„Savanoris“ 2006-11-30 Nr. 11 (371)

… lietuviais norime ir būt!

Ats. kpt. Vytautas Voveris
savanoris kūrėjas

Už šį norą Karo mokyklos XV kariūnų aspirantų laida sumokėjo karininkų laipsniais. Laidoje mokėsi 284 kariūnai: 166 pėstininkai, 48 kavaleristai, 23 inžinieriai ir šarvuotininkai, 32 ginklininkai, 11 aviatorių, 3 aviacijos pėstininkai (tarnaudavo aerodromų kuopose) ir 1 medikas. Egzaminus kariūnai išlaikė 1940 metų pavasarį ir išvyko stažuotėms į dalinius, o sugrįžo rudenį jau ne į Kauną, Aukštąją Panemunę, bet į Vilnių. Mūsų Karo mokyklą į Vilnių rusai perkėlė rugsėjo mėnesį, pavadindami ją Darbininkų–valstiečių Raudonosios armijos pėstininkų karo mokykla. Viršininką plk. Vincą Kiršiną pakeitė rusu Sokurovu, pakeisti ir visi dėstytojai, lietuviai karininkai dar buvo palikti kuopų ir būrių vadais, tačiau, suprantama, neilgam. Net lietuviais komunistais okupantai nepasitikėjo ir mokyklos politinį vadovą Povilavičių pakeitė žydu Lipkindu.
Sugrįžusius į jau visiškai svetimą mokyklą kariūnus kvietėsi po vieną politrukai, enkavėdistai tikrino jų asmens bylas, surašinėjo anketas, aiškinosi socialinę kilmę. Niekam ir į galvą neatėjo, kad teisybės sakymas gali brangiai kainuoti. Nuo pirmųjų dienų Karo mokykloje, prisimena dim. mjr. Augustinas Bernadišius, mūsų vadai mokė, kad meluoti negalima, visur ir visada lietuvis karininkas turi sakyti tik tiesą, net jei jam pačiam ta tiesa ir labai nemaloni būtų. Todėl, kai prasidėjo tos visos anketos – kiek žemės tėvai turi, kiek arklių, galvijų? – karininkai ne dėl anketų išgyvendavo, o kad gali suklysti, atsakyti neteisingai – pernai tėvai dvi karves laikė, o šiemet kiek, gal jau tris? Sovietų sąjungoje, o Raudonojoje armijoje ypač, melas, išsisukinėjimai, apgavystės buvo kasdieninis reiškinys, norma. „Neapgausi (rusai kitokį žodį vartoja) – neišgyvensi“.
XV laidos kariūnai aspirantai užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje (o nemaža dalis ir gimę laisvės metais), baigę lietuviškas gimnazijas, buvo atviri, sąžiningi, tautiškai sąmoningi savosios šalies piliečiai. Rusai nulupo Lietuvos kariams antpečius, tačiau lietuviškos dvasios sunaikinti nepajėgė. Spalio 2 d. kariūnams turėjo būti suteikti karininkų laipsniai. Per iškilmes mokyklos viršininkas prabilo rusiškai ir salėje kilo triukšmas, niekas nesiklausė, pasigirdo lietuviškos žygio dainos, o ceremonijos pabaigoje visa salė, apie 300 vyrų, pakilo ir suskambo „Lietuviais esame mes gimę“. Sugiedoję šią giesmę, kariūnai užtraukė „Marija, Marija“ ir galiausiai Lietuvos himną. Už prezidiumo stalo sėdėję viršininkai pasimetė, nežinojo, ką daryti. Pranešė Antanui Sniečkui. Šis komunistų vadeiva kilęs iš darbščių, pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimos. Vienas brolis karininkas, kitas – miškininkas, tik neūžauga Antanėlis nenorėjo nei mokytis, nei dirbti, todėl nuėjo šuns keliais. Be galo žiaurus, suktas ir gudrus. Abi jo sugyventinės – žydės. Kauno žydų bendruomenės vyresnieji net svarstė ar atiduoti jam buržujaus Bordono dukrą ir nutarė: atiduoti, nes ateityje tai gali atnešti labai daug naudos. Viskas apskaičiuota. Išgirdęs apie įvykius karo mokykloje, Sniečkus riktelėjo: „Jokių laipsnių!“ Vietoje laipsnių kariūnai gavo popieriaus lapelius su užrašu „komandir zapasa“ (atsargos vadas, nes žodis „karininkas“ Raudonojoje armijoje tuo metu dar buvo uždraustas) ir eikit, kur norit, dinkit iš akių.

Vilnietis architektas, dim. vyr. ltn. Gediminas Ruzgys, XV laidos kariūnas aspirantas, paklaustas, kas pradėjo giedoti salėje lietuviškas giesmes, prisimena, kad priešiškumas okupantams buvo labai didelis ir viskas vyko spontaniškai, o dvi jų laidos kuopos turėjo daug balsingų vyrų. Ypač išsiskyrė kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko sūnus Algirdas, vėliau išeivijoje tapęs muziku profesionalu, jis ir pradėjo.
Gediminas Ruzgys gimė Kaune, inteligentų šeimoje. Tėvas dirbo Krašto apsaugos ministerijoje, vėliau Valstybės kontrolėje, priklausė Šaulių sąjungai, mama – dainininkė, teatralė, dainavo garsiajame Juozo Naujalio „Dainos“ chore, vaidino lietuviškuose spektakliuose. Gediminas mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kaip ir daugelis bendraamžių žaidė krepšinį. Ir neblogai žaidė – dalyvavo tautinėje olimpiadoje, o 1939–aisiais atėjo metas atlikti būtinąją karo tarnybą. Kauno karo komendantūra gimnaziją baigusį jaunuolį pasiuntė į Karo mokyklą, kur tuo metu buvo renkama XV kariūnų aspirantų laida.
Kadro kariūnai mokydavosi trejus metus ir tapę karininkais tęsdavo tarnybą kariuomenėje. Priimdavo 18–25 m. jaunuolius, nevedusius, išlaikiusius konkursinius egzaminus. Konkursai buvo labai dideli, pirmenybė teikta liktiniams ir tikrosios tarnybos puskarininkiams, tikrosios tarnybos ir atsargos kareiviams. Aspirantų tarnyba atsirado 1927 m. ir rengė atsargos karininkus. Kariūnais aspirantais priimdavo 18–29 m. asmenis, turinčius vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą. Stojamųjų egzaminų nebuvo, kandidatūras parinkdavo apskričių karo komendantūros. Kandidatus iškart siųsdavo į dalinius trims mėnesiams patarnauti eiliniais kareiviais. Ten karininkai atidžiai stebėdavo jų elgseną, būdą, gabumus, tinka į karininkus ar ne. Sėkmingai atlikę stažuotę jaunuoliai užsivilkdavo kariūnų uniformas ir jau gaudavo teisę išeiti į miestą.
– Ne iškart, – prisimena G.Ruzgys, – o tik išlaikius tam tikrą kariško mandagumo egzaminą – kaip elgtis, sveikintis, pagarbą atiduoti. Uniforma turėjo būti be menkiausių priekaištų, viskas išlyginta, išblizginta, užsagstyta. Karo mokykloje jaučiausi kaip namie, sutikau čia daug besimokančių aušrokų (baigusių „Aušros“ gimnaziją), o ir iš mano klasės patekome keliese.
Prezidentas Antanas Smetona G.Ruzgį apdovanojo Gedimino ordino medaliu. Matyt, buvo už ką, nes retas kariuomenėje tarnaujantis leitenantas galėjo tuo pasigirti. Pulkininkai po dvidešimties tarnybos metų turėjo tris keturis ordinus ar medalius, ne daugiau.
– Dauguma mokslus baigusių aspirantų grįždavo į civilį gyvenimą ir stodavo į aukštąsias mokyklas, – pasakoja G.Ruzgys. – Vėliau, jeigu kariuomenei prireikdavo tam tikros specialybės karininkų (gydytojų, inžinierių), juos pakviesdavo į tikrąją tarnybą, tačiau vienas kitas aspirantas būdavo paliekamas kariuomenėje iškart po Karo mokyklos. Mūsų XV laidoje tokių buvo atrinkta net keliolika, tarp jų ir aš. Su manimi kalbėjosi Vyriausiojo štabo II skyriaus karininkas, kuris pasakė, jog esu numatytas tarnybai žvalgyboje. Užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, jog mane tai tarnybai ir ruošė. Lietuva jau buvo okupuota, kai mes, išlaikę egzaminus, išvykome į dalinius stažuotei. Aš – Gediminas, todėl pasiprašiau į 1–ąjį Gedimino pėstininkų pulką, stovėjusį Vilniuje. Stažavausi ne būrio, kaip dauguma kariūnų, bet kuopos vado pareigose. Pirmoji mano užduotis – „Pėstininkų kuopos išvedimas iš miesto“. Tyrinėjome Vilniaus apylinkes, miškus, kelius. Vadinasi, pulko vadas žinojo, kokiai tarnybai esu numatytas ir kokias užduotis man skirti. Europoje jau siautė karas ir sovietinė okupacija atrodė laikina, mūsų kariuomenė, nors ir pavadinta „liaudies kariuomene“, o vėliau inkorporuota į Raudonąją armiją, laukė to momento, kai teks kautis už Lietuvos laisvę ir vyti okupantus lauk.
1940 m. birželio 15 rytą Karo mokykla, baigusi šaudymus poligone, Švenčionėlių geležinkelio stotyje krovėsi į ešeloną ir rengėsi grįžti į Kauną. Numatytas sustojimas Vilniuje, kur kariūnai aplankys istorines vietas, pabendraus su vilniečiais lietuviais. Vienoje stotelėje buvo gautas Vilniaus įgulos viršininko d. gen. Stasio Pundzevičiaus įsakymas: Vilniuje nesustoti, sutikus Raudonąją armiją, nesipriešinti, turimus dokumentus „M III“ (mobilizaciniai planai bei direktyvos) sunaikinti. Vagonuose nutilo dainos, kariūnų juokai.
Pirmą kartą kariūnų voros į Karo mokyklą sugrįžo be dainos. Budintis karininkas pranešė, kad mokykla apsupta rusų, aplink jų tankai ir artilerija. Mokyklos viršininkas brg. gen. Jonas Juodišius, sustabdęs voras, padėkojo kariūnams bei karininkams už tarnybą, ir daugiau nieko, tik liepė vesti padalinius į patalpas.
– Tėvynės labui! – kaip visada atsakė kariūnai. „Lyg su adata kas būtų dūręs: o ką mes nuveikėme tėvynės labui?“ – prisimena okupacijos pradžią G.Ruzgys. Taip galvojo dauguma kariūnų ir dauguma lietuvių, tačiau, suprantama, ne visi.
Okupantų dalinius su gėlėmis pasitiko Kauno miestelėnai žydai. Savanorių prospektu joja rusų kavalerijos padalinys. Prospekto ir Laisvės alėjos kampe jaunas žydas, prisisegęs raudoną kaspiną, metaliniu strypu talžo lietuvį kareivį.
– Už ką tu jį muši? – klausia priekyje jojęs rusų vadas.
– Jis lietuvis! – paaiškina žydas.
– Lietuvis ar ne lietuvis, o kareivio mušti negalima! – įsiunta kavaleristų vadas, išsitraukęs pistoletą, vienu šūviu pakloja „revoliucionierių“ ir burbtelėjęs „taip tau ir reikia, kalės vaike“, įsako padaliniui joti toliau.
Carinės Rusijos generolas Leonas Radus–Zenkavičius, per du gyvenimo Lietuvoje dešimtmečius taip ir nesulietuvėjęs, gėrėjosi: „Taip garbingai pasielgti galėjo tik karininkas rusas…“ Senasis generolas dar nežinojo, kad labai greitai „garbingieji tautiečiai“ jam pačiam pasiūlys nemokamą kelionę – į Sibirą, numirti.
O štai ir broliai lietuviai. Kariuomenės vadas d. gen. Vincas Vitkauskas, išgirdęs apie Kremliaus ultimatumą, savo dienoraštyje šaltai užrašė, kad Lietuvos valstybės nepriklausomybė pasibaigė, ir viskas, daugiau nieko. Rusų tankams pasirodžius Kaune, rašytojas Liudas Dovydėnas Laisvės alėjoje kartu su žydais šoko „kazačioką“. Okupantai „Brolių Domeikų“ autoriaus pastangas pastebėjo, įvertino ir paskyrė „šokėją“ Justo Paleckio pavaduotoju.
Kaip okupaciją sutiko Karo mokyklos kariūnai? – Absoliuti dauguma kaip savo asmeninę nelaimę, – sako G.Ruzgys. – Tautinių mažumų atstovų mūsų laidoje buvo vos keli. Rusai, daugiausia nuo bolševikų iš Rusijos pabėgusiųjų vaikai, komunistų atėjimu visiškai nesidžiaugė, o vienas kitas jau buvo ir stipriai sulietuvėjęs. Aleksas Fedotovas net rusiškos pavardės atsisakė ir pasivadino Dauniu, karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, aktyviai dalyvavo išeivijos lietuviškoje veikloje. Žydų Lietuvos likimas nedomino, jiems rūpėjo tik savi reikalai. Toks Abelis Stražas, turtingo vertelgos sūnus, sakydavo: „Nusipirkau teatro abonementą visiems metams. Kokie nekultūringi tie lietuviai studentai, teatrą lanko nereguliariai, abonementų neperka“. Jam ir į galvą neatėjo, kad daugelio studentų tėvai nėra tokie turtingi, kaip jo. Karo mokykloje, kaip ir visoje Lietuvos kariuomenėje, maitino tikrai gerai ir sočiai, tačiau Stražui toks maistas buvo per prastas, jam žmona į Karo mokyklą nešiodavo valgyti. Kariūnai šaipydavosi matydami lepūnėlį, pyragaičius šlamščiantį.
Su Stražu G.Ruzgiui teko susitikti jau po karo. Buvęs kurso draugas, dabar 16–osios divizijos politrukas su majoro antpečiais, apsimetė nepažįstantis.
– Tarp lietuvių tikrai kairiųjų pažiūrų buvo tik toks girtuoklėlis iš Radviliškio Vaclovas Bernotėnas ir gal dar du ar trys, – prisimena G.Ruzgys.
Bernotėnas, kaip ir visa laida, laipsnio negavo, pažiūros neišgelbėjo. Įsitaisė sovietiniu tardytoju Marijampolėje, tad, karui prasidėjus, turėjo nešti kudašių į Rusiją. Atsidūrė 16–ojoje divizijoje, ten tapo karininku ir …Sovietų sąjungos didvyriu, nors jokių žygdarbių fronte nenuveikė. Tiesiog divizijai buvo skirta 12 didvyrių žvaigždžių. Kadangi lietuvių tebuvo tik trečdalis, o du trečdaliai – rusai ir žydai, tai ir žvaigždes padalijo po lygiai – 4 lietuviams, 4 rusams ir 4 žydams. Iš lietuvių pirmuoju „didvyriu“ paskelbtas Bernotėnas. Daugiau propagandiniais sumetimais, nes karo galo dar nebuvo matyti ir reikėjo parodyti, kad štai buvęs buržuazinės Lietuvos kariūnas didvyriškai kaunasi už Sovietų sąjungą ir savo gimtąjį kraštą jos sudėtyje. Bet karo pabaigoje buvę „buržuaziniai“ kariai žvaigždžių jau negavo, likusios trys atiteko dviem Rusijos lietuviams ir vienam enkavėdistui. Rusijos lietuvis viršila Gėgžna, žvalgų būrio vadas, po karo tapo kriminaliniu nusikaltėliu, tad sovietinėje istoriografijoje jo pavardė neminima. Vietoje jos ir į Izraelį išvažiavusių „didvyrių“ žydų pavardžių rašydavo „ir kt.“

XV laidos kariūnų likimai susiklostė labai įvairiai. Dalis karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Algirdas Greimas tapo garsiu mokslininku, profesoriavo Paryžiuje. Bronius Nainys redagavo žurnalą „Pasaulio lietuvis“.
Adolfas Ramanauskas–Vanagas, Antanas Baltūsis–Žvejys, Benediktas Labėnas–Kariūnas, Jurgis Krikščiūnas–Rimvydas, Vladas Pabarčius, Vladas Juozokas, Ignas Šapkūnas, Aleksas Zepkus, Petras Petrūnas, Juozas Aukštikalnis, Pranas Gudynas, Zigmas Januševičius, Pranas Kauneckas žuvo partizaninėse kovose arba buvo okupantų nužudyti. Nemažai pakliuvo į konclagerius, ištremti.
Juozas Macevičius tapo Kauno politechnikos instituto profesoriumi, Mečys Kleinas – Vilniaus inžinerinio statybos instituto docentu, Bronius Barzdžiukas – statybos projektavimo instituto vyriausiuoju architektu (tačiau neišvengė nei Lukiškių, nei konclagerio), Petras Stauskas ir Algirdas Petrulis – žymiais dailininkais. Vytautas Kulakauskas – krepšininkas ir treneris, Lietuvos, SSRS ir Europos čempionas, SSRS rinktinės, 1952 m. olimpinėse žaidynėse iškovojusios sidabro medalius, treneris, docentas, VISI katedros vedėjas. Stasys Paberžis žaidė futbolą Vilniaus „Žalgiryje“, vėliau daug metų dirbo žurnalistu „Sporto“ laikraštyje. Visi jie stengėsi ką nors gero nuveikti gimtajam kraštui, tėvynei – Lietuvai, ne kažkokiai Sąjungai.
Pranas Vainutis, įgijęs miškininko diplomą, dirbo Vilniuje. Kai tik prasidėjo mūsų kariuomenės atkūrimas, pasiprašė priimamas – jis nors ir nebe jaunas, tačiau sveikas, stiprus ir norįs tęsti tarnybą, nutrūkusią prieš 50 metų. Buvęs kariūnas tarnavo Vilniaus rinktinėje kariu savanoriu, vėliau priimtas į profesinę tarnybą darbavosi rinktinės štabe, gavo vyresniojo leitenanto laipsnį.
1940 rudenį G.Ruzgys pradėjo architektūros studijas Kauno universitete ir įsijungė į pogrindinę lietuvių veiklą, subūrė bendraminčių studentų grupę. Okupantai ir jų vietiniai pakalikai komunistai taip pat nesnaudė, prasidėjo areštai, tardymai, žmonių kankinimai ir žudymai. Studentas Ruzgys atsidūrė Kauno kalėjime, iš kurio ištrūko tik prasidėjus karui.
– Iš kalėjimo pirmiausia nulėkiau namo, pasirodyt mamai, kad esu gyvas, – prisimena, – tačiau namuose ilgai negaišau, nes mieste jau vyko sukilimas. Plk. Juozas Vėbra man nurodė užduotis ir rajoną, kuriam turėjau vadovauti. Pradžioje trūko ginklų, daugiausia turėjome tik pistoletus, todėl gaudėme pavienius rusų kareivius. Mes jiems nieko nedarydavome, tik atimdavome šautuvą, diržą ir liepdavome dingti iš mūsų akių. Vėliau atsirado ir kulkosvaidžiai. Kai dabar pagalvoju, tai mūsiškis Birželio sukilimas buvo daug geriau suorganizuotas už lenkų sukilimą prieš vokiečius Varšuvoje ir vengrų sukilimą prieš sovietus. Tai suprantama, juk LAF Vilniaus štabui vadovavo mjr. Vytautas Bulvičius, šiandien nepelnytai užmirštas, nutylimas.
Pasibaigus sukilimui G.Ruzgys tęsė studijas universitete.
– Laikinoji vyriausybė paskelbė atkurianti nepriklausomybę ir nurodė visiems buvusiems Lietuvos valstybės tarnautojams, policininkams grįžti į senąsias savo vietas. Aš pagalvojau, kad mano vieta – kariuomenėje. Gatvėje sutinku kpt. Juozą Ūselį, mūsų būrio vadą Karo mokykloje, sakau, einu į komendantūrą. „Neik, mus apgavo!“ Jis vokiečius turėjo galvoje. Dauguma Lietuvos gyventojų vokiečių kariuomenę sutiko draugiškai, kaip išvaduotojus, juk jie darė gerą darbą – mušė rusus, vijo juos iš mūsų krašto. Greitai paaiškėjo, kad visi okupantai vienodi, vokiečiai niekuo ne geresni už rusus ir mūsų visuomenė pasirinko teisingą taktiką: bendrauti su vokiečiais minimaliai, kiek mums naudinga, stengiantis išsaugoti tautą, jos ūkį ir kultūrą.
Artėjant antrajai sovietų okupacijai G.Ruzgys traukėsi iš Kauno, tačiau įstrigo Žemaitijoje.
– Ir gerai, kad nepavyko pasitraukti į Vakarus. Viena lietuviška šeima Vilniuje buvo daugiau, vieną darbo vietą užėmė lietuvis, o ne koks kolonistas. Ne veltui, prisimenu, mama mums vaikystėje dainuodavo: „Gimęs Lietuvoje, Lietuvą pamėgsi, vargo valandoje tu iš jos nebėgsi“. Sugrįžau į universitetą, o čia asistentas, Lietuvos rusas, mane pamatęs, išvertė akis: „Lauk iš universiteto, čia tau ne vieta!..“ Supratau, kad jis mane įskųs, reikia dingti. Inžinierius Vytautas Graičiūnas (vėliau žuvęs lageryje Sibire), su kuriuo tėvas bičiuliavosi, pasiūlė važiuoti į Vilnių, ten mažiau pažįstamų, gal bus ramiau. Vilniaus dailės institute pradėjau dėstyti architektūrą, nors pats dar diplomo nesuspėjau apsiginti. Nepatiko man Vilniuje, viskas svetima, lietuviškai beveik negirdėti, galvoju, neištversiu, reikia grįžti į Kauną. Rektorius Mečys Bulaka supyko: „Tamsta išvažiuosi, antras, trečias, o kas čia dirbs? Mūsų vietas užims lenkai arba atėjūnai iš Rusijos!“ Pasilikau.
G.Ruzgys institute dėstytojavo, o kurso draugas partizanas Juozas Lukša tęsė studijas. Užgriuvo enkavėdistai. Kur studentą Lukšą surasti? Rektorius lėtai sklaido popierius ir garsiai samprotauja: „Ir kur gi Lukšą surasti?.. Koks Lukšos kursas, kokia Lukšos grupė?..“ Kitame kambaryje buvęs raštinės vedėjas patyliukais išspruko ir perspėjo, partizanas pabėgo.
O G.Ruzgį areštavo ir išvežė į Kauną. Paleido po 6 mėnesių, byloje užrašę priežastį, kuri, išvertus į lietuvių kalbą, skamba taip: „Prisipažinimas neišmuštas“.
– Mušė žiauriai, – prisimena buvęs kariūnas, – medine lazda per kulnis. Su manimi vienoje kameroje buvęs partizanas iš Žemaitijos, tvirtas vyras, mušamas vis tiek nieko nesakė, net nerėkė, tik tyliai inkštė. Jį rusai mušė, kol užmušė. Pagalvojau, kad reikia laikytis kitokios taktikos ir kai tik jie pradėdavo lazda tvoti, šaukdavau, kiek pajėgdavau, o toliau vis tyliau ir tyliau. Pamanydavo, kad jau baigiuosi, sustodavo ir tempdavo į kamerą, nes pats negalėdavai nei atsistoti, nei paeiti. Jie mušė, aš rėkiau, bet neišdaviau nieko. Grįžęs į Vilnių institute dėstyti jau negalėjau, tačiau pavyko įsidarbinti Dailės fonde. Jutau, kad artėja trėmimai, išsirašiau komandiruotę į Kauną ir išvažiavau, vieną naktį pas vieną pažįstamą praleisdavau, o kitą – jau naujoje vietoje. Tėvas nepatikėjo, kad gali būti masiniai trėmimai, sakė, nepanašu, jog artimiausiu metu kiltų karas, kam jie čia veš. Išvežė, daugiau tėvo aš jau nebepamačiau. Parvažiavau į sostinę, dauguma lietuvių, dirbusių Dailės fonde, areštuoti arba išvežti, nuotaika tokia nyki, kad nežinai, ko griebtis, galvoju, eisiu pas Paleckį ir pasiduosiu. Einu ir sutinku gatvėje dvi dailininkes, su kuriomis kartu Dailės institute dirbome – Vaineikytę ir Žebenkienę. Dailininkės jos menkos, bet abi komunistės. Klausia, kur einu? Pasakiau. Ar išprotėjai, nustebo, pas Paleckį! Juk negrįši tu iš ten. Nusitempė jos mane pas Gedvilą. Man liepė laukti, o pačios užėjo pas tą tariamą „premjerą“. Atėjo kažkoks veikėjas, paklausinėjo, liepė daug dirbti, būti visuomeniškai aktyviam, tai manęs nelies. Ir teisybė, nelietė.
Jau Chruščiovo laikais, 1959–aisiais, G.Ruzgiui paskambino Dailės instituto Architektūros katedros vedėjas, Karo mokyklos XIII kariūnų aspirantų laidos jaunesnysis leitenantas Edvardas Budreika ir pasakė, kad yra galimybė pagaliau gauti diplomą. Nuėjo, išsilaikė egzaminus ir prabėgus 19 metų nuo studijų pradžios tapo diplomuotu architektu.
– Sovietinės okupacijos metais norint ką nors pasiekti, reikėjo stoti į komunistų partiją, – prisimena G.Ruzgys. – Aš nestojau iš principo, nors ragino ne kartą, sakydavo, jeigu mes, lietuviai, nestosime, visuose postuose sėdės svetimtaučiai ir dėl to mums bus tik blogiau. Pats mačiau, kaip profsąjungos komiteto pirmininkas rusas skirstė butus: rusiška pavardė – butas iškart, be kalbų, o lietuviui nėra, reikia palaukti. Ne partinis bilietas, o tautinė dvasia, ištikimybė Lietuvai buvo svarbu. Birželio sukilimo dalyvis Adomas Bialopetravičius pasiekė aukštą postą sovietinio režimo administracijoje, tik nesugebėjo įsisavinti komunistinio žargono, tas jį ir pražudė. Per pasitarimą Josifas Maniušis klausia, ar bus įvykdytas planas? Bialopetravičius sąžiningai atsako, kad trūksta to, trūksta ano ir dar kažko. „Sėsk!“– tūžta Maniušis ir klausia to paties kito pareigūno. Tas stryktelėjęs žvaliai išpila: „Kak iz puški! (Kaip iš patrankos! Per pasitarimus versdavo kalbėti rusiškai.) Tik trūksta to, ano ir dar kažko“. „Va, visai kita kalba“, – pagiria Maniušis.
Didžiausią neviltį okupacijos metais, prisimena G.Ruzgys, kėlė stiprėjanti rusifikacija, lietuvių kalbos stūmimas iš gyvenimo. Dokumentus versdavo rašyti rusiškai. Dirbdamas Techninės estetikos instituto Vilniaus filiale, G.Ruzgys rašydavo lietuviškai, todėl susilaukdavo daug priekaištų.
– Buvau komandiruotėje Toljatyje, kur statė automobilių gamyklą, – pasakoja G.Ruzgys. – Grįžau traukiniu per Maskvą, vienoje kupe važiavo ir Toljačio miesto laikraščio redaktorius. Kelias tolimas, išsikalbėjome. Skriaudė jus, pribaltus, po karo Stalinas, į Sibirą trėmė, sako redaktorius. O visai be reikalo! Mes kitaip padarysime. Išsklaidysime, ir jūs patys nutautėsit ir išnyksit…
Šiandien tai labai sėkmingai daroma Europos Sąjungoje. Pusė milijono lietuvių, ištisas tautos sluoksnis, jau išsklaidytas negrįžtamai. Tokių baisių nuostolių lietuvių tauta nėra patyrusi per visą savo istoriją!
Gediminas Ruzgys, visada tikėjęs tautos prisikėlimu, sulaukė nepriklausomybės, gavo ir jam priklausiusį karininko laipsnį. Kai 1991 sausį rusų šovinistų ir civilių drabužiais persirengusių sovietinių karininkų gaujos bandė įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus, jas sutramdžiusių gynėjų gretose buvo ir jis, paskutiniosios aspirantų laidos kariūnas.