Ginti ir nesitraukti reikia ir dabar

 

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas,
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas,
LKKSS VAS garbės narys
prof. Vytautas Landsbergis

 

kalba sakyta  2018-01-12 Laisvės gynėjų susitikime Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje

 

Kaip gražu matyti jūsų čia tiek daug – tokių tikrų žmonių. Buvom tada kartu, o pabuvus kartu tomis valandomis, tomis naktimis, jau tampama kaip ir šeima. Esame kartu visam likusiam laikui. Ačiū jums už tai.
Pasakysiu šį tą apie mūsų padėtį, apie mūsų reikalus. Čia matau labai daug gynėjų, turbūt ir jaunesnių, o norėtųsi matyti ir tų, kurie dar nebuvo gimę.
Tada jūs atėjote, gynėte ir apgynėte. Aš buvau su jumis, vienas jūsų, ir mes kartu apgynėm savo šalį. Darysite tai ir vėl, kai reikės. Tuo nė kiek neabejoju. Jeigu reikės, ir aš ateisiu pabūti kartu iki mūsų bendro likimo. Jeigu reikės vėl ginti Lietuvos laisvę. Esate tam moraliai pasirengę: būtent ginti Lietuvą, jos būvį, atmintį, garbę. Šis aspektas kartais primirštamas. Turėtume dažniau apie tai galvoti ir atsiliepti į reiškinius, kurie pažeidžia Lietuvos garbę.
O ką reiškia ginti? Ginti – tai nesitraukti. Mūsų nuostata tokia ir buvo, ją pasakydavau užsienio korespondentams ir politikams: mes nieko nenorim nugalėti. Mes norim taikos ir taikos sutarties ir gyventi tarp kitų tautų kaip laisva tauta, laisva šalis. O tam turime likti savo pasirinktoje pozicijoje ir nesitraukti. Priešas stebėjosi ir siuto, kodėl jie nebėga? Buvo apskaičiavę, kad pašaudys virš galvų, o paskui ir į kojas, ir į žmones, ir kai tie susirinkę pamatys, kad krenta užmušti, jie išsibėgios. Bet taip neatsitiko. Čia buvo Lietuvos stebuklas.
Ginti ir nesitraukti reikia ir dabar. Nepaisant makaronų ir painiojimų, neva „šiandien jau esame saugūs ir dar „kaip niekad“; niekas mūsų nepuls, galime ramiai ilsėtis“. Pirmiausia tie, kurie jau ilsisi po žeme. Bet ir jiems dar nėra ramu ilsėtis. Mus puola kiekvieną dieną. Ir pagal grėsmes esame tokie nesaugūs, kaip niekad. Antai kaip pasikeitė grėsmės. Dabar nebėra pirmiausiai ta grėsmė, kad atvažiuos tankų kolonos, Golovatovo parašiutininkai ar dar kas nors ir žudys žmones. Grėsmės yra daug didesnės, baisesnės. Išplėtoti, įsisavinti nauji agresijos būdai, o užpuolimų būdai tobulinami ir išmėginami ties naujomis ribomis. Pavyzdys – Astravas.
Senasis agresorius artėja į beprotybės ribą. Nebėra jau nė ribų tarp tiesioginio karo ir netiesioginio. Kariaujami baisūs karai, negailestingai žudomi žmonės, civiliai, vaikai, subombarduojami vaikų darželiai, ligoninės, tuo pačiu metu kalbant, jog „tai ne karas“. Žinoma, tai yra karas ir melo karas. Melas dabar yra toks didžiulis ginklas, kaip niekada anksčiau. „Informacinis karas“, kaip mieliau vadiname ir sakome, auga kylančia linija. Beveik kiekvieną dieną. Jo tikslas kaip mūsų atžvilgiu – pakirsti visuomenę ir pakirsti kariuomenę. Dabar skaitome, šiek tiek išgirstame ir gauname žinių, kaip veikia to karo ginklanešiai, ištisos institucijos aprūpinamos milijonais rublių. Nūnai pasirinkta tokia sistema – visur visur skleisti klaidinančias žinias, kiek galima sujaukti žmonių sąmonę. Atleiskite negražų posakį, bet girdėjau jį iš senųjų kalinių, kaip tardavo broliai kagėbistai: „zasratj mozgi“. Dabar tai taip išplėtota, tokia didelė užduotis per visą pasaulį, visuose žemynuose! O pas mus argi nematome? Kiek privaryta, žinoma, ten, kur veikia ir galima sakyti, viešpatauja melosklaidos sistema, melo imperijos tik vadinamoji žiniasklaida. Tai ne žiniasklaida, tai – ginklas, apsimetęs žiniasklaida. Tai ideologinis karas – paveikti žmones, paveikti ligi šiol nematytais būdais. O konkrečiai mūsų atveju, tai šiuo metu įbrukti mums kapituliacines, gynybos beprasmiškumo ir „savo pačių kaltės“ pažiūras, kad tada, kai mus užpuls ir naikins, iš anksto žinotume, jog patys esame kalti. Reikėjo laiku kapituliuoti! Štai kaip viskas išversta aukštyn kojom. Ir ne pirmą kartą pasaulyje. Bet mastai dabar tokie didžiuliai kaip niekad. Yra daugybė įdirbio, kad nebeskirtume, kur priešas, nes jis skverbiasi į mūsų pačių sąmonę. O sąmonė lyg ir stokoja imuniteto atmesti automatiškai: „a, čia priešas, net neklausau, nė negalvoju, ką jis sako, nes žinau, kas tai yra“.
O priešo tikslas, kad bent dalį melo priimdami nusiviltume savo laisve ir nepriklausomybe, savo aljansais, suabejotume pačiu pasipriešinimu. Ir anuometiniu, kurį mename su didžiule pagarba jo didvyriams ir aukoms, bet ir kaip visumą, nes Lietuva tada parodė moralinės tvirtybės stebuklą. Jo mes nepasirūpiname dažniau priminti, eksponuoti, kad ir sakysim, kino filmuose ar kokiuose nors meno kūriniuose. Kažkas mus kausto, kažkas mus varžo, mes net ligi šiol neįvardiname kaltininko Nr. 1, nepaprašom jo mandagiai: Michailai Sergejevičiau, gal vis dėlto nebijokite duoti parodymų. – Neišdrįstame net to.
Pirmoji atakos linija. Daug kas jūsų gal atsimena, kaip čia buvo sausio 8 dieną, kai minia perrengtų jaunų žmonių trumpai kirptais plaukais, bet kariškais batais veržėsi į parlamentą šaukdami: „V ataku! V ataku!“ Lyg dar reiktų kokių nors įrodymų, kas tai buvo ir koks buvo priešo tikslas.
Yra ištisinė propagandinio karo linija, kuri eina nuo seniai. Ją ypatingai įsisavino sovietinė ir posovietinė sistema – tai būtent įtikinėjimas, kad gintis negalima. Net pasirengimas gynybai jau esąs provokacija. „Jau tu rengiesi kažkokiems veiksmams, tai gal juos ir išprovokuosi besirengdamas? Tad žinok iš anksto: tikrai pats liksi kaltas. Sėdėk savo kampe, tylėk ir lauk savo likimo, nes „načialstvo lučše znajet““. Agresorius taip skelbia, kad net rengtis gynybai negalima, nes tai elgesys, kuris erzina taikos angelus Rytų imperijoje.
Prieš kurį laiką nustebęs išgirdau, kad net mūsų valstybės ženklas Vytis yra agresyvus, pakėlęs kalaviją. „Gal nereikia tokių agresyvumo ženklų? Dar mus kas nors apkaltins“. Galima iki kažin ko nusigyventi ir nusišnekėti, bet tai irgi simptomiška. „Gintis negalima, gintis yra klaida!“ Štai ką mums bandė įskiepyti jau metų metais. Žinoma, mes kaip valstybė nesuklupome, bet padarėme klaidų, praradome daug laiko vingiuodami, svyruodami, kad tik kas nors nesusierzintų, kodėl mes iš kur nors gavome truputį ginklų, kodėl priėmėm kokį nors įstatymą.
Dabar mažiau to bijom, bet turim dar daug ko išmokti. Turim išmokti skirti kasdienę agresiją, kurią patiriame. Nes psichologinė agresija, nuolatiniai kaltinimai, grasinimai, manevrai, „kaip mes čia galim jus sutrinti į miltus, per 24 valandas, a, patikslinam – per 36 valandas, cha-cha-cha“… Tie, kurie užsiima šia klounada, irgi yra agresoriai. Jų tikslas – palaužti dvasią, kad paskui būtų lengviau tvarkyti kūnus. O mes turime mokėti skirti agresiją nuo neagresijos. Neagresijos dabar labai sumažėjo. Agresija paplito visur, ji pasidarė norma, ypač iš senosios imperijos pusės. Turime mokėti skirti karą nuo taikos, nes taika nėra tik tiesioginio karo nebuvimas. Taika būtų, jeigu ji būtų taika širdyse. Taip pat ir įvairiausių interesantų, kurie gal mums pavydi, gal skaičiuoja savo vadinamuosius „nacionalinius interesus“ kitų tautų sąskaita. Tai irgi agresija, jeigu širdyse nėra taikos, jeigu širdyse tik kalkuliacija: „o kada mes jiems trenksim? Reikia mat sulaukti momento, reikia dar apsiginkluoti begalinės jėgos ginklais. Ir gal visas pasaulis kapituliuos“.
Mes suprantame paprastą dalyką, kad pasirengimas gintis – tai jau gynyba. Mes ginamės rengdamiesi gintis. Kai būsim tiesiogiai užpulti, bet tam reikia būti pasirengusiam iš anksto, ir gintis nuo netiesioginio puolimo, kuris vyksta kiekvieną dieną.
Prieš mus stovi taikos priešas. Jūs žinote, kas senovėje buvo vadinamas Dievo priešu, norintis sunaikinti, sugriauti, išniekinti. Tai šėtonas. Bet jeigu atėjo aukštesnis pažadas, kvietimas būti taikoje, tai anas prieš mus – taikos priešas. Jam to nereikia. Taika jam blogai, nes reikia plėsti ir plėsti karą. Kai tik pasitaiko gera proga, įkišti savo kerzavą batą. Tą taikos priešą reikia vadinti vardu, kaip kadaise sakydavo: „Pavadink šėtoną vardu. Pasmirsta siera, ir jis dingsta“. Bet pavadinti reikia. Žinoma, tuo jį reikia ir atmesti. „Tik nesiginčyk su kvailiu“ – sakė Aleksandras Puškinas. Labai seniai. „I neosparivaj glupca“. O mes dar gana dažnai, lyg būtume mažai lavinti, juolab didelis ir galingas pasaulis ginčijasi su tuo piktybiniu melagiu, kuris tik juokiasi, kad su juo ginčijasi. Jau jo laimėjimas, kad su juo ginčijasi. Suprantama, jeigu ginčijiesi, tai įsileidi tą klastūną, neva esą dėl ko ginčytis. – Nėra dėl ko ginčytis! Tegul jie ten šneka ką nori. Štai senas liaudiškas lietuviškas posakis: „tamsta sakai, tamsta žinai“. Ir eik sau, žygiuok sau toliau su tuo nuosavu, ką tu sakai, ką „žinai“. Tai ne mano žinojimas, ir man nėra dėl ko ginčytis, juolab stengtis tave įtikinti. Tūnok tame savo melavime. Pasprink savo paties mėšlu, jeigu nori.
Štai ką turime prieš save. Ir ne tik mes. Mes esame dalis normalaus pasaulio, kuris nekenčiamas todėl, kad jis normalus pasaulis. Todėl, kad jis dar turi garbės jausmą, siekia teisingumo. Žmoniškumas dar ne visai užmirštas dalykas.
O mes susiduriame su neregėta nežmoniškumo apraiška prieš Lietuvą. Tai branduolinė agresija, kurios nesiryžtame taip įvardinti. Labai apsiginklavę agresoriai tame tik ir mato savo buvimo prasmę: kuo daugiau valdyti, kuo daugiau užkariauti. Jeigu sustos jų užkariavimai, tai jau pralaimėjimas. Tai apgailėtini žmonės ir apgailėtina situacija, bet taip yra, tokia tikrovė.
Turime dar suvokti daug dalykų ir apie juos dažniau ir aiškiau kalbėti. Jeigu mums sako, kad po poros-trejeto metų jūsų požeminiai vandenys bus radioaktyvuoti, nes niekas nieko neapsaugos (tušti žodžiai: yra „garantijos“, mes jus apsaugosim), tai ligi šiol matome, kad jokių ketinimų nėra ką garantuoti net sau patiems. Mūsų vargšai broliai baltarusiai bus paaukoti pirmieji, taip pat ir to regiono, kartu su Rytų Lietuva, piliečiai lenkai. Gerai, kad kaimynė Lenkija jau supranta ir yra mūsų pusėje nusistačiusi boikotuoti tą purviną elektrą, kuri gresia pražūtimi. Nebūtinai tik tiesioginės katastrofos atveju, tada išvis nėra apie ką kalbėti. Bet štai psichologinė agresija: „žinokit, kad kabot ant plauko, ir gyvenkit pasikabinę ant plauko, kaip mes Vladimiras Volfovičius su Vladimiru Vladimirovičiumi jums užtaisėm“.
Čia irgi reikalingas Lietuvos pasipriešinimas, kuris neturi būti pusinis arba epizodinis. Mes gindamiesi jau kai ką padarėm kaip valstybė. Bet nežinau, ar visuomenė suvokia, kad ji turi būti aktyvi. Ji turi nuolat apie tai galvoti ir iš savo valdžios reikalauti: kokie jūsų tolesni veiksmai? O kaip esate pasirengę padėčiai po 2-3 metų? Kai jie pastatys tas savo bombas ant mūsų galvos ir pradės spausti, kad mes atsisakytume principo, mat jie bankrutuoja. Maskvos valdovams nesvarbu, kad kažkokie baltarusiai bankrutuos ir turės viską atiduoti už tą nereikalingą griozdą, kuris neduoda pelno. Bet jis duoda politinį pelną. Jis yra keršto įkūnijimas ir pirmiausia keršto Lietuvai už nepriklausomybę.
Čia irgi frontas ir baras ginti nepriklausomybę. Turim būti pasirengę ir nelaimėms, ir spaudimams, šantažams, papirkinėjimams. Pasipils ešelonuotieji įtikinėtojai: „jau vis tiek, jau pastatė, mes nieko negalėjom padaryti, patys kažkur anksčiau suklydom (kaip anksčiau sakiau), patys esat kalti, ir ko dabar norit? Priimkit savo likimą“.
Niekada žmogus neturi taip daryti. Ir mes taip nedarėm, ir jūs taip nedarėt, ir Sausio 13-ąją niekas iš tų, kurie stovėjo prieš tankus, nesakė: bėgam, viskas prapuolė, jau mūsų likimas nulemtas. Ne, kol aš nebėgu, tol mūsų likimas nėra nulemtas.
Štai keli momentai, kuriais norėjau pasidalinti. Turime būti aiškiai mąstanti ir aiškiai kas dieną apsisprendžianti visuomenė. Tada reikalauti ir iš savo valstybės, daryti jai spaudimą, kad ji neatidėliotų savo veiksmų geresniems laikams arba po tam tikro poilsio tarpelio.
Tie tarpeliai jau eina į pabaigą. Nebebus poilsio, bus didysis egzaminas. Modeliuokim tą padėtį, modeliuokim iš anksto, ir tada nebus netikėtumo. Buvom pasirengę, žinojom, ką darysim. Tai atėjo, žinojom, kad jie taip elgsis, tokie jau jie yra ir kitaip nesielgs, nebent sugriūtų patys. Bet skaičiuoti, kad jie vis tiek sugrius, ir mums nieko nereikia daryti, būtų buvus didžioji klaida. Kai kas aiškindavo, ir dabar dar atsiranda tokių aiškintojų: „be reikalo jūs čia kovojot, Sovietų Sąjunga vis tiek sugriuvo, galėjot palaukti, nebūtų žuvę žmonės“… Ar negirdėjot tokių kalbų? Čia vėl tas pats nuodas, ištisai lašinamas: „Nereikėjo priešintis”. Tai reiškia, kad „ir dabar nereikia priešintis, ir rytoj nevertės priešintis, nes matot, kaip klaidingai išeina, kai priešinatės“. Nesvarbu, kad gauni laimėjimą!
Iš tikrųjų Sausio 13-oji yra didysis Lietuvos laimėjimas, pergalė naujo pobūdžio kompleksiniame kare, kuriame absoliučiai viskas yra karo elementai – ir politiniai veiksmai, ir žmonių nuostatos. ir susitelkimas, ir teisiniai veiksmai, ir diplomatiniai veiksmai, ir, žinoma, tiesioginis pasipriešinimas. Jeigu visa tai koresponduoja tarpusavyje, galime apsiginti. Ir tada ne viskas korespondavo. Ir tada buvo išdavysčių, buvo bėgimų į krūmus, bet vis dėlto vyravo ištikimybė.
Sveikinu jus, ištikimieji!