← Atgal

1941-ųjų Birželio sukilimas Vilniuje

Toliau →

Lietuvos aktualijų portalas „Slaptai“ 

1941-ųjų metų Birželio sukilimas Vilniuje

Dr. Arūnas Bubnys

1941 m. pavasarį susiformavusioje Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) Vilniaus vadovybėje galėjo būti apie 10 – 20 karininkų bei civilių (didelė pastarųjų dalis buvo atsargos karininkai)1.
Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, civilių LAF Vilniaus vadovybėje galėjo būti 8 – 10 asmenų, tarp jų teisininkas Mykolas Naujokaitis, advokatas Aleksas Kamantauskas, teisininkas Vladas Nasevičius, dr. Pranas Padalskis – Padalis, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, ekonomistas Jonas Morkūnas, ekonomistas Antanas Petkelis ir galbūt kažkas iš Vilniaus universiteto aplinkos.
Dar 1940 m. pabaigoje LAF Vilniaus štabas ėmė rengti ginkluoto sukilimo prieš sovietinius okupantus planus. Pagal mjr. Vytauto Bulvičiaus ir kpt. Juozo Kiliaus parengtą lietuviškų karinių dalinių sukilimo planą, prasidėjus nacių – sovietų karui, lietuviai kariai slapta ir mažais būriais turėjo trauktis į Rūdninkų girią (Valkininkų apylinkes) ir ten susitelkus pradėti ginkluotus partizaniškus veiksmus.
Buvo tikimasi paramos ginklais ir šaudmenimis iš Vokietijos kariuomenės2. Sovietų saugumas jau 1941 m. sausio mėnesį užčiuopė Vilniaus pogrindžio vadovybę ir 1941 m. gegužės – birželio mėnesiais, dar iki nacių – sovietų karo, sudavė skaudžius smūgius LAF Vilniaus vadovaujančiam centrui.
Pirmąja enkavėdistų auka tapo 1941 m. gegužės 23 d. suimtas mokytojas S. Mockaitis. Birželio 3 d. buvo suimtas A. Kamantauskas, naktį iš birželio 9-os į 10-ą buvo suimtas mjr. V. Bulvičius, birželio 12 d. – kpt. J. Kilius. Pogrindžio dalyvių areštai tęsėsi iki pat karo (birželio 21 d. buvo suimtas V. Nasevičius). Taigi karo išvakarėse LAF Vilniaus vadovybė faktiškai buvo likviduota. Vadovavimą būsimam sukilimui turėjo perimti areštų išvengę ir į sovietų saugumo akiratį nepatekę pogrindžio nariai.

Nacių – sovietų karo išvakarėse Vilniaus mieste buvo paliktos tik nedidelės Raudonosios armijos (toliau RA) 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių kareivių grupės turto apsaugai ir įvairioms sargyboms. Lietuviški 29-ojo korpuso daliniai buvo išdėstyti Pranciškonų vienuolyne (korpuso pionierių batalionas); Šnipiškių kareivinėse (615-asis artilerijos pulkas); Nazaritiečių vienuolyne (korpuso zenitinės artilerijos divizionas); Antakalnio kareivinėse, Kosciuškos gatvėje (234-asis ir 259-asis šaulių pulkai); Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Antakalnio gatvėje (297-asis šaulių pulkas); Misionierių vienuolyne (294-asis šaulių pulkas); Vizitiečių vienuolyne ir Milicijos mokykloje (184-sios šaulių divizijos atskiri batalionai ir divizionai); Verkių dvare (179-osios šaulių divizijos žvalgybos batalionas)3.
Rusiškų RA ir NKVD dalinių Vilniuje buvo taip pat mažai. Pirmąją karo dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Vilniaus oro uostą, artilerijos kareivines, Antakalnio tiltą ir kitus objektus. 1941 m. birželio 23 d. per Vilnių masiškai ėmė trauktis sovietų kariuomenės motorizuoti ir pėstininkų daliniai. Prie jų jungėsi bėgantys civiliai sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai.
Antisovietinio pogrindžio nariai, pajutę sovietų valdžios paniką ir pasimetimą, ėmė ruoštis aktyviems veiksmams. Dauguma sukilimo dalyvių sutaria, jog lietuvių karių sukilimas Vilniuje prasidėjo birželio 23 d., apie 15 – 16 val., Kosciuškos gatvėje esančiose kareivinėse. Netrukus mieste spontaniškai susidarė keletas sukilimo židinių, sukilę kariai užmezgė ryšius tarpusavyje ir su pradėjusiais veikti civiliais sukilėliais.
Karo istorikas S. Knezys išskiria tris pagrindinius sukilimo židinius Vilniuje – Kosciuškos gatvėje, Trakų gatvėje (ten dislokavosi korpuso 306-asis pionierių batalionas) ir Antakalnio gatvėje (karo mokykloje)4.


1     D. Sadzevičiūtė-Vabalienė, „Byla Nr. 34229, arba Requiem Tėvui ir jo draugams“, Kardas, 1993, Nr. 1, p. 26-28.
2     D. Sadzevičiūtė-Vabalienė, op. cit., p. 27-28.
3     Šaulių teritorinio korpuso štabo 1940 09 04 d. įsakymas žygiui į naująsias dislokavimo vietas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. 532, ap. 1, b. 179, l. 113-115.
4     S. Knezys, Lietuvių karių sukilimas 1941 m. birželio 22 d. – liepos vidurys, rankraštis, saugomas straipsnio autoriaus asmeniniame archyve,  l. 96, 97.

← Atgal

1941-ųjų Birželio sukilimas Vilniuje

Toliau →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *