„Karys“ 2020 m. Nr.2

Vienyti turėtų antitotalitarinė patirtis

Vidmantas Valiušaitis

„Tai kaip bus su ta Škirpos alėja? visiems jau atrodo aišku, kad šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“, – savo veidaknygės paskyroje paskelbė beletristas Marius Ivaškevičius, kuriam 2019 m. vasario 16-ąją buvo įtekta nacionalinė kultūros ir meno premija. kreipdamasis į „raktinius“ valstybės asmenis, pridūrė: „Remigijus Šimašius, Saulius Skvernelis, Viktoras Pranckietis, Ramūnas Karbauskis, Dalia Grybauskaitė – ar kas nors iš jūsų gali išspręsti šį klausimą?  Ar yra kažkas šeštas, kuris viską sprendžia?“

Minėtas pareiškimas mažai pasako apie Kazį Škirpą, bet daug apie M. Ivaškevičių. Šį tą ir apie valstybę, kurioje šiandien gyvename ir kurios vertybinius prioritetus – supratimą apie istoriją bei tragiškuosius okupacijų metus – atspindi nacionalinėmis premijomis gerbiamų asmenų žodynas, jų santykis su gyvaisiais ir mirusiaisiais.

Liūdėjo „didžio taikos tarno“ 

„Mirę žmonės negali apsiginti“, – politologas Marius Laurinavičius priminė KGB dezinformacijos tėvo sparnuotąjį posakį, kuris vėliau tapo KGB veiklos orientyru ir falsifikatų gaminimo kryptimi puolant jiems nepasiduodančius ir bolševizmui besipriešinančius ideologinius bastionus: sunaikinti ir apdergti mirusiųjų atminimą, kad dezorientuoti, demoralizuoti ir išsigandę gyvieji pasiduotų patys. „Griežtai įslaptintame dezinformacijos vadovėlyje, pagal kurį gyvenau priklausydamas sovietų žvalgybai, pirmame puslapyje didžiosiomis raidėmis buvo skelbiama: „JEIGU JUMS PAVYKS SKLEISTI DEZINFORMACIJĄ, PAVYKS IR VISA KITA“, – knygoje „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ rašo Ionas Mihai Pacepa ir Ronaldas J. Rychlakas. I. M. Pacepa buvo komunistinės Rumunijos slaptosios (politinės) policijos „Securitate“ užsienio žvalgybos vadovas, aukščiausias sovietinio bloko žvalgybininkas, pasiprašęs politinio prieglobsčio Vakaruose. Tame KGB vadovėlyje pateikiamas pavyzdys, kaip „išvertus tiesą į kitą pusę“ galima „neutralizuoti net šventąjį“. Ir to šventojo kompromitavimo pavyzdys – popiežius Pijus XII, kurio beatifikacijos byla stringa jau daugelį metų. Ir stringa ji būtent dėl to, kad ano meto ir šių laikų žmonių požiūriai į tą patį asmenį bei istorinius įvykius skiriasi.

Pačią didžiausią – ir dažniausiai neatitaisomą – žalą laisvajam pasauliui, pasak I. M. Pacepos, padarė Kremliaus dezinformacijos operacijos, kurių tikslas buvo perrašyti praeitį.

Amerikiečių kariams išvadavus Romą, Žydų brigados (priklausė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) 8-ajai armijai) 1944 m. birželį išleisto biuletenio pirmame puslapyje paskelbtoje redakcijos skiltyje rašyta: „Amžinai romiečių ir Romos Katalikų Bažnyčios šlovei galime patvirtinti, kad žydų likimą palengvino tikrai krikščioniška jų pagalba ir suteiktas prieglobstis.“

Romos vyriausiasis rabinas su žmona – Israelis ir Emma Zolliai – 1945 m. vasario 13 d. atsivertė į katalikybę. Zollis pasirinko krikščionišką Eugenijaus vardą, pagerbdamas žmogų, nepaprastai daug nuveikusį apsaugant žydus per karą (Popiežiaus Pijaus XII pasaulietinis vardas – Eugenio Pacelli). 1945 m. atsiminimuose Zollis rašė: „Joks kitas herojus istorijoje neturėjo tokios kariuomenės. Kunigų kariuomenė miestuose ir miesteliuose darbavosi, kad pabėgėlius aprūpintų duona ir pasais. Valgyklose triūsė vienuolės, svetingai priėmusios pabėgėles moteris. Vienuolynų vyresnieji vidury nakties kildavo pasitikti vokiečių kareivių, ieškančių aukų… Visi sekė Pijumi XII su tokia artimo meile, kuriai nebaisi mirtis.“ 

Netrukus po karo Vatikaną aplankė 80-ties žydų delegacija, atstovaujanti nacių koncentracijos stovyklų kaliniams. Jie norėjo parodyti dėkingumą už popiežiaus pastangas juos užtarti. Žydai pareiškė, kad jiems didelė garbė asmeniškai padėkoti Šventajam Tėvui už jo dosnumą persekiojamiems žydams nacių siautėjimo metu (žr. L’Osservatore Romano, XI.30.1945).

1958 m. Pijui XII mirus, tuometinė Izraelio ministrė pirmininkė Golda Meir Vatikanui pasiuntė tokią užuojautą: „Jungiamės prie visos žmonijos liūdesio. Kai mūsų žmonėms teko kentėti žiaurią kankinystę, popiežiaus balsas užtarė tas aukas. Mūsų laikmetis praturtėjo šiuo balsu, iškylančiu virš kasdienos konfliktų. Liūdime didžio taikos tarno…“ O štai šiandien, praėjus dešimtmečiams, skelbiama, kad dauguma žydų priekaištauja, jog Pijaus XII veiksmai,

gelbstint žydus nuo nacių, buvo nepakankami.

Veikė slapta ir tyliai 

I. M. Pacepos ir R. J. Rychlako knyga atskleidžia stulbinantį būdą, kuriuo Kremliaus KGB agentai ir Vakarų komunistai palaipsniui popiežių Pijų XII pavertė „Hitlerio popiežiumi“. Šio su naciais prieš II pasaulinį karą ir jo metu didvyriškai kovojusio pontifiko atminimas buvo dergiamas falsifikuotais liudijimais ir šmeižikiška rašliava.

Popiežius Pijus XII

Nebandau lyginti Kazio Škirpos, šiandien pravardžiuojamo Hitlerio šunimi, su popiežiumi Pijumi XII. Tai visiškai skirtingos asmenybės tiek asmeninės sanklodos, tiek socialinės raiškos, tiek pagaliau ir uždavinių, kuriuos kiekvienam iš jų gyvenant teko spręsti, mastu. Tačiau vienas bruožas juos jungė – abu buvo antikomunistinio ir apskritai antitotalitarinio nusistatymo žmonės. Jiems asmeninė žmogaus ir kiekvienos tautos laisvė buvo aukščiausioji, Dievo duotoji vertybė, kurios niekam nevalia paneigti ir atimti teisės kitiems dėl jos kovoti. Abu jie šioje kovoje parodė sumanumo, ištvermės, pasiaukojimo ir ryžto, dažnai rizikuodami savo asmenine laisve ar net gyvybe, naudodami tas priemones, kurios buvo jų valioje ir atitiko to meto žmonių galimybes. Bendra jiems yra ir tai, kad abiejų atminimas murkdomas falsifikuotų liudijimų ir šmeižikiškos rašliavos liūne.

Kai Romoje šeimininkavo vokiečių kariuomenė, 1942 m. sakydamas kalėdinę kalbą Pijus XII gerai žinojo, kad šie jo žodžiai radijo bangomis pasklis po visą pasaulį ir bus įdėmiai klausomi taip pat ir tų, kurie siekė prievarta primesti žmonijai žudikiškas santvarkas ir nežmoniškas ideologijas. Mąstančiam žmogui visiškai suprantamu būdu pontifikas aiškiai pasmerkė tuos, kurie valstybę paverčia stabu, taip pat pakaltino jų juodus darbus – šimtus tūkstančių nekaltų žmonių žudymą ir lėtą marinimą vien dėl jų rasės ar kilmės.

Šiandien mums gal atrodytų: kas gi ypatinga tuo buvo pasakyta, kur gi popiežiaus drąsa, kur atviras nacių pasmerkimas, kur tiesiai šviesiai pareikšta užuojauta žydams, nedviprasmiškas jų užsistojimas?

Bet nepamirškime, kokios buvo to tariamai nepakankamo, o iš tiesų – išmintingo ir tuo pat metu drąsaus pasisakymo pasekmės. Pasisakymo, nukreipto ir prieš tuos, kurie rūšiavo ir naikino žmones pagal rasinius požymius, ir prieš tuos, kuriems atrankos leisti gyventi ar pasmerkti kriterijus buvo socialinė kilmė.

Po Pijaus XII kalėdinės kalbos Vokietijos ambasadorius Vatikane raportavo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui, kad popiežius atsisakė visų pretenzijų į neutralumą ir aiškiai kalba žydų naudai. Viename nacių raporte konstatuojama, kad popiežius „iki šiol neregėta maniera atmeta naująją nacionalsocialistinę Europos tvarką, o visa jo kalba yra ilgas puolimas prieš viską, už ką mes kovojame. <…> Dievui, kaip jis sako, vienodai brangios visos tautos ir rasės. Čia jis aiškiai kalba žydų naudai <…> jis iš esmės kaltina vokiečių tautą neteisybėmis žydų atžvilgiu ir pats virsta žydų karo nusikaltėlių ruporu“. 

Ribbentropo nurodymu, ambasadorius perspėjo popiežių: jei Vatikanas nukryps nuo neutralios pozicijos, naciai keršys. Protestantų dvasininkas, prisidėjęs prie popiežiaus kalbos teksto platinimo, buvo uždarytas į kalėjimą dėl kurstančio ir demoralizuojančio dokumento skleidimo. Taip pat jis buvo apkaltintas dėl kritiško požiūrio į karą, dvasinio artumo žydų bendruomenei ir užuojautos žydams.

Šiandien pradėtas beatifikacijos procesas patiria sunkumų kaip tik dėl tos priežasties, kad įtakinga pasaulio opinijos dalis yra įtikėjusi Kremliaus „į kitą pusę išversta“ tiesa.

KGB sugebėjo apmeluoti ir suteršti atminimą kilnios ir narsios asmenybės, apie kurią popiežius Benediktas XVI, aukodamas Mišias Pijaus XII mirties 50-ųjų metinių proga (2008 m. spalio 9 d.), pabrėžė, kad gindamas žydus Pijus XII dažnai veikė slapta ir tyliai, konkrečioje to sudėtingo istorinio laikotarpio situacijoje jis suprato, kad tai vienintelis būdas išvengti blogiausio ir išgelbėti kiek įmanoma daugiausia žydų.

 „Žmogaus gyvybė okupuotuose kraštuose neturi vertės“ 

Iš šios perspektyvos tegalima vertinti ir K. Škirpos veiklą II pasaulinio karo metais, kai Lietuva buvo pirmiausia bolševikų, o paskui nacių okupuota. Negalima užmiršti, kad su nežabotomis jėgomis, kurios nepaisė teisės, o vadovavosi tik generalisimo arba fiurerio norais bei paliepimais, joks asmuo ar organizacija, ieškantys būdų atsilaikyti ar net pasipriešinti visa niokojančiai totalitarizmo stichijai, nesiskaityti negalėjo.

Tiek sovietų, tiek nacių okupaciniai režimai visiškai nepaisė tarptautinės teisės normų, įvedė griežtus policinius režimus, kokių vokiečių okupuotoji Vakarų Europa nepažinojo. Nors 1907 m. Hagos konvencija (43 str.) įpareigojo gerbti okupuotos teritorijos įstatymus, tačiau nei bolševikai, nei naciai to nepaisė. Bolševikai Lietuvoje taikė Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą, numatantį itin sunkias bausmes – iki mirties imtinai, už vadinamąjį tėvynės išdavimą, nors būtent toje „tėvynėje“ Lietuvos Respublikos piliečiai negyveno. Naciai čia taip pat tvarkėsi vadovaudamiesi okupacinės vokiečių valdžios institucijų leidžiamais potvarkiais. Vokiečiams įžengus į Lietuvos teritoriją, 1941 m. birželio 26 d. buvo išplatintas vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukimas į gyventojus, kuriame teigiama: „Vokiečių kariuomenės užimtuose kraštuose aukščiausioji valdžia priklauso kariuomenės viršininkams. Jų nurodymai turi būti vykdomi.“ 

Šį nurodymą lėmė Hitlerio pavedimu parengtas Vokietijos vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės 1941 m. gegužės 12 d. slaptas įsakymas vermachtui, kuriuo buvo suteikta teisė okupuotose Rytų teritorijose be teisminės atsakomybės bausti mirtimi žmones už menkiausią politinį, ekonominį, karinį sabotažą, ginklų laikymą, šnipinėjimą ir ryšius su priešo kariuomene. Raudonosios armijos politrukus nurodyta naikinti vietoje arba perduoti vokiečių saugumo policijos ir SD (vok. Sicherheitsdienst – Vokietijos valstybės saugumo tarnyba, – red. past.) operatyvinėms pajėgoms, taip pat pasikėsinusius į vokiečių karius žmones, o kaltininkų greitai neradus, šaudyti aplinkinių vietovių gyventojus.

„Čia reikia turėti galvoje, kad žmogaus gyvybė, – rašoma Hitlerio ir Keitelio 1941 m. rugsėjo 16 d. įsakyme, – okupuotuose kraštuose dažnai neturi jokios vertės ir atgrasinantis poveikis gali būti pasiektas panaudojus kuo griežčiausias priemones. Už vokiečių kareivio nužudymą tokiais atvejais apskritai turi būti skiriama mirties bausmė 50-čiai- 100-tui komunistų. Mirties bausmės įvykdymo būdas turi dar padidinti atgrasinantį bausmės poveikį.“ 

Vyskupas Vincentas Brizgys liudijo: „Jau vokiečių armijos užimtose vietose įvyko keletas epizodų, kurie paviršutiniškai sprendžiantiems įvykius asmenims davė progos kaltinti ir nekaltus. Pavyzdžiui, vokiečių daliniams pasiekus Kauną, įvyko keli epizodai, kuriuos čia paminėsiu. Kaune, Valančiaus gatvėje, ties bazilika tiesiantį telefoną vokietį kareivį peršovė iš lango žydų moteris. Suprantama, vokiečiai išsivarė visus to namo gyventojus. Netoli tos pat bazilikos Rotušės aikštėje jauna žydė Raudonojo Kryžiaus slaugės uniforma nušovė kitą vokietį kareivį. Kauno priemiestyje, Vilijampolėje, gatvėje žydas, sutikęs vokietį karininką, jį nušovė. Užtat čia pat vokiečių kariai sugaudė pirmus pagautus 150 žydų vyrų, moterų, vaikų, atvarė juos prie Neries upės kranto. Žydai patys turėjo išsikasti duobę ir čia pat visi buvo sušaudyti.“ 

Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) teisingumo ministras Mečislovas Mackevičius, vėliau – Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, apie pirmąsias vokiečių okupacijos dienas teigė: „Į Lietuvos laikinosios vyriausybės kabineto posėdį atvyko plk. Bobelis ir pranešė gen. Pohl reikalavimą, būtent: karas tęsiasi, vokiečių armijai yra labai svarbu, kad fronto užnugaris būtų saugus. Reicho vyriausybė žydus laiko nepatikimais, priešingu elementu. Jie turi būti izoliuoti. Trumpai – uždaryti į getto.“ 

Nepaisydami nieko, taip pat ir kraupios savo patirties dėl žvėriško besitraukiančios sovietų administracijos elgesio (nuo masinių areštų ir trėmimų buvo praėjusios vos pora savaičių, o nuo sadistiškų žudynių Pravieniškėse, Rainiuose, Panevėžyje ir kitur – savaitė), lietuviai bandė priešintis nacių reikalavimams. Komendantas plk. Jurgis Bobelis gen. mjr. Pohlui pareiškė, kad žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės, pasak M. Mackevičiaus, gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Gen. Pohlas atsakė, kad tas reikalas nedelsiant turi būti sutvarkytas.

Čia derėtų pridurti, kad karo sąlygomis siekiant užsitikrinti užnugario saugumą vokiečių praktika nebuvo išskirtinė. Panašiai elgėsi ir kitos kariaujančios pusės: sovietai suėmė ir deportavo į Vidurinę Aziją 400 000 Pavolgio vokiečių, ištrėmė visus Krymo totorius. Amerikiečiai, iš visų Pacifiko pakrantėje esančių valstijų (Kalifornijos, Oregono ir Vašingtono) surinko ir uždarė į vadinamuosius perkėlimo centrus 112 000 japonų, kurių du trečdaliai jau buvo gimę JAV.

Minėtą epizodą prisimena ir tuometinis Kauno burmistras Kazys Palčiauskas: „Kauno komendantas plk. Jurgis Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gen. mjr. Pohlas reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais (išskirta K. Palčiausko, – V. V.). Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti kerštobaudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa.“ 

 Čia tik pora pavydžių primenant, kas Lietuvoje nustatydavo „gyvenimo tvarką“, kokiomis sąlygomis turėjo veikti žmonės, bandantys kažkaip sumažinti šios pražūtingos tvarkos poveikį niekuo dėtiems žmonėms. Todėl ir dokumentai, kurie tada buvo vienų ar kitų įstaigų ar pareigūnų rašomi, dažnai turėjo balansuoti tarp to, kas neišvengiama, ir to, ko buvo bandoma siekti atsižvelgiant į neišvengiamybę.

„Dokumentai tarnavo kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką, – pažymi Adolfas Damušis. Šio Lietuvos laikinosios vyriausybės nario raštus, liudijimus, straipsnius ir knygas „tikrieji istorikai“ linkę ignoruoti, nors daugelio jo oponentų (taip pat tų įvykių amžininkų) liudijimais jie naudojasi mielai. Pasak A. Damušio, politikos tikslai ir pobūdis dokumentuose dažnai nėra išreikšti, tai tegalima nustatyti, renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas.

A. Damušis pažymi, kad siaura, scholastinė dokumentų interpretacija, ignoruojanti momento aplinkybes, politinę konjunktūrą, galių santykius ir dokumentų kūrėjų tikslus, neretai veda prie klaidingų išvadų. Tai akivaizdžiai atsispindi ir su Kazio Škirpos vardu siejamų raštų bei dokumentų interpretacijose.

 Internuotas politinių nusikaltėlių stovykloje 

Nors vokiečių karinė vadovybė atsargiai palaikė K. Škirpą ir pritarė jo antikomunistinei veiklai bei ruošiamam sukilimui Lietuvoje, tačiau politinei Trečiojo reicho vadovybei, ypač gestapui ir SD, Lietuvos nepriklausomybės 43atstatymas ir vyriausybės sudarymas, ko K. Škirpa kaip tik ir siekė, buvo nepriimtina ir prieštaravo jų interesams.

„Nuo pat jo suspendavimo buvęs Lietuvos Pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa išvystė Aktyvistų Sąjūdžio politinę veiklą pačioje Lietuvoje, – rašoma slaptame tarnybiniam naudojimui leistame gestapo biuletenyje 1941 m. liepos 31 d. – Škirpos nuopelnas vokiečių kariuomenei pažymėtinas tuo, kad jo vyrai Lietuvoje naikino visa, kas buvo naudinga bolševikams, ir apsaugojo nuo sunaikinimo visa kita, kas buvo naudinga vokiečių kariuomenei (ir atkursimai Lietuvai – K. Š.). Tuo būdu jie (aktyvistai – K. Š.) pravedė platų sukilimą, kurio dėka buvo betgi paskelbtas Lietuvos savarankiškas Vyriausybės susidarymas su Škirpa, kaip ministru pirmininku. Veikiant apdairiau, šios nepageidaujamos politinės raidos (vok. unerwuenschte politische Entwicklung) būtų buvę išvengta… Kadangi tolimesnė Škirpos veikla buvo absoliučiai priešinga vokiečių interesams (vok. deutschen Interessen absolut zuwiderlief), tai teko uždėti jam suvaržymą likti Berlyne.“ 

Kai Lietuvoje 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo masiniai žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, birželio 15-ąją, t. y. likus savaitei iki karo pradžios, gestapas atsiuntė savo agentą, kad šis įsakmiai įspėtų K. Škirpą nedrįsti skelbti nepriklausomybės ir sudaryti vyriausybės. K. Škirpa apie tai rašė: „Buvo gauta iš LAF ypatingojo įgaliotinio Lietuvos pasienio zonoje tokia trumpa telegrama: „Nuo sekmadienio vyksta Tėvynėje masiniai areštai ir deportavimai. Tauta prašo gelbėti!“… Ji buvo LAF vadovybę stačiai pritrenkusi. Kilo siaubinga mintis, ar raudoniesiems Lietuvos laisvės slopintojams kartais nepavyko iššifruoti LAF pogrindžio organizacijos Tėvynėje ir ar nesuiminėjami jos nariai, kad tuo būdu suduotų pogrindžiui mirtiną smūgį, prieš įvykstant tautos sukilimui. <…> Buvo charakteringas reiškinys, kad tas sovietų genocidinis pasikėsinimas prieš lietuvių tautą įvyko kaip tik tuo metu, kai vokiečių gestapas griebėsi desperatiškos provokacijos per Čenkų sukliudyti tos pačios lietuvių tautos pasiryžimą atkurti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Atrodė, lyg vokiečių gestapas ir rusų NKVD veikė susitarę prieš mažytę lietuvių tautą, kam ji drįso siekti laisvės.“ 

Labai galimas daiktas, kad Vilniaus LAF (Lietuvių aktyvistų frontas) štabo likvidavimas, kai buvo suimtas beveik visas sostinėje veikęs pogrindžio pasipriešinimo vadovaujantis personalas su mjr. Vytautu Bulvičiumi priešakyje, taip pat buvo vokiečių gestapo ir sovietų NKVD suderintų veiksmų pasekmė. Dabar pasirodo vis daugiau įrodymų apie čekistų ir gestapininkų bendras priemones, kuriomis buvo likviduojami ne tik ideologiniai priešai, bet ir žydai. Tačiau šio klausimo nesame rimčiau tyrinėję.

Kai Lietuvoje, nepaisant gestapo įspėjimo K. Škirpai, NKVD įvykdytų masinių represijų karo išvakarėse, 1941 m. birželio 23 d. vis tiek buvo paskelbta Nepriklausomybės atstatymo deklaracija ir sudaryta LLV, prasidėjo atviras K. Škirpos konfliktas su vokiečiais. Jam buvo sutrukdyta išvykti į Lietuvą. Savo raštais K. Škirpa atakavo Trečiojo reicho Užsienių reikalų ministeriją, reikalaudamas nedaryti kliūčių jam vykti į Lietuvą eiti ministro pirmininko pareigų ir prašydamas leisti pradėti veikti Lietuvos diplomatinei atstovybei Berlyne.

Vokiečių atsakas į tai buvo birželio 25 d. K. Škirpai uždėtas namų areštas, o vėliau – dar griežtesni jo laisvės suvaržymai ir izoliavimas Vokietijos provincijoje. Taip K. Škirpai ir nebuvo lemta atvykti į Kauną, kad galėtų eiti ministro pirmininko pareigas.

Tik 1942 m. rudenį, atgavęs judėjimo laisvę, K. Škirpa sugrįžo į Berlyną. 1943 m. spalį jam buvo leista trumpam aplankyti Lietuvą. Kelionė buvo rezultatyvi. K. Škirpa atliko konsoliduojantį vaidmenį, sutelkiant lietuvių antinacines ir antisovietines pasipriešinimo jėgas į bendrą rezistencinį darinį – Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). Susipažinęs su politine padėtimi vietoje bei įvertinęs vis labiau silpstančias Vokietijos pozicijas karo frontuose, grįžęs iš Lietuvos į Berlyną K. Škirpa 1944 m. vasario 5 d. įteikė Trečiojo reicho vyriausybei motyvuotą memorandumą, siūlydamas atšaukti vokiečių okupaciją ir perleisti Lietuvos valdymą patiems lietuviams.

Vokiečių atsakas vėl buvo brutalus – K. Škirpa buvo suimtas ir internuotas politinių nusikaltėlių stovykloje Bad Godesberge prie Reino, kur dauguma internuotųjų buvo prancūzai – kariškiai, veikėjai, civilinės valdžios pareigūnai. Tarp kitų čia buvo laikomas ir gen. Charles’io de Gaulle’io brolis inžinierius. Iš ten 1945 m. perkeltas į kitą stovyklą Schloss Eisenberg, Sudetuose. Tik karui pasibaigus, drauge su kitais politiniais kaliniais K. Škirpa buvo išlaisvintas ir evakuotas į Paryžių.

 Užduotis: pavaizduoti kaip nacistinį karo nusikaltėlį 

„Sovietų Sąjungą (SSRS) ypač dirgino tai, kad tautos Birželio sukilimas ir LLV paskelbimas labai išraiškingai paneigė propagandinį Maskvos mitą, esą 1940 m. Lietuva džiaugsmingai ir savanoriškai įstojusi į SSRS, – teigia istorikas Arvydas Anušauskas. – Būtent už tai Lietuvai ir jos sukilėliams kelis dešimtmečius buvo keršijama. NKVD, o vėliau KGB visokiais būdais tiek šalies viduje, tiek užsienyje kaip įmanydami stengėsi diskredituoti sukilėlius, o per juos – ir patį sukilimą bei tautos siekį atgauti nepriklausomybę.“

Neatsitiktinai okupuotos Lietuvos KGB, partiniai ir ideologiniai darbuotojai dėl to itin stengėsi. „Antai 1961 m. išleisto dokumentų rinkinio „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ įžangoje teigiama, kad „visų rūšių policijos tarnautojai“ buvo buržuazinės santvarkos, fašistinio režimo gynėjai bei rėmėjai, – rašo Severinas Vaitiekus, knygos „Lietuvos žvalgyba“ autorius. – Siekiant kompromituoti ir diskredituoti Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijas, taip pat antisovietinio pasipriešinimo judėjimo organizacijas, buvo teikiami kryptingai parinkti dokumentai apie pulkininko K. Škirpos ir LAF ryšius su Vokietijos gestapu ir Abveru. 1968 m. balandžio mėn. svarstant leidinio „Nacionalistų talka hitlerininkams“ projektą, tuometis LSSR archyvų komiteto vadovas, buvęs LSSR NKGB-MGB pareigūnas E. Rozauskas primygtinai ragino rasti ir paskelbti dokumentus, įrodančius, kad lietuvių pasipriešinimo lyderiai (K. Škirpa, K. Veverskis) (1944 m. K. Veverskis buvo Lietuvos laisvės armijos vyriausiasis vadas, – V. V.) buvo vokiečių žvalgybininkai. Tokių diskredituojančių dokumentų paieškai orientavo ir LSSR mokslų akademijos Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos vyr. redaktorius B. Baranauskas, bet jis turėjo pripažinti, kad nėra lengva, o kartais apskritai neįmanoma rasti dokumentų, patvirtinančių norimą įrodyti teiginį.“ 

Anuomet veiksmingiausias Stalino naudotas būdas apjuodinti žmogų buvo pavaizduoti jį kaip nacių šalininką – II pasaulinio karo metais tai buvo baisus nusikaltimas. Stalinas įkūrė žvalgybos padalinį „Smerš“ (vedinys iš rusiškų žodžių smert špionam; liet. – mirtis šnipams), kurio specializacija buvo šmeižti žmones kaip nacių kolaborantus. Stalinas asmeniškai vadovavo šiai tarnybai. Minėtoje I. M. Pacepos ir R. J. Rychlako knygoje rašoma: „Jo galvažudžiai greitai įgudo masiškai versti žmones naciais: prievarta išgaudavo prisipažinimus, tada pašalindavo – suimdavo, nuteisdavo ir uždarydavo į kalėjimą arba nužudydavo.“ 

„Smerš“, pasak I. M. Pacepos, pradėjo šmeižikišką propagandą: kolaboravimu su naciais apkaltino šimtus tūkstančių sovietų piliečių, gyvenusių vokiečių kariuomenės okupuotose SSRS teritorijose, ir beveik du milijonus į tėvynę grįžusių sovietų kareivių, kurie vermachto buvo paimti į nelaisvę. JAV ambasadorius Maskvoje Averellas Harrimanas Valstybės departamentui 1945 m. birželį pranešė: „Ambasadai žinomas tik vienas atvejis, kai sugrąžintas karo belaisvis grįžo į namus pas šeimą Maskvoje.“ Vėliau Vašingtonas sužinojo, kad beveik visus sugrįžėlius „Smerš“ apšmeižė kaip nacių kolaborantus ir išsiuntė juos į lagerius už Arkties rato, kur daugelis mirė.

Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa darbo kabinete pasirašė paskutinį dokumentą prieš Lietuvos ambasados Berlyne uždarymą. 1940 m. rugpjūčio 14 d.

„Tokia pačia strategija Stalino „Smerš“ naudojosi ir provakarietiškiems Bulgarijos lyderiams diskredituoti, kad galėtų juos pakeisti Maskvos statytiniais, – tęsia „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ autorius. – Nors Bulgarija niekada nebuvo paskelbusi karo Sąjungininkams ir buvo viena iš vos trijų Europos valstybių (kartu su Suomija ir Danija), išsaugojusių visus savo gyventojus žydus, Andrejus Vyšinskis, kuriam Stalinas pavedė sovietizuoti Bulgariją, vis tiek davė „Smerš“ užduotį beveik visus šalies vadovus pavaizduoti kaip nacistinius karo nusikaltėlius.“ 

Ko gi kito iš sovietų slaptųjų tarnybų galima buvo laukti atžvilgiu žmogaus, kurio asmeninį sekretorių Antaną Valiukėną ta pati „Smerš“ pagrobė iš Berlyno dar 1945 m., slapta pargabeno į okupuotą Vilnių, čia nuteisė ir netrukus pražudė Vorkutoje? Nėra abejonės, kad pirmutinis jų taikinys buvo K. Škirpa, o ne A. Valiukėnas, ir jie būtų jį tikrai pagrobę, jei tik būtų pasiekę. Tačiau neįstengė. Tad bent dergė falsifikuotais liudijimais ir šmeižikiška rašliava.

Stalino laikais tai atrodė štai taip: „Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos fašistinis generolas, kuris karo metu buvo tapęs žymiausiu kvislingu ir naciniu bendradarbiu, randasi čia pakelyje į Ameriką, – 1947 m. rašė komunistų Čikagoje leidžiamas laikraštis „Vilnis“. – Nors generolas Škirpa dar nėra gavęs leidimo, jis deda pastangas jo gavimui, nežiūrint fakto, kad kaip vadas jėgų, kurios vedė ginkluotą kovą prieš sąjungininkus, Škirpa turėtų būti kaltinamas išdavystėje ir kariniuose nusikaltimuose. Kaip smetoninės Lietuvos diplomatinis atstovas Berlyne Škirpa naudojosi diplomatinėmis privilegijomis ir po to, kai Lietuva įsijungė į Tarybų Sąjungą. Kuomet nacių jėgos įsiveržė į Tarybų Sąjungą ir tarybinę Lietuvą, Škirpa buvo žymiausias Lietuvos pronacinių ir kvislinginių elementų organizatorius. Tie elementai padėjo nacių parašiutininkams, sabotavo ir vietomis aktyviai ginklais padėjo įsiveržėliams. Škirpa tą akciją dirigavo iš Vokietijos ir taip vadinamų aktyvistų-fašistų buvo numatomas kvislinginio „premjero“ vieton. Karo metu, kuomet nacių armijoms rytų fronte pradėjo nesisekti, Škirpa, tebegyvenąs Vokietijoje, siūlėsi naciams sabotuoti tarybinį užfrontį. Vienu metu naciai jį buvo internavę ištaigingame Dresdeno viešbutyje Godesberge. Škirpa yra laikomas tiesioginiai atsakomingu už kruvinus aktyvistų-fašistų žygius karo metu Lietuvoje ir laikomas vienu Europos kvislingų, kurie pajėgė iki šiol išsisukti [nuo] Jungtinių Tautų bausmės.“ 

Šiems laikams toks stilius jau nebetinka. Per daug grubu. Per tiesmuka. Per daug akivaizdžiai išlenda kruvina NKVD ranka. Šiems laikams skirta kita „naratyvo“ orkestruotė.

 Buvo pirmosios okupacijos simbolis 

Kaip virtuoziškai jis naudojamas šiuolaikinėje politinėje kovoje, neseniai pademonstravo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. „Niekšas, antisemitinė kiaulė, kitaip nepasakysi, – komentuodamas Lenkijos pasiuntinio Józefo Lipskio, Kazio Škirpos to meto kolegos Berlyne, dienoraščio įrašą liejo emocijas Rusijos lyderis. – Jis visiškai pritarė Hitlerio antisemitinėms nuotaikoms ir, dar daugiau, už pasityčiojimą iš žydų tautos žadėjo pastatyti paminklą Varšuvoje.“

V. Putinas kelis kartus užsipuolė Lenkiją, apkaltinęs ją suokalbiu su naciais, palaikius Hitlerį žydų klausimu, ir vertė jai iš to išplaukiančią atsakomybę už II pasaulinio karo sukėlimą. V. Putino brukamos interpretacijos ir insinuacijos potekstė aiški: lenkai tokio likimo, kurio jie susilaukė per II pasaulinį karą ir „nusipelnė“, jiems „taip ir reikėjo“, nes buvo „fašistai“ ir „antisemitai“. Ir tai, pagal šitą logiką, netiesiogiai tarsi „išteisina“ ar bent jau „sumažina“ Stalino atsakomybę, nes lenkai buvę „dar blogesni“…

„Putinas seka Stalino pėdomis klastodamas Europos istoriją“, – tviteryje pažymėjo Lenkijos tarptautinių santykių instituto direktorius politologas Sławomiras Dębskis. Būtent Stalinas, palaikydamas nacių propagandą, tvirtino, kad karą Europoje sukėlė ne Hitleris ir jo invazija į Lenkiją, bet Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Tai Stalinas tvirtino jau 1939 m. lapkritį.

V. Putino mėginimas ne tik iškraipyti istoriją, bet ir išnaudoti holokaustą išgyvenusių žydų jausmus savo politiniams tikslams pasirodė atgrasus net ir daliai žydų. Žydų religinių bendrijų sąjungos Lenkijoje pirmininkė Klara Kołodziejska-Połtyn ir Lenkijos žydų vyriausiasis rabinas Michaelis Schudrichas Rusijos prezidento pasisakymus pavadino keliančiais pasipiktinimą.

„Kai hitlerinė Vokietija 1938 m. išgujo tūkstančius Lenkijos žydų, lenkų diplomatinė tarnyba jiems padėjo, įskaitant ir asmeninę pasiuntinio Lipskio pagalbą, – pažymėjo K. Kolodzeiska- Poltyn ir M. Schudrichas. – Kaltinti jį antisemitizmu, remiantis vienu sakiniu, ištrauktu iš konteksto, nepaprastai neatsakinga.“ 

Gaila, kad Lietuvoje neatsiranda žydų, kurie išdrįstų atmesti stalininius šmeižtus, atviromis akimis pažvelgtų į to meto tragiškai sudėtingą Lietuvos istoriją ir viešai tartų: palikite pagaliau K. Škirpą ramybėje, jis nebuvo antisemitas! Net kritiškai K. Škirpos atžvilgiu nusiteikę, bet savo profesinę reputaciją branginantys istorikai pripažįsta, kad jis nebuvo antisemitas. Priešingai. Kiti istorijos tyrinėtojai, remdamiesi jo ankstyvaisiais rašiniais, paskelbtais Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu, atkreipia dėmesį į K. Škirpos išreikštą poziciją „stovėti už visų piliečių teises“. Tai, pasak Kęstučio Skrupskelio, aiškiai rodo jo požiūrį, kad kuriamoje demokratinėje Lietuvoje ne vien lietuviai, bet ir kitataučiai Lietuvos piliečiai galėtų džiaugtis „liuosybe ir laisve“.

„Priekaištai dėl Šk[irpos], kaip buvusio pasiuntinio diplomatinės veiklos, kai Lietuva buvo nacių okupuota, yra be pagrindo arba kyla iš dipl[omatinių] metodų ir prerogatyvų nesupratimo, – laiške Jonui Deksniui, Vytautui Staneikai ir Algirdui Vokietaičiui 1946 m. spalio 16 d. rašė Algirdas Julius Greimas. Laiško autorius spėliojo, kad tai gali būti ir kita priežastis: „Pasidavimas krikdemų propagandai tikslu sulikviduoti Šk[irpą], kaip LAF kūrėją ir priešrusiškos rezistencijos vadovą, kad iškeltų Ambrazevčiaus rolę.“ Greimas pabrėžė, kad pats Škirpa „dėl to neseniai yra pateikęs įtikinamų paaiškinimų (jų nuorašą pasiunčiame ištisai, nes jo laiške yra labai protingų išvedžiojimų, kuriais galėtumėt pasinaudoti…)“. 

Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius. Už jo – Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas plk. Kazys Škirpa (su akiniais) ir krašto apsaugos ministras plk. ltn. Juozas Papečkys. Fotografuota 1926 m. rudenį.

Tarp bendraminčių K. Škirpos klausimas buvo iškilęs svarstant personalijas į rezistencinės organizacijos Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio užsienio delegatūros sudėtį. J. Greimas tame laiške nurodė Škirpos priėmimo pliusus: „<…> perėmimas gerosios LAF dalies, aktyvaus asmens ir prityrusio diplomato įsigijimas, su kuriuo ateina ir daugiau diplomatų (Gerutis, Šaulys…); be to, Šk[irpa] yra vienintelis iš posto nedezertyravęs pasiuntinys, kuris užbaigė savo rezistenciją konclageriu (šalia kapituliavusio Klimo, bet šį Lietuvon parvežęs gestapas paleido!).“ Škirpos ignoravimas, Greimo nuomone, „būtų broliškumo ir pasitikėjimo atviras pažeidimas“. Verta atkreipti dėmesį: tai 1946 m. atestacija! Nuo Birželio sukilimo praėję vos 5 metai, žmonių atmintyje žygis atkurti paneigtą Lietuvos nepriklausomybę tebėra gyvas. Vokiečių okupacija – jau tik košmariškas sapnas. Tačiau Lietuvoje – antrąsyk sugrįžę bolševikai, o 60–70 tūkstančių pabėgusių lietuvių, įskaitant šio laiško autorių ir adresatus, glaudžiasi karo griuvėsiais paverstoje Vakarų Europoje ir kuria planus kaip padėti į miškus pasitraukusiai rezistencijai Tėvynėje. Nebuvo jokių konjunktūrinių motyvų tą žmogų vertinti kitaip, nei savo veikla ir darbais jis buvo nusipelnęs.

K. Škirpą, kaip rezistentą-idealistą, apibūdina ir J. Brazaitis, dėl kurio šiek tiek baiminosi J. Greimas (manau nepagrįstai), kad neproporcinga sukilimo šlovės dalis neatitektų ne tam žmogui. Brazaitis rašė: „Tarp idealistinių žmonių, daugybės žinomų ir nežinomų kovotojų, simboliais pirmos okupacijos metu virto Kazio Škirpos (Berlyne) ir Leono Prapuolenio (Lietuvoje) vardai.“

Deja, dešimtmečiai kryptingos ir itin agresyvios propagandos nori nenori žmonių sąmonėje palieka pėdsaką. Tai faktas ir su juo negali nesiskaityti.

 Buvo demokratijos pasienis 

K. Škirpos, kaip pirmosios sovietų okupacijos laisvės simbolio, reikšmę to meto Lietuvos visuomenėje patvirtina ir visiškai nešališkas stebėtojas – amerikiečių diplomatas, apsilankęs okupuotoje Lietuvoje 1941 m. kovą, t. y. praėjus 9 mėnesiams po bolševikų okupacijos ir likus 3 mėnesiams iki Vokietijos ir SSRS karo.

Valstybės departamentui iš JAV ambasados Maskvoje 1941 m. kovo 28 d. depeša perduotame kovo 22 d. keturiolikos mašinraščio puslapių memorandume pažymima: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ 

Kodėl tas klausimas lietuviams toks svarbus? Memorandumo autorius duoda atsakymą: „Sovietams užėmus Lietuvą, buvo labai išplėtotas šnipinėjimo tinklas. Žmonės tapo taip įbauginti, kad vengia kalbėti bet kuriais politiniais klausimais, nebent tik su artimiausiais draugais. Daugybė žmonių buvo suimta, ir paprastai tai daroma naktimis. Žmonės negali pasimatyti su savo areštuotais giminėmis ir tik tuo būdu sužino, ar jie dar gyvi, jei kalėjimo administracija ir toliau priima jiems siunčiamus drabužius bei maistą. Neseniai keli suimtieji buvo paleisti ir pasakojo apie pasibaisėtinas sąlygas Kauno kalėjime. Keturiems asmenims skirtose kamerose laikoma po dešimt ar dvylika žmonių. Vienas neseniai paleistas asmuo per dešimt dienų neteko penkiolikos kilogramų svorio, o per du mėnesius – trisdešimties. Daugelis istorijų, kurios pasakojamos Kaune, yra apie žiaurų sulaikytųjų tardymą. Kadangi vokiečių repatriacija eina į pabaigą, plačiai paplitusi nuomonė, kad nauja suėmimų ir naikinimo banga užlies kraštą jiems išvykus.“ 

Taip faktiškai ir atsitiko. Pabrėžtina, kad amerikiečių diplomatas perduoda Lietuvoje tvyrančią atmosferą dar iki didžiųjų trėmimų, t. y. iki 1941 m. birželio 14–22 d. Būtent tomis dienomis, patyrus nežabotą okupantų ir vietinių kolaborantų terorą, kai per kelias dienas į tremtinių vagonus buvo sugrūsta per 30 000 lietuvių, lenkų, žydų ir kitų Lietuvos piliečių, nuotaikos visuomenėje dar labiau įkaito.

„Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą! – sako istorikas Augustinas Idzelis. – Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą… Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.“ 

Tai, kad sukilimas buvo sovietų teroro, o ne nacių propagandos pasekmė, patvirtina patys sovietų šaltiniai, NKVD komisaro P. Gladkovo slaptas 1941 m. birželio 21 d. raštas: „Tam tikra priešiško elemento dalis perėjo į nelegalią padėtį ir įsijungė į banditinių grupių dalinius tuo metu, kada veikė respublikos valymo operacija.“ 

Nekaltų žmonių terorizavimas ir gaudymas enkavėdistui – valymo operacija. P. Gladkovas mini žuvusius NKVD pareigūnus, susidūrus su partizanų daliniais jau birželio 16–18 d. Rokiškio, Šiaulių, Utenos, Marijampolės rajonuose. Prienų apylinkėje tvirtina buvus 20 asmenų dalinį su dviem kulkosvaidžiais ir kitokiais ginklais.

Kas tai: sukilėliai, begalviai antisemitai, Berlyno sukurstyti žmonės stačia galva puola Raudonąją armiją? Ne. Karas dar neprasidėjęs. Jokio sukilimo nėra. Savižudybė būtų tokiomis sąlygomis ir plikomis rankomis pulti Raudonąją armiją! Bet lietuviai priversti gintis. Kadangi bolševikai puola. Veržiasi į jų namus, terorizuoja ir lyg gyvulius siunčia į tikrą pražūtį.

„Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro, trokštame, badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai?“ – klausia birželio 14-osios tremtinys, per vagono plyšį vogčiomis perduotame laiškelyje artimiesiems.

Neginčijamas faktas yra šis: jau 1941 m. kovą Valstybės departamentui Vašingtone buvo pranešta, kad Lietuvoje neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, jog net gimnazistai (17–19 m. amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.

Vadinasi, Valstybės departamentas iš šio memorandumo jau žinojo, kad Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. Apie antisovietinės rezistencijos telkimąsi rašo: „Berlyne veikia lietuvių politinis komitetas. Jis turi du skyrius: karinį ir politinį. Kariniam skyriui vadovauja generolas Raštikis; jį sudaro keli aukšto rango karininkai iš buvusio Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo. <…> Politiniame skyriuje veikia ponai Škirpa, Graužinis, Galvanauskas ir keletas kitų. Su šiuo komitetu artimus ryšius palaiko Žadeikis, Lietuvos pasiuntinys Jungtinėse Valstijose. Lietuvos atstovai Londone, Vatikane ir kituose diplomatiniuose postuose taip pat aktyviai bendradarbiauja.“ 

Ir čia pat priduriama: „Prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ 

Kaune apsilankęs amerikiečių diplomatas atkreipia Vašingtono dėmesį net į okupantų nuotaikas pavergtoje Lietuvoje: „Dažnu atveju raudonieji karininkai po laikino pabuvojimo Lietuvoje reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“ 

Ko tikisi, į ką deda viltis Maskvos pavergti ir komunistų terorizuojami lietuviai 1941 m. pavasarį? Amerikiečių diplomatas tęsia: „Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų išvysti Lietuvoje vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“ 

Kur čia yra nekritiškas Lietuvos žmonių pasitikėjimas vokiečiais ar jų pronaciškos nuotaikos, kuo šiandien Kremliaus propagandai įprasta kaltinti antisovietinę lietuvių rezistenciją ir net visuomenę apskritai?

Vakarietišką prodemokratinį, bet ne pronacinį lietuvių visuomenės nusiteikimą patvirtina ir buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas. „Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas, – JAV spaudai sakė jis 1941 m. liepos pradžioje, t. y. netrukus po Birželio sukilimo ir Lietuvos nepriklausomybės deklaravimo. – Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“ 

 Adenaueris apie silpnųjų „neutralumą“ 

Į ano meto įvykius žvelgti iš šiandieninio mūsų žinojimo aukštumų dabar jau tapo tarsi įprasta. Nė nemėginama suprasti, kad anuo metu žmonės nei apie sovietus, nei apie nacius nežinojo nė dalies to, ką dabar žinome mes. Kancleris Konradas Adenaueris, pokarinės Vokietijos tėvas, atsiminimuose rašė, kad be rizikos nėra politikos, o jos neįmanoma vykdyti vien norais, juo labiau neįmanoma, esant silpnam. Vokietija po II pasaulinio karo buvo silpnas, labai nuniokotas kraštas, kuris savo jėgomis negalėjo nieko pasiekti. „Bet mums, – rašo kancleris, – nederėjo tapti ir niekieno žeme tarp Rytų ir Vakarų.“ 

„Kietų faktų pasaulyje“, pasak K. Adenauerio, Vokietijai buvo likę tik du keliai – į Vašingtoną arba į Maskvą. Visa kita, kas buvo tarp to, buvo ne politika, o iliuzijos, kurios būtų pavertusios Vokietiją bejėge atsiskyrėle ir tarp savęs besivaržančių jėgų spardomu kamuoliu.

K. Adenaueris rašė, kad savo atsakomybę suvokiantis politikas negali apsidrausti paprastu nieko nedarymu tik todėl, kad nėra tokių veiklos galimybių, kurios neturėtų ir tamsių šešėlių (vok. Schattenseiten). Kai politikas nesiima veikti, nes bijo tokių šešėlių, „tada per tokio politiko ir jo krašto galvą veikia kiti, ir toks kraštas tikrų tikriausiai pateks į sandėrius, padarytus jam už nugaros“.

Šios didžiojo Europos politiko pastabos apie silpnųjų „neutralumą“ – iškalbingos. 1941 m., be Vokietijos, nebuvo kitos jėgos, kuri būtų pajėgi išstumti iš Lietuvos sovietų okupantus. Didžioji dalis Europos gulėjo ant menčių: Lenkija pasidalyta nacių ir bolševikų, Prancūzija – okupuota, Anglija – bombarduojama. JAV – toli ir laikosi neutraliai. Vienintelė reali viltis persekiojamiems, terorizuojamiems, kalinamiems, kankinamiems ir tremiamiems Lietuvos žmonėms – Vokietijos karas su SSRS.

 Neutralumo politikai jėgų nepakako 

Į Berlyną nuo bolševikų per pirmąją okupaciją 1940-aisiais pasitraukę žmonės ir 1940 m. lapkričio 17 d. K. Škirpos bute įkūrę LAF organizaciją nebuvo nei naivūs, nei akli nacių gerbėjai. Jų nuotaikas ir galvojimą daugiau ar mažiau atspindi Bronys Raila, vienas iš LAF steigėjų, Propagandos komisijos pirmininkas: „Nebuvo nei jokių davinių, nei mažiausių vilčių, kad Lietuvos laisvės siekimams realiai ateis į pagalbą dar tebekariaujanti Anglija ar kuris kitas kraštas. Priešingai, – buvo aišku, kad vokiečiams užpuolus Rusiją, Anglija eis talkon tik Rusijai, mūsų Tėvynės užgrobikei. Ligi karo pabaigos mes negalėsime turėti jokių vilčių, kad Anglija ir sąjungininkai parodytų mums simpatijų ir teiktų paramos, ir mes neišvengiamai tegalėsime būti Vokietijos sąjungininkų pusėje. Tokia mums tegalėjo būti rūsti vieta karo ir politikos šachmatų anuometinėje lentoje.“ 

Tą pačią problemą sprendė ir suomiai. Po 1939–1940 m. Žiemos karo su SSRS, Suomija išgyveno labai sunkų ekonominį ir politinį laikotarpį: buvo patyrusi reikšmingus infrastruktūros sugriovimus, vien žuvusiaisiais praradusi per 25 000 savo karių (sovietai – 10 kartų daugiau), netekusi 10 proc. dirbamos žemės, 10 proc. tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 proc. miškų, buvo priversta 30 metų išnuomoti Hanko pusiasalį sovietų karinei jūrų bazei. Apie 400 000 Suomijos gyventojų per 12 dienų turėjo išsikelti iš prarastų teritorijų.

Tuo metu iš suomių atplėštoje sovietinės Karelijos dalyje virė darbas: rusai energingai tiesė plentus, įrengė aerodromus, statė geležinkelį. „Svarbiausios atšakos: Petrozavodskas–Suojervis, Louhis–Kestenga ir Rutas–Sala buvo nutiestos per keletą mėnesių. Vien pastarąją atšaką tiesė šimtas tūkstančių kalinių“, – atsiminimuose rašo legendinis suomių karo vadas maršalas Carlas Mannerheimas. Jis pažymi, kad, be geležinkelių, buvo nutiesta 15 strateginių plentų. Beveik 200 kilometrų pločio pasienio juostoje įrengta 90 oro uostų! Buvo akivaizdu, kad rusai ruošiasi naujam karui su Suomija ir 1940 m. kovo 14 d. taikos sutartis tėra tik laikinas atokvėpis.

Panaši karinei ofenzyvai reikalinga infrastruktūra tuo pačiu metu buvo įrengiama ir okupuotoje Lietuvoje. „Raudonosios armijos pajėgos įvairiai vertinamos – nuo 25 iki 35 divizijų. Pastarąją savaitę į Lietuvą atvyko naujas maždaug 50 000 vyrų pastiprinimas, – jau minėtame 1941 m. kovo 22 d. memorandume rašė amerikiečių diplomatas. – Visi jie buvo išsiųsti į pasienio su Vokietija sritis. Žmonės iš kaimo rajonų praneša apie Raudonosios armijos karštligiška sparta kasamus apkasus, įrenginėjamus įtvirtinimus, atsarginius aerodromus ir t. t. Mergina, gavusi iš ambasados JAV pasą ir pateikusi prašymą išvykimo vizai, pranešė, kad ūkininkai buvo pašalinti iš savo namų, pastatai nugriauti, o visa pasienio teritorija aplink Kybartus tiesiog išraižyta apkasų, slėptuvių ir betoninių priedangų pabūklams. Iš kito šaltinio, ūkininko, sužinota, kad kertami miškai ir statomi slapti aerodromai kilimo tikslais. Pastatytos ir išbandytos katapultos, daugelyje šalies vietų įrengti dideli požeminiai degalų rezervuarai. Šie pranešimai patvirtinti įvairių asmenų.“ 

C. Mannerheimas savo ruožtu pažymi: „Rudenį ir žiemą grėsmingai sustiprėjo žvalgybinė rusų veikla. Visų be išimties mūsų sulaikytų rusų bolševikų agentų prisipažinimai liudijo, kad kariauti su Suomija buvo rengiamasi visu pajėgumu. Dar tiksliau apie tai bylojo suomių kontržvalgybos duomenys. 1940 metų rugpjūčio mėnesį vienas pulkininkas ir du majorai, kurie rengė žvalgus vykti į Suomiją, kalbėjo: „Suomija – kapitalistinė šalis, kurios laukia toks pats likimas kaip Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Suomiją įtraukti į SSRS sudėtį – kelių savaičių, daugiausia keleto mėnesių, klausimas. Kapitalistinių šalių politiniame pasaulio žemėlapyje vis mažėja. Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautos daug laimingesnės už suomių tautą, nes jos pačios panoro susivienyti su mumis. Kadangi Suomijos tauta šito nenori, jos likimas bus sunkesnis – Suomiją prijungs jėga. Suomija negalės pasipriešinti Raudonajai armijai, ir niekas jai nepadės. 

Kaunas. 1941 m. birželio 26 diena

Prasidedantis karas nebuvo netikėtas nei vienam mąstančiam Suomijos piliečiui, – toliau rašo C. Mannerheimas, – todėl tauta vieningai palaikė vyriausybę ir parlamentą. Kiekvienas suprato, kad mus vėl privertė kovoti, ir mums reikalinga bet kokia pagalba, kokią tik gali pasiūlyti. <…> Suomijos prisišliejimas prie Vokietijos buvo savigyna. <…> Dviejų didžiųjų valstybių gniaužtuose mes buvome priversti daryti nuolaidas abiem pusėms, nes laikytis griežto neutraliteto mūsų jėgų nepakako.“ 

Verta įsidėmėti C. Mannerheimo pastaba: „Suomijai laikytis griežto neutraliteto jėgų nepakako! Tuo metu Lietuvos politikai 1939 m., kai sprendėsi egzistenciniai Europos valstybių likimo klausimai, manė, kad jų turi užtektinai! Pasirodo, laikytis neutraliteto irgi reikia daug jėgų!..“ 

Pasirinkimai buvo sunkūs, bet išliko 

LAF branduoliui Berlyne artimesnis buvo C. Mannerheimo mąstymas. Jie buvo gana racionalūs – nespėliojo, kas kada neapibrėžtoje ateityje laimės karą nieko neveikiant ir laukiant jo pabaigos, bet ieškojo optimalių galimybių sudėtingomis dabarties aplinkybėmis imtis veiksmų ir gelbėti tai, ką dar įmanoma išgelbėti.

Pasak B. Railos, JAV dar nekariavo, bet jos įsitraukimas į karą vienu ar kitu būdu buvo aiškiai numatomas. Nebuvo sunku suprasti, kad JAV kariaus Anglijos pusėje, taigi prieš Vokietiją, ir per tai neišvengiamai bus ir Rusijos sąjungininkė. Tarptautinės aplinkybės buvo tokios, kad anuomet tik hitlerinė Vokietija buvo pasiryžusi stoti į kovą su bolševizmu, o Lietuvai tai buvo vienintelė galimybė – pasinaudojus tų dviejų diktatorių žūtbūtiniu susirėmimu pamėginti ištrūkti iš Lietuvą sukausčiusių komunistų grandinių.

„Nors nacinė Vokietija ir yra nusistačiusi mus, kaip ir kitas rytų tautas, suryti, bet sunkaus karo aplinkybių verčiama turės daugiau ar mažiau pakęsti mūsų tegu ir kiek ribotą nepriklausomybę, – svarstymus karo išvakarėse Berlyne prisimena B. Raila. – O tai mums duos šiek tiek laiko vėl susigrupuoti, įsitvirtinti ir per visą karo eigą išlaikyti valstybinį tęstinumą. Be abejo, turėsime atlikti daug nemalonių aukų ir paslaugų Hitlerio Reichui, bet išliksime kaip atskira valstybė. Kol didžiojo 

karo pabaiga išsispręs pasauliniu mastu, Rusijos meškos koja bus nušalinta iš Pabaltijo, o tai mums atrodė labai svarbu. Kai dėl galutinės pabaigos, mūsų daugelis manėme, kad karą pralaimės Rusija, o paskui ir Vokietija, ir tada mums bus daug lengviau išlaikyti savo dar egzistuojančią valstybę. Karą laimėjusios demokratijos tikriausia mums priekaištaus ir galbūt mus baus, jog nebuvome jų pusėje, o Vokietijos sąjungininkų pusėje. Tegu priekaištauja ir baudžia, tegu visus mūsų „kolaborantus“ nušalina iš viešojo tautos gyvenimo, – bet Lietuvos nepriklausoma valstybė bus išlikusi! Tatai atrodė mums svarbiausia.“ 

Lietuvos pasiuntinys Argentinoje Kazimieras Graužinis, jau prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, prezidentui Antanui Smetonai, atvykusiam į JAV, rašė: „Pirmosios žinios iš Lietuvos buvo labai malonios, atrodo, kad mes sukilimo keliu ir dar prieš atvykstant vokiečiams nusikratėme nuo bolševikų jungo, pasiskelbėme vėl nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos valstybe ir sudarėme savo vyriausybę su pulk. Škirpa priešakyje. Tais įvykiais kiekvienas lietuvis gali, žinoma, tik džiaugtis ir visa širdimi pritarti tiems žygiams, kurie dabar daromi Lietuvoje mūsų nepriklausomai valstybei atstatyti, panašiai kaip buvo 1918–1919 metais.“ 

Iš maršalo C. Mannerheimo atsiminimų nesunku suprasti, kad suomiams lengviau buvo sumušti sovietų kariuomenę šiaurės fronte, atsiimti per Žiemos karą prarastas Suomijos teritorijas ir net užimti Petrozavodską bei reikšmingą dalį rytų Karelijos, negu pasitraukti iš II pasaulinio karo, kai didžiajame karinių veiksmų teatre įvykių eiga Ašies valstybėms darėsi vis nepalankesnė.

Įsidėmėtina Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio įžvalga 1942 m. pabaigoje. „Gaunamomis iš Lietuvos žiniomis, vokiečiai plėšia mus, kiek tik gali, o dabar jie gali nepalyginamai daugiau kaip ano karo metu, – rašė jis prezidentui A. Smetonai. – Grobia viską, privatų ir valstybės turtą, valdžios priemonėmis ir privačia iniciatyva.“ Tačiau S. Lozoraitis daro išvadą: „Ir vis dėlto bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis 

žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui, nes bolševikų okupacija tai mirtis, kaip vėžio liga, kuriai vaistų nėra, o prieš vokiškąją šiltinę įtrėškimų yra ir, kaip matom, sąjungininkai juos vartoja labai sėkmingai.“ 

Tai dar vienas liudijimas, kur link buvo nukreiptos mūsų viltys ir Nepriklausomybės atkūrimo lūkesčiai – į demokratinius Vakarus. Tačiau, skirtingai nuo Suomijos, kuri buvo „neteisingai“ pasirinkusi, bet vis dėlto išlikusi istorijos subjektu, Lietuva pasirinkusi buvo „teisingai“, tačiau tapusi „bejėge atsiskyrėle“, tarpusavyje „besivaržančių jėgų spardomu kamuoliu“, – K. Adenauerio žodžiais tariant. Niokojama, siaubiama ir nevaržomai apiplėšinėjama. Tuo metu Suomijos vaidmenį pasaulinės politikos šachmatų lentoje nurodo faktas, kad 1942 m. birželio 3 d. pasveikinti maršalo C. Mannerheimo 75-mečio proga į jo karinę vadavietę Suomijoje atvyko kancleris Hitleris su lydinčiais asmenimis, tarp kurių buvo ir generolas feldmaršalas Keitelis.

Suomijos kariuomenės vadas maršalas (vėliau – Suomijos prezidentas) Carlas Mannerheimas

1943 m. rudenį C. Mannerheimas priėmė vokiečių karinės vadovybės atstovą gen. Jodlį, kuriam vokiečių generaliteto buvo pavesta padaryti pranešimą apie bendrą karinę padėtį frontuose. Karo vadų pasikalbėjimas buvo reikšmingas. Gen. Jodlis pasakė, kad jis žino apie Suomijos mėginimus užmegzti ryšius, siekiant išsiaiškinti išėjimo iš karo galimybę. Šiuo atžvilgiu C. Mannerheimui jis pasakė: „Nei viena tauta neturi didesnės pareigos, negu išsaugoti savo šalį. Visi kiti požiūriai turi užleisti tam kelią, ir niekas neturi teisės reikalauti, kad kokia nors tauta turėtų žūti dėl kitos tautos.“

„Tačiau Suomijos padėtis, – tęsė gen. Jodlis, – be abejonės, yra pavojinga. Kokių galimybių ji turės artimiausioje ateityje? Žinoma, suomiai gali su rusais sudaryti separatinę taiką, bet šiuo atveju Suomijos laukia toks pat likimas, kurį patyrė Baltijos šalys 1940–1941 metais – šalis bus bolševizuota, o išsilavinusią gyventojų dalį ištrems.“ Jeigu Suomija mano, kad nugalės Vakarų sąjungininkai, ji, pasak gen. Jodlio, gali sudaryti paliaubas ir jų pusėje dalyvauti (tuo atveju, jeigu anglai ir amerikiečiai išsilaipins Skandinavijoje), aiškinantis sąjungininkų ir SSRS santykius. Šiuo atveju Suomija bus priversta tęsti kovą, kurią ji pradėjo kartu su Vokietija, bet kovoti jau tų valstybių pusėje, kurios dabar yra jos priešai. Paskutinė alternatyva – karo tęsimas su Vokietija – gen. Jodliui atrodė esanti mažiausiai pavojinga.

Suomiams teko labai sunkūs pasirinkimai: 1944 m. šiaurės Suomijoje jiems teko atgręžti pabūklus į savo buvusius ginklo draugus vokiečius, sugrįžti į 1940 m. sienas, pripažinti sovietų teisę į Žiemos kare atimtas iš jų teritorijas, išmokėti sovietams didžiules karo reparacijas. Tačiau svarbiausią dalyką – nepriklausomybę – suomiai išsaugojo. Nors politiškai ir susitepę.

Ar galėjo būti kitoks likimas

Lietuviai ėjo kitu – besąlyginio neutraliteto – keliu, nors jėgų jam išlaikyti neturėjo. „Paskutinieji karo įvykiai (Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo okupacija) dar kartą įrodė, kad mažų valstybių neutralumas, kurį išlaikyti joms nepakanka jėgų, yra vien fantazija, – 1940 m. gegužės 16 d., t. y. likus mėnesiui iki Lietuvos okupacijos, rašė Stalino vyriausybės ruporas – laikraštis „Izvestija“, atskleisdamas tikrąjį Maskvos požiūrį į neutralias valstybes. – Todėl mažoms šalims tėra labai nedaug  galimybių išlikti ir išsaugoti savo nepriklausomybę. Visi mažų valstybių svarstymai apie tai, kas yra teisinga, o kas neteisinga santykiuose su didžiosiomis valstybėmis, kurios kariauja, spręsdamos lemtingą klausimą „būti joms ar nebūti“, yra geriausiu atveju naivūs <…>. Mes norėtume joms dar kartą priminti, kad kai kurių mažų šalių neutralumo politiką tegalima pavadinti ne kuo nors kitu, o tik savižudybe.“

K. Škirpos kritikai iki šiol jam prikaišioja politinį trumparegiškumą, nors tai, kad pasirinkta neutralumo politika yra savižudybė, Lietuvos užsienio politikos formuotojams jis primygtinai kartojo nuo 1938 metų. Bet Lietuva tai ignoravo. Tiksliau rinkosi stručio politiką – nepaisyti politinės tikrovės ir slėpti galvą smėlyje.

„Kaip būtų pakrypusi tarptautinių įvykių eiga Rytų Europoje, jei 1939 m. visos keturios Pabaltijo valstybės – Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija – būtų turėjusios karinę gynimosi sąjungą „Pabaltijo NATO“ ir visos keturios būtų vieningai atmetusios Sovietų Rusijos ultimatyvius reikalavimus įvesti rusų karines bazes bet kurioje tų valstybių, o prireikus visos drauge būtų ginklu pasipriešinusios sovietams, kaip pasielgė tiktai viena Suomija?“ – kėlė klausimą Stasys Žakevičius-Žymantas, Vilniaus universiteto docentas, vienas iš antisovietinio pasipriešinimo pogrindžio aktyvistų pirmosios sovietų okupacijos metu ir vėliau 1941 m. Birželio sukilėlių sudaryto Vilniaus miesto komiteto pirmininkas.

C. Mannerheimas atsiminimuose mini, kad suomiai su 17–18 divizijų priešinosi rusams. Taip pat pažymi, kad Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – turėjo ne blogiau parengtas kariuomenes ir būtų galėjusios suformuoti 20 divizijų. Kaip būtų atrodžiusi šio regiono istorija, jeigu rusams vienu metu būtų reikėję turėti reikalų ne su 17–18, bet su 38 divizijomis?

„Jei būtų buvusi visų keturių valstybių politinė ir karinė sąjunga, Rusijos siekimas vėl įsitvirtinti prie Baltijos, aišku, būtų pasilikęs tas pats, bet karas jai būtų buvęs žymiai sunkesnis, mūsų galimybės pasipriešinti daug geresnės, sukeltas pasaulyje triukšmas daug didesnis ir pagaliau pati įžūlioji sovietų laikysena bei taktika greičiausia būtų buvusi kiek kitokia, – svarsto B. Raila. – Užimti Baltijos valstybes Rusija galbūt būtų ryžusi ne 1939–1940 metų laikotarpiu, bet tik 1944 metais. Jų likimas, na, ir teisinė padėtis tikriausia būtų buvusi skirtinga. Greičiausia, jos būtų virtusios ne SSRS dalimi, o „satelitais“…

Istorija, deja, tariamosios nuosakos neturi. O ir politinio įžvalgumo, politinės patirties, politinės išminties, pagaliau iniciatyvos, atsakomybės bei ryžto prisiimti net ir tam tikrą politinę riziką, telkiant šalininkus bei priimant sprendimus, tada veikiausiai trūko. Kaip ir laiko. Kadangi klausimas – priešintis ar nesipriešinti rusams, gintis ar pasiduoti – rimtai tegalėjo būti svarstomas, greičiausia, tik 1939 m. liepos–spalio mėnesiais, bet jau ne 1940 m. birželio 15-osios naktį…

Lietuva išsaugojo reputaciją. Bet žuvo. Kam dabar rūpi anų dienų reputacija, kas už tai Lietuvai dėkoja ar kompensuoja? Priešingai. Šiandien esame kaltesni net ir už vokiečius, taip žiauriai Lietuvą nusiaubusius. Šiandien Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis teigia: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis ir niekas daugiau. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“

Bet kai kam atrodo, kad mūsų kaltė vis tiek didesnė…

Ne veltui Povilas Žadeikis, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone, prezidentui A. Smetonai atvykus jau į JAV, rašė: „Pasipriešinimas turėjo būti nors pro-forma ir į tai Krašto Apsaugos Ministras Musteikis nurodinėjo. Nors Kauno įgula: Komendantūros Kuopa, Karo Mokykla ir vietos pulkai būtų išėję į gatvę ar bent Šauliai pasišaudę gatvėse, kad svetimi diplomatai išgirstų. Bet nieko! Įspūdis toks, kad negarbingas vyriausybės nusistatymas buvo laikomas paslapty ir kad net nebandyta priešintis nors Prezidentas turėjo priešintis, o ne pasitraukti (atsistatydinti). Prezidentas savo konstitucinę pareigą ir savo nusistatymo priešintis negalėjo pakeisti į laikinas atostogas ir formaliai palikti Lietuvos likimą svetimai okupacijai nesipriešinančiam Ministrui kaipo Prezidento pavaduotojui, nes bent sulig implikacijos tas reiškė jo pritarimą nesipriešinimui. <…> Tas Prezidento ir Ministrų Tarybos pasidavimas be pasipriešinimo ir protesto yra tautinė nelaimė, kuri kenkia ir kenks išsilaisvinimo kovai: juo naudojosi bolševikai ir naudosis rusai, juo dabar naudojasi vokiečiai, juo naudosis ir lenkai. Tokia klaida neapsieina be rimtų, jei ne lemiančių, pasekmių.“

Išeivijos visuomenės veikėjas Stasys Barzdukas kadaise skaudžiai pažymėjo: „Negynėm laisvės, kai turėjom savo valstybę, išteklių, kariuomenę ir vadovybę, bet išėjom dėl jos kovoti, kai likom nuginkluoti, be išteklių ir be vadovybės.“

„Teisingą pasirinkimą“ padariusios Lietuvos nuostoliai dėl 1940–1958 m. patirto genocido ir teroro negali būti nė lyginami su Suomijos, kovojusios „neteisingoje pusėje“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, nukentėjo kas trečias Lietuvos gyventojas: ištremta 131 tūkst., įkalinta 200,1 tūkst., nužudyta 20 tūkst. partizanų, per 5 tūkst. beginklių žmonių, per 1 000 nuteista mirties bausme. Dėl teroro ir galimų represijų iš Lietuvos repatrijavo 490 tūkst. žmonių. Kartu su karo aukomis (245 tūkst.) Lietuva neteko per 1 mln. 91 tūkst. savo gyventojų.

Pridursiu, kad 1940 m. Lietuvoje buvo 3 mln. gyventojų, Suomijoje – 3,7 mln. Šiandien Lietuvoje – 2,5, Suomijoje – 5,5 milijono. K. Pakšto prieškariniais skaičiavimais, natūralia raida Lietuvos populiacija 5 mln. gyventojų ribą turėjo pasiekti 1980 metais. Net ir 40 m. vėliau turime tik pusę to. Karščiausios pragaro vietos, pagal Dantę, laikomos tiems, kurie moralinės krizės valandą laikosi neutraliteto…

Sumokėjo aukštą kainą

Tai už ką gi vis dėlto buvo pažemintas K. Škirpos atminimas, panaikinus Vilniuje jo vardu pavadintą alėją, kuri prieš tai beveik tris dešimtmečius niekam nekliuvo? Atsitiktinai ar ne, bet tai sutapo su 40-osiomis jo mirties metinėmis. „K. Škirpos antisemitinė pozicija yra „visiškai aiški“, – pareiškė Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir pridūrė, – jei norime džiaugtis ir didžiuotis tuo, kad miestas yra atviras ir pagarbus visiems žmonėms, negalime rodyti išskirtinių pagarbos ženklų tiems, kurie sakė: pasinaudokime proga ir atsikratykime visais žydais, sukurkime jiems tvankią atmosferą, kad jie net nepagalvotų, jog Lietuvoje gali teises turėti. Tai yra jo žodžiai, kurių jis niekada neišsižadėjo, nors mirė laisvoje Amerikoje.“

Man teko dalyvauti abiejuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžiuose, kai buvo svarstomas K. Škirpos alėjos pavadinimo keitimo klausimas, ir stebėti lėkšto politikavimo spektaklį. Klausimą pristačiusio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Renaldo Vaisbrodo pasisakymas buvo būdingas. Jis pareiškė kalbėsiąs ne kaip istorikas, nes istorinių detalių jis nežinąs, bet kaip politikas. Ir paragino balsuoti už gatvės pavadinimo keitimą, nes toks sprendimas esą konsoliduos visuomenę.

Iš tikrųjų jis pasielgė priešingai: veikė kaip istorikas, tarsi pats būtų įsigilinęs į istorijos peripetijas, ir kaip prastas politikas, nepaisantis viešosios opinijos.

Jau kitą dieną po Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo minėtoje radijo laidoje sakiau, kad skirtingai nuo R. Vaisbrodo lūkesčių, tas sprendimas visuomenės nekonsoliduos. Priešingai. Gilins visuomenės susiskaldymą, didins priešpriešą, nes maniau, kad žymiai didesnė visuomenės dalis su tokiu sprendimu nesutiks.

Taip ir atsitiko. Tos radijo laidos klausytojų apklausa galbūt nebuvo labai reprezentatyvus rodiklis, bet tendencijas parodė: vos 9,09 proc. balsavusių pritarė gatvės pavadinimo keitimui, 85,98 proc. – nepritarė, 4,92 proc. – neturėjo nuomonės.

Kokį rezultatą turime šiandien, praėjus pusmečiui po Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo? Sprendimas buvo apskųstas teismui, o Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šį ginčą, priėjo prie išvados, kad „Vyriausybės atstovas padarė akivaizdžius esminius procedūrinius pažeidimus, nevykdydamas Priežiūros įstatymo 7 ir 9 straipsnio reikalavimų, t. y. nesiaiškino, kodėl buvo būtinybė keisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą; netikrino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto sprendimo procedūrų; netyrė aplinkybių, ar gyventojai buvo informuoti apie Kazio Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimą; nevertino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-04-17 rašto, kuriame teigiama, jog būtina įtraukti į Kazio Škirpos alėjos pavadinimo keitimo ar nekeitimo reikalų tvarkymą seniūniją, kurios ribose ši alėja yra, siūlė apklausti šios seniūnijos gyventojus, įstaigų darbuotojus, kitus asmenis ir atsižvelgus į jų nuomonę priimti sprendimą.“

Maža to. Vilniaus mero R. Šimašiaus, kažkada figūravusio populiariausių Lietuvos politikų sąrašuose, reitingai drastiškai smuko. Jau po poros mėnesių juo nepasitikinčių gyventojų nuošimtis viršijo 51 proc., o 2020 m. pradžioje jis buvo įsitvirtinęs tarp pačių nepopuliariausių Lietuvos politikų, kurio teigiamų vertinimų rodiklis tesiekė vos 0,2 nuošimčio.

Kaina, kurią tenka mokėti už lengvabūdiškai mestą iššūkį simboliams.

Bendrauti, o ne varžytis

Bet grįžkime prie K. Škirpos „antisemitinės“ pozicijos. Esu parašęs daugelį straipsnių, kuriais bandžiau atkreipti politikų dėmesį, kad jų reiškiamos nuomonės tėra vienpusiškos interpretacijos, grindžiamos istorinio konteksto ignoravimu, dalies faktų nutylėjimu, ideologiškai motyvuotu istorinių asmenybių vertinimu, sovietinės istoriografijos bei propagandos primestų stereotipų kartojimu. Todėl raginau neskubėti priimti politinių sprendimų. Deja.

K. Škirpos kolegą Berlyne Lenkijos pasiuntinį J. Lipskį paminėjau neatsitiktinai. Anksčiau už J. Lipskį politinio manipuliavimo auka tapo K. Škirpa. Skirtumas tik tas, kad J. Lipskiu bandė manipuliuoti svetimos valstybės politikai, siekdami suteršti ne tik jo, bet ir jo atstovautos valstybės vardą. K. Škirpos atveju šitaip pasielgė savi. Ne veltui mero žygis prieš istorinę atmintį tiek džiaugsmo sukėlė Rusijos žiniasklaidai! Savo priešų juodinimą KGB laikė garbinga užduotimi. Galima neabejoti, kad jų įpėdiniai yra patenkinti, kai randa, kas tai atlieka už juos.

Vilniaus mero teiginys esą K.Škirpa ragino atsikratyti žydų, grindžiamas archyve surasto mašinraščio kopija, yra vertas ne daugiau, negu V. Putino  išvedžiojimai, kad J. Lipskis už pasityčiojimą iš žydų tautos žadėjo pastatyti Hitleriui paminklą Varšuvoje, o Lenkijai tenka atsakomybė dėl II pasaulinio karo pradžios.

Visų pirma, tai nėra K. Škirpos žodžiai. O Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu rodyta citata, priskiriant ją K. Škirpai, tebuvo manipuliacija veikiausiai dėl paties mero nežinojimo ir kai kurių istorinių kontekstų nesupratimo. Tai buvo žodžiai iš LAF pareiškimo, kuris susijęs taip pat su daugybe neatsakytų klausimų. Pradedant nuo dokumento autentiškumo, jo autorystės, kelių, kuriais jis pateko į Lietuvą, nustatymo ir baigiant teksto paplitimo arealo, jo poveikio ir konkrečių pasekmių visuomenei identifikavimu, įskaitant ir klausimą, ar iš viso tas atsišaukimas buvo kada nors į Lietuvą patekęs? Kadangi prirašyta buvo daug įvairių atsišaukimų, juos planuota paskleisti iš lėktuvų. Bet šis planas nebuvo įvykdytas, o dalies atsišaukimų nebuvo ne tik išplatinta, bet jie nebuvo atspausdinti ar liko neparašyti. Ar buvo atspausdintas tas konkretus? Ar yra kur nors archyvuose, muziejuose išlikęs bent vienas spaustuvėje pagamintas jo egzempliorius? Į šiuos klausimus atsakymų kol kas nėra.

Dėl autorystės B. Raila štai ką rašo: „Buvau Berlyno Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) vienas iš 28 pirmųjų steigėjų ir vėliau propagandos komisijos pirmininku. Porą savaičių prieš vokiečių sovietų karo pradžią buvau parašęs ar padėjęs suredaguoti net keliolika įvairių atsišaukimų, kurie karui kilus turėjo būti paskleisti Lietuvoje. Kai kuriuos atsišaukimų projektus rašė ir kiti asmenys, pvz. A. Maceina, A. Valiukėnas, kai kuriuos pats min. K. Škirpa.“

Kas konkrečiai rašė būtent su žydais susijusį atsišaukimą, iš B. Railos liudijimo nėra aišku. Kaip nėra aišku, kieno iniciatyva tas atsišaukimas atsirado, ar K. Škirpa iš viso kaip nors su jo rengimu yra susijęs. Tačiau neabejotinai aišku yra tai, kad būtent K. Škirpa tuo metu yra viešai pareiškęs (šis pareiškimas dokumentuotas): 1941 m. birželį laisvojo pasaulio spauda, cenzūros nesuvaržyta (skirtingai negu okupuotoje Lietuvoje ir nacistinėje Vokietijoje), yra aiškiai perdavusi K. Škirpos nusistatymą ir pa rašiusi juodu ant balto – žydai Lietuvoje persekiojami nebus, „pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“.

Tai buvo paskelbta tą pačią dieną, kai pats K. Škirpa tapo nacių persekiojamas, t. y. jam pritaikytas namų areštas ir jis izoliuotas nuo Lietuvoje vykstančių procesų. Ar galima iš anksto atmesti prielaidą, kad šis jo pareiškimas prie to irgi galėjo prisidėti?

Pagaliau tai netgi nėra svarbu. Nepriklausomai nuo to, kokius pareiškimus LAF rašė ar jų nerašė, spėjo išplatinti Lietuvoje ar ne, tai neturėjo jokios įtakos žydų padėčiai Lietuvoje. Žydų klausimą sprendė vokiečiai, ir lietuviai jokios kompetencijos čia neturėjo. Istoriko Arūno Bubnio teigimu, „Laikinoji vyriausybė neturėjo galimybių žydų padėtį nei pabloginti, nei pagerinti“. Žydų likimą sprendė vokiečių saugumo policija ir SD pagal iš anksto parengtas direktyvas ir planus.

D operatyvinės grupės vadas Otto Ohlendorfas 1947 m. Niurnbergo teismo procese prieš operatyvinių grupių  vadovus prisipažino, kad likus kelioms dienoms iki išvykimo į užimtas SSRS sritis Preče operatyvinių grupių ir būrių vadams buvo duotas įsakymas likviduoti žydus, komunistų funkcionierius, partizanus ir agentus. O. Ohlendorfo liudijimu, šį H. Himmlerio ir R. Heydricho įsakymą perdavęs RSHA 1-osios valdybos viršininkas B. Streckenbachas. 7 a ypatingojo būrio vado Walterio Blume’o parodymais, R. Heydrichas ir B. Streckenbachas 1941 m. birželį operatyvinių grupių ir būrių vadams pareiškę, kad Rytų žydija yra bolševizmo intelektualinis rezervuaras ir dėl to, fiurerio nuomone, turi būti sunaikinta.

„Mes, pavyzdžiui, šiandien tiksliai nežinome, kiek buvo 194  m. sukilėlių, kiek jų žuvo, kiek jų nukentėjo nuo komunistų, nuo NKVD, o kiek nuo nacių gestapo, – sako istorikas A. Idzelis. – Šiandien daug kas net nesusimąsto, kad dalis tų žmonių, kurie dalyvavo sukilime Kaune, nukentėjo nuo gestapo. Mes nukentėjome ne tik nuo Maskvos, mes nukentėjome ir nuo Berlyno. Bet apie tai mes nekalbame.“

Kai mes patys apie tai nekalbame, – už mus kalba kiti.

Dažnai mėgstame kartoti kone šablonu virtusią frazę: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Tačiau pasiryžimą ginti laisvę labiau nei žodžiai atspindi ryžtas ginti tiesą, laisvės kankinių bei kovotojų už laisvę atminimą ir garbę.

„Istorija ne kartą mus sužeidė, sukėlė pasidalijimų, susiskaldymų, tačiau šiandien turime atrasti vienybę“, – yra sakęs kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios tarybos už krikščionių vienybę pirmininkas, ir pabrėžęs, kad krikščionis vienija kankinių kraujas, įveikiantis pasidalijimus.

Laisvei įsipareigojusius žmones irgi turėtų vienyti kankinių už laisvą Lietuvą pralietas kraujas ir bendra antitotalitarinės kovos patirtis. Nepaisant jų tautybės ar tikėjimo skirtumų. To linkėjo ir Barry’is Rubinas, Izraelio rašytojas ir politologas, tvirtinęs, kad „mūsų kančios turi tapti pagrindu bendrauti, o ne varžytis“.

Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Fotografuota 1939 metais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *