| <- V.Račkausko straipsnis |
Kai rusų tankai dar buvo čia |
Savanoris“ 2013 m. birželis Nr. 6 (500)
Ats. kpt. Vytautas Voveris
savanoris kūrėjas
1991 m. rugpjūčio pučas yra riba, po kurios jau mažai kas dvejojo dėl Lietuvos nepriklausomybės. Sąjūdžio aktyvistas, kino režisierius Arūnas Žebriūnas per televiziją nuogąstavo: „Rusai tai išeis iš Lietuvos, bet ką mes su savais šakalais darysime?“ Nuogąstavo ne be reikalo, menininko nuojauta dažniausiai yra tikresnis dalykas nei politikų tauškalai.
Ta 1991 vasara anaiptol nebuvo „ramios, malonios vasaros naktys“; tarnavau Vilniaus rajono pasienio užkardoje ir diena iš dienos ta tarnyba darėsi tik sunkesnė ir pavojingesnė – nevaržomos siautėjo rusų banditų gaujos, vadinamieji omonininkai, degino postus, užpuldinėjo beginklius pasieniečius, Vilniaus, Šalčininkų rajonų gyventojus mulkino ir gąsdino vietiniai veikėjai, dar visai neseniai buvę karšti komunistai ir ateistai, o dabar dar karštesni „lenkai“ ir „katalikai“. Pamainose liko po 2-3 žmones – vilniečiai, iš Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, net Prienų rajonų; vietiniai nėjo, nė už ką. Tiesa, mūsų poste buvo pradėjęs tarnauti vienas vaikinas iš Medininkų, bet po savaitės pasakė daugiau neateisiąs, nes jam pagrasino: jeigu ir toliau susidėsiąs su lietuviais, sudeginsią jo tėvų namus. Vilniaus rajone šeimininkavo Tichonovičius, Brodavskis, Šalčininkuose – Jankelevičius, Visockis, rajono policijos viršininkas Ivanas Jankauskas, šiandien gaunantis riebią Lietuvos pensiją.
Bet štai pučas Maskvoje žlugo ir prie užkardos štabo Naujojoje Vilnioje norinčių saugoti Lietuvos sienas nusidriekė vos ne eilutė. Ir ko tik čia nebuvo! Inžinieriai, ekonomistai, agronomai, veterinarai… Vienas inžinierius, turintis ir atsargos karininko laipsnį, paklaustas kodėl gi jis neatėjo anksčiau , nors prieš savaitę, nė nemirktelėjęs atrėžė, kad jis tai norėjęs ateiti ir ginti Lietuvą, bet va, statosi namuką kolektyviniame sode, mūrijo sieną ir viena plyta nukrito tiesiai ant kojos, šlubavęs visą mėnesį. Šito „darbštaus ir tauraus patrioto“ vis dėlto nepriėmė, bet nemanau, kad jis prapuolė, gal kokioje partijoje įsitaisė ar versluose sukasi…
Pradžioje į besikuriančią krašto apsaugą ne tiek ir daug atėjo aukšto lygio, profesionalių karininkų, kaip, tarkim, plk. Bronius Vizbaras. Daugelis dvejojo, kitus atbaidė ir tai, kad departamentui vadovauja kariniu atžvilgiu visiškas profanas. Tiesą sakant, nelabai jie čia ir buvo laukiami – ateis profesionalai, tai ką Stankovičius ir panašūs „karvedžiai“ veiks? Vienas kitas lietuvis karininkas pabėgo iš Tarybinės armijos ir grįžo į Lietuvą, o čia jiems pasakė: važiuokit atgal, susitvarkykit dokumentus, tada žiūrėsim. Ilgametis Šiaulių rinktinės vadas mjr. Jonas Zaturskis:
– Pasijutau lyg su mazgote gavęs per veidą. Arba jie kvailiai, arba mane tokiu laiko. Juk jeigu grįšiu į savo dalinį Leningrado srityje, atsidursiu tribunole.
Buvęs Panevėžio rinktinės vadas plk. ltn. Ričardas Leikus tarnavo Ukrainoje ir iš savo dalinio nebėgo, tačiau parvažiavo išsiaiškinti situacijos, tvirtai apsisprendęs grįžti. Greitai jam teko nusivilti:
– Supratau, kad aš čia nei laukiamas, nei reikalingas, nors mano žmona – lietuvė, greitai reikės vaikus leisti į mokyklą ir aš visai nenorėjau, kad jie mokytųsi nelietuviškoje mokykloje, nes tai tiesiausias kelias į nutautėjimą.
1991 m. aukštąją karo mokyklą Sverdlovske baigė trys lietuviai. Du, gavę diplomus ir leitenantų antpečius, atsisakė tarnauti Tarybinėje armijoje, panoro, kad juos paleistų namo, į Lietuvą, ir juos paleido. Vienas iškart nuėjo į krašto apsaugą, tebetarnauja ir po šiai dienai. Trečiasis išjuokė romantikus, svajojančius apie nepriklausomą Lietuvą ir pasiliko rusų kariuomenėje, tačiau kai po pučo Vytautas Landsbergis paragino lietuvius karininkus grįžti į Lietuvą, sugrįžo ir sėkmingai kopia karjeros laiptais mūsų kariuomenėje.
Grįžo ne tik iš Rusijos, po pučo į krašto apsaugą siūbtelėjo ir čia, Lietuvoje, okupaciniuose daliniuose tarnavę (vadinasi, buvę kitoje barikadų pusėje) lietuviai (ne tik lietuviai) ir daugybė atsargos karininkų – majorų, pulkininkų, iktol stebėjusių įvykius iš tolo ir laukusių, kuo čia viskas pasibaigs. Taip krašto apsaugoje atsirado jedinstvenininkų, kapėesesininkų, žmonių be Lietuvos pilietybės, nemokančių arba silpnai mokančių lietuviškai; taip mūsų kariuomenėje (ką ten kariuomenėje – kariuomenės generaliniame štabe!) įsitaisė toks plk. Jonas Lukauskas, stalinistas, komunistas ortodoksas, Griškevičiaus laikais net pasiekęs kompartijos centro komiteto biuro nario pareigas. Tiesa, pulkininkas jis buvo popierinis, tokiems laipsnius keldavo automatiškai (jokių kursų, jokių mokymų), tačiau faktas toks: Lukauskas – pulkininkas, o, tarkim, jo kolega tame pačiame biure Brazauskas – tik papulkininkis.
Lukauskas bendraminčių aplinkoje pikdžiugiškai tyčiojosi iš Lietuvos valstybės, iš mūsų kariuomenės, džiaugėsi dėl kiekvienos nesėkmės – kuo blogiau, tuo geriau… Ėjo 1995-ieji, saulė iš rytų šalelės vis netekėjo ir netekėjo, vešliose valdžios pievose ganėsi ne tos žalmargės, nors imk ir mirk iš pasiutimo. Taip ir padarė.
Periodiškai, dažniausiai pasikeitus politinei daugumai Seime, vis pasigirsta, kad savanoriais kūrėjais reikia pripažinti visus, atėjusius į krašto apsaugą iki Rusijos kariuomenės išvedimo. Nepriklausomoje Lietuvoje savanoriais kūrėjais laikyti visi atėję (ir tarnavę, nes buvo visaip) iki pirmosios mobilizacijos 1919 m. pradžioje, o Antrojoje respublikoje jokio mobilizacijos nė nebuvo, vyko tik kareivių šaukimai, tuo tarpu karininkus priiminėjo „į darbą“, kaip kokius buhalterius, bet tai nereiškia, kad jie – savanoriai kūrėjai. Jeigu nebuvo mobilizacijos, reikia nustatyti kitą laiko ribą; pučas ir yra ta riba. O dėl savanorių, kurie nespėjo prisiekti iki pučo ir dabar savanoriais kūrėjais formaliai nelaikomi, tai ne jų kaltė, kad jie neprisiekė. Į kiekvieną atvejį derėtų žiūrėti lanksčiai, nėra dokumentų – labai kas tuo metu juos rašė! – tai buvo būrių, kuopų vadai, jų raštiško patvirtinimo turėtų pakakti, kad žmogus nesijaustų užmirštas ir būtų pripažintas tuo, kuo jis tikrai buvo. Mano galva, savanorio tarnyba, bent iki Rusijos kariuomenės išvedimo, turėtų būti įskaičiuojama į darbo stažą, o štai tų karininkų ir praporščikų, kurie į Lietuvą sugrįžo po TSRS subyrėjimo, tarnyba Tarybinėje armijoje – ne. Niekas su šautuvu jų ten nenuvarė, patys nuėjo, ir sugrįžti neskubėjo, dvejojo, laukė.
| <- V.Račkausko straipsnis |
Kai rusų tankai dar buvo čia |