„Savanoris“ 2013 m. kovas / Nr. 3 (447) 11, 14 psl.

Istorijos akimirkos:
Lietuvos žemės ūkio akademijos studentų savanorių būrys

 
Ats. ltn. dr. Vytautas RAČKAUSKAS
Vilniaus universitetas,
LKKSS Vilniaus skyrius

 

Laikraštyje „Savanoris“ 2005-2008 m. pasirodė straipsnių serija „Istorijos akimirkos“ apie Lietuvos aukštųjų mokyklų karinius studentų savanorių dalinius. Buvo kalbėta apie Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Vilniaus universiteto būrį (gyv. 1991-1993 m.), Vilniaus pedagoginio (dabar – edukologijos) universiteto kuopą (1991-1996 m.) ir Dotnuvos žemės ūkio technikumo šaulių būrį (1919-1925 m.), bet užmarštyje, „istorijos šešėliuose“, liko SKAT Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) studentų savanorių būrys (1991-1992(?) m.), susiformavęs akademijos miestelyje, Noreikiškėse, „laikinosios sostinės“ – Kauno – pašonėje. Praskleiskime šią „užmaršties uždangą“… Kaip užgimė šis studentų savanorių būrys, kokius darbus nuveikė?…

Pradžia…

LŽŪA studentų savanorių būrio branduolys pradėjo formuotis 1990 m., kai susibūrė 6-7 studentų žaliaraiščių, daugiausia miškininkų, grupelė. Juos į krašto apsaugą 1990 m. bandė įtraukti Krašto apsaugos departamento (KAD), vėliau, 1991 m. pradžioje, SKAT vadovybė, tačiau studentai elgėsi atsargiai, vardiniai sąrašai galėjo patekti į priešo rankas.. „Pasakykit kur ateiti ir mes ateisim“ – tokiais žodžiais žaliaraištis Valerijus Šerelis „atsimušdavo“ nuo bet kokius sąrašų, bet neatsisakydavo dalyvauti užduočių vykdyme. Bet po 1991 m. sausio 13-osios kruvinųjų įvykių Vilniuje atėjo apsisprendimo metas…
V. Šerelis į SKAT įstoja 1991 m. sausio 21 d. Juo paseka visas minėtas studentų žaliaraiščių skyrelis. V. Šerelis iškart tampa SKAT Kauno rinktinės Kauno rajono kuopos skyrininku, o nuo 1991 m. kovo mėnesio ir LŽŪA studentų savanorių būrio vadu (sutartį su SKAT pasirašo – gegužės, priesaiką – birželio mėnesiais). SKAT Kauno rinktinei tuo metu vadovavo V. Straleckas (1991-06-01–1992-04-30).

Būrio veikla

LŽŪA studentų savanorių būrio vadas Valerijus Šerelis – 1991 m. ant LŽŪA 1 bendrabučio stogo
(nuotrauka iš asmeninio Valerijaus Šerelio archyvo

LŽŪA studentų savanorių būryje susibūrė apie 30 vyrų. Norint nustatyti tikslų skaičių, vardus, pareigas, reikėtų pavartyti to laikmečio dokumentus. Buvo suformuoti keturi skyriai: tris skyrius sudarė vien studentai (būsimieji miškininkai, agronomai, ekonomistai, mechanikai ir t.t.), ketvirtą – šalia akademijos esančio Ežerėlio miestelio gyventojai. Pirmojo skyriaus vadas tuo pat metu ėjo ir būrininko pareigas. Studentai buvo iš įvairių kursų, bet daugiausia trečiakursiai.
Deja žmonių veidai, vardai ir pavardės iš atminties jau beveik išsitrynė… praėjo 22 metai. Vienas aukšto ūgio studentas, jau tarnavęs rusų kariuomenėje, buvo pramintas „Džoniu“ (R. Kaktys). Tik jis ir V. Šerelis visame Miškų fakultete turėjo lietuviškas uniformas. Be to „Džonis“ buvo „raktininkas“ ir saugojo raktą nuo patalpos, kur buvo laikomi ginklai. Kitas, Rimas Vaitukaitis, dėl sveikatos negalėjęs tapti oficialiu savanoriu, bet vis tiek aktyviai dalyvavęs būrio veikloje. Tik tokie išskirtiniai epizodai išlikę atmintyje.
Būrio vado pareigas iki 1992 m. gegužės (birželio?) mėnesio vykdęs V. Šerelis baigia studijas, gauna diplomą, bet pagal specialybę nedirba nei dienos, eina tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Kas toliau vadovauja studentų savanorių būriui tiksliai nėra žinoma, atrodo, kad l skyriaus skyrininkas.
LŽŪA studentų savanorių būrys 1991- 1992 m. vykdė šias užduotis:
1. 1991 m. pradžioje saugojo Juragių retransliacijos stotį.
Dar 1990 pabaigoje ir 1991 sausiovasario mėnesiais, studentai žaliaraiščiai ir akademijos dėstytojai saugojo Juragių retransliacijos stotį (išorinis perimetras, vidiniame – tik ginkluoti savanoriai). Įdomus nutikimas prie stoties įvyko sausio 12, o gal 13, o gal ir kokia kita naktį, tiksliau sunku pasakyti, daug buvo tų naktų, gautas pranešimas kad Juragių stoties kryptimi atvyksta tankai. V.Šerelis ir kiti žaliaraiščiai, 6 studentai, ginkluoti basliais ir peiliais išeina prieš vartus pasitikti priešo ir tuo pat metu pro vartus išeina keli akademijos dėstytojai, taria „laikykitės, mes su jumis“ ir išnyksta tamsoje. Privažiavimo keliai prie retransliacinės stoties buvo stebimi ir informacija apie priešo judėjimą buvo perduodama radijo stotimis. Taigi po tokio slapukų pranešimo ir išėjo studentai prieš vartus. V. Šerelis užsirūko „paskutinę cigaretę“, ne tik dėl to, kad daugiau nebeturėjo, o ir dėl to, kad aiškiai suprato – ji tikrai gali būti paskutinė. Po kiek laiko pasigirdo variklio ūžesys ir pasimatė šviesos, bet tai buvo tankas, o sunkvežimis GAZ-66 pilnas rusų kareivių, kuris sustojo ties įvažiavimo vartais. V. Šerelis ramiai numeta nebaigtą rūkyti cigaretę („nebeparūkysiu“, kirba mintis galvoje…), kareivos nužvelgia basliais ginkluotus studentus ir neišlipę iš sunkvežimio nuvažiuoja. „Supykau dėl to, kad neišlipo, o gal dėl to, kad cigaretę numečiau per anksti“. Šiomis dienomis plk. ltn. V. Šerelis samprotauja, kad neaišku, kodėl jie neišlipo: gal numestą cigaretę palaikė kažkokiu signalu, gal 6 basliais ginkluotų studentų pasiryžimas pasitikti priešą juos išgąsdino, o gal už šių 6 studentų nugarų, daugybė žmonių, susibūrusių prie laužų, juos atgrasė. Aišku viena, jiems pritrūko ryžto pulti. Be simbolinių apsaugos funkcijų, studentai žaliaraiščiai reguliavo atvykstančių budėti žmonių mašinų parkavimą, kad jie statytų transportą tolėliau (už griovio), kur jų nesutraiškytų tankai, nes civiliai vis bandydavo mašinas pastatyti kuo arčiau retransliavimo stoties.
2. 1991 m. rugpjūčio mėn., Maskvos pučo metu, buvo įrengę pasalą ant kelio Šakiai–Kaunas, ties Noreikiškėmis.
1991 rugpjūčio 19 d. Pučas! Tai buvo aliarmas. V. Šerelis pasikabino ant diržo peilį, subėrė į kuprinę kelis šimtus šovinių ir sėdo į autobusą Klaipėda-Kaunas. Šoviniai ne pačios geriausios būklės, nes buvo „sužvejoti“ narų įvairiuose Klaipėdos krašto vandens telkiniuose, bet ir tie „ne pačios geriausios būklės“ šoviniai yra geriau negu nieko… Juos išardžius, nuo vieno paėmus tūtą, nuo kito kulką (arba pritaikius kitą), pakeitus paraką ir kapsulę jau galima šaudyti. O šovinių trūkumas tikrai buvo. Atvykus į Kauną įvyko pirmas kontaktas su priešu. Ties Aleksoto tiltu judėjimas buvo užblokuotas, ir į 18-o maršruto autobusą įlipo rusai. „Kuprinė pilna šovinių, ar tik neteks panaudoti peilį? Būtų gerai iš kurio nors siauraakio atimti „kalašnikovą“, tikrai mokėčiau pasinaudoti.“ – tokios mintys sukosi galvoje. Bet smogikai tik apsižvalgė ir išlipo.
Nors buvo vasara, studentiškų atostogų metas, į LŽŪA susirinko daugiau kaip trečdalis būrio karių, ginkluotė – du medžiokliniai šautuvai (32 kalibro vienvamzdis ir dvivamzdis) ir „margolino“ pistoletas. Su šoviniais buvo ne kas, tik „margolinui“ pilna kišenė, dvivamzdžiui apie 20 šovinių, o 32-ojo kalibro – tik keli šoviniai ir maišas su šovinių tūtom, paraku ir kapsulėm. Teko šovinius gamintis patiems studentams. Vieną šovinį išardė, norėdami sužinoti, kaip kitus pasigaminti, pasirodė šoviniai skirti… žąsims medžioti. Labai smulkūs šratai… Kadangi akademijoje yra technikos parkas, tai nuo senų akumuliatorių nuiminėjo švinines detales ir iš jų gaminosi kulkas. Vienas technikos parko „diedukas“ davė benzino, iš jo pasigamino „Molotovo kokteilių“, iš spygliuotos vielos prikarpė „ežiukų“, kuriuos sudėjo į dujokaukių krepšelius (po 50-100 vnt.) – švyst po mašinos ratais ir nėr sveikos padangos. Studentai – išradingas jaunimas… Nuolat buvo stebimas patikėtas kelio ruožas, laisva pamaina ilsėdavosi buvusiose karinės katedros patalpose. Informacija perduodama radijo stotimis. Būrio vado šaukinys buvo „Klevas“, kiti šaukiniai – „Beržas“ ir „Šermukšnis“.
Kitas įdomus tų dienų nutikimas… 1991 m. rugpjūčio 19 d. 6 valandą ryto, per radiją išgirdus, kad Maskvoje prasidėjo pučas, Kauno rinktinės vadovybė sušaukia skubų pasitarimą Dariaus ir Girėno stadione, po to evakuojami štabo dokumentai, savanoriai apginkluojami turimais ginklais ir išsiunčiami į atsargines vadavietes. LŽŪA įsikuria Arūno Stašaičio vadovaujamas savanorių būrys. Akademijos vadovybė, pamačiusi ginkluotus vyrus, kurie savavališkai užėmė patalpas centriniuose rūmuose ir į jokias kalbas nesileidžia, pasiunčia savo studentą V. Šerelį aiškintis padėties. V. Šerelis: „Prisistačiau jiems kaip savanoris ir akademijos atstovas, bet su A. Stašaičiu susikalbėti nepavyko, grįžau nieko nepešęs. Žiūrint iš dabarties pozicijų, keista, kad A. Stašaitis, vadovaudamas savo būriui, ne tik nenorėjo priimti jaunimo (studentų savanorių) pagalbos, bet net apie sąveiką nebuvo kalbos“.
Pučas baigėsi, V. Šerelis sėdo į autobusą ir išvažiavo į savo vestuves, atvyko jau svečiams susirinkus. O ten vos ne panika: kur jaunikis? Vakare, jau susėdus prie stalo jaunojo tėvas (vėliau KJP vado pavaduotojas logistikai plk. ltn. Alfonsas Šerelis) nustebino svečius savo tostu. Jis tarė: „Noriu pakelti taurę už savo sūnų, jo pasirinkimą ir pasiryžimą, nes kai Lietuvai iškilo pavojus jis turėjo apsispręsti, kas svarbiau šeima ar Tėvynė, ir jis pasirinko teisingai“.
3. Nuo 1991 m gruodžio 23 d. iki 1992 m gegužės 29 d., vykdant Vyriausybės potvarkį „Dėl energetinių objektų apsaugos sustiprinimo“, studentų būrio savanoriai saugojo Kauno naftos (kuro?) bazę.
4. Budėjimai Kauno rinktinės štabe Ožeškienės gatvėje.
Taip pat, reikėtų paminėti, kad LŽŪA būrys vykdė karinį rengimą. Akademijoje tuo metu egzistavo sporto klubas, o jame – šaudymo sekcija. Studentai žaliairaiščiai, vėliau jau savanoriai, tapo aktyviais šaudymo sekcijos nariais.

Kur jie dabar..?

Pirmasis LŽŪA studentų būrio vadas, dabartinis Jono Žemaičio karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui, plk. ltn. V. Šerelis tolesnio būrio likimo nežino. Todėl preliminariai ir minime, kad šis būrys egzistavo 1991- 1992 m. Būtų labai puiku, jei šį straipsnelį perskaitytų buvę būrio savanoriai ir atsilieptų…
O ši aprašyta istorija dar kartą įrodė, kad studentai Lietuvos laisvę gynė ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir Kaune, gal būt ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose… Netylėkim, rašykim, o rašydami ir prisiminkim…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.