15MIN: 2017 kovo 12d. 12:10

Lietuvos laisvę gynęs Rolandas Tučas: „Buvau kariuomenėje, kai manęs reikėjo“

Rūta Matimaitytė, Lina Hall

Būdamas studentas Rolandas Tučas aktyviai prisidėjo prie Sąjūdžio renginių saugojimo, vadovavo „Žaliaraiščių“ būriui. Tačiau kariuomenę jis metė, vos pajuto, kad pagrindinis darbas – apginti Lietuvos nepriklausomybę – jau atliktas, o ir prisiminimai apie patirtis iš sovietinės armijos dar nebuvo išblėsę. Dabar R.Tučas dėsto Vilniaus universitete Gamtos mokslų ir Istorijos fakultetuose, tačiau neslepia kartais vis dar pagalvojantis, kad šiuolaikinėje kariuomenėje turbūt būtų radęs sau vietą.

Rolandas Tučas. Žygimanto Gedvilos nuotr. (15min)

Nepriklausomybės  priešaušryje R.Tučas buvo studentas. Vos grįžęs iš prievartinės tarnybos sovietinėje armijoje istorija, o ypač archeologija, besidomintis vaikinas netruko prisijungti prie besiformuojančių disidentų grupelių. Vienas tokių buvo „Talkos“ klubas, kuriam priklausė nemažai inteligentų, pavyzdžiui, būsimasis pirmas atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, filosofas Romualdas Ozolas.
R.Tučas atsimena, kad klubas užsiiminėjo ne tik archeologija Žemutinės pilies teritorijoje, bet ir daug diskutuodavo.
„Kalbėdavomės apie paveldosaugą, apie platesnių pokyčių pradžią. Diskusijų metu „Talkos“ klube ir kitose to meto visuomeninėse organizacijose nuolatos buvo akcentuojami platesnių pilietinių teisių, laisvių siekiai, tačiau pradžioje apie nepriklausomybę nedaug kas kalbėjo“, – pasakojo jis.
Kalbas apie nepriklausomybę R.Tučas dažniau išgirsdavo nuėjęs į Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) ar Jaunosios Lietuvos (JL) susibūrimus.
„Daugiausia jose dalyvavo jauni žmonės, su kuriais bandėme griauti sovietinius paminklus, nors ne visada tie paminklai griūdavo. Kai esi studentas, esi drąsesnis, ambicingesnis, siekiantis greitesnių pokyčių negu vyresni žmonės“, – su šypsena prisimena pašnekovas.

Žaliaraiščiu tapo dėl geografijos

Lūžis R.Tučo gyvenime įvyko 1988 m. vasarą. Tuomet jis kartu su kitais studentais ir dėstytojais iš Gamtos mokslų fakulteto įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. „Tie, kurie buvo komjaunuoliai, atsisakė narystės komjaunime. Aš buvau vienas pirmųjų, atidavusių savo komjaunuolio bilietą. Atsisakiau ir Sovietų Sąjungos pilietybės – parašiau pareiškimą, kad nelaikau savęs SSRS piliečiu ir atidaviau sovietinį pasą, tačiau mano paso istorija tuo nesibaigė – po poros mėnesių teko išskristi į kelionę, tad teko vėl rašyti prašymą pasų poskyriui ir trumpam „pasiskolinti“ sovietinį pasą. Ši komiška istorija pateko ir į to meto žiniasklaidą“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak jo, gyvenimas netoli Vingio parko, kuriame vyko pagrindiniai Sąjūdžio renginiai, savaime lėmė, kad Gamtos mokslų fakulteto studentai ir dėstytojai tapo aktyviais Sąjūdžio žaliaraiščiais, prižiūrėjusiais tvarką visuose renginiuose.
Žaliaraiščiai buvo skirstomi į dešimties narių grupes, o aš buvau paskirtas vienos iš jų „dešimtininku“. Nors tuo metu karinių struktūrų nebuvo, tačiau jau buvo registruojami pirmieji savanoriai, ir aš taip pat buvau ten užsiregistravęs“, – sako R.Tučas.

Žaliaraiščių skiriamasis ženklas

Patyrė omonininkų buožių kirčius

Asmeninio archyvo nuotr./Rolandas Tučas 1991 m. rugpjūčio pučo metu

Dar iki 1991 m. sausio įvykių Gamtos mokslų fakulteto žaliaraiščiams teko saugoti Spaudos rūmus, budėti prie kitų strateginių objektų.
„Sausio 13-osios nakties įvykiai daugumą mūsų užklupo prie S. Konarskio gatvėje esančio Televizijos ir radijo komiteto rūmų. Po kruvinų Sausio 13-osios įvykių susirinkome ir sprendėme, kokių veiksmų imsimės toliau. Sužinojome, jog buriamos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) pajėgos. Aš turėjau karinės patirties ir susisiekiau su Vilniaus rinktinės vadu Romualdu Katinu. Mes nusprendėme, kad organizuosime kuopą studentų savanorių pagrindu“, – pirmus savo žingsnius karinėje tarnyboje mena R.Tučas.
Tuomet vos 23 metų vaikinas iškart tapo būrio, kuriam priklausė apie 20 žmonių, vadu. „Minint pirmąsias nepriklausomybės atkūrimo metines, davėme priesaiką, tačiau taip pasisekė tik man ir dar vienam mano kolegai, nes būrys gavo tik dvi uniformas“, – apie prastą laisvės gynėjų aprūpinimą daug pasakančią detalę prisimena pašnekovas.
Netrukus po priesaikos R.Tučui nutiko tai, ką ir po daugelio metų prisiminus nukrečia šiurpas. Jam teko savo kailiu pajusti omonininkų buožių kietumą.
Tai nutiko 1991 m. kovo 17 dieną, per neteisėtą referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo. Tuomet SKAT savanorių tikslas buvo stebėti apylinkes, fiksuoti provokacijas ir preliminariai suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų žmonių dalyvavo referendume. VU studentų SKAT savanorių būriui buvo priskirti du pastatai: Z. Sierakausko gatvėje (red. past.: dabartinė Vokietijos ambasada) ir pastatas priešais Čiurlionio troleibusų stotelę (red. past.: Švitrigailos g. 4).
„Žinojome, kad organizatoriai gali padidinti skaičius. Dienomis objektą Z. Sierakausko gatvėje stebėjome pro greta stovinčio „Minties“ leidyklos pastato langus. Tačiau vakarop pajutome, kad žmonės, dirbę tame pastate, nenorėjo eiti namo ir palikti mūsų vienų, tad nusprendėme nueiti prie Profsąjungų rūmų ir situaciją stebėti iš tolo. Kaip tik tada keitėsi stebėtojų pamaina ir paskui su mumis bendradarbiavusius „Gediminaičių“ organizacijos narius atsekė trys omonininkai. Pajutę pavojų, bandėme sprukti. Vienam vaikinui pavyko, o mane ir dar vieną kolegą sučiupo. Bandėme priešintis, siekdami atkreipti praeivių dėmesį garsiai šaukėme. Tačiau automato buožės smūgis į nugarą mane nutildė“, – pasakojo jis.
„Omoninkai nesėkmingai bandė mus kvosti ir aiškiai nepatikėjo mūsų prieš tai sukurtu alibi, kad ketinome eiti tvarkyti Kalnų parko. Iškraustė mūsų kišenes, rado fotoaparatą, išmetė juostą ir prigrasino, kad nesikištume į politiką ir paleido. Aš kreipiausi į SKAT vadovybę, pranešiau apie įvykį. Nuvykau į Raudonojo kryžiaus ligonę, vėliau kreipiausi į teismą, bet į bylą niekas nereagavo“, – tų dienų įvykius lyg vakar buvusius prisimena R.Tučas.
1991 m. pavasarį būrys sparčiai plėtėsi, netrukus R.Tučas vadovavo jau trisdešimčiai savanorių. Kovą jam kartu su kitais savanoriais teko saugoti Aukščiausios Tarybos rūmus. Atėjus vasarai, vieni studentai išvyko atlikti praktikos, kiti pas tėvus.
„Prieš prasidedant Maskvos pučui, buvau išvykęs į Jurbarko rajoną pas draugus. Kai sužinojau, kas vyksta, sėdau į autobusą ir iškart grįžau į Vilnių. Bendrabutyje apsivilkau uniformą ir nuėjau prie Seimo rūmų. Per pučą budėjau Aukščiausiosios Tarybos pastate“, – pasakoja pašnekovas.
Tačiau žlugus pučui, masinis entuziazmas atslūgo, niekas iš studentų nesiejo tolimesnės savo ateities su kariuomene. Kurį laiką jauni vyrai dar išliko organizacinėse struktūrose, saugojo naftos bazę Gerosios Vilties gatvėje, nes studentams tai buvo nebloga galimybė užsidirbti. Vis dėlto būrys nyko, kol 1993 m. visai nustojo egzistuoti.
„Aš pats jam priklausiau bei vadovavau nuo 1991 m. vasario pabaigos iki 1992 m. gegužės“, – skaičiuoja R.Tučas.

Dabartinėje kariuomenėje pritaptų

Pasak jo, iki šiol kartais aplanko mintys, kad likti kariuomenėje būtų buvę įdomu ir verta, nors iš pradžių pripažįsta kategoriškai laikęsis pozicijos, kad ilgai kariu neišbus.
„Buvau kariuomenėje tada, kai manęs reikėjo, tačiau tai – ne mano profesija“, – sako jis.
R.Tučas džiaugiasi, kad dabar jaunimas vėl noriai eina tarnauti tėvynei. Pasak jo, tai lemia geopolitinis kontekstas: Rusijos elgsena,Ukrainos situacija. „Dar galbūt jauniems žmonėms norisi naujos patirties“, – mano jis.
Tačiau 1990-1991-aisiais daugumai jaunuolių, kaip ir pačiam R.Tučui tarnyba dar kėlė liūdnus atsiminimus iš sovietinės armijos.
„Sovietų kariuomenės patirtis paliko labai gilų pėdsaką. Gal jis ir padarė lemiamą įtaką tam, kad nepasirinkau karininko profesijos. Tuo metu tarnyba Lietuvos kariuomenėje dažnam taip pat nebuvo itin patraukli. Ką tik susikūrusioje Lietuvos kariuomenėje buvo nemažai chaoso, neprofesionalumo, iš įvairių sričių pritraukti žmonės dar neturėjo vadovavimo karinėms pajėgoms įgūdžių“, – pripažįsta savanoris.
Pasak jo, net visuomenė tada kariuomene pasitikėjo mažiau nei dabar. Iškart po nepriklausomybės atkūrimo visuomenė dar palaikė kariuomenę, bet praėjus keliems metams žmonės pavargo, pradėjo pykti ant valdžios, kai kas prisiminė sovietinę praeitį ir pradėjo mąstyti, kad galbūt tada buvo geriau, žvelgė į kariuomenę kritiškai.
„Į savanorius ėjau, nes reikėjo, nes Tėvynė šaukė. Spaudė idealizmas: atrodė, kad jei neprisidėsi – po to savęs nekęsi. Kai jau paskui pamačiau, kad Lietuvos kariuomenė yra visai kitokia nei sovietinė, kad ji panaši į vakarietiškąsias, supratau, kad galbūt ir klydau. Jei dar kartą tektų tai svarstyti, taip kategoriškai profesionalios tarnybos kariuomenėje nebeatsisakyčiau“, – pripažįsta dėstytojo kelią pasirinkęs vyras.

Pasiekimai džiugina

Dabar R.Tučas su kariuomene saitų turi nedaug. Priklauso tik Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, kurioje buriasi žmonės, davę priesaiką dar iki 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje ir dalyvavę saugant valstybinės reikšmės objektus, kai dar Lietuva nebuvo pripažinta.
Tačiau jis su džiugesiu stebi Lietuvos kariuomenės vystymąsi.
„Džiugu, kad esame NATO nariai, kas puiku ir dėl saugumo, ir dėl kariuomenės kokybės. Galbūt negalime teigti, kad Lietuvos kariuomenė jau visiškai kitų NATO valstybių kariuomenėms pagal kokybę, bet esame gerokai priartėję prie NATO standartų. Didelis pokytis yra tai, jog kariuomenėje susiformavo pagarba kareiviui, jis iš sovietiniam mentalitetui būdingo „statistinio vieneto“ virto žmogumi“, – sako R.Tučas.
Pasak jo, sparčiai keičiasi ir ginkluotė. Pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje dažnai būdavo naudojami rusiški ginklai, o dabar jau įsigyjama vakarietiška technika.
„Sovietinė ginkluotė, kaip ir pati kariuomenė, kokybiniu aspektu nebuvo išbaigta. Kartais liaupsinami atskiri sovietinės karinės technikos parametrai, tačiau kaip visuma jie dažnai veikdavo prastai. Pavyzdžiui, tankas gal ir gerai šaudo, tačiau jo važiuoklė prasta, o ir tankistas nemokša ir t.t. Vakarų karinė technika visumoje yra pranašesnė“, – mano pašnekovas.
Pasak R.Tučo, kinta ne tik kariuomenė, ne tik požiūris į ją, bet ir visa visuomenė.
„Esu optimistas, tačiau mano optimizme yra deguto šaukštas – demografinės tendencijos, nes Lietuva akivaizdžiai labai sparčiai nyksta kiekybiškai. Visgi kokybine prasme mūsų visuomenė tampa vis labiau politiškai brandesnė. Aišku, rinkimų rezultatuose tai atsispindi ne visada, ko priežastys yra nusivylimas ir pan., bet žvelgiant į visumą ir stebint jaunimą yra kuo džiaugtis. Jaunimas tampa vis demokratiškesnis, tolerantiškesnis, vakarietiškesnis. Mažėja ksenofobiškų nuotaikų, neigiamo nacionalizmo. Mes kuo toliau, tuo labiau skiriamės nuo mūsų agresyviosios kaimynės, kur visi procesai – atvirkštiniai. Dar vadovaujant Borisui Jelcinui Rusijoje buvo daugiau demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms, nei dabar. Džiugu, kad mes atitolome nuo to ir esame arčiau Vakarų“, – sako jis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *