„Savanoris“ 2017 m. Nr. 6-10 (493) 15 psl.

NEMATOMUOSE APKASUOSE:
kaip mes atkūrėme Lietuvos kariuomenę

Arvydas Pocius. Nematomuose apkasuose : kaip mes atkūrėme Lietuvos kariuomenę / Vilnius : Versus aureus, 2017„Iš savo kolegų, Vakarų valstybių karininkų, su kuriais bendravau būdamas SKAT, KASP, Rytų karinės apygardos, Lauko (Sausumos) pajėgų, Lietuvos kariuomenės vadu, tarnaudamas NATO strateginėje Transformacijos vadavietėje, išmokau ir supratau, kad pats geriausias vadovavimo kariams principas – pačiam būti geru pavyzdžiu“, – dimisijos generolas leitenantas Arvydas Pocius.

Lietuvos knygynuose gausu karinių memuarų žanro knygų, yra net lietuviškų autorių. Tačiau knygynų lentynose atgulusi buvusio Lietuvos kariuomenės vado, dimisijos generolo leitenanto Arvydo Pociaus prisiminimų knyga „Nematomuose apkasuose“ išsiskiria vien tuo, jog reta knygų, parašytų iš strateginiame lygmenyje sukauptos patirties, kuri aprėpia ketvirtį amžiaus trukusius Lietuvos kariuomenės atkūrimo ir stiprėjimo procesus. Knygoje A. Pocius atspindi savo gyvenimo ir tarnybos įvykius, sklandžiai susiedamas juos su Lietuvos kariuomenės įvykiais ir raidos etapais. Generolas A. Pocius prie memuarų knygos sėdo praėjus šiek tiek laiko po jo tarnybos kariuomenės vado poste pabaigos, jau jam tapus Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rumunijoje. Todėl skaitant jo knygą, nepalieka įspūdis, kad visi pasakojimai apmąstyti, tarnybos Lietuvos kariuomenėje istorija ir patirtis iš atminties lentynų tvarkingai sudėliota į knygos skyrius. Pasakodamas savo giminės narių, jų vaidmens partizanaujant ir kovojant už Lietuvos laisvę, istoriją, generolas natūraliai įžengia į Sąjūdžio „žaliaraiščių“ ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjų epochą. Pasakojimą apie kiekvieną žinomą įvykį – parlamento gynybą 1991- ųjų sausį, žlugusį tų pačių metų rugpjūčio pučą – generolas nuspalvina asmeninės patirties spalvomis, faktais, citatomis, retomis nuotraukomis. Ypač spalvingi ir gyvi skyriai apie tai, kaip iš parlamento gynėjų gretų buvo kuriami kariuomenės padaliniai, jų mokymai, tam gauta Vakarų demokratinių valstybių parama ir ginkluotė. Generolas A. Pocius atvirai kalba apie SKAT „miško istoriją“, buvusios sovietinės kariuomenės išvedimą, būdus, kuriais Lietuvos gynėjai apsirūpindavo pirmaisiais ginklais. Sudėtingu metu, iškart po savanorių „maišto“ ir buvusio krašto apsaugos ministro A. Butkevičiaus palinkėjimo „nusišauti“ perėmęs vadovavimą SKAT, A. Pocius nuosekliai aprašo ne tik tolesnius savo tarnybos etapus, bet ir nelengvas pastangas kurti naujo pavyzdžio, sovietinio paveldo neturinčią kariuomenę ir su tuo susijusius iššūkius. Sekant A. Pociaus pasakojimą, rišliai susidėlioja ir Lietuvos kariuomenės kelio į NATO naratyvas – nuo pirmųjų kontaktų su būsimaisiais sąjungininkais iki Lietuvos, jau NATO narės, karių tarptautinių misijų. Skaitytoją įtraukia knygoje publikuojami generolo pasakojimai apie keliones į misijų rajonus Irake ir Afganistane, susitikimus su ten tarnaujančiais kariais. Skyrius, skirtas A. Pociaus, kaip kariuomenės vado, veiklos laikotarpiui, išsiskiria generolo samprotavimais apie kario garbę, atsakomybę, moralinius kriterijus. Gausu liudijimų apie aukšto politinio ir strateginio lygmens susitikimus, diplomatinius užkulisius, tarptautinių projektų, kuriuose dalyvavo Lietuvos kariuomenė, raidą.
Įdėmus knygos skaitytojas A. Pociaus memuaruose pajus ir kokia svarbi tema generolo gyvenime – šeima: tėvai, žmona, vaikai. Jie visada kantriai jo laukia kažkur, kario kelio užkulisiuose: tam, kad reikiamu metu pasakytų stiprybės suteikiančių žodžių, pasveikintų – džiaugsmui ištikus, apkabintų – negandoms užklupus. Nors apie tai generolas prasitaria retai, asketiškai rinkdamas žodžius – jautrumo šiose pastraipose gausu. Skaitydamas knygą staiga susimąstai, kad už mūsų kariuomenės tolygų stiprėjimą ir generolo dvasios ištvermę turime būti dėkingi ne tik valingam ir ištikimam jo charakteriui, bet ir visai jo gražiai, mylinčiai šeimai.
Knyga baigiama atsiminimais iš paskutinio oficialaus renginio – atsisveikinimo su „savo augintu ir puoselėtu kūdikiu – Lietuvos kariuomene“. 2014 m. liepos 23 dieną Vilniuje, Katedros aikštėje prieš ceremoniją generolas jaudinasi, mintyse kartodamas: „Na štai, senas kareivi, atėjo metas ir tau nusivilkti uniformą…“ Šiame skyriuje dimisijos gen. ltn. A. Pocius sako atsisveikinimo kalbą, kurioje pabrėžia visada iš karininkų ir puskarininkių korpuso reikalavęs neabejotinos ištikimybės Lietuvai. Vadas atkreipia dėmesį ir į ypatingą savo kadencijos bruožą – šalį kamavusią finansinę krizę: „Surėmę pečius nedeklaravome problemų, o jas sprendėme visomis turimomis priemonėmis“. Ypač įsimena programiniai generolo kalbos sakiniai: „Laisvės sąskaita taupyti negalima!”; „Vienas už visus ir visi už vieną.“; „Kariai yra didžiausias Lietuvos kariuomenės turtas“ ir, žinoma, finalinis linkėjimas naujajam vadui: „Saugokite Lietuvą!” Kadangi tai ne politiko, o ištikimo Tėvynės kareivio kalba – visi jos klausantys tada ir skaitantys dabar tikėjo ir tiki kiekvienu jos žodžiu.
Išsiskirsčius svečiams ir išžygiavus kariams generolas su šeima dar pasivaikšto po Katedros aikštę, nusifotografuoja atminčiai, o su knygos skaitytojais pasidalina tuomet užklupusiais jausmais: „Pajutau didžiulį palengvėjimą, nes atsakomybės ant savo pečių jau nejaučiau. Didžiavausi, kad kario pareigą atlikau garbingai. Tikiuosi, kad mano šeima, giminaičiai, draugai ir artimieji bei šios knygos skaitytojai suprato, kodėl pasirinkau nelengvą Lietuvos kario kelią“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.