„Alytaus naujienos “ 2009-01-20

Arturas Jasinskas: „Svarbu, kad būtų kam perduoti patirtį ir iš ko mokytis”

Aldona Kudzienė

Lietuva mini 18-ąsias Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo metines. Nuo jų atsiradimo iki pilnametystės – nuo parlamento gynėjų bei teritorinės gynybos užduočių iki modernios aktyviojo rezervo struktūros – nueitas ilgas sudėtingas kelias. Apie Savanorių pajėgas ir ne tik kalbamės su Dainavos apygardos 1-osios rinktinės vadu majoru Arturu Jasinsku, šias pareigas einančiu nuo 2008-ųjų lapkričio 17-osios.

Karybos reikalų derinimas su Danijos princu Joachimu. Asmeninė nuotr.

Karybos reikalų derinimas su Danijos princu Joachimu. Asmeninė nuotr.

– Šiuo metu gyvenate Vilniuje, kur Jūsų šaknys?

– Esu gimęs Lazdijų rajono Šulnelių kaime. Abu tėvai taip pat iš aplinkinių vietų, taigi tikras dzūkas. Tą patvirtina ir dzūkiškas dialektas, kuris nedingo iki šiol, nors jau kurį laiką gyvenu ne Dzūkijoje.

– Kokie motyvai atvedė į Lietuvos kariuomenę?

– Jų, matyt, keletas, greičiausiai – bėgimas nuo žagrės… Juokauju, bet dalis tiesos čia yra. Kalbant rimtai, į kariuomenę atvedė visų pirma pilietinis sąmoningumas, kurį dar sovietmečiu ugdė senelis, ir 1988-1991 metais vykę Atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo procesai. Antra, jaunystės polėkis ir nuotykių ieškojimas bei reikiamų gebėjimų – fizinio pasirengimo ir išsilavinimo (anglų kalbos, pedagoginės bei organizavimo ir valdymo kvalifikacijos) – turėjimas tuo metu, kada apsisprendžiau tarnauti kariuomenėje.

– Jūsų įspūdžiai apie 1-ąją rinktinę? Kaip Jus priėmė?

– Gana draugiškai. Pažįstami žmonės, šypsenos veiduose, dzūkiškas nuoširdumas, parama ir… žemaitiška kalba. Įspūdį iš karto padarė štabo personalo, ypač skyrių viršininkų, profesionalumas, tvarka ir organizuotumas.

– Esate minėjęs, kad Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija Lietuvos kariuomenei išugdė net 20 karininkų. Ar dažnai tenka susitikti ar net dirbti su kraštiečiais?

– Ne tik su kraštiečiais, bet ir su klasės draugais. Prieš metus besimokant Baltijos gynybos koledže po 20 metų į viena suolą vėl atsisėdome su buvusiu bendraklasiu dabartiniu gynybos atašė Latvijai, Estijai ir Suomijai majoru Edgaru Petrausku. Alytaus rinktinėje kartu tarnauju su kitu klasės draugu kapitonu Kęstučiu Pilecku bei dar vienu lazdijiškiu kapitonu Arturu Gorochovenka. Kadangi Lazdijų mokyklą yra baigę net dvidešimt karininkų, todėl kad ir kur nuvažiuotum, vis išgirsti „sveikas, dzūkeli“ ir būna malonu pamatyti lazdijiškį, vilkintį jūrininko ar aviatoriaus uniformą.

labiausia, paliko neišdildomą įspūdį?

– Iš pateiktos dosjė aišku, kad esate matęs nemažai pasaulio. Kurioje šalyje tarnyba žavėjo

– Kiekviena šalis ir jos kariuomenė turi savo braižą. JAV pajėgos pasižymi aprūpinimu, organizuotumu ir dėmesiu personalui, galimybe pačiam planuoti savo karjerą, kuri, galima sakyti, priklauso tik nuo tavo sugebėjimų. Danijos kariškiai išsiskiria ramumu ir tylumu, britai – karine drausme, muštru (bet ne kario žeminimu) ir profesionalumu, Balkanų šalių karininkai bei kariai – juoduoju humoru ir energija. Italai ir prancūzai žavi įvaizdžiu ir ekspresyviu užduočių nusakymu. Įsivaizduojate, kokia NATO yra galinga jėga, kada sujungi visus šiuos aspektus?!

– Kokius pastarųjų metų pasikeitimus, gerinančius Savanorių pajėgų pozicijas, įvardytumėte?

– Pozicijas savanoriai visada laikė tvirtai, tačiau per pastaruosius keletą metų kartu su visa Lietuvos kariuomene KASP žengė kokybišką žingsnį į priekį. Tą galima iliustruoti sėkminga KASP reorganizacija, pajėgų dalyvavimu tarptautinėse operacijose ir pratybose, gerokai sumažėjusiais disciplinos nesilaikymo atvejais ir visišku KASP profesinės karo tarnybos karių integravimu į Lietuvos kariuomenę. Išaugusį profesionalumą liudija kvalifikacijos kėlimo kursus baigusių savanorių skaičius, taip pat sukurtos specializuotos kuopos. Jų savanoriai, esant reikalui, gali papildyti reguliarius junginius (pavyzdžiui, karo policijos, logistikos, inžinerinį ar artilerijos ir pėstininkų batalionus).

– Kaip su savanorių gretomis sustabdžius šauktinių karių tarnybą?

– Džiugu, jog baiminamasi be reikalo, kad, sustabdžius šauktinių tarnybą, visi jauni savanoriai paliks mūsų gretas, o kiti jaunuoliai nebeturės motyvacijos tapti savanoriais. Sustabdžius šauktinių tarnybą, norinčiųjų įstoti į savanorių gretas tikrai nesumažėjo. Tai rodo, kad į KASP ateinama ne iš išskaičiavimo, nenoro tarnauti šauktiniu Lietuvos kariuomenėje, o dėl kitų motyvų. Daugelis kandidatų sakosi ateinantys į KASP draugų paskatinti, prisiklausę jų pasakojimų apie įdomią ir išbandymų reikalaujančią tarnybą. Na, o toks motyvas kaip patriotizmas, mano manymu, jaunam žmogui išugdomas jau tarnaujant savanoriu. Nors, pavyzdžiui, jaunieji Šaulių sąjungos nariai ateina pas mus tikrai pilni patriotizmo ir pareigos tarnauti Lietuvai jausmo.

– 2009-ieji rinktinei prasidėjo geromis žiniomis. Istoriniu XIV amžiaus kalaviju apdovanota vyresniojo leitenanto Ramūno Murauskio vadovaujama 103 kuopa, pagal daugelį kriterijų tapusi geriausia iš daugiau kaip 60-ies. Pasidalykite šių metų rinktinės tikslais.

– Minėtas apdovanojimas tikrai glosto širdį visam rinktinės personalui, pagarba kuopos vadui. O visai rinktinei belieka tokiu pat stiliumi ir galutiniu rezultatu pasiruošti misijai Afganistane, į kurią šių metų spalio pabaigoje vyks apie 60 rinktinės savanorių. Taip pat sieksime gerinti rinktinės savanorių kovinį rengimą pagal duotas užduotis, nepriekaištingai dalyvauti pratybose su Valstybinės sienos apsaugos tarnybos junginiais, prireikus pagelbėti apskrities, rajonų, miestų administracijoms stichinių nelaimių metu ir suorganizuoti 18-ąsias KASP sporto žaidynes Alytuje. Svarbu, kad rinktinė nuolat pasipildytų naujų karių savanorių, o patyrę tęstų tarnybą, kad būtų kam perduoti patirtį ir iš ko mokytis.

– Kariuomenė visuomenės lyg ir buvo gėdinama dėl sunkmečiu išsimokėtų kalėdinių premijų. Ar finansų krizė nesukels ir rinktinės griūties?

– Premijos – jautrus dalykas… Nors tai buvo kariuomenės 90-mečio proga gauti paskatinimai, o ne kalėdinės premijos. Svarbu, kad paskatinimus gavę kariai kad ir po truputį pasidalijo pinigais su sunkiau gyvenančiais ar dėl artimųjų ligos pagalbos paprašiusiais kolegomis…
Rinktinės, kartu ir KASP, griūties tikrai nebus, tai ką tik pažadėjo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sveikindama savanorius 18-ojo gimtadienio proga. Juk buvo ir blogesnių laikų. Manau, kad sukauptų fizinių ir išugdytų moralinių resursų užteks visam kriziniam laikotarpiui išgyventi. Pati krizė mus turėtų tik dar labiau suvienyti. Tačiau, kaip ir valstybė, kariuomenė ir Savanorių pajėgos yra pasirengusios galimam laikinam finansavimo sumažėjimui…

– Visuomenė tarp politikos ir populizmo jau padėjo lygybės ženklą. Ką Jūs parašytumėte tarp kariuomenės ir populizmo? Kokie šiandieninės Lietuvos kariuomenės reitingai?

– Kariuomenėje, manau, nėra ir negali būti populizmo. Kariai atlieka pareigą ir jų tarnyboje yra vietos tik kasdieniniam darbui, rutinai ir naujiems patyrimams. Labai gerai, kad kariuomenė atskirta nuo politikos ir kad gali save populiarinti tik konkrečiais darbais, o ne tuščiažodžiavimu.

– Tarnavusieji sovietų armijoje tikina, kad nestatutiniai santykiai neatskiriami nuo kariuomenės. Ką manote Jūs?

– Sovietų armijoje jie iš tikrųjų buvo neatskiriama tarnybos dalis. Ir Lietuvos kariuomenėje jie buvo, kol dauguma personalo buvo tarnavę toje pačioje sovietų armijoje. Tačiau sutvarkius įstatymus ir nustačius santykius tarp karininkų, seržantų ir eilinių, skatinant ne pseudodraugystę ar pareigų delegavimą, nestatutiniai santykiai, manyčiau, išnyko. Jei ir liko kas, tai tikriausiai tik atskiri konfliktai, nulemti atskirų individų charakterio savybių.

– Ar tiesa, kad dabar tarp karių savanorių patriotų mažai, yra tik superpatriotų?

– Gal atsakysiu nepopuliariai, bet manau, kad ir patriotų šiuo metu tarp savanorių nėra daug. O superpatriotų net ir negali būti. Patriotas ir yra pati aukščiausia forma, kaip kad ir „laisvas“ yra aukščiausia forma, o ne žodžiai „laisvesnis“ ar „laisviausias“. Be to, šiuo metu tą patriotizmą sunku ir įvertinti. Tikrieji pirmieji savanoriai-patriotai gyvena tyliai ir ramiai, o jaunesniems mums reikia tik gerai, sąžiningai ir iniciatyviai atlikti savo kasdieninę pareigą. Gal ši finansinė krizė ir atskleis mūsų patriotizmo lygį?

– Jau esate susitikęs su krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene? Lietuvos kariuomenei dar nė karto nevadovavo moteris?

– Su ministre teko susitikti keletą kartų anksčiau, jai dar nesant ministre. Jau tada buvo juntamas jos dėmesys ir domėjimasis krašto apsauga, kariuomene. Praėjusį šeštadienį taip pat teko susitikti KASP 18-ųjų įkūrimo metinių renginiuose. Kaip jau minėjau, jos pasakyti žodžiai apie kariuomenę, KASP ir karius tikrai buvo nuoširdūs, paremti analize ir supratimu…

– Sakoma, kad daugiausia su stresu tenka susidurti žmonėms, pasirinkusiems kario duoną. Jiems prisieina įveikti daugiausia ekstremalių situacijų ir jie pripažįstami jų įveikimo specialistais. Kokiu receptu pasidalytumėte su civiliais gyventojais?

– Manyčiau, kad kariškiai gerai įvaldę savo emocinės būklės valdymą ir reguliavimą. Gebėjimas išlikti ramiam kritinėje situacijoje mažina streso atsiradimą jau po įvykio. Greitas vidinių pajėgų mobilizavimas kritinei situacijai įveikti ir sugebėjimas greitai pereiti į veiksmą iš ramybės būsenos taip pat privalumas. Dar vienas svarbus dalykas – tai situacijos įvertinimas. Todėl visiems ir visada praverstų ramus padėties įvertinimas ir paskui einantis sprendimo priėmimas net ir esant ekstremaliai situacijai.

– Pakalbėkime apie žmogaus vertybes. Daugeliui nebeaišku, kas šiandien išvis yra vertybė. Anksčiau buvo paprasčiau – civiliui vertybė buvo garsinti kraštą darbais, o kariui – prasminga numirti už Tėvynę. Kas Jums yra vertybė?

– Pagrindas šiuo metu, mano manymu, yra nedaryti kitam žmogui blogo ir turėti bent kiek sąžinės. Jei vardysiu kitas vertybes, galiu pasirodyti arba per daug idėjinis, arba melagis.

– Už kokius nuopelnus esate pelnęs NATO vyriausiojo Jungtinių pajėgų Europoje vado apdovanojimą „SHAPE metų sporto asmenybė 2002”?

– Kiekvienais metais SHAPE vyksta daugybė varžybų laimėti Vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado prizus. Jose dalyvauja visų NATO šalių atstovai, pasiskirstę į komandas, kurias sudaro vienos arba kelių valstybių atstovai. Metų pabaigoje sumuojami rezultatai. Atrankos kriterijai – aktyvus dalyvavimas įvairiose sporto šakose, pasiekti rezultatai, sportininko parama komandai.
Tais metais teko suburti tarptautinę komandą kelioms rungtims, pačiam dalyvauti septynių sporto šakų (iš dešimties) varžybose bei treniruoti krepšinio komandą. Pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos…

– Pats žavitės krepšiniu, o dvynukai sūnūs – futbolininkai. Vienas jų – vartininkas. Kas žino, gal kada nors jis pakeis dabartinį Lietuvos futbolo rinktinės vartininką Žydrūną Karčemarską, kurio šaknys taip pat Lazdijų apylinkėse, tai yra pratęs tradiciją: į Lietuvos futbolo vartus – tik vartininkus dzūkus. Bus penktas vartininkas iš Dzūkijos.

– Hugas pats pasirinko vartininko poziciją vos pradėjęs lankyti treniruotes, domisi geriausiais pasaulio vartininkais, rodo norą bei deda pastangas tobulėti. Jis jau turi ir svajonę – vartininko darbu užsidirbti namui su futbolo aikšte prie jo.

– Šiemetiniame Sausio 13-osios atminimo bėgime – 25 rinktinės kariai. Tad galima pritaikyti posakį – vado pavyzdys užkrečia?

– Rinktinėje yra nemažai karių ir karininkų bėgimo entuziastų, tarnyba juk priverčia… Tikriausiai ir be vado būtų buvęs toks gausus būrys. Bet buvo smagu kartu su kariais bėgti. Gal vado pavyzdys ir užkrečia, tačiau karių dalyvavimas ir entuziazmas verčia vadą taip pat pasitempti, pasistengti ir neatsilikti.

– Ar nesibodite virtuvės? Kokią vietą šeimos racione užima kareiviška košė?

– Virtuvė mūsų namuose neatskirta nuo svetainės, tad nori nenori visada viena koja esi joje. Valgį gaminame su žmona Skirmante pasikeisdami. Mano specializacija – žuvis, keli mėsos patiekalai bei vaikų mėgstamas ir savaitgalio rytais laukiamas omletas. Jį išmokau kepti dar studentaudamas. Puikus produktas, paprasta pagaminti ir lengva pasisotinti. Kareiviškos košės racione mažoka, panašiausias maistas – grikių košė, kurią stengiuos pagaminti kuo labiau primenančią gaminamą mūsų rinktinės virėjų. Tačiau kol kas pavyksta išgauti tik vaizdą, to puikaus skonio dar ne.

– Ką pasakytumėte jaunimui – verta ar ne tapti kariu savanoriu?

– O taip. Tai galimybė save realizuoti, patikrinti ir išbandyti. Tapti savanoriu – tai patirti naujų įspūdžių, susirasti naujų draugų, tobulinti įgūdžius ir gausinti pasirinktos specializacijos žinias.

Majoras Arturas Jasinskas
Gimė 1969 metų gruodžio 18-ąją Lazdijuose. 1992-aisiais baigė Kūno kultūros institutą, įgijo sporto vadybininko ir kūno kultūros dėstytojo specialybę. Po dvejų metų studijų tame pačiame institute tapo kūno kultūros ir sporto edukologijos magistru. Tarnybą Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje pradėjo 1993-iaisiais nuo kuopos vado pareigų. Vėliau tęsė Lietuvos kariuomenės taikos palaikymo būriuose LITPLA 1-2, Danijos batalione, Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje Kroatijoje. Nuo 1998 iki 2003-iųjų – Lietuvos ryšio karininkas Partnerystės koordinavimo centre, NATO vyriausiojoje jungtinių pajėgų vadavietėje (SHAPE) Monso mieste (Belgija). Nuo 2003 iki 2007 metų – štabo karininkas pajėgumų planavimui Tarptautinių įsipareigojimų skyriuje J-5, Gynybos štabe, Krašto apsaugos ministerijoje. Prieš atvykdamas į Alytų mokėsi karininkų kursuose Baltijos gynybos koledže Estijoje.
Vedęs, turi sūnus dvynukus.
Puikiai kalba angliškai, rusiškai ir lenkiškai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.