„Šiaulių kraštas“ 2013-02-23

Trispalviai ereliai

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Pirmojo Lietuvos eskadrono „Erelis-02“ Afganistane vadas pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis ir ryšininkas štabo seržantas Ernestas Kuckailis nevaidina kietų didvyrių. Pirmosios kovinės operacijos žvalgus iš Lietuvos gelbėjo šeštas jausmas ir juokas – šoviniai, kurių nereikia šauti.

Tarp eilučių

Žvalgai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje susitikime „Afganistano patirtys“ dėmesį prikaustė įdomiais pasakojimais.
V. Šerelis yra dainų kūrėjas, išleidęs poezijos knygą „Mūzoms ir jų kareiviams“. Knygą iliustravo studijas Vilniaus dailės akademijoje baigęs E. Kuckailis.
V. Šerelis vadovavo pirmajam Lietuvos specialiųjų pajėgų eskadronui „Erelis-02“ Afganistane. Dabar yra Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui.
Būtent jis pasiūlė vardą eskadronui „Erelis-02“. Uždengus pirmąją raidę ant uniformos vardinio ženklo, pavardė „Šerelis“ virto į žodį „erelis“. Skaičius „02“ rodo misijos metus – 2002-uosius.
E. Kuckailis – „Erelis-02“ ryšininkas „Romeo“, dabar – Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas.
E. Kuckailio knyga apie pirmąją Lietuvos kariuomenės kovinę misiją „Trispalvio erelio skrydis“ prasideda V. Šerelio eilėmis: „Neturiu nė skatiko, bet šovinių dar liko, kainuosiu brangiai“.
„Nėra ekstremalių įspūdžių, nesidalijau tuo, ko pats nepatyriau. Nors niekas negalėjo patikėti, kad nenužudžiau nė vieno priešo. Man pasisekė, nes negyvenu mintimi apie krentantį žmogų. Buvome ne tie reindžeriai-pėstininkai, kurie ėjo atstatę šautuvus į talibą ar kitą žmogų, kuris taip pat buvo nukreipęs ginklą“, – pasakojo E. Kuckailis.

Nėra bejausmės mašinos

2001 metų rugsėjo 11 dieną per televizorių stebėdamas griūvančių Niujorke bokštų dvynių vaizdą, E. Kuckailis suvokė: „Kažkas prasidėjo. Ir mes tikrai tame dalyvausime.“
„Dar nebuvome įstoję į NATO, bet bendradarbiavimas su amerikiečiais vyko seniai. Kad karas bus, neabejojome. Klausimas, kur. Atsakymas paaiškėjo labai greit,“ – pasakojo.
Tvyrojo nerimas. Lietuviai praeityje jau buvo skaudžiai paliesti karo Afganistane. Pradėjus ruoštis misijai, prognozių būta itin įvairių. „Optimistai“ spėjo, kad negrįš gal 50 procentų karių.
„Kai ruošiesi išvažiuoti, galvoji: jei kas nors ir negrįš, gal tai būsiu ne aš, – sako E. Kuckailis. – Visi puikiai suvokė, kad operacija bus kovinė, tik niekas apie tai garsiai nekalbėjo.“
Holivudo filmuose rodomi specialiųjų pajėgų kariai formuoja bekompromisių, bejausmių žudymo mašinų stereotipą. Realybė ne tokia.
„Mes turime emocijas. Už mūsų yra šeimos ir didžiulė atsakomybė už jas. Mums reikėjo grįžti sveikiems, – sakė E. Kuckailis. – Kai į Iraką išleidau kariškį brolį, supratau, ką reiškia kiekvieną vakar laukti bent kokios žinutės. Ji gali būti be teksto. Bet kai ji ateina, pagalvoji: ši diena jam buvo sėkminga. Jis ją išgyveno. Ir kitas 24 valandas lauki kitos žinutės.“
Misijos metu E. Kuckailis namuose buvo palikęs ketverių metų sūnų. Afganų būryje akimis ieškodavo sūnaus bendraamžių.

Pranašumas – mokėjimas kalbėtis

„Šereli, ar tu nenorėtumei nuvažiuoti į Afganistaną?“ – tokį generolo pasiūlymą po rugsėjo 11-osios įvykių išgirdo V. Šerelis.
Pasak karininko, jei generolas to klausia, tai jau nėra klausimas. Viskas nuspręsta, lieka pasakyti su didžiausiu džiaugsmu: „Taip!“.
V. Šereliui buvo pranešta, kad yra atsakingas už eskadrono rengimą, tik dar buvo neaišku, kas jam vadovaus.
Kada išvažiuojame? Kur išvažiuojame? Kam išvažiuojame? Atsakymas buvo lakoniškas: „Per daug klausinėji, eik ruoškis“.
Situacija buvo dviprasmiška: pasirengimas vyko, bet oficialiu lygiu – ne, nes dar nebuvo Seimo sprendimo. „Lyg ir nieko nevyksta, bet visi žinome, kam ruošiamės“, – tas dienas prisimena karininkas.
„Buvo aišku, kad Afganistane reikės unikalių pajėgų. Lėktuvų, bombų, pėstininkų amerikiečiai turi daug, bet reikia žvalgų, galinčių išsiaiškinti, kurie žmonės yra draugiški, kurie ne. Tai – mažų valstybių pranašumas, nes mažų valstybių kariai vis dar moka daugiau kalbėtis. Didelių valstybių kariai daugiau moka šaudyti,“ – sako V. Šerelis.
Pasak karininko, tik filmuose turi daug šaudyti, pjaustyti galvas, taškytis krauju.
„Nėra juodo-balto. Yra trys pagrindinės spalvos – juoda ir balta. Jeigu aš neskiriu daugiau nei dviejų spalvų, aš negaliu būti žvalgas“, – žvalgo filosofiją dėsto karininkas.

Kraujas grįžta krauju

V. Šerelio teigimu, Lietuvos specialiųjų pajėgų kariai sveria po 66 kilogramus, nors daugeliui atrodo, kad tokio kario svoris prasideda nuo 100 kilogramų.
„Ne žvalgo darbas duris išstumti. Jis turi parodyti, kur yra tos durys. Ir kur po kilimėliu guli raktas, kad nereikėtų jų spirti. Žvalgas turi atnešti informaciją. Jei nežinai, kur esi, nežinai ir kur eiti.“
Žvalgas dalijasi informacija, bet nesidalija šaltiniais. Jei tiksliai nežinai, kur šauti, nešauk. Netyčia pralietas kraujas grįžta krauju. Tai – taisyklės, kuriomis vadovaujasi žvalgas.
Gavę didžiulius klausimynus žvalgai važiuodavo rinkti informacijos į Afganistano kaimus. Kelionėse per vertėją bendraudavo anglų kalba. Bet ar galima visiškai pasikliauti vertėju?
„Kartais“, – sako V. Šerelis. Ir primena rusišką posakį: „Pasitikėk, bet tikrink.“ Yra buvę, kad karininkas vertėjui parodydavo turįs diktofoną ir galįs bet kada patikrinti, ar teisingai pokalbis buvo išverstas.
Pasak E. Kuckailio, afganai yra labai gabūs kalboms. Teko girdėti, kaip afganai kalba švaria lietuvių kalba, dainuoja „Atskrend sakalėlis“.
Po vienos dviejų savaičių išvykos žvalgai pamatė, kad vertėjas jau supranta, ką lietuviai kalba. Grįžę į stovyklą iš karto prašė vertėją pakeisti.
„Normalu, jei lietuviškai bendrauja suvenyrais vidaus krautuvėlėje prekiaujantys afganai. Kas kita, kai kalbą supranta žmogus, išeinantis už vartų“, – sakė E. Kuckailis.

Spalvingas žemėlapis

Mėlyna spalva – draugiškas kaimas, žalia – neutralus, geltona – nežinoma, koks nusiteikimas, raudona – pavojingas. Taip atrodo pagal žvalgų informaciją pildomas žemėlapis.
Raudonos vietovės įprastai būna ten, kur istoriškai kariavo gentys, kur klestintis narkotikų verslas. Lietuviams teko važinėti ir po ryškiai raudona spalva žemėlapyje nudažytas vietas.
Spalvos žemėlapyje kinta.
„Kai atvažiuoji pas blogiuką, jis žino, kas jis, ir kas mes. Kalbamės, klausiame, kaip šių metų derlius. Jis padejuoja, kad tokių blogų metų nebuvo. Paprieštaraujame: turguje matėme granatų vaisių, o šis vaisius – gerų metų indikatorius, – pasakoja V. Šerelis. – Mums išvažiavus kurį laiką išpuoliai nutyla. Aplankytasis nesupranta, kodėl jo nepaėmėme, o kiti „raudoni“ galvoja: „Gal šis „pažaliavo“?
Įsimintina kelionė buvo į balta spalva pažymėtą provinciją (apie ją nebuvo jokios informacijos), kurios vadovas – statybos inžinierius, studijas baigęs Lenkijoje.
Pasak V. Šerelio, karo vadai – išsilavinę, įtakingi, saugomi gerai ginkluotų apsaugininkų būrių. Tai parodo jų statusą. Karius vaišina saldainiais, sausainiais, įpila arbatos. Bet, svečiams išvykus, nežinia, kokį duos įsakymą: gal bus pasala, gal pastatys raketas.

Apgaulinga ramybė

Afganistano gamta, karių akimis, – absoliučiai kitas pasaulis. Kalnų masyvo karpytas horizonto kontūras, kitokios spalvos. Ore tvyro specifinis mėšlo, dūmų dulkių mišinio kvapas. Dulkės ore gali kyboti kelias valandas – atrodo, traukos dėsnis jų neveikia.
Oras sausas. Norėtum įkvėpti pilna krūtine, bet neišeina. Mėnesiui E. Kuckailio ant stalo paliktas apelsinas sudžiuvo tarsi golfo kamuoliukas, o pastovėjęs cigaras subyrėjo.
Karius kerėjo kalnų grožis, nepabodęs per šešis mėnesius. Būdavo, kad E. Kuckailiui kalnuose tekdavo nemiegoti kelias paras. Tada matydavo tekančią saulę. Pirma pakyla Aušrinė žvaigždė, po valandos – saulė, spalvomis nudažydama kalnus.
Rytų pasienyje daugiau žalumos. E. Kuckailis nusišypso: jei ten nebūtų penkis kartus pavojingiau nei centre…
Kalnų keliukuose būdavo sunku apsilenkti, bet vietiniai visada duodavo kelią važiuojantiems šešiems visureigiams su kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais.
Kariai atkreipė dėmesį į įdomią vietinių kovos manierą, savotišką susiklosčiusią tradiciją. Jei madžohedui gerai sekėsi šaudyti iš vienos vietos, ją perima palikuonys. Nesvarbu, kiek toje vietoje jų bebūtų vėliau paklota.
„Kai 4–5 kartus saugiai važiuoji per Afganistaną, pradedi galvoti, gal nėra karo? Bet kai pamatai nuleistas vėliavas, ant ginklų užmautus šalmus, suvoki: tai vyksta, tik mes dar nepapuolėme“, – sako E. Kuckailis.

VADAS: Eskadrono „Erelis-02“ vadas Valerijus Šerelis misijos pradžioje. Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

PATIRTIS: Pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis (kairėje) ir štabo seržantas Ernestas Kuckailis yra dalyvavę misijose Kosove, Afganistane, Irake. Ernesto KUCKAILIO albumo nuotr.

PATRULIS: „Vietinės gvardijos“ pikapas ginkluotas kulkosvaidžiu.

GRĮŽIMAS: Ernestas Kuckailis (dešinėje) po patruliavimo. Karių šypsenos rodo, kad į bazę grįžta sėkmingai.

ATOKVĖPIS: Kariai įsiamžino po stebėjimo posto patrulio.

SUSITIKIMAS: Valerijus Šerelis (antras iš kairės) susitikime su vietos karo vadu.

KLIŪTIS: Visureigis kerta kliūtį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *