Alternatyva Europai yra putinizmas

 

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas,
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas,
LKKSS VAS garbės narys
prof. Vytautas Landsbergis

 

Kalba 2025-01-12 Laisvės gynėjų susitikime Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 

Sveiki, brangieji, Pirmininke, mano generolai, visi laisvės gynėjai ir pulko damos,

Galima būtų daug tradicinių dalykų prisiminti, kurie visi savaip gražūs, svarbūs yra. Ir aš noriu keletą dalykų pasakyti, pasidalinti mintimis po Seimo Pirmininko taip pat. Esu kai ką pasižymėjęs ir dabar dar čia ateidamas dar prisiminiau, kad gal reikia priminti kai kurių žmonių paskutinius žodžius. „Saugokit sienas“. Kas pasakė mirdamas? Stasys Lozoraitis. O kas pasakė paskutinius žodžius numirdama tą naktį: „Daktare, ar aš dar galėsiu turėti vaikutį?“ Ir Loreta mirė. Tie žodžiai šventi, ir vieno, ir kito lūpose pasakyti prieš mirtį.

Na, aš čia galbūt ne paskutinį kartą kalbu, bet ką gali žinoti. Tai noriu irgi pasakyti kai ką specialiai būtent laisvės gynėjams, kurie čia esame susirinkę. Kas yra ta laisvė ir kas buvo ginama.

Dažnai kalbama apie visokias laisves pasivažinėt po pasaulį, pasirinkti darbą, pasirinkti pelningesnę tarnybą ar dar ką nors.

Bet pirmiausia, tai laisvė būti žmogum, šiurkščiai kalbant, ne kiaule, kuri ėda savo vaikus, ir ne mankurtu, kuris tarnauja svetimam pavergėjui, padėdamas jam engti užkariautos šalies žmones, versdamas juos vergais.

Laisvė pasirinkti. Ir, būtent, pasirinkti svarbiausius dalykus. Pasirinkti žmoniškumą ir brolystę, nes tu gali pasirinkti ir kitaip. Laisvė telktis tai brolystei. Žiūrėkite, kaip Europos tautos panoro telktis, kad apgintų savo laisvę ir savo svajonę apie laisvų tautų brolystę Europoje, su kokia neapykanta susidūrė ir kaip baisiai yra keršijama Ukrainai už tai, kad ji irgi panoro telktis brolystei į Europos Sąjungą. Imperatorius pasakė: „Negalima, aš neleidau“. O kas tu toks? Iš kur tu atsiradai? Iš kokio pamazgyno išlindęs?

Laisvė džiaugtis gyvenimu. O kažkas labai pyksta dėl to: „Jūs džiaugiatės gyvenimu? Nedrįskit. Mums tai nepatinka, kad jūs gyvenat tvarkingiau, gražiau, geriau, o mes, kažkodėl, bjaurastyje. Tai mes ir jus suvarysim į savo bjaurastį. Neleisim jums gyventi žmoniškai.“

Štai apie kokias laisves verta kalbėti. Ir jeigu yra laisvė, už kurią mes stovime, laisvė telktis brolystei, tai ir tos brolystės gynybai, t. y. laisvė telktis, stoti petys į petį ir kartu ginti teisę žmoniško gyvenimo.

Žinoma, tada ir laisvė vertinti garbę – beveik užmirštas dalykas. Bet, kadangi šiandien tokia diena, kaip ir buvo prisimintas Algirdas Patackas. Taip, buvo mūsų tarpe toks žmogus, kuriam nekildavo abejonių garbės klausimu. Gal kai kurie dar prisimena? Kai jis išgirdo bjaurastį savo ir Lietuvos adresu, jisai nesiginčijo, jisai tą bjaurotoją patiesė ant grindų, ir visas ginčas pasibaigė.

Aš nesiūlau taip elgtis, bet turėti tokį nusistatymą širdyje kiekvienam pravartu. Tai tiesiog nepataikauti melagiams. O mes klausomės tų melagių. Kartojame melus. Dažnai tartum diskutuojame. „Oi, ką pasakė!” Ko tu klausai? Tu gi žinai, kad ten yra kiauras supuvęs melagis, kuris niekad gyvenime teisybės nepasakė. Kodėl tu klausai, kodėl tu eini su juo ginčytis? Lygtai verta ginčytis su tuo melagiu.

Žinoma, tai ir laisvė atsiriboti nuo tų, kurie pasirenka alternatyvą žmoniškumui. Neblogas dalykas, ar ne, alternatyvą turėti? Ot, kai kurie dar tiki žmoniškumu. O kiti pasirenka alternatyvą, ir žino, kad „sila jiest, uma nie nado“. Ir tai yra pagrindinis, jų supratimu, dėsnis, laukinės darvinistinės gamtos dėsnis, perkeltas į žmonių gyvenimą. Gali trenkti per galvą, tai ir trenk. Štai, kas yra alternatyva žmoniškumui.

Tai ir laisvė gintis. Gintis tautomis, gintis tautų šeimomis. Taip, kaip mes to siekiame būti tose šeimose, kurios yra susikūrusios tam, kad galėtų kartu kolektyviai gintis nuo niekšybės, nuo griovimo ir nuo tų, kurie tiesiog nenori. Jiems nepatinka būti artojais, nepatinka būti statytojais. Jiems patinka būti griovėjais ir žmogėdromis. O, ten jie gerai jaučiasi. Arba vieškelio plėšikai. Buvo toks žodis, aš atsimenu iš vaikystės, iš pasakų, liaudies pasakų – patiltininkai. Aš įsidėmėjau tą žodį „patiltininkas“ ir paskui jau savo politinėje karjeroje, kai girdėdavau siūlymus: „Nu kam jums ten į tą Europą, kam jums? Būkite tiltas tarp Sovietų arba tarp Rusijos ir Europos. Gerai uždirbsite. Pabūsite tiltu“. Aš nedrąsiai kukliai paklausdavau: „O kas bus sargybinis ant to tilto? O ar kas nors nesėdės po tiltu? Patiltininkas, laukiantis naivaus vaizbūno, kurį galima nudėti ir apiplėšti?“

Tai čia yra realybė. Ir, deja, turime gyventi realiai ir būti ne patiltininkais, bet ir pasirengusiais gintis. Ką tu gali padėti tiems, kurie, kaip vienas didelis prezidentas, dabar nori derybų su Hitleriu. Gal jo patarėjai sako: „žiūrėk, čia gerai nuskambės, jeigu tu paprašysi derybų su Hitleriu, su tuo, kurio ieško pasaulio kriminalinės struktūros“. O tam paieškomajam tai tiktai džiaugsmas, kad jis reabilituojamas, ir normalūs prezidentai trokšta paspausti jam ranką, paskambina telefonais ir džiaugiasi: „aš paskambinau, jis atsiliepė, mes pasikalbėjom“. Pagalvoji, žmonės, kur jūs esat, į ką jūs tempiat tą mūsų vargšę Europą?

Broliautis reikia, bet broliautis su niekšu yra kažkaip visai kas kita. Tai mes turime jausti, turėti kaip barometrą tas aiškias skirtis – žmoniškumas ir žvėriškumas. Tas antrasis žodis yra truputį užgaulus žvėrelių atžvilgiu, nes žvėreliai nebūna tokie baisūs, kaip žmonės. Sakykim bestijajiškumas, kai dvikojis padaras, kuris galėjo būti panašus į žmogų, o išvirsta bestija.

Na, ir žinoma, visada žmonija puoselėja kokią nors viltį. Buvo tikrai didžioji, didžioji krikščionybės viltis, apie kurią taip gražiai pasakė popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas milijonams musulmonų. Jis jiems sakę: „žiūrėkite, juk mes turime vieną Tėvą, tai reiškia, kad mes esam broliai“. Kodėl mes turim kariauti tarpusavyje, jeigu turim vieną Tėvą? Bet paprasti dalykai yra be galo sunkiai suprantami. Na, ir štai vis tiek yra tai, ką gali laikyti naiviuoju ar kokiu nors tikėjimu arba viltimi. O tų vilčių žmonija, ir ypač ta Europinė žmonijos dalis, kuri šimtus metų puoselėjo savas ideologijas, susijusias su krikščionybe ir su humanizmu. Viltys.

Viena iš tokių vilčių, su kuria mes labai susiję, mūsų išsivadavimas labai susijęs, tai Europos idėja. Po baisaus XX amžiaus, baisiausių, iki tol neregėtų karų ir žmoniškumo praradimų vis dėl to atėjo viltis, kad gal jau užteks, gal kuriam pasaulį be karų, be vergijų, be užkariavimų, bendradarbiavimo pasaulį. Taip gimė vieningos, taikingos, protingos ir dar nepamiršusios apie savo širdį Europos idėja. Mes esam dar tos idėjos vaikai. Mes norėjom būti tokioj Europoj ir prisidėti prie jos statybos. Kaip ir pavėlavę, iš kalėjimo ištrūkę, bet ištrūkę iš kalėjimo ateinam irgi statyti. Mes norim statyti tokią būsimą Europą. O jinai jau suka nežinia kur. Skaldoma, ardoma ir panašiai.

Taip ir tas tautų sambūvis be karų. Ar visiška utopija? Na, kai kas tikėdavo, kad ne visai utopija. Ypač tie XIX amžiaus idealistai. Mano kolega Liudvigas van Bethovenas parašė tokią odę „Į džiaugsmą“, kur taip tiesiai pamokoma ir sako… Simfonijos pabaiga, IV dalis, kai pirmosios dalys tai tartum apžvalga to, kaip žmonija gali gyventi, kaip ji bandė gyventi. Ir IV dalyje kartojami tie motyvai, o vienas solistas visą laiką komentuoja: „O Brüder nicht diese Töne!”– Ne šitie tonai! Ir tada pradeda atsirasti [nauja melodija]. O, o, o, jau į tą pusę. Ir prasideda garsusis choras apie džiaugsmą, apie džiaugsmą gyventi broliškai. Ir, aišku, galima pasakyti, utopija. Bet kaip ilgai Europa dainavo kaip savo himną, kol atėjo protingųjų laikai ir nutarė, kad, na, ne visiems patinka brolystės idėja. Tai gal palikim tiems, kurie nori, tai gali sau pagiedoti kartais. Oficialiai tai nereikia kiekviename Europos renginyje giedoti apie brolystę.

Štai su kuo ta pati vargšė Europa murkdosi ir kapstosi. Tai tam Europos idealui kasdien vis daugiau ir daugiau yra siūlomos alternatyvos. „Alternatyva Europai“ („Alternatyva Vokietijai“, AfD) dabar tikisi laimėti rinkimus Vokietijoje. Aš jų klausiau, kas tai yra, ar tai yra alternatyva Europai? Na, žinoma, yra, tai putinija. Tai jūs esat putinijos partija „Alternatyva Europai“, taip? Jums nepatinka Europa, naujieji vokiečiai, tai gal jūs visai ne naujieji vokiečiai, gal jūs senieji fašistai, tiktai truputį pasispalvinat kitaip?

Na, pirmiausia, tai britai nutarė, kad jiems važiuoti tokioj dvikinkėj, kur visą paradą tvarko prancūzai su vokiečiais, na ne visai patinka. Susitart kaip neišeina, tai jie nutarė gyventi atskirai. Ir su demokratija, ir su žmogaus teisėm, ir taip toliau. Tai atsirado tas Brexit. O dabar turim „Alternatyvą Vokietijai“. Nereikia tos Vokietijos, tegyvuoja putinija.

Štai ir gyvenam, ir einam į tą pusę. Ir tokia perspektyva, žinoma, kai kur labai skatinama yra.

Kadaise ir Lietuvai buvo siūloma. O, atsimenat, koks buvo sėkmingas pasirinkimas su Suomija, kai ten buvo finliandizacija, jie atsižadėjo Vakarų, jie atsižadėjo kokių nors sąjungų. Jie niekur nestojo, o tiktai susijungė ekonomiškai su Rusija ir klauso, kaip gyventi. Galų gale Lietuva nuėjo išsivadavimo keliu ir padrąsino Suomiją. Suomija atsikabino nuo tų įsipareigojimų. Šiandien Suomija tiesiog pirmauja ir NATO, ir Europos Sąjungoje savo drąsa, savo ryžtu. Žinoma, jie patyrė didžiulį kraujo krikštą, bet jie padarė išvadas.

O ar mes padarėm, aš nežinau. Pas mus putinoidų veisiasi kiek tik nori. Su alternatyvom.

Tai štai. Ar mes turim ką veikti? Mes labai turim ką veikti – toliau ginti Europos idealą.

Ar jis dar egzistuoja? Žinote, aš kartais prisimenu mūsų senuosius. „Kol dar idealais, o broli, gėriesi“. Tai Vincas Kudirka kreipiasi į jaunus žmones, kol jie prisimena idealą kokį nors ir juo gėrisi.

Na, prisiminkim, kad buvo toks Europos idealas. Tautų brolijos, kurios nebekariauja. Prisižadėjusios ir niekad nekariaus tarpusavyje.

Na, yra alternatyva tokiai Europai. Tai palaidoti tą Europą jos pačios griuvėsiuose ir užrašyti „putinija“. Vienas imperatorius sakytų: „Taip ir turėjo būti. Aš visą laiką sakiau, kad jiems nieko neišeis, kad jie ateis keliais prašyt malonės“.

Ne, mes esam dalelė šitos sistemos. Ir esam arba prie tų, kurie dar gina Europos idealą laisvės žmonių orumo, ar jau susitaikom, einam pas tą stipresnį, gal išduos gardesnį gabaliuką, o gal bent nežudys. „Žiūrėkit, kaip blogai tiems, kurie neklauso“.  Ir dabar eina per kitas šalis, netolimas nuo mūsų šalis, eina propaganda tokia, kad reikia paklusti putinui, nes kitaip blogai. „Žiūrėkit, kaip Ukraina kenčia. Pati kalta! Nepakluso! Tai kodėl mes turim būti kvailiai ir gauti tokį niokojimą, jeigu turime aiškius elgsenos pavyzdžius?“

Štai kur stovi Europa ir mes joje. Čia yra pagrindinė šios dienos kryžkelė.

Kadangi čia yra gynėjų susirinkimas, tai norėjau priminti, kad mes nesame atsitiktiniai. Mes esame dalis labai didelio ir lemtingo vyksmo, nes ta civilizacija, kuriai norime priklausyti, gali būti sunaikinta, gali ateiti barbarai. Gynėjai yra pasiruošę ginti tėvą ir močiutę ir mažą sesutę. Mes turbūt suprantam, kas ištiktų mažą sesutę, jeigu mūsų šalį užimtų barbarai. Tų pavyzdžių buvo čia pat, visai netoli.

Todėl reikia platinti mintį, žinojimą ir viltį, kad galime išlikti, jeigu suprantame, kad tai yra verta. Mūsų pirmtakai – Lietuvos partizanai dažnai neturėdavo pasirinkimo. Jie pasirinkdavo mirtį, net savižudybę, kad nepatektų žmogėdroms į nagus ir nebūtų kankinami, nebūtų verčiami išdavikais. Tokios yra ir mūsų pamokos. Išėjom iš to laikotarpio, bet tas laikotarpis iš mūsų neišeina ir aplink mus jis tęsiasi.

Ir Lietuvoje stiprėja balsų: „ O kam mums padėt tai Ukrainai? Tai jos problema“. Ir mes priimame melą. Priimam putinistų melą. Neva karas vyksta kažkur Ukrainoje. „Jis mūsų neliečia. Be reikalo kišam pinigus. Ukrainiečiai prisidarė bėdos. Patys susipyko su Rusija. Neklausė. Jiems buvo sakoma: ot Janukovičius tegu lieka jūsų prezidentas, ir bus viskas gerai. O jūs norėjot europietiškai gyvent! Ot, dabar turit.  Džiaukitės savo europietišku gyvenimu“. Tai jie kovoja už teisę gyventi kaip žmonės, o mūsų tarpe skleidžiamos abejonės, ar verta norėti gyventi kaip žmonėms.

Aš dabar peržiūrinėjau savo tekstus iš kelionės į Ameriką 1989 metais. Aš amerikiečiams tą aiškinau lygiai tais pačiais žodžiais: „Mes pasirenkam, mes norim gyvent kaip žmonės, kaip laisvi žmonės. Kodėl jūs mums čia aiškinat, kad Rusija čia kažkokių teisių turi, kad ji turi teisę bijoti, kad mes su kuo nors draugausim? Mums gali uždrausti“. Kaip dabar Ukrainai draudžiama su kažkuo draugauti. Turi teisę? Jokių teisių jie neturi. Jie turi kumštį. Bet ar mes tai pripažįstam? Jeigu pripažįstam, tada viso gero, tada einam į mankurtų statusą.

Štai, mieli gynėjai, nežinau, kiek aš turėsiu kada progų jums kalbėti, bet pasinaudojau šita proga ir sunaikinau visą jūsų susitikimo laiką.

Ačiū jums už kantrybę.