagailo tų niekšų“.
– ?!
– Aš irgi taip sureagavau, o jis paaiškino. Sako, jie visi „žali“, tiesiai iš kariuomenės mokymų dalinio, daugumai tai pirmas mūšis – ir kartu paskutinis. Ir svarbiausia, kad tokie net ir leitenantai, karininkai.
Nuostolių santykis – vienas prieš aštuonis, ir tai daugiausia dėl to, kad pirmosiomis dienomis mūsų pasieniečiai patyrė rimtų nuostolių, nes juos užklupo netikėtai. O VŽV padaliniuose nuostoliai paprastai būna minimalūs.
Tad jis ir aiškina, kad specialiosioms pajėgoms su tokiais kautis tiesiog nepatogu, jie gi orientuoti kovai su profesionalais.
Taip pat jo paklausiau, ar rusai ėjo taip kvailai, kaip 2022-aisiais. O jis: „Ne, tu nemaišyk: 2022-aisiais buvo gerai parengti profesionalai, kuriems davė visiškai netikslius žvalgybos duomenis. O šitiems kad ir kokius žvalgybos duomenis beduotum – jie pirmą kartą rankose „kalašą“ laiko“.
Tai prie klausimo, kokius mobilizacinius išteklius turi rusai. Didelius, taip, bet kiekybė nepakeičia kokybės. Tai akivaizdu tie, apie kuriuos kalbėjome pavasarį, kai rusijos federacijos gynybos ministras (dar Šoigu) įsakė mobilizuoti 300 000 karių. Tuo metu prognozavau, kad jie turėtų pasirodyti liepos-rugsėjo mėnesiais, o pasirodo, jiems teko tuos „mobikus“ mesti į frontą netgi anksčiau. Na ir viskas, jų jau nebėra.
Tai, žinoma, nereiškia, kad jie visi pasibaigė – ne, jų dar daugiau pririnks. Tačiau jų armija akivaizdžiai degraduoja. Tai jau ne tik tai, ką vadiname „patrankų mėsa“, nes mėsa taip pat būna įvairių rūšių.
SSRS laikais buvo juokaujama apie „penktos kategorijos šunieną“ –einančią į faršą kartu su būda. Taigi čia ji.
Beje, apie tai, kad jie jau turi problemų su žmogiškaisiais ištekliais, liudija ir kitas nesenas įvykis. rusijoje judėjimas „Kelias namo“ buvo pripažintas „užsienio agentais“. Tai tos pačios „mobikų“ žmonos, kurios ant savo automobilių klijavo lipdukus „Grąžinkite vyrą“.
Atkreipkite dėmesį: ištisus metus jų nelietė. Nes jos iš esmės nėra šio režimo priešės – tai absoliučiai vatinukės bobikės, visapusiškai palaikančios karą prieš Ukrainą ir kurioms svarbiausia, kad kovotų kažkas kitas, o ne jų vyrai. Bet tai yra svarbiausia: jos reikalavo, kad jų vyrai būtų grąžinti namo. Ir, sprendžiant iš visko, šansų juos susigrąžinti yra tiek mažai, kad net ir tas visiškai nekaltas reikia nutildyti. Tai yra, netgi jos jau tampa režimo problema. O tai reiškia, kad nuotaikos iš tikrųjų nėra tokios pergalingos, kaip norėtų režimas.
– O kaip dėl technikos ir amunicijos? Nes nors tu sakai, kad jie jau pasiekė savo maksimumą, o mes ir mūsų sąjungininkai tik einame link to, betgi tai reiškia, kad rusai šiuo metu turi daug didesnį resursą?
– Sakykime taip: tai, kad jie gamina sviedinius daug kartų greičiau nei Europa, reiškia tik tai, kad jie gamina juos greičiau nei Europa. Ir nieko daugiau. Pirma, be Europos, galime gaminti ir patys… bet tai jau atskira tema pokalbiui, nes į gynybos pramonę mums reikia investuoti daug daugiau.
Antra, Europa nuolat didina savo gamybą. Ir, be to, artimiausius metus turėsime pakankamai amerikietiškų atsargų.
Taip, tik metus, nes tada didelė tikimybė, kad Trumpas ateis į valdžią ir viską mums užblokuos. Tačiau per metus mes ir ES gana pajėgūs pasivyti rusiją.
Tuo pat metu dabar artilerijos atžvilgiu realiai jau turime paritetą. Jie vis dar iššauna daugiau sviedinių nei mes, bet jau ne 10 ar 20, kaip prieš kelis mėnesius, o „tik“ penkis kartus. Ir šį skirtumą nesunkiai kompensuoja mūsų artilerijos veikimo būdas.
Nes jie taip ir neišmoko dirbti į taškus, o ne į plotus – ir to neperšoks. Jie tiesiog nėra techniškai pajėgūs, nes jų sviedinių ir artilerijos kokybė to neleidžia. Jei mums liktų tik sovietiniai kalibrai, būtų tas pats. Bet mes turime natinių. Todėl mūsų artilerijos tikslumas kardinaliai skiriasi. Tiek daug, kad esant kiekybiniam sviedinių skirtumui 5 kartais, jau galime kalbėti apie paritetą – pagal faktinę žalą taikiniams.
Taigi dabar jie iš tikrųjų turi tik du pranašumus:
- Pirmasis – tai karių skaičius , bet čia, kaip jau minėjome, viskas priklauso nuo jų kokybės.
- antrasis privalumas iš tiesų kol kas labai didelis – tai galimybė vykdyti aviacinius smūgius sklendžiančiomis bombomis.
Smūgiai tiksliai valdomomis aviacinėmis bombomis (KAB) ir fugasinėmis aviacinėmis bombomis (FAB) – tai tikrai tas vienintelis dalykas, kurį dabar galima laikyti jų „supergalia“. Nes šiuo metu neturime kuo tam atsispirti. Jie tai puikiai supranta, todėl maksimaliai išnaudoja šį pranašumą. Ir ne tik „košmarina“ tais KAB-ais ir FAB-ais fronto ir pafrontės miestus, bet ir, visų pirma, smūgiuoja į pozicijas. O tai ginklas, galintis „išnešti“ beveik visus mūsų įtvirtinimus.
Ir, deja, tokių bombų jie turi daug. Tiesą sakant, pačių bombų – kiekis begalinis, tačiau juos riboja tai, kaip greitai jie suspėja pagaminti nutaikymo sistemas ir sklendimo modulius, „sparnelius“. Deja, čia jie pasiekė mums labai nemalonų tempą ir kas mėnesį jų pagamina šimtais. Tai tikrai daug.
Tačiau ši problema išlieka labai svarbi tol, kol neatskris F-16. Kai tik pasirodys bent pirmoji eskadrilė, jau nekalbant apie dvi, F-16 lėktuvų, aprūpintų 100 kilometrų nuotolio raketomis oras-oras, KAB ir FAB problema bus pašalinta. Mat didžiausias jų paleidimo atstumas – 70 kilometrų.
Jie, žinoma, puikiai supranta, kad jų pranašumui ore teliko mėnuo ar du, ir jie nori šį laiką išnaudoti maksimaliai.