„Savanoris“ 2010-12-30 d. Nr. 12 (420)

Mokslininkas, pogrindininkas, savanoris…

Gr. dr. Vytautas RAČKAUSKAS
Vilniaus universitetas
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga

Mintis parašyti plačiau apie karį savanorį Ramutį Bonifacą Mikšį gimė iškart, kai jis buvo pasveikintas 70-mečio proga laikraštyje „Savanoris“ (2010-06-23, Nr. 6). Tik pasirodžius trumpučiam sveikinimui, buvau apipiltas klausimais, ar tikrai jis buvo pogrindininkas, ką tame pogrindyje veikė ir panašiai. Kai kas iš pažįstamų pradžioje net neskaitęs sveikinimo pagalvojo, kad jubiliatas staiga mirė (nors vakar dar kalbėjosi). Pas mus laikraščiuose, kamputyje, įprasta matyti tik užuojautas ir nekrologus, o sveikinimų ir džiaugsmo – ne. Mes dažnai pagerbdami mirusiuosius, užmirštame šalia mūsų esančius gyvuosius… Šloviname 1918-1920 m. savanorius, bet per mažai garsiname 1991 m. karius savanorius. Bet pradėkim nuo pradžių – nuo tėvų, nes sakoma „obuolys nuo obels netoli rieda“. O medžiagos apie Mikšį radau daug ir įdomios, gal todėl ir „buvo lipdomas“ net pusę metų.

Karys savanoris Ramutis Bonifacas Mikšys. 1991 m. ruduo.

Karys savanoris Ramutis Bonifacas
Mikšys. 1991 m. ruduo.

R. B. Mikšys gimė 1940 m. birželio 5 d. Vilniuje Albino ir Emilijos Mikšių šeimoje (po trijų metų šeimoje gimė dar vienas sūnus Eugenijus). Tėvas Albinas, pasak Mikšio, dirbo Švenčionėlių ir Ignalinos geležinkelio stočių viršininko pavaduotoju, II pasaulinio karo metu – Šiaulių ir kitų stočių viršininku, buvo aktyvus antibolševikinio pasipriešinimo narys. Mama Emilija – Kauno jaunalietuvė, medicinos sesuo, dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, dėl ko 1944 m. vasarą buvo išvežta į nacių Gleivico ir Ausigo darbo stovyklas Vokietijoje (išbuvo iki karo pabaigos). Tėvas Albinas, artėjant Raudonajai armijai, su abiem mažamečiais vaikais pasitraukė į Vokietiją ir susirado savo žmoną. Stovyklą užėmė rusų kariuomenė ir Mikšių šeima pasitraukė į amerikiečių zoną, bet labai susirgus mažajam Eugenijui, buvo priversti ieškoti vaistų rusų pusėje. Rusai vaikelį pagydė ir visą Mikšių šeimą patalpino į filtracinį lagerį Vokietijoje, vėliau atsidūrė Ukrainoje ir Rusijoje (tremtis). Šeima buvo paleista į laisvę, kai A. Mikšys anglies kasyklose pateko po griūtimi ir buvo pripažintas nedarbingu, bet be teisės gyventi Lietuvoje, todėl apsistojo Latvijoje, šalia Lietuvos sienos. Po kiek tai laiko mamai, o vėliau ir tėvui, vis tik pavyko legalizuotis. Tokia buvo Mikšio vaikystės pradžia.
Mokslus Mikšys „krimto“ Rokiškio ir Skapiškio vidurinėse mokyklose, vėliau Vilniaus universitete, kur 1964 m. įgijo inžinieriaus geologo specialybę. 1965-1968 m. mokėsi aspirantūroje Leningrado kalnakasybos institute. 1971 m. apgynė geologijos ir minerologijos mokslų kandidato disertaciją apie Vilniaus miesto inžinerines geologines sąlygas. 1975 m. stažavosi Leningrado kalnakasybos ir inžinerinės statybos institutuose, 1980 m. – Maskvoje, 1985-1986 m. – Čekoslovakijoje.
Darbo biografija taip pat įvairi. 1964 m. dirbo Pramonės statybos projektavimo instituto Kaune vyresniuoju gręžimo meistru ir vyresniuoju inžinieriumi, nuo 1968 m. – Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje inžinieriumi, nuo 1969 m. – dėstytoju, nuo 1980 m. – docentu. Tuo pat metu, lygiagrečiai, jau Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, 1994–1997 m. vadovavo Gyventojų genocido ir rezistencijos institutui; 1997–2009 m. dirbo Lietuvos geologijos tarnyboje vyriausiuoju specialistu valstybinei priežiūrai. Per visą savo mokslinę ir pedagoginę veiklą yra paskelbęs 87 mokslinius straipsnius, išleidęs dvi mokomąsias knygas.
Rusų okupacijos metais Mikšys aktyviai dalyvavo pogrindinėje veikloje. „Nuostatą, kad priešintis pavergėjui yra prigimtinė žmogaus priedermė, suformavo tėvai…“ (citata iš R. B. Mikšio prisiminimų rankraščio, saugomo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyve). 1968 m. suartėjo su Leningrado disidentais, iš kurių gautais įvairiais nelegaliais savilaidos leidiniais aprūpindavo Lietuvos pogrindžio veikėjus (kaip teigia Mikšys, vienas tokių žymesnių „kontaktinių“ disidentų buvo Aleksandras Jeseninas-Volpinas, rusų mokslininkas matematikas, kartu su disidentu A. Sacharovu įkūręs žmogaus teisių komitetą). Šiuos leidinius R. B. Mikšys Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros fotolaboratorijoje pats perfotografuodavo ir daugindavo (pvz., Aleksandro Solženycino raštus). Atgabenta medžiaga „nusėsdavo“ to meto pogrindinėje spaudoje – „LKB kronika“, „Aušra“, „Alma mater“, „Perspektyvos“, „Lietuvių archyvas“. Turėdamas patikimus ryšius su disidentų grupėmis Leningrade, Maskvoje, Novosibirske, Rostove, Taline, Rygoje (mokslinės stažuotės, komandiruotės), perduodavo Lietuvos pogrindžio leidinius ir jų vertimus tolesniam platinimui, taip pat žinias apie padėtį Lietuvoje. Pasak pogrindininko doc. dr. Vytauto Skuodžio, kuris Mikšio pasitikėjimą įgavo tik 1973 m., nors kartu dirbo vienoje VU katedroje nuo 1969 m., Mikšys buvo vertinamas kaip patikimas ryšininkas ir pogrindžio knygnešys tarp disidentų grupių. Savo veiklą labai gerai konspiruodavo, būdavo budrus ir atsargus, todėl ilgus metus aplinkinių nebuvo įtariamas ir nepateko į KGB akiratį. Be kurjerio paslaugų Mikšys dalyvavo ir pogrindinio leidinio „Pastogė“ leidime, bet susekus A. Patacko – V. Vosyliūtės grupę (į ją įsijungė 1975 m.), dėl šio leidinio juo pirmąsyk susidomėjo KGB.
Pogrindžio leidinių leidyboje, buvo vienas iš pagrindinių asmenų, kuris Lietuvos pogrindžio veikėjus aprūpindavo įvairiomis dauginimo priemonėmis – rašomosiomis mašinėlėmis, juostelėmis joms, popieriumi spausdinimui, karbonatine kalke, spaustuviniais dažais ir net spaustuvių šriftu. Kurį laiką jam net slapta pavyko pasinaudoti VU Gamtos mokslų fakulteto atidžiai saugomu dauginimo aparatu ERA, (prie aparato „prieiti“ leido doc. Romualdas Žiliukas, Nepriklausomos Lietuvos policininko sūnus). Leidiniams slėpti buvo įrengęs Gamtos mokslų fakulteto gruntų mechanikos laboratorijoje slėptuvę (ne kartą kratę laboratoriją KGB taip ir nesurado minėtos slėptuvės).
Po doc. dr. V. Skuodžio, pogrindinio leidinio „Perspektyvos“ redaktoriaus, arešto 1980 m., KGB įtarė, kad Mikšys yra artimas jo bendradarbis pogrindžio veikloje. Tais pačiais metais Mikšys buvo iškviestas į KGB rūmus ir tardomas. Tardymo metu, į akis plieskiant stipriai prožektoriaus šviesai, o už jo tamsoje sėdint tardytojui ir psichologui, pogrindininkas Mikšys, buvo verčiamas prisipažinti „dalyvavus nusikalstamoje veikloje“. Jam tokius ryšius atkakliai neigiant, o KGB neturint įrodymų, tardymas buvo nutrauktas ir tą pačią dieną pogrindininkas laimingai grįžo namo. Tačiau vėliau, pogrindininko šeimai nesant namuose, KGB operatyvininkai apieškojo butą, nes matėsi „…demonstratyviai palikti pėdsakai, perstumdytos knygos lentynose, ant apdulkėjusių paviršių palikti pirštų ir delnų atspaudai, koridoriuje paliktas geležies strypas. Buvo leista suprasti, kad mano veikla domimasi rimtai“ (citata iš Mikšio atsiminimų rankraščio). Vis dėlto, jau esant saugumo akiratyje, Mikšys sugebėjo suorganizuoti doc. dr. V. Skuodžio veikalo „Dvasinis genocidas Lietuvoje“ dauginimą iš vienintelio išlikusio egzemplioriaus ir parengti išvežimui į Vakarus. Deja, minėto leidinio mikrofilmas Maskvos muitinėje pas Amerikos lietuvę dr. Rožę Šomkaitę buvo surastas ir paimtas (to meto laikraštyje „Izvestija“ šis įvykis buvo nušviestas kaip CŽV agentės sugavimas).
Prasidėjus Lietuvos laisvėjimo procesui, 1988 m. Mikšys aktyviai įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, buvo VU Sąjūdžio tarybos ir Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos narys, „žaliaraištis“. Vienas iš iniciatorių steigiant Gamtos mokslų fakulteto studentų žaliaraiščių būrį, kuris vėliau sėkmingai transformavosi į SKAT VU studentų savanorių būrį (apie tai rašyta 2005 m. „Savanoryje“, kituose VU fakultetuose žaliaraiščiai, kiek žinoma, vėliau savanorių būrių nesukūrė). 1989 m. jis buvo vienas iš iniciatorių, kad pogrindininkas, geologas, doc. V. Skuodis būtų reabilituotas ir jam būtų leista grįžti iš priverstinės emigracijos JAV.
1991 m. sausio 8 d. Mikšys dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynime nuo jedinstvininkų, buvo sužeistas. Sausio 10 d. 4 val. ryto Aukščiausios Tarybos rūmuose prisiekė Lietuvos valstybei ir gavo specialų Lietuvos draugovininko raištį (vėliau kitoje pusėje, sužeidimo ar žūties atveju, R. B. Mikšys rašikliu užrašė savo vardus, pavardę, kraujo grupę ir vaistus-alergenus). Jam demonstruojant šį raištį, nusistebėjau, nes tokį teko pamatyti pirmą kartą gyvenime. Kruvinąją Sausio 13-osios naktį jis aktyviai dalyvavo saugant ir ginant Televizijos bokštą ir buvo tų tragiškų įvykių liudinin
kas, vėliau, paryčiais, brėkštant da lyvavo pirmųjų barikadų statyboje (šių eilučių autoriui pačiam teko petys į petį su Mikšiu nešti armatūrų karkasus iš statybvietės į barikadų ruožus). Sužeidimas komplikavosi ir savanoris Mikšys 1991-02-06 buvo operuotas Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Iki operacijos, nuo 1991-01-17, kaip SKAT karys dalyvavo Parlamento rūmų apsaugoje, vykdė įvairias specialias užduotis: iš Universiteto karinės katedros sandėlių organizavo ginamų parlamento rūmų aprūpinimą tvarsliava, medikamentais, dujokaukėmis, sanitariniais neštuvais, sekė rusų kariuomenės judėjimą, ištisomis paromis stebėjo televizijos bokštą ir jo prieigas. Per pučą dalijo rusų kareiviams Rusijos prezidento B. Jelcino 1991-08- 19 įsako, reikalaujančio nevykdyti pučistų įsakymų, kopijas (tuo metu karinė vadovybė buvo išleidusi įsakymą tokius „dalintojus“ šaudyti). Iš kokių taškų buvo vykdomas rusų kariuomenės sekimas, savanoris ir po šiai dienai neprisipažįsta – tai taktinė, neskelbtina informacija (pvz., apie tunelį po Seimo rūmais prašnekta tik praėjus 15 metų po Sausio įvykių). Vėliau Mikšys perėjo SKAT Vilniaus rinktinės vado R. Katino tiesioginėn žinion ir vykdė kitas specifines užduotis (apie kurias taip pat nepavyko nieko konkretaus iš jo išpešti), buvo Vilniaus rinktinės 188 kuopos vadu (pasak Mikšio, tai buvo Vilniaus universiteto darbuotojų ir studentų kuopa), nuo 1991-09-30 – 831 kuopos karys savanoris. 1995 m. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Nuo 2002-01-22 – dimisijoje.
Už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę apdovanotas Sausio 13-osios, Savanorio kūrėjo medaliais, o už ilgametę, atkaklią ir pasiaukojančią pasipriešinimo okupantams veiklą bei pogrindžio spaudos platinimą – Gedimino ordino medaliu. Jam pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas.
Su žmona Laima užaugino sūnų Vaidotą ir dukrą Gailutę.
Peržiūrėjus spausdintą medžiagą, kurioje paminėta Mikšio pogrindinė veikla, atsiskleidžia du labai ryškūs jo bruožai – atsargumas, konspiracijos būtinumo suvokimas ir puikūs organizaciniai gebėjimai. Viso gyvenimo būdą, labai gerai reprezentuoja šie Mikšio žodžiai: „Plepėk kiek nori, bet neprasitark, negudrauk ir saugokis spąstų, būk atsargus, bet nežiopsok“.
Klausiantiems: „Kas gi yra Ramutis Bonifacas Mikšys? Ir kokia jo viso gyvenimo kovos prasmė?“ mano atsakymas toks: MEILĖ TĖVYNEI IR SAVANORIO PRIESAIKA JĄ GINTI … VISADA.
O mieliems skaitytojams, ypač savanoriams kūrėjams – rašykite į „Savanorį“ apie savo kolegas bendražygius, viešinkite jų gerus darbus ir tarnybą Lietuvai, tokiu būdu prisidėsite mažindami atotrūkį tarp savanorių kūrėjų ir dabartinių karių savanorių. Diduma jaunimo geriau žino kas vyko Pirmojoje respublikoje, negu prieš 20 metų – reikalinga nauja straipsnių banga apie 1991 metų savanorius. Rašykite, kalbėkite… to laikmečio dalyviai ir liudininkai.

Iš kairės į dešinę: paminklo Algimanto apygardos partizanų atminimui statymo iniciatorius doc. dr. R. B. Mikšys, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butigeidžio kuopos Tigro būrio partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, Lietuvos genocido ir rezistencijos muziejaus direktorius Gintaras Vaičiūnas, Lietuvos karo aviacijos lakūnas doc. dr. Stasys Žeiba. 1996-10-26. Troškūnų miestelis (Anykščių r.). Paminklo atidengimo ir pašventinimo diena (skulp. Jonas Jagėla, arch. A. Kiaušinienė)

Iš kairės į dešinę: paminklo Algimanto apygardos partizanų atminimui statymo iniciatorius doc. dr. R. B. Mikšys, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butigeidžio kuopos Tigro būrio partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, Lietuvos genocido ir rezistencijos muziejaus direktorius Gintaras Vaičiūnas, Lietuvos karo aviacijos lakūnas doc. dr. Stasys Žeiba. 1996-10-26.
Troškūnų miestelis (Anykščių r.). Paminklo atidengimo ir pašventinimo diena (skulp. Jonas Jagėla, arch. A. Kiaušinienė)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.