„Kariūnas“ 2014 m. lapkritis Nr. 3 (122) 12-14 psl.

Dim. plk., mons. Alfonsas Svarinskas

 

Mons. Alfonsas Svarinskas su sovietinio lagerio kalinio uniforma. Ją 2010 m. kovo mėn. pradžioje jis padovanojo Ronaldo Reigano bibliotekos direktoriui viešnagės JAV metu

Jei kuris nors iš jų pateks į dangų – tai pirmasis bus Jonas Juodišius!

2004 metais Lietuvos nacionalinio muziejaus kartu su Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga parengtame leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ IV tome rašoma ir apie generolą Joną Juodišių (1892 06 18–1950 12 18). Labai svarbu, kad šio unikalaus darbo talkininkai, tikri Lietuvos patriotai, surinko ir paskelbė žinias ir apie tūkstančius sovietų represuotų, nukankintų mūsų tautiečių. Pamenu, dar gyvas būdamas, generolo sūnus Paulius Liucijus Juodišius (1932– 1993) viename pokalbyje pasakė, kad anksčiau apie tėvą niekam nepasakojo. „Liaudies priešo“ vaiko etiketė ne vienam kliudė siekti mokslo, išvyksti į užsienį, paprasčiausiai gyventi. Bet širdyje visą laiką buvo gyvas tėvo, kurio neteko vaikystėje, atminimas. Jis pasakojo, kad tėvas buvęs labai darbštus, linksmas, mėgęs dainuoti, vilkėjęs gražia kario uniforma.
Generolo sūnūs Paulius Liucijus ir Jonas Stanislovas (1938–2002) įsidėmėjo, kad ji labai pasikeitė 1940 metais, kai Lietuvos Respublikos kariuomenė buvo įtraukta į Raudonosios armijos sudėtį. Nebeliko garsių Vytauto Didžiojo IV laipsnio, Gedimino III laipsnio, Latvijos Trijų žvaigždžių III laipsnio ordinų, gražių antpečių – ant jų atsirado dvi penkiakampės žvaigždutės.
Generolas majoras Jonas Juodišius tapo Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios divizijos artilerijos viršininku. Tai liudija ir 1941 metų birželio 10 dieną išduotas pažymėjimas – paskutinis to meto dokumentas, kurį gavęs Jonas Juodišius atsisveikino su žmona Leokadija Januševičiūte-Juodišiene (1896–1976) ir sūnumis prieš išvykdamas su kitais aukštaisiais Lietuvos karininkais į Maskvą…
Kaip vėliau man pasakojo pats generolas, liūdnas buvo tas išsiskyrimas su šeima – negera nuojauta draskė širdį… Ir nuogąstavimai netrukus pasitvirtino…
1949 metų gal spalio mėnesį, naktį, atvyko naujas etapas. Tarp atvykusiųjų pamatėme nedidelį, sovietine kariška miline vilkintį lietuvį senuką. Paduodu jam ranką, o jis:
– Juodišius.
– Jūs generolas? – klausiu. Iki tol nebuvau jo matęs. Jis šypsodamasis sako:
– Buvęs generolas.
Taip ir susipažinom.
1941 metų birželio 10 dieną 29-ojo teritorinio šaulių korpuso Ypatingojo (saugumo) skyriaus viršininko Juozo Bartašiūno sprendimu keturiolika Lietuvos aukšto rango šaulių korpuso artilerijos karininkų, tarp jų ir generolas Jonas Juodišius, buvo išsiųsti į tobulinimosi kursus Maskvoje, Felikso Dzeržinskio artilerijos akademijoje. Iš Maskvos jie kartu su tokio pat aukšto rango Latvijos ir Estijos karininkais buvo nuvežti į akademijos vasaros stovyklą.
Tarp tų keturiolikos aukšto rango karininkų, be Jono Juodišiaus, buvo generolas Vincas Žilys – 29-ojo teritorinio šaulių korpuso artilerijos viršininkas, pulkininkas Vladas Sidzikauskas – artilerijos pulko vadas, pulkininkas Alfonsas Sklėrius – artilerijos pulko vadas, pulkininkas Leonas Rupšys – 184-osios šaulių divizijos artilerijos viršininkas, pulkininkas Vincas Jasiulaitis – 184-osios šaulių divizijos štabo viršininkas, pulkininkas Kazys Abaras – 29-ojo teritorinio šaulių korpuso artilerijos štabo viršininkas, papulkininkis Adomas Jonavičius – artilerijos pulko vadas, pulkininkas Antanas Malijonis – 179-osios šaulių divizijos artilerijos štabo viršininkas, papulkininkis Eduardas Tallat Kelpša – artilerijos pulko štabo viršininkas, papulkininkis Petras Daukšys – artilerijos pulko vadas, papulkininkis Pranas Matulis – artilerijos pulko štabo viršininkas, majoras Antanas Dapkus – artilerijos pulko vadas, majoras Balys Steikūnas – artilerijos pulko štabo viršininkas.
Deja, ši karininkų stažuotė sutapo su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžia. 1941 metų birželio 28 dieną visi karininkai buvo suimti ir liepą Sibiro geležinkeliu atvežti pirma į Krasnojarsko geležinkelio stotį, paskui – į Jenisiejaus upės prieplauką, susodinti į baržą ir nuplukdyti į šiaurinį jos uostą – Dudinką. Tačiau prieš tai dar noriu grįžti prie to, kaip jie buvo suimti.
Apie tai man papasakojo pats generolas.

Prasidėjus karui, kitų tautybių karininkus mobilizavo, o pabaltijiečius paliko. Birželio 28 dienos rytą visiems buvo įsakyta vykti į štabą. Kvietė po penkis. Pirmajame penketuke buvo ir generolas Jonas Juodišius. Vos įėję į kabinetą, jie išgirdo komandą: „Rankas aukštyn!“ Karininkams buvo nuplėšti antpečiai ir pranešta, kad jie areštuojami. Taip baigėsi „kursai“, iš kurių nedaug kas grįžo į Lietuvą… Pamenu karininką, kuris perėjo visus sovietinių lagerių pragaro ratus… Pulkininkas Antanas Malijonis pasakojo: „Po paros vagonus su lietuvių, estų ir latvių karininkais Gorkio srityje prikabino prie Pabaltijo tremtinių ešelono ir kelias savaites vežė į Rytus. Iškraustė Krasnojarske, kur sutiko daug karininkų, areštuotų Varėnoje ir kitose Lietuvos vietose. Jie irgi buvo apšaukti liaudies priešais, kaip ir tūkstančiai birželio dienomis ištremtų lietuvių, neregėto vandalizmo aktą sunku buvo suvokti…“
Pagaliau visi karininkai pasiekė galutinį paskyrimo tašką – Norilsko Lamos lagerį. Čia karišką aprangą pakeitė kalinių drabužiai. Ir nors visų į Lamą atvežtų 40 karininkų gyvenimas, rodos, slinko įprasta vaga, pirmoji žiema šioje stovykloje buvo tragiška. 1943 metų žiemą jie sunkiai susirgo ir, nesant tinkamos medicinos priežiūros, vienas po kito mirė.
Iš pradžių nė vienam iš Lietuvos ir Estijos karininkų, atvežtų į Lamą, nebuvo pateikta jokių kaltinimų ir užvesta kaltinamųjų bylų, jie nebuvo tardomi, nesulaukė ir teismo nuosprendžių. Bet antraisiais jų kalinimo metais į Lamos lagerį atvyko grupė tardytojų. Jie ketino sudaryti kaltinimo bylas gyviems likusiems Baltijos šalių karininkams. Visiems buvo suformuluoti kaltinimai: buržuazinio valdymo laikais persekiojo kitaip mąstančius darbininkus ir inteligentus, tarp jų – ir karininkus, juos gaudė, tardė ir atidavė teismui, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją. Su šiais kaltinimais beveik visi Baltijos šalių karininkai sutiko. Suprato, kad priešintis – beprasmiška. Tik estai generolai Brede ir Kauleris pasielgė kitaip. Tardymo metu jie atsisakė pasirašyti pateiktus kaltinimus. Po to abu iš lagerio dingo, ir jų likimo niekas nežino.
Generolas Jonas Juodišius Lamoje drauge su kitais kirto mišką. Dirbo nuo aušros iki sutemų. Neįprastas sunkus darbas, prastas maistas, ligos išsekino žmones. Jie vos paėjo, o normas vis tiek privalėjo vykdyti. Neįvykdysi – gausi tik 300 g duonos, o tai jau beveik badas… 1943 metų žiemą Jonas Juodišius gulėjo Norilsko lagerių centrinėje ligoninėje gydėsi Lamos lageryje sulaužytą koją. Po to liko invalidas.
Gerai, kad Joną Juodišių, kaip išmanantį techniką, iš sunkių miško darbų atšaukė ir paskyrė į elektros stotelę. Tačiau ten trumpai dirbo – ilgai vienoje vietoje nieko nelaikė, stengėsi likusius išmėtyti po skirtingus lagerius. 1944 metų vasarą lietuvių karininkai traukiniu buvo atvežti į Dudinkos uostą Jenisiejaus žiotyse, o iš čia paskirstyti į Novosibirsko, Omsko, Čeliabinsko ir Kuibyševo kalėjimus. Iš Kuibyševo išvykęs traukinys su kaliniais po pusantro mėnesio pasiekė Potmos geležinkelio stotį Mordovijoje. Likusius gyvus 8 (iš 42) artilerijos karininkus Mordovijoje laikė iki 1946-ųjų. Čia generolas Jonas Juodišius buvo paskirtas lagerio zonos ūkvedžiu. Pablogėjus sveikatai, jis buvo etapu atkeltas į Abezę. Tai buvo paskutinė Jono Juodišiaus kalinimo vieta.
Su Jonu Abezės lageryje kartu išbuvome apie metus. Visi lietuviai jį labai mėgo, nes buvo principingas, doras, religingas žmogus, ištikimas patriotas. Pamenu, pasakojo, kad besimokant Belgijos Generalinio štabo akademijoje (1925 10 01–1929 05 15), jam labai didelį įspūdį paliko per iškilmes miesto katedroje baldakimą nešę ministrai ir kariuomenės generolai…
Lageryje generolas draugavo su buvusiu Latvijos pasiuntiniu Paryžiuje. Jis buvo protestantas. Abu vaikščiodami melsdavosi. Lagerio jaunimas sakydavo, kad jei kuris nors iš jų pateks į dangų, tai pirmasis bus Jonas Juodišius.
Vladas Nasevičius, buvęs paskutinės Lietuvos Vyriausybės narys, tuo metu dirbo lagerio buhalterijoje ir pasirūpino, kad Jonas (o vėliau ir kunigas Stanislovas Pupelaikis) būtų įdarbintas buhalterijoje – braižyti raštvedybos blankų. Tada gaudavo popieriaus ir buhalterijai juos braižydavo.
Vidurvasarį Joną Juodišių išsikvietė KGB darbuotojas:
– Generole majore, noriu su tamsta pasikalbėti.
– Vyresnysis leitenante, klausau jūsų.
Ir ėmė klausinėti, ar negalėtų padėti – informuoti, ką galvoja, ką kalba lietuviai lageryje. Generolas atsistojo:
– Vyresnysis leitenante, niekada išdavikas nebuvau ir nebūsiu!
Netrukus jo sveikatos būklė labai pablogėjo – sirgo hipertonija. Generolą paguldė į pirmąjį korpusą. Iš ten jis nebeišėjo.
Aš jį lankydavau. Šiaip nebuvo leidžiama lankyti kito korpuso kalinių. Bet aš turėjau baltą chalatą, todėl ir daugiau laisvės – su chalatu neišvarydavo. Paskutinę dieną prieš jo mirtį ilgai šnekėjomės. Jis kalbėjo apie okupaciją – sakė nežinojęs, kad Lietuva okupuota.
Netrukus man pranešė, kad skubėčiau į baraką – Juodišius miršta. Nubėgęs radau jį jau mirusį. Jonas Juodišius mirė 1950 metų gruodžio 18 dienos vakare, apie 23 valandą, likus tik penkeriems metams iki paleidimo į laisvę.
Po mirties buvo atliktas kūno skrodimas. Paaiškėjo, kad jis mirė plyšus krūtinės aortai.
Į tuščią eterio buteliuką įdėjau popierėlį, prancūzų kalba užrašęs mirusiojo vardą ir pavardę, karinį laipsnį. Susitariau su morge dirbančiais gydytojais Vladu Šimkūnu ir Leonidu Krimskiu, kad, darydami skrodimą, šį flakonėlį įdėtų į mirusiojo krūtinės ląstą – kad kada nors generolo kūną būtų galima atpažinti.
Kunigas Liudas Puzonas prozektoriume atlaikė šv. Mišias. Mirusiajam aprengti gavome naują lagerio kalinio uniformą. Ukrainiečiai padarė gražesnį karstą. Stengėmės kuo padoriau jį palaidoti. Karstą su draugo palaikais iš ligoninės numatyto kapo link nešė šeši kaliniai. Net prižiūrėtojai buvo priversti nukelti kepures.
Kapai buvo ženklinami savotiškai – skaitmeniu ir raide. Kaip minėjau, lageryje kalėjęs gydytojas Vladas Šimkūnas įsiminė kelių kapų numerius. Jono Juodišiaus kapas buvo pažymėtas Nr. D-40, o žymaus rusų filosofo, po revoliucijos ilgą laiką dirbusio ir gyvenusio Lietuvoje, Levo Karsavino (1882–1952) – Nr. P-11.

Deja, bandymai parvežti generolo Jono Juodišiaus ir Levo Karsavino palaikus į Lietuvą daugumai ekspedicijų nepavyko. Nuomonė, kad nebus sunku rasti kapą, nepasitvirtino. Remtis senaisiais numeriais nereikėjo, nes jie galėjo būti priskirti daug vėliau, negu palaidoti kaliniai. Nurodytoje vietoje buvo kruopščiai atkasti trys kapai, bet generolo palaikų juose neaptikta… 1991 metais tėvo žūties vietoje lankėsi sūnūs Paulius ir Jonas, tačiau jo kapo nerado. Paimta tik žemės iš tos vietos, kur buvo palaidotas Jonas Juodišius. Ji urnoje palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse, žmonos Leokadijos kape. Tais pačiais 1991 metais Jono Juodišiaus sūnūs Abezėje tėvo garbei pastatė paminklą.
Dar kartą prisimenant lagerius – kiekvienas jų turėjo savo kalinių laidojimo „tradicijas“, ir jos buvo viena už kitą šiurpesnės. Pulkininko A. Malijonio atsiminimuose pasakojama, kaip tai buvo daroma pirmojoje įkalinimo vietoje sunkiausiais karo metais. A. Malijonis dirbo vežiku, tad jam tekdavo vežti mirusiuosius į kapines prie Lamos ežero. Tai daryti buvo įsakyta vienam ir vidurnaktį, kai visi miega. Vienas, prisimindamas drauge praleistas gyvenimo dienas, lydėdavo į amžinojo poilsio vietą buvusius bendražygius ir draugus. Iškėlęs karstą pastovėdavo nusiėmęs kepurę, ašarą nubraukdavo ir palikdavo, kad sargybiniai ryte išsprogdintų beveik akmeninėje žemėje duobę ir užverstų akmenimis…
Atmintyje išsaugojau generolui Jonui Juodišiui lageryje suteiktą numerį – O-26.

Seniai puoselėjau norą pastatyti atminimo kryžių lagerio laikų draugui, Lietuvos kariuomenės generolui Jonui Juodišiui. Įgyvendinti šį sumanymą padėjo kryždirbys iš Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Šilinės kaimo P. Kaziūnas. Jis – beveik visų Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke pastatytų medinių kryžių autorius. Už kryždirbystę tautodailininkas yra apdovanotas Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtu „Aukso vainiku“. Kryžiaus kelio nuokalnėje, šalia popiežiui Jonui Pauliui II ir JAV prezidentui Ronaldui Reiganui atminti skirtų kryžių, įamžintas ir Jono Juodišiaus atminimas. Ukmergės miškų urėdija, prižiūrinti mano įkurtą parką, parūpino ąžuolo medienos. Iš jos ir buvo išskaptuotas naujasis kryžius. Prisipažinsiu, turiu dar daug idėjų ir sumanymų, kaip pagerbti šviesiausias Lietuvos asmenybes, kovojusias dėl šalies Nepriklausomybės.
Tikiu, kad tarp Lietuvos patriotinio jaunimo, Karo akademijos kariūnų ir karininkų atsiras idealistų – savanorių, atsidavusių Lietuvai, kurie bendromis jėgomis imsis žygių mano svajonei įgyvendinti – pargabenti į gimtinę visų nukankintų ir mirusių Rusijoje Lietuvos karininkų, partizanų, politinių kalinių palaikus…
Jonas Juodišius atsakingai atliko visas savo pareigas, buvo doras katalikas, pareigingas karininkas, labai mylėjo Tėvynę… Tačiau, praradus nepriklausomybę, būtent Tėvynės meilė ir buvo didžiausia blogybė. Kitos kaltės nereikėjo. Praėjo daug metų, kol sulaukta generolo Jono Juodišiaus reabilitacijos. Tai buvo padaryta 1957 metais. Ir tik po to šeimai „pranešė“, kad jis atleistas iš Raudonosios armijos (kuriai būtų buvęs labai naudingas). Manau, kad generolas Jonas Juodišius, kaip ir daugelis jo likimo draugų, nusipelnė ypatingos pagarbos už kančias, kurias patyrė, už atsidavimą Lietuvai. Tad nulenkime galvas jo atminimui…