kariuomene.lt 2020-12-23, 2021-01-12
Tvirta lyderystė – kovinės galios daugiklis
„1991-ųjų sausio įvykių metu buvau dabartinių Seimo rūmų viduje ir buvau pasirengęs kariauti ir, jei reikėtų, žūti. Bet likimas lėmė dar pagyventi, patirti daug karinių bei gyvenimiškų nuotykių per mano beveik 30-ies metų tarnybą“, – sako pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis.
Karininką kalbino Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos karininkas kpt. Andrius Jurgaitis
1 dalis (kariuomene.lt 2020-12-23)
Esate ragavęs ir misijos padalinio vado duonos. Kuo tarnyba misijoje išsiskyrė nuo karinės tarnybos Lietuvoje?
Buvau dvejose karinėse operacijose, tačiau visada ir visur deklaruoju, kad per savo tarnybą kariniuose konfliktuose esu praleidęs beveik 5 metus. Pirma, dalyvavimas antisovietiniame pasipriešinime 1991-1993 metais, kai vykdėme realias kovines operacijas. Dvi tarptautinės operacijos Afganistane – bendrai Afganistane esu praleidęs daugiau nei pusantrų metų arba tiksliau 18 mėnesių. Pirmoji misija 2005–2006 metais buvau karių ir civilių bendradarbiavimo skyriaus viršininku PAG-2. Nuostabiausias periodas, kai teko dirbti su Afganistane esančiais vaikų namais, mokyklomis, civilinės valdžios atstovais, vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Kiekvieną dieną susitikdavome su vietiniais ir spręsdavome įvairiausius klausimus nuo ekonominių projektų iki karinių konfliktų sprendimų per tarpininkavimus tarp kariaujančių genčių ir bendruomenių. Supratau, kad Goro provincijos kalniečiai yra nuostabūs žmonės ir jie puikiai geba atskirti su kokiais ketinimais tu pas juos ateini. Jie vertina žmogaus tikrumą, jo nuoseklumą ir tvirtą žodį. Teko išmaišyti visą regioną ir supratau, kad Lietuvių kariai yra drąsūs, kovingi ir puikūs kariai. Net esant krizinėms situacijoms niekada nepasimeta, neieško komfortinių sąlygų ir geba puikiai adaptuotis prie bet kokių situacijų. Antros misijos metu tarnavau po amerikiečių vadovaujamos koalicinių pajėgų vėliava. Neįkainojama patirtis, nuostabūs žmonės, o tos raketos ir apšaudymai kuriuos gaudavome tik dar labiau motyvuodavo, kad esame teisingame kelyje.
Didžiausias skirtumas, kad krizinėse situacijose daug geriau atsiskleidžia kario asmeninės, vidinės savybės. Jei būtų galimybė manau, kad kiekvienas karys turėtų pabūti tam tikrose karinėse operacijose. Tai ne tik padeda susiformuoti jo savisauginėms savybės, tačiau įgalinamas supratimas, koks svarbus yra komandinis darbas, kokie svarbūs yra draugystės ryšiai. Tai unikali vieta ir aplinkybės, kai vadas gali geriau pažinti savo karių asmenines savybes ir net įsigilinti į jų problemas. Kaip pavyzdys, vieno patrulio metu turėjome karį kuris gavo labai blogas žinias iš namų ir viso patrulio metu buvo apatiškas vykdomai karinei operacijai. Teko net paveikti patrulio vadą, kad kariui skirtų daugiau asmeninio dėmesio ir visiems palaikyti jį psichologiškai, kadangi dėl jo netinkamai atliekamų veiksmų galėjo nukentėti visas patrulio saugumas. Krizinėse situacijose atsiskleidžia tokie kario bruožai kurių jokiose pratybose negalėsi ištraukti. Žmogus linkęs bijoti ir abejoti, tam, kad tai nugalėtum žmogus turi patekti į kritinę būklę, net geriausios pratybos nepakeis kariui kylančios mirtinos grėsmės. Neveltui sakoma, kad vienas kariavęs karys atstoja dešimt nekariavusių.
Pasidalinkite, prašau, keliais reikšmingiausiais savo ilgos tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu kylusiais iššūkiais ir jų įveikos asmeniniais receptais.
Patys didžiausi iššūkiai – sugebėjimas įveikti save ir savo ambicijas, o kitas kiekvienam lyderiui kylantis iššūkis – sugebėti priimti patirtas netektis ir po to toliau sugebėti vykdyti savo pareigas.
1993 metų rugpjūčio mėnesį Sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos žemės. Tai buvo pergalė ir tuo pačiu metu buvo radikaliai pasikeitusi karinio valdymo bei personalo organizavimo politika Lietuvoje. Sunkiausia pradžioje buvo suprasti bei perprasti, kad vakar buvę tavo kovos broliai, bendražygiai staiga tapo karininkais, vadais. Mums pradžioje buvo gana keista, kad tie kuriuos mes pradžioje laikėme priešininkais staiga atėjo ir pradėjo mums vadovauti. Buvo būtina perprasti ir persiorientuoti psichologiškai, kad dabar yra taikos metas, kad Lietuvos kariuomenei reikalingi įvairiausių sričių specialistai kurių, kad ir patriotai bei Laisvės gynėjai negalėjo iškarto pasiūlyti, parengimui laiko nebuvo.
Reikėjo logistų, ryšininkų, teisininkų, žvalgybos, karinių operacijų, mokymo organizavimo specialistų, galų gale reikėjo karininkų kurie geba vadovauti ir organizuoti karinius vienetus išmano įvairiausias specializacijas. Mes buvome patriotai, mes buvome kariai, pasiruošę dėl Tėvynės kovoti ir žūti, tačiau atėjo laikas kai turėjome suprasti, kad ne viską mokame, o kariuomenė privalo kuo skubiau stotis ant kojų, organizuotis į profesionalius karinius vienetus. Reikėjo kuo skubiau pradėti rengti jaunimą, kad jis nebūtų kviečiamas tarnauti į Sovietinę kariuomenę, turėjome skubiai parengti valstybės gynėjus. Todėl turėjau sugebėti savo asmenines ambicijas nugalėti ir priimti staiga naujai išaugusią karinės hierarchijos sistemą bei iš kovos lauko sąlygų pereiti į taikos karinės organizacinės veiklos būseną. Niekad tada nekalbėjo apie tai, kad egzistuoja po konfliktiniai, po stresiniai sindromai, nebuvo kada galvoti.
Kitas iššūkis, kai tavo bendražygiai žūva, miršta, o tu privalai ne tik, kad neleisti sau atsipalaiduoti ir gedėti, tačiau privalai suprasti, kad jie taip pat turi artimuosius ir turbūt baisiausias dalykas tai, kad privalai juos apie tai informuoti. Vadas turi būti pirmas kuris atneša nelaimingą žinią į kario namus. Nei vienam vadui nelinkiu to momento, kai tu pasakai kario mamai ar tėčiui, kad jo vaiko nebėra. Kad nesugebėjai jo išsaugoti, kad jie tau patikėjo sveiką ir pilną gyvenimo jaunuolį ar jaunuolę, o tu grąžini… Tai randai, kurie turbūt sunkiai užgyja, o gal ir niekada. Todėl priimi ir sugeri visas artimųjų emocijas, prisiimi visas kaltes ir paraleliai, nežiūrint kaip tu jautiesi, privalai toliau užtikrinti savo karinio vieneto funkcionavimą, kasdieninę veiklą, atlaikyti tiek visuomenės, tiek ir žiniasklaidos dėmesį ir net kaltinimus, galų gale suderinti didžiausią iššūkį – būti atsisveikinimo dalyje su savo kariu, tai labai skauda, juk jei net nesi kaltas, tai nereiškia, kad tokiu nesijauti… ir svarbiausia toliau – niekada neprarasti ryšio su savo kario artimaisiais, nors jiems bendravimas su tavimi nuolat primins tą skausmingą išsiskyrimo momentą, o tavyje jie matys kažkokią dalį kaltės, kad jų brangiausio žmogaus nebėra, o tu privalai toliau su tuo gyventi, nors paslapčia galvoji, kad jei būtų galimybė apsikeistum vietomis.
Recepto nėra kaip pakelti iššūkius, tačiau yra paprasta tiesa. Atsistoji prieš karius ir jų akyse matai tikėjimą ir pasitikėjimą tavimi – jų vadu – ir supranti, kad negalima leisti, kad tave užvaldytų nusivylimas, nepasitikėjimas, liūdesys, pyktis ar kitos emocijos, kadangi parodyta pagarba kritusiam kariui ir jo artimiesiems yra ne tik tai, ką mato tavo kariai, visuomenė – tai yra pavyzdys visiems, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, kad kiekvienas karys yra unikalus ir be galo svarbus, o tai formuoja pasitikėjimą ir tikėjimą, kad kariuomenė kaip šeima – vieno kritusio vietą pakeičia kiti, tačiau atminimas ir pagarba išsaugomas amžinai. Kiekvienas karys, jo artimieji žino, kad jie nėra palikti vieni nešti netekties naštą, ja dalijasi ne tik šeima, ja dalijasi visi kario bendražygiai. Tai neišsprendžia netekties skausmo, tačiau leidžia juo pasidalinti ir nors kiek bent pabandyti jį sumažinti.
Tarnyba kariuomenėje reikalauja specialių ištikimybės Tėvynei įsipareigojimų. Kartais šeima lieka nuošalyje. Kaip Jums pavyko ir sekėsi suderinti tarnybą ir šeimą?
Šeima negali būti atskirta nei nuo Tėvynės sąvokos, nei nuo kariuomenės. Nebūtina grįžus namo pasakoti ar atskleisti kokias nors paslaptis. Tačiau šeima turi teisę žinoti kad tai, ką darai, yra svarbu ir jiems. Manau, kad svarbiausia atrama šeimoje yra antroji pusė. Jei namuose nėra darnos tai garantuotos problemos ir kariniame vienete. Nesu sutikęs žmonių kurie sugebėtų idealiai padalinti save į dvejas identiškas dalis – vieną kariuomenei, kitą šeimai ir užtikrinti, kad jos abi puikiai sutars ir derės. Privalai vestis vaikus į bendrus renginius, savo antrai pusei privalai sudaryti sąlygas pasijausti svarbia tos kariuomenės dalimi. Man lengviau – mano žmona taip pat karė. Tačiau prieš kiekvieną išvažiavimą į tarptautinę operaciją mes šeimoje kalbėjomės. Žiūrėjome atitinkamus filmus ir stengiausi paaiškinti, kodėl bei kokiu tikslu aš ten važiuoju, kodėl aš turėsiu būti ten, kokius darbus ten darysiu, kam mano buvimas padės labiau nei padėčiau šeimai būdamas namuose.
Net būnant už tūkstančių kilometrų nebuvo sudėtinga savo žmonai per asmenines šventes nusiųsti puokštę gėlių, juk internetai veikia ir telefono sąskaita ne tokia brangi, kokia brangi laimingos žmonos šypsena, kai ją jauti net jos nematydamas. Antros misijos metu jau buvome labiau technologiškai pažengę ir kiekvieną vakarą skirdavau ne mažiau kaip pusę valandos, kad pabendraučiau su šeima vaizdo ryšiu. Mūsų bendravimas niekada nenutrūkdavo, sugebėdavau ir vaikus pabarti ir pamokas jiems padėti padaryti, o ir su žmona įvairiais klausimais pasiginčyti – gyvenau paralelinį gyvenimą lyg būčiau šalia, net būnant toli… negalima sustabdyti ryšio, nes nutrūkus bendravimui ryšys pradeda stingti ir netekęs lankstumo, lūžta. Taip ir tebegyvename jau 25 metai kartu, nes bendraujame…
Šiai dienai COVID-19 viena iš aktualiausių temų pasaulio mastu. Kokie būtų Jūsų, kaip kario, karininko, patarimai ir rekomendacijos apie tai, kaip išlaikyti pozityvumą, nepasiduoti nerimui?
Kiekvienas karys supranta, kad jo jaunatviška sveikata greičiausia užtikrins, kad jo imuninė sistema sudarys sąlygas išsikapstyti net jei jis susirgs. Tačiau svarbu kiekvienam kariui giliai susimąstyti, kad namuose yra artimieji, kurie galbūt negali pasigirti tokia puikia sveikata ar gera imunine sistema. Todėl, kaip ir kare, taip ir kovoje su virusu turi suprasti, kad dažnai važinėdamas namo jis tik sukels daugiau grėsmių, kad visa tai yra laikina, nors gali tęstis dar kurį laiką. Kaip pasakė vienas rytų išminčius „net ir tai praeis“. Sportuoti, sveikai maitintis, pozityviai mąstyti, o iš kitos pusės šiuolaikinė karta jau kurį laiką yra perėjusi į virtualų bendravimo pasaulį, dabar unikali proga mums juos prisivyti.
Ko palinkėtumėte kariams ir jų šeimų nariams artėjančių Kūčių ir Šv. Kalėdų proga?
Niekada niekas nelinkėkite kariui, kad „jis visada išliktų toks pat gražus ir jaunas“. Tegu jie gyvena ilgai ir sensta oriai bei sveikai. Nes jaunais lieka tik tie, kurie jauni iškeliauja.
Brangūs kariai, Tėvynės gynėjai – ačiū jums už jūsų tarnybą, ačiū jūsų mamoms, tėčiams, žmonoms, vyrams, jūsų vaikams, kurie laukia visada laukia jūsų namuose. Tegu Šventos Kalėdos jūsų namuose Jus pasitinka su taika valstybėje, kadangi jūs tai ir užtikrinate, šeimynine ramybe kurią jums kasdieną dovanoja artimieji ir tikėjimu, kad tol kol mes esame visi kartu, mes galime viską. Laužykite kalėdaitį ir pasimelskite už tuos kurie tą vakarą budi tarnybos vietose, padėkokite jiems nors mintimis ir susiėmę rankomis aplink kūčių stalą padėkokite Dievui, kad visi esate kartu. Tai didžiausia Kalėdinė dovana kiekvienam. To nuoširdžiausiai ir linkiu.
2 dalis (kariuomene.lt 2021-01-12)
Papasakokite apie savo tarnybos Lietuvos kariuomenėje pradžią. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Ar tiesa, kad seniau patriotizmo buvo gerokai daugiau nei dabar, kaip kartais galime išgirsti?
1991 metais, būdamas 17-metis, sausio įvykių metu įstojau į Laisvės gynėjų gretas, ginant Parlamentą – Lietuvos laisvės širdį. Tuo metu buvau studentas ir net nebuvo minčių tapti kariu. Tačiau žmogus galvoja ir planuoja, o Dievas plačiai šypsosi. Mano sąvokoje „karys“ ir „kariavimas“ yra kiekvienoje gamtos ir žmonių gyvenimo ląstelėje. Tiesa, mes skirtingai suprantame tas kariavimo sritis, būdus bei priemones. Vieni kariaujame dėl vietos po saule, kiti – dėl geresnio gyvenimo, treti – dėl ambicijų ar kažkokių tikslų, o kiti galvoja mažiausiai apie save ir truputį daugiau apie kitus – tokie išeina tarnauti į kariuomenę. Ten nebėra „Mano“ arba „Aš“. Ten atsiranda „Mūsų“ ir „Mes“.
Mano tarnybos pradžia susijusi su noru nebūti nuošalyje, kai valstybėje vyko radikalūs istoriniai pokyčiai, kai Lietuva vadavosi iš Sovietinės okupacijos pančių ir reikėjo apsispręsti ar likti supančiotam, ar išdrįsti juos suplėšyti. Aš pasirinkau Laisvės gynėjo kelią ir niekada gyvenime to nesigailėjau.
Didžiausi asmeniniai iššūkiai, su kuriais susidūriau, tai – nugalėti savo asmenines baimes, vidines dvejones, suprasti bei perprasti kur aš, kas aš esu ir kodėl esu čia bei ar sugebėsiu nepalūžti. Kai sugebėjau atsakyti pats sau į šiuos klausimus, man akyse atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Niekada gyvenime nebūčiau sugebėjęs nieko pasiekti ar padaryti, jei manęs nebūtų supę patys nuostabiausi žmonės pasaulyje. Vadai, kurie įkvėpdavo motyvacijos savo asmenine drąsa bei pavyzdžiu, bendražygiai, kurių drąsa ir energija tiesiog persiduodavo kaip elektra, o draugystė užgimusi karo meto sąlygose yra toks pamatas, kuris lydėjo ir tebelydi mane per visą gyvenimą. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad vienu iš Parlamento gynybos periodu, mūsų parengtame gynybos plano dalyje, reikėjo paskirti mirtininkus atlikti tam tikras užduotis ir nepatikėsite, kad „burtų“ mesti nereikėjo, visada būdavo savanorių kas tai atliks.
Kai reikėjo pasiruošti ir Sovietų tankus užmėtyti „Molotovo kokteiliais“ mus iš karto įspėdavo, kad mes iš karto būsime sunaikinti, kadangi jie yra geriau ginkluoti ir tikrai stengsis apsisaugoti. Tai nei vieno iš mūsų nesustabdė – atvirkščiai sakėme, kad svarbiausia „neišeiti vienam, svarbu su savimi išsivesti nors vieną iš jų…“. Kai Parlamente per dieną prisiekdavome po keletą kartų ir prieš kiekvieną priesaiką mums primindavo, kad gyvi iš čia nebeišeisim, todėl geriau tegu pasilieka tik tie, kurie yra pasiryžę pasiaukoti – aš žiūrėjau į rikiuotėje esančių bendražygių akis ir suprasdavau, kad esu ten, kur Pilėnų ainiai galėtų didžiuotis šita karta savo vaikaičių, nes nei vienas iš mano bendražygių nepaliko posto ir neišėjo.
Patriotizmo negali būti nei per daug, nei per mažai. Anksčiau mūsų patriotizmas rėmėsi tuo, kad mes siekėme iškovoti laisvę savo valstybei, atstatyti ją, o tiksliau užtvirtinti paskelbtą Nepriklausomybę. Mes buvome spaudžiami super galingos jėgos, tai – Sovietinės kariuomenės, saugumiečių, kolaborantų, buvome žeminami, gąsdinami ir provokuojami Sovietinės propagandos, tačiau mes tiksliai žinojome, ko norime ir buvome susitaikę su pasekmėmis ir savo būsima auka. Anksčiau žmonės ėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto, kitų strateginių valstybinių objektų, kaip prie paskutinės laisvės bokšto, kadangi suprato, kad griuvus jiems naujus pastatyti bus be galo sunku. Mūsų patriotizmui, moralei ir net pasaulėžiūros supratimui labai padėjo Lietuvos žmonės grįžę iš Sibiro tremčių, Lietuvos partizanai – Laisvės gynėjai, kurie dalijosi tikrąja, neiškraipyta Lietuvos valstybės, o tiksliau Lietuvos žmonių, kovos už laisvę istorijomis. Tai mus įkvėpdavo, tai mus formavo kaip naujos kartos Lietuvos piliečius ir galiausiai mes privalėjome pratęsti Lietuvos miško brolių darbus ir įrodyti, kad jų aukos nebuvo veltui, o mes turėsime pratęsti jų darbus.
Kalbant apie dabartinį jaunimą, naująją kartą ir jos patriotizmą ir motyvacijas tai galiu drąsiai teigti, kad tiek, kiek į juos įdedame, tiek ir turime. Jie turi 100 kartų daugiau karinių priemonių, karinių žinių nei turėjome mes Parlamente: ginklai, šarvuočiai, karinis parengimas, mes esame didžiausiame pasaulyje kariniame NATO aljanse. Mes turime daugiau draugų ir esame stipresni nei kada nors esame buvę istorijoje. Jei nesugebėsime to paaiškinti ir parodyti savo jaunajai kartai (gali būti net kai kuriai vyresniajai), tai ir bus mūsų nesugebėjimas tinkamai motyvuoti savo karių.
Mes privalome atsiminti ir priminti bei dalintis savo didžia istorija, mūsų tarnybos ir gyvenimo pavyzdžiais – juk 1991 metai yra Lietuvos pergalės metai, kai stovėjome Laisvės sargyboje ir apgynėme laisvę. Mes turime ką perduoti jaunajai kartai, mes turime pavyzdžius, kuriais galime mokyti ir motyvuoti. O jei ji bus nemotyvuota, tai priežasčių turime ieškoti ne juose, o savyje, savo „vyriškame“ tylėjime, kuris dažnai nieko nepasako. Todėl atsakau, kad tiek tada, tiek ir dabar patriotizmo yra pakankamai, o to įrodymas yra atstatytas šaukimas į privalomą tarnybą. Juk kiek savanorių ateina tarnauti, kiek lieka profesinėje kario tarnyboje atlikę privalomą tarnybos laiką – ar tai nėra įrodymas kad turime motyvuotą ir patriotišką jaunąją kartą? Manau, kad einame teisingu jaunimo auklėjimo keliu.
Karinėse doktrinose minima, kad karys turi būti ne tik fiziškai pasirengęs, bet ir psichologiškai stiprus, atsparus. Jūsų nuomone, kaip įmanoma pasiekti šios simbiozės?
1991 metų pavasarį kartu su 14 Mokomojo junginio bendražygių buvau atrinktas į pirmąjį Lietuvos kariuomenės specialios paskirties oro desanto būrį. Tai buvo padalinys sukurtas kaip atsvara tuometiniam siautėjančiam Sovietų specialios paskirties padaliniams ir reagavimui į jų vykdomas teroristines operacijas Lietuvos teritorijoje. Ten išmokau, kad fiziškai galima sustiprėti per intensyvias treniruotes, kad kariui galima suformuoti pačius geriausius kovinius įgūdžius per daugybinius tų pačių pratimų pakartojimus. Taip po truputį ugdomos ir kario psichologinės savybės. Pirmoje eilėje – supratingumas ir sąmoningumas apie komandinį darbą. Šis aspektas yra pagrindas daugumoje karinio rengimo sferų. Vienas specialistas gali daug, tačiau net vieno snaiperio ar žvalgo operacijai atlikti reikalinga daugybės žmonių indėlis: logistinis operacijos/užduoties aprūpinimas, žvalgybinė informacija apie taikinį/operacijos rajoną, parama oru/artilerija, o kur dar atsarginiai planai ir t.t. Kai pas karį ateina supratimas, kad kiekvienas žmogus sistemoje turi savo atsakomybės nišą ir ne nuo vieno žmogaus, tačiau tik visų bendrų pastangų dėka priklauso visos operacijos sėkmė.
Kario fizinio parengimo išugdymas yra tik instruktoriui arba vadui skirto laiko bei kario vidinio nusiteikimo ir paties kario užsispyrimo klausimas. Psichologinės savybės ugdomos ilgiau ir specializuočiau, tačiau paraleliai fizinėms, jos viena kitą papildo ir užtvirtina. Tam, kad suprasti, ar jos yra pilnai įgytos, gali atskleisti tik realios krizinės situacijos. Kuo dažniau karys dalyvaus kariniuose mokymuose, pratybose, tarptautinėse operacijose, kuo dažniau su juo dirbs jo vadai, tuo daugiau pas jį susikaups tikėjimo bei pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Lietuvos kariuomenėje atkurtos treniruotės ir kovinės savigynos treniruotės bei varžybos kariams suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir individualiais koviniais įgūdžiais.
Labai svarbus aspektas, kad karys žinotų, kad jei jis bus sužeistas, jam bus suteikta maksimaliai greita ir profesionali medicininė parama, jei jis bus paimtas į nelaisvę, bus daroma viskas, kad jis būtų išlaisvintas ir net jei jis žūtų, jam ir jo šeimai bus parodyta pati didžiausia pagarba, jam brangūs žmonės niekada nebus palikti likimo valiai. Tai matydamas, suvokdamas ir stebėdamas tokius pavyzdžius aplink save, jame susiformuoja tikėjimas ir pasitikėjimas, kad valstybė, jo vadai, jo bendražygiai padarys dėl jo viską – reiškia ir jis dėl jų darys tą patį, net ir savo gyvybės sąskaita. Tam, kad pasiekti tokį kario supratingumo lygį neužtenka pažiūrėti motyvacinių filmų, jis tai privalo matyti pavyzdžius visos savo tarnybos metu, kaip elgiamasi su jo tarnyboje žuvusiais, mirusiais bendražygiais, sužeistaisiais. Karys, dalyvaudamas pratybose, turi pajusti, kad kariniai ginklai, technika, sąjungininkai, o ir jo bendražygiai šalia jo yra garantas, kad jis niekada nebus paliktas vienas, kad tik kartu jie yra tikras geležinis kumštis, tikra jėga kurios sėkmė didele dalimi priklauso nuo jo paties pasiryžimo kovoti.
Kario psichologinis parengimas turi būti orientuotas į pasitikėjimą savimi, savo vadais ir kovos draugais, kad jis suprastų, jog jo silpnumas ir baimė gali įtakoti viso padalinio nesėkmei. Tokiu būdu išugdoma labai svarbi kario savybė – atsakomybė už kitus. Kariui turi būti įdiegta supratimas, kad vidinės baimės ir abejonės yra tik laikinas efektas, kuris dažniausiai praeina tik prasidėjus mūšiui. Motyvavimas, vado vaidmuo kaip pavyzdžio visada karius nuteikia geriausiai ir padeda įveikti jo vidines baimes bei abejones. Kario karo meto psichologinis mąstymas, arba tiksliau nusiteikimas, yra formuojamas ne tik per pratybas ir karinius mokymus, bet tai yra nenutrūkstamas kario ugdymo procesas per motyvacinius pokalbius, per jo vertybes, per istoriją ir net per jo religiją. Jei karys turi ką ginti ir saugoti, jis turi dėl ko kariauti, jei ne, tai jis tiesiog samdinys, kuris kariaus ten, kur geriau sumokės. Jaunam žmogui visada reikia pradžioje padėti suvokti esmines vertybes ir kad tikroji Tėvynės sąvoka turi slėptis ne abstrakčiose sąvokose, tačiau jo artimiausioje ir jam suprantamiausioje aplinkoje – meilėje ir draugystėje savo artimiausių žmonių rate, kadangi gindamas Tėvynę jis turi suprasti, kad gina konkrečius jam svarbius asmenis: savo mamą, tėtį, sesę, brolius, žmoną, vaikus, bendražygius, visus kurie jam yra brangūs ir žinos, kad jie taip pat gins ir gerbs už tai ką jis dėl jų daro…
Kokiais Jūsų manymu svarbiausiais asmenybės bruožais (savybėmis) turėtų pasižymėti tikras lyderis? Kaip savo asmenybę ugdėte Jūs pats?
Manau, kad svarbiausia lyderio savybė – gebėjimas savo pavyzdžiu, charizma ar tiesiog vidiniu nusiteikimu įkvėpti savo karius padaryti tai, ko net jis pats nesugebėtų. Tikram lyderiui niekada nereikia būti ar apsimetinėti pačiu protingiausiu, drąsiausiu, teisiausiu. Lyderio geriausios savybės atsispindi jį supančiuose žmonėse. Kita svarbi savybė yra gebėti pripažinti savo klaidas. Baisiausia kai vadovas ieško kaltų ir net nesvarbu kieno tai kaltė. Už padalinio nesėkmę jis turi sugebėti prisiimti atsakomybę sau. Turi parodyti, kad nesėkmė ar klaida yra išmokta pamoka, būtina parodyti, kad klaidos yra žmogiškas reiškinys ir jas galima ištaisyti. Svarbi savybė – atvirumas su savo žmonėmis. Jei kariai žino, kad yra be galo sunkus uždavinys, o vadas bando pats jį išspręsti – jis bus paliktas vienas ją spręsti. Tačiau jei jis pasidalys juo su savo pavaldiniais visada atsiras gerų, originalių pasiūlymų kaip tai išspręsti. Tai formuoja komandinį darbą, pasitikėjimą ir atvirumą bei pasitikėjimą lyderiu. Pats baisiausias dalykas vadovui, kai jis nevaldo informacijos, kai ji yra užmaskuojama arba pataikaujant jam problema „nuspalvinama“ pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ilgainiui tai sukuria ilgalaikę problemą su garantuotai nesėkmingai liūdna pabaiga.
Turėjau gyvenime atvejį, kai įsikarščiavęs savo kabinete apšaukiau seržantą, apkaltinau jį neišmanymu, nekompetencija, tačiau po kurio laiko sužinojau, kad jis buvo teisus. Galvojau kaip savo klaidą ištaisyti. Penktadieniais vykdavo viso bataliono karių bendras rezultatų aptarimas. Liepiau seržantui atsistoti salėje, visiems papasakojau mano kabinete vykusią situaciją ir tai, kad ant jo šaukiau, bei prie visų pripažinau, kad aš buvau visiškai neteisus, o karys buvo teisus ir prie visų jo atsiprašiau. Karys susijaudino iki ašarų, o aš įsitikinau, kad nuo to mano autoritetas visiškai nenukentėjo.
Kitas atvejis kai reikia būti atviram ir parodyti žmonėms jų darbo rezultatus, kad jie daro vertingą ir visai sistemai naudingą darbą. Vyko bataliono transformacija iš pėstininkų bataliono į logistikos. Daugelis buvo nusivylę, kadangi būti „kietais pėstininkais“ visiems garbė, o logistu būti nelabai norisi. Liepiau logistikos ir operacijų karininkams kiekvieną penktadienį pateikti bataliono atliktus rezultatus. Juos palyginti su geografiniais atstumais ir panašiai (pvz. autotransporto kuopa per savaitę nuvažiavo virš N km, o tai yra N kartų aplink Lietuvą. Buvo pervežta N tonų krovinių, o tai yra tiek ir tiek šaudmenų normų brigadai kariauti visą mėnesį, buvo suremontuota tiek ir tiek karinės technikos, išvalyta tiek ir tiek vandens ir pan.). Kariams buvo įdiegta pasididžiavimas savo tarnyba, veiklos rezultatais, padalinyje pasikeitė nuotaikos. Visi suprato, kad be logistikos pėstininkai tik nuogi vaikštantys žmogeliai po pratybų lauką…
Aš savo savybių neugdžiau, vadovas yra bevertis be jį supančių žmonių – jas man ugdė žmonės. Tai mano kariai man įdiegė pasitikėjimą savimi, tai jie man sudarė galimybes tobulėti, nes tik per juos pamačiau savo klaidas, supratau, kaip man toli iki lyderio, kuris gebėtų nuspėti ateities veiksmus ir surasti pačius geriausius sprendimus. Po kiekvieno dalinio, kuriame tarnavau ar jam vadovavau, visada padarydavau savo asmenines išvadas. Metus vadovavus Artilerijos batalionui supratau, kad vienas niekada ir nieko nepadarysi. Po tarnybos Marijampolės Vytenio batalione atėjo supratimas, kad visa vertybė slypi tik jo žmonėse. Technika keičiasi kas metai, procedūros išmokstamos ir pamirštamos, tačiau pagarba kariui, pagalba net tada kai jis to nežino ir supratimas, kad visoje sistemoje svarbiausia yra žmogus – jau didžiulis žingsnis į tapimą lyderiu. Išmokau suprasti, kad kariui ateiti ir paprašyti vado paramos ir pagalbos dažnai reikia pereiti didžiules vidines abejones ir net kančias. Todėl stengiausi eiti pirmas iki jų, bandžiau kuo dažniau apsilankyti pratybose, pakalbinti juos ir nebūtinai „kalbėti miniai“, tačiau sugebėti praeinant nors ranką paspausti, per petį paplekšnoti, prisėsti šalia ir šiaip tiesiog pasikalbėti kaip jam sekasi.
Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos kariuomenė tapo gerokai modernesne, geriau ginkluota, tačiau vis vien už bet kokios įrangos ar ginklo stovi žmogus – karys. Jūsų manymu, kokie būtų svarbiausi LK ateities prioritetai?
Lietuvos kariuomenės prioritetus nustato Lietuvos kariuomenės vadas. Jie labai tiksliai ir aiškiai suformuluoti. Aš savo gyvenime visada vadovavausi principu, kad nereikia kvestionuoti vadovų sprendimų. Jei kiekvienas pradėsime dėliotis savo prioritetas, nesivadovaudami nustatytais, tai bus chaosas. Aš niekada nebijojau išsakyti savo nuomonės, tačiau stengiausi be reikalo ir akių nedraskyti. Galiu tik perteikti savo, 1992 metų birželio 6 dienos susidarytą vaizdą, stebint „Geležinio vilko“ vardo suteikimo šventę katedros aikštėje Vilniuje. Tuo metu galvojau, kad jei 1991 metais mes sugebėjome atstovėti parlamente be ginklų, o per metus laiko sugebėjome nuo visiško nulio parengti jau antrą šauktinių kartą, ne tik jau ginkluotą tikriausiais ginklais, tačiau motyvuotus karius, pasirengusius ginklu ginti tėvynę taip, kaip mes ją planavome be ginklų prieš metus laiko. Prioritetai buvo tada, tokie jie liks ir per amžius tai – Lietuvos kariuomenės karys – parengtas bei motyvuotas Lietuvos gynėjas, kuris visada buvo, yra ir bus pasirengęs kovoti už savo šalį, už savo Tėvynę. Jei priešas tai žinos, tai daug kartų pagalvos, prieš nuspręsdamas sukelti grėsmę mūsų valstybės Nepriklausomybei.
Jūsų patarimai iš savo patirties jaunesniesiems karių vadams? Kaip tampama tikru vadu?
Kas yra tikras vadas? Aš manau, kad tai žmogus kuris geba prisiimti viso padalinio nesėkmes asmeniškai, o visus gerus darbus padalinti tiems, kas daugiausia prisidėjo prie rezultato. Taip kaip ir šeimoje: tėvas prisiima namų problemas, o kai kas nors įvyksta gero tai sėdi ir mėgaujasi savo vaikų triumfu, nes tai yra tikras apdovanojimas. Kai matote vyresnį karininką, kuris turi daug apdovanojimų, tai žinokite, kad jie nerodo, koks jis didis, tai rodo kiek daug jo žmonės yra padarę, kad jis tokiu tapo, kiek daug jie yra įdėję į dalinio rezultatus, kad jie buvo taip apdovanoti.
Taisyklių nėra, tačiau yra paprastos gyvenimiškos tiesos: pirmiausia – niekada nekalbėk neišklausęs kito nuomonės, niekada nebausk žmogaus už pirmą nusižengimą, kadangi klysti žmogiška, antras nusižengimas reikalauja drausminės atsakomybės, o trečia jau rodo blogus įpročius, kuriuos privaloma naikinti. Neapsimesk tuo, kuo iš tikro nesi – žmonės labai greitai permato veidmainį ir po to bus labai sunku atstatyti autoritetą padalinyje. Niekada nepeik prieš tave buvusių vadų, jei jau atėjai į šį padalinį, tai faktas, kad kažkas prieš tave suformavo šią komandą, kažkas iki tavęs rūpinosi tuo padaliniu ir niekada nebūk tikras, kad būsi geresnis už jį, tačiau kopijuoti irgi nereikia. Žmonės sprendžia pagal tavo darbus, o ne pagal žodžius ar net nuomonę.
Aš gyvenime ir tarnyboje naudoju vadinamąjį baltos pirštinės dėsnį. Tai, kai pirštu rodai į ką nors ir jį kaltini kažkuo, tai visada privalai atminti, kad trys pirštai visada žiūri į tave ir jie tavęs klausia: o tu jam pasakei aiškiai bei tiksliai ko iš jo nori? Ar tu jam sudarei sąlygas bei skyrei reikalingą aprūpinimą tai užduočiai atlikti? Ar tu jį treniravai ir apmokei tai padaryti, kad dabar kaltini? Jei sugebi į šiuos klausimus atsakyti, tai gerai, o jei ne, tai prieš ką nors išsikviesdamas į kabinetą apkaltinimui ar bausmei, prieš tai atsistok prieš veidrodį ir užduok sau šiuos klausimus.
Ačiū už pokalbį.