„Savanoris“ 2011-09-29 Nr. 9 (429)

Su vėliava prieš tankus

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius

Čia spausdinama nuotrauka – žmogus su vėliava prieš rusų tanką 1991 metų sausio tryliktąją prie televizijos bokšto – seniai tapo dokumentu, patekusiu net į mokyklinį istorijos vadovėlį. Nuotrauka iliustruoja lietuvių drąsą, valią ir nepalaužiamą ryžtą apginti savo Tėvynės laisvę. Neįmanoma nugalėti žmonių, kurie į kovą eina dainuodami ir su vėliavomis rankose. Bet ką galvojo komunistai, matydami tokius vaizdus? Turbūt taip: štai „legendinės ir nenugalimosios“ armijos kariai, štai jų tankai, o Sąjūdis jokių tankų neturi, vadinasi pergalė garantuota, ir mes vėl būsime valdžioje. Burokevičius su Jermalavičiumi elgėsi kaip Justas Paleckis ir Aleksandras Guzevičius 1940-aisiais – nesvarbu tauta, svarbu, kad valdžia butų mūsų rankose. Nejaugi nesudvejojo – gal vis dėlto tauta, siekianti laisvės ir nepriklausomybės, yra teisi, o ne jie, tik valdžios trokštantys? Bet komunistų, kaip ir kitų partijų, ideologija yra grįsta rato klaida, kai tezė įrodinėjama argumentu, o argumento teisingumas įrodinėjamas ta pačia teze. Mes komunistai esame geriausi, o geriausi todėl, kad mes komunistai. Petitio principis, tą žinojo dar romėnai. Po šia, jau istorine tapusia nuotrauka nei vadovėlyje, nei kituose leidiniuose nerašoma žmogaus su vėliava pavardė ir tai visiškai suprantama: tada ėjo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių lietuvių ir plaikstėsi daugybė trispalvių, tačiau Vilniaus savanoriai kūrėjai pavardę žino. Tai Algimantas Remeika.

Algimantas Remeika 1991-ųjų Sausio 13-ą prie Televizijos bokšto Nuotrauka iš A. Remeikos asmeninio archyvo

Algimantas Remeika 1991-ųjų Sausio 13-ą prie Televizijos bokšto
Nuotrauka iš A. Remeikos asmeninio archyvo

Gimė Algimantas prie Maironio apdainuoto Nevėžio, Kauno apskrities Raudondvario valsčiaus Užliedžių kaime. Tėvai turėjo 9 hektarus žemės ir 9 vaikus.
– Gyvenome 35 kvadratinių metrų svirne, – pasakoja Algimantas, – vienas langas, krosnis, stalas, suolai ir mediniai gultai – lovoms vietos nebuvo. Turėjome tvartą, malkinę, naują klojimą, jau buvo statomas ir naujas didelis gyvenamasis namas, pasodintas sodas, daugiau kaip 100 medelių. Gražesnio gyvenimo viltis sužlugdė karas ir okupacijos. Tėvą, priklausiusį Šaulių sąjungai, besikuriančių partizanų būrių ryšininką, 1945-ųjų rudenį sušaudė rusai, o mus, beteisius savojoje žemėje, įtraukė į tremtinių sąrašus.
Dar prieš karą, netoli tėviškės, Muniškių miške rusai įsirengė savo bazę, ten laikė bombas, sprogmenis, degalus, šaudmenis. Karo pradžioje vokiečiai tą bazę subombardavo. Degalų cisternos sudegė, o kas liko, buvo ištaškyta po visą mišką. Žmonės šaudmenis susirinko, mano tėvas, su vyresniuoju sūnumi taip pat parsivežė, paslėpė artimiausiame miške, užkasė ir ūkio žemėje. Dėl šitų šovinių mus ir lankydavo partizanai.
Po partizanų apsilankymų mama kažkur ilgam išeidavo. Tik po daugelio metų prasitarė, kad partizanai paprašydavo apsilankyti jų gimtinėse, perduoti žinutes nurodytais adresais. Mama neatsisakydavo.
Prasidėjus trėmimams, „liaudies priešų“ Remeikų sodyboje atsirado sargyba. „Ruošk, Remeikiene, džiūvėsius, keliausi su vaikais pas baltas meškas“, – šaipėsi stribai. Motina jau turėjo ir džiūvėsių, ir lašinių, kurių gavo iš gerų žmonių. Tie lašiniai ir išgelbėjo. Trečią dieną vienas alkanas stribas neištvėrė ir leido Remeikienei su dviem mažiausiais vaikais pabėgti, už tai jam reikėjo atiduoti lašinius. Atimti jis nenorėjo – kils triukšmas, reikės su kitais stribais dalintis.
Remeikienė su vaikais tapo benamiais, slapstėsi pas svetimus žmones, nes glaustis prie giminių buvo pavojinga.
– Geri žmonės pranešdavo apie gaudynes, – prisimena Remeika, – ir mes pabėgdavome. Kai kurį nors pagaudavo, laikydavo Raudondvario stribyne, vėliau paleisdavo, nes jiems reikėjo suimti mūsų mamą. Kol slapstėmės, namus išgrobstė, pavogė statomo namo medžiagas – lentas, langus, duris. Liko tik viena karvė, kurią priglaudė geras kaimynas, ir katinas. Badas, ligos, stribai. Vienas kaimynas buvo skundikas, sekė ir pranešinėjo. Mūsų apylinkėse gyveno kelios šeimos, save laikiusios lenkais. Kalbėjo maždaug taip: „Puidzim do raista, tam pempių kiaušini“. Jie padlaižiavo okupantams, pataikavo stribams.
Atvažiuoja, būdavo, stribai, mus, vaikus, išrikiuoja kambaryje ir turėdavome stovėti, kol nekrisdavom nuo kojų. Tardė, gąsdino – gal vaikai ką prasitars. Ieškojo ginklų, šaudmenų – kasėsi po pamatais, laužė pertvaras, sienas, pastogę, rovė medelius sode, manydami po jais rasią slėptuves.
O slėptuvės buvo, ir netuščios. Po tėvo žūties partizanai Remeikų sodyboje nesilankydavo, tačiau šaudmenis vis tiek gaudavo. Vyresnysis brolis į šį pavojingą darbą įtraukė ir Algimantą:
– Brolis pamokė visokių gudrybių ir aš nešiodavau šovinius į sutartą vietą pamiškės krūmuose. Krepšys, su kuriuo uogaudavau, sunkus, dirželis spausdavo petį, bet įtarimų nekėlė. Dar įkalbėdavome kitus vaikus kartu eiti, bet ką aš nešdavau – jie nežinojo. Dar viena mano pareiga buvo stebėti kaimo pakraštyje esančią stribo sodybą, kurioje dažnai girtaudavo stribai ir kitokie okupantų pakalikai, vadinamieji „aktyvistai“.
Partizanų ryšininkas tada neturėjo nė dešimties metų. Po partizaninio karo Remeikų šeima pasklido po visą Lietuvą. Algimantas atsidūrė Vilniuje:
– Savarankiškai duoną pradėjau uždirbti būdamas keturiolikos. Dirbau daugiausia radijo ir televizijos objektuose aukštalipiu. Įvaldžiau daug profesijų – savarankiškai, skaitydamas specialiąją literatūrą. Knygas išvis labai mėgstu, jos skatina žmogų mąstyti, tai ne televizija. Daug metų dirbau Vilniaus restauracinėse dirbtuvėse brigadininku.

Švenčiant Baltijos kelio 20-metį, Algimantas Remeika kalbasi su Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite Nuotrauka iš A. Remeikos asmeninio archyvo

Švenčiant Baltijos kelio 20-metį, Algimantas Remeika kalbasi su Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite
Nuotrauka iš A. Remeikos asmeninio archyvo

Atrodytų, kad nėra darbo, kurio Remeika nesugebėtų padaryti. Šie žmonės vadinami auksarankiais, bet svarbiausia, kad Algimantas niekada neatsisako padėti, ateiti į pagalbą. Tokių šiandieninėje Lietuvoje vis mažiau ir mažiau, užtat daugėja kitokių, už kiekvieną savo žingsnelį reikalaujančių atlygio. Absurdiškai atrodo, kai politikas ar šiaip pareigonis, savaitgalį teikęsis ateiti į kokį nors renginį, ten patrypčiojęs prieš televizijos kamerą, pasireklamavęs, dar ir pinigų sumelę susišluoja, nes tai, pasirodo, yra „papildomas darbas“. O gal vis dėlto tik godumas? Juk nemokama minėjimų, konferencijų, įvairių renginių eiliniams dalyviams. Bet jie ir į turistines keliones už valdiškus pinigus po visokias Naująsias Zelandijas nesitranko. Vieni skursta, kiti pramogauja. Nėra idėjų, kilnių siekių – nėra ir asmenybių. Partinių vertelgų ir „bufetavų“ laikai.
Atgimimas Algimanto Remeikos nenustebino, nes viltis, kad anksčiau ar vėliau Lietuva taps laisva, širdyje visada buvo gyva. Todėl per penkiasdešimt metų ir tautinę trispalvę išsaugojo. Algimanto nuomone, ta vėliava pasiūta dar Pirmosios respublikos gyvavimo pradžioje ir dabar jai galbūt apie devyniasdešimt metų. Kai kurios vėliavos vietos jau sudūlėję, atsirado skylės, reikėtų restauruoti, bet po remonto vėliava atrodytų jau lyg ir ne ta.

Lietuvių kalbos paskelbimui valstybine labiausiai priešinosi komunistai ir svetimtaučiai A. Remeikos karikatūra

Lietuvių kalbos paskelbimui valstybine labiausiai priešinosi komunistai ir svetimtaučiai
A. Remeikos karikatūra

Sąjūdis sutelkė tautą, komunistų ir jiems talkininkavusių kolonistų rusų bei slavų žargonu kalbančių ir save vadinančių lenkais, vaikiško proto Vilnijos tamsuolių pastangos pasukti istorijos ratą atgal – kenksmingos, bet, atrodė, niekingai menkos, palyginus su daugiatūkstantiniais lietuvių mitingais, Baltijos keliu, tautos vienybe Sausio įvykių metu.
Remeika, aktyvus sąjūdininkas, visur ėjo ir dalyvavo. 1990-aisiais kai rusų statytinis į Lietuvos prokuratūrą neįleido teisėto valstybės prokuroro, prie prokuratūros pastato, kurį jau užėmė rusai, susirinko minia žmonių. Konflikto metu nukentėjo ir Remeika:
– Gavau šautuvo buože. Atgavęs sąmonę nesiskundžiau, nes gėda būti muštam.
Prasidėjus atvirai rusų agresijai 1991-ųjų sausio mėnesį, nedvejodamas stojo ginti nepriklausomybės.
– Rusams užgrobus televizijos bokštą, mes supratome, kad reikia skubėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Mano „žiguliukas“ bokšto kaimynystėje nenukentėjo ir mes, 8 vyrai, išvadavę mašiną iš grūsties, per pylimą, šiaip taip pasiekėme asfaltą ir jau be kliūčių atvažiavome į Nepriklausomybės aikštę. Čia įsiliejome į žmonių skruzdėlyną.
AT gynybos štabo viršininkas Jonas Gečas atrinko grupę labai patikimų, santūrių ir sumanių žmonių, tarp kurių pateko ir Algimantas Remeika. Jiems patikėjo užduotį, apie kurią žinojo vos keletas žmonių.
Algimantas Remeika:
– Kasėme tunelį, kuriuo, reikalui esant, būtų galima slaptai ir saugiai evakuoti žmones toli už AT ribų, o į rūmus galėtų patekti gynėjai, ginklai. Reikėjo užtikrinti tunelio saugumą ir slaptumą, kad per liukus, kolektorius, ventiliacijos niekas negalėtų patekti. Sutvarkėme apšvietimą, signalizaciją, ryšius. Tam darbui atsigabenau savo instrumentus, įrangą. Turėjau leidimą įeiti į AT rūmus bet kuriuo paros metu. Padariau selektorinį ryšį tarp sargybos posto ir patalpų. Pasiūliau įrengti postus prie ventiliacijos įrangos, nes per ją lengvai galima apnuodyti esančius rūmų viduje, pasiūliau išdėstyti postus taip, kad sargybiniai matytų vienas kitą. Mano idėja: pakabinti reikiamose vietose palubėje sunkius tinklus su metaliniais kabliukais. Tereikėjo timptelėti virvutę ir visi, esantys koridoriuje, būtų atsidūrę tinkle lyg karosai. Sargybiniai postuose ir ant stogo šalo. Parūpinau 23 komplektus šiltų drabužių: vatinukus, vatines kelnes, veltinius.
Gynėjams trūko ginklų, šaudmenų. Remeika prisiminė savo tėviškę ir nuvažiavo ten apsidairyti, pašniukštinėti – ten turėjo kažkas išlikti. Ats. mjr., Vyčio kryžiaus kavalierius Juozas Barškietis:
– Vieną ankstyvą rytą Remeika pakvietė priimti krovinį. Atidarė savo „žigulio“ bagažinę, o ten didelė aviacijos bomba, su sprogdikliu (!). Remeika teisingai galvojo: penktą valandą ryto rusų kareiviai neaktyvūs, mašinos nesustabdė, nepatikrino. Jo atvežtą bombą perpjoviau, trotilą panaudojau minų ir granatų gamybai. Vėliau, jau pavasarį abudu su Algimantu iš jo tėviškės parsivežėme dar 17 nedidelių aviacinių bombų.
Ir tapęs pensininku Remeika liko aktyviu Lietuvos piliečiu, dalyvauja Savanorių kūrėjų sąjungos veikloje, įvairiuose renginiuose, lankosi mokyklose.
Ats. plk. Jonas Gečas:
– Algimantas Remeika yra tikras Lietuvos patriotas, sunkiausiomis šaliai dienomis nepasitraukęs, išradingai prisidėjęs prie svarbiausių objektų gynybos. Jo indėlis svarbus ir reikšmingas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *