Metraštininkas A.Kentra archyvą tebeslapsto
Goda AMBRAZAS
A.Kentra prisipažino, kad iki šiol filmuoja viską, kas jam atrodo svarbu tautos ateičiai išlaikyti. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka
Šiuolaikinės Lietuvos istorijos metraštininkas, naujausių laikų lituanistikos archyvo kūrėjas, paveldo puoselėtojas Albinas Kentra jau beveik penkis dešimtmečius kaupia unikalią vaizdinę medžiagą ir dalimis ją saugo prašalaičiui nežinomose vietose.
Garbų senjorą, kino kamera fiksuojantį svarbiausius Lietuvos kultūrinius ir istorinius įvykius, iki šiol galima pamatyti per įvairius renginius. Net ir sulaukęs 84-erių, A.Kentra nesiskiria su kamera, jo sukauptas Lietuvos įvykių archyvas yra didžiulis ir unikalus. „Tikiu, kad jau greitai visą medžiagą galėsime rodyti tautiečiams ir užsienio svečiams Miško brolių draugijos rūmuose Vilniuje. Čia yra numatytos patalpos archyvui, tačiau kol kas jis patikimai išslapstytas, tikrai neišduosiu kur“, – sakė buvęs tremtinys, Vilniaus universiteto (VU) angelu sargu vadintas ponas Albinas. Daugiau kaip du dešimtmečius A.Kentra su bendraminčiais kelia iš griuvėsių pastatą Vilniaus senamiestyje. Jį žadama pritaikyti visuomenės reikmėms, atstatymo darbai finansuojami mecenatų ir užsienio lietuvių lėšomis. Čia ir įsikurs unikalus A.Kentros sukauptas archyvas.
Pradžią davė universitetas
Lietuvai rengiantis 2009 metais minėti Lietuvos tūkstantmetį, A.Kentros archyvu buvo susidomėję Austrijos istorikai. Buvo atrinkta unikalios medžiagos, tačiau į galutinį projektą ji nepateko. Archyvo vertę yra patvirtinusi solidi Valstybės archyvo komisija. Jos nuomone, medžiaga turėtų būti saugoma specialiomis sąlygomis, kad nepražūtų. Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių – draugijos vienas vadovų A.Kentra tikisi, kad baigus renovuoti ir įrengti draugijos patalpas penkių dešimčių metų triūsas pagaliau bus prieinamas visiems.
Ilgametis VU Filologijos fakulteto bendradarbis prisiminė, kad kaupti filmuotą medžiagą pradėjo dar 1965 metais. Tada buvo kilusi grėsmė, jog iš senamiesčio rūmų universitetas bus perkeltas į Saulėtekio alėją. Savosios Alma mater patriotas A.Kentra su bendraminčiais pradėjo aktyvią veiklą, siekdamas išsaugoti šimtmečius skaičiuojančią aukštąją mokyklą tose patalpose, kur ji pradėjo savo veiklą. „Grįžęs iš Sankt Peterburgo, kur tęsiau anglų kalbos studijas baigęs VU, Filologijos fakultete pirmiausia ėmiausi kurti anglų kalbos audiovizualinę laboratoriją. Mano archyve yra ne vieno dešimtmečio Vilniaus universiteto istorija, įskaitant visą pasirengimą 400 metų jubiliejui, kuris buvo minimas 1979 metais. Tam skirtų renginių filmuota medžiaga yra 16 milimetrų kino juostoje, kuri dar nė karto nebuvo leista per kino projektorių. Esu sukaupęs didžiulį universiteto studentų kultūrinio gyvenimo archyvą bei daugybę svarbių žinomų Lietuvos ir užsienio mokslininkų pranešimų įrašų. Kažin ar dabartiniai Vilniaus universiteto studentai žino, kas čia vyko prieš 20 ar 30 metų?“ – svarstė archyvo kūrėjas.
Lageryje su A.Solženicynu
Lietuvos kariai dirbo savanoriais atstatant istorinius rūmus Vilniaus senamiestyje. / Albino Kentros nuotrauka
Nors tremtiniams sovietmečiu studijuoti aukštojoje mokykloje nebuvo jokių galimybių, A.Kentra pasakojo, kad likimas jam iškrėtė sėkmingą pokštą. Trys vyresnieji pono Albino broliai žuvo partizaninėse pasipriešinimo rusų okupacijai kovose, o jis, nesulaukęs nė aštuoniolikos, buvo NKVD karinio tribunolo nuteistas dešimčiai metų lagerio. „Kokius tris kartus statė prie sienos, grasino sušaudyti, kad išduočiau kitus partizanus. Nebijojau mirti, bijojau tapti išdaviku. Netapau. Galų gale atsidūriau Spasko lageryje (Karagandos sritis). Kartu su manimi ten buvo ir Aleksandras Solženicynas. Tačiau iš lagerio labiausiai prisimenu vokiečių karininką, kuris per metus mane išmokė vokiečių kalbos. Tas vokiečių profesorius, mobilizuotas į kariuomenę, iš savo žmonos gavo talismaną – auksinę širdutę, kurią išsaugojo ir lageryje. Kažkodėl jis man atidavė ją sakydamas: „Daug kartų buvau patekęs į katilą, bet iš visur išėjau gyvas. Imk šį talismaną, tikiuosi, dabar jis neš laimę tau“, – prisiminė pašnekovas.
Nežinia, ar vokiečių profesoriaus relikvija, ar sovietinių pareigūnų žioplumas taip pakreipė A.Kentros likimą, tačiau iš lagerio ir tremties jis grįžo į Lietuvą turėdamas kitą pavardę. Gulago lageryje Spaske jis tapo Kentva, o atlikus bausmę išduodant dokumentus raidės susimaišė ir namo Albinas parvyko turėdamas Klintvos pavarde išduotą pasą. „Į universitetą įstojau kaip Klintva. Parašiau suklastotą autobiografiją, kad baigiau Šilalės gimnaziją, buvau sužeistas, tapau invalidu, buvau išlaikomas valstybės lėšomis, gaunu valstybės paramą dėl rankos sužeidimo. Kaune per metus išsilaikiau ketverių metų gimnazijos kursą. Kai stojau į VU Filologijos fakultetą, vienas profesorius patarė jokiu būdu nestoti į stacionarą, tik į neakivaizdinį skyrių. Neakivaizdininkus daug mažiau tikrino. Tada man buvo 26-eri, bet atrodžiau jaunesnis. Po pirmo kurso dekanas pakvietė pas rektorių. Viskas, maniau, išaiškėjo mano klastotė, išmes iš universiteto su vilko bilietu. Tačiau rektorius pasakė, kad šis studentas turėtų mokytis stacionare. Mano biografijos, pasirodo, nesiaiškino. Sėkmė, kitaip nepasakysi“, – prisiminė pašnekovas.
Viską daro ramiai
Mokydamasis paskutiniame kurse A.Kentra susigrąžino tikrąją pavardę. Čia jį taip pat lydėjo mistinė sėkmė. Prisiminė, kad nuvykęs į tuometį milicijos poskyrį vietoj griežto viršininko rado jaunutę ten dirbančią mergaitę. Pasiskundęs jai, kad per nesusipratimą buvo iškreipta jo pavardė, išgirdo, esą tai nesunku ištaisyti – tereikia parašyti prašymą ir atnešti gimimo liudijimą. Taip iš Klintvos vėl tapo Kentra.
„Dar mokydamasis anglų filologijos per visą tuometę Sovietų Sąjungą surankiojau garsinę mokymo medžiagą – plokšteles, skirtas anglų kalbai mokytis. Supratau, kad moko mus negyvos kalbos. Štai čia man Dievas ir davė šansą pratęsti rezistenciją, šįkart kalbinę: ėmiausi kurti audiovizualinę laboratoriją. Tuo metu ji buvo pripažinta viena geriausių, per VU 400 metų minėjimo iškilmes buvo įvertinta aukso medaliu“, – didžiuodamasis pasakojo A.Kentra.
Jo pastangomis universitetas buvo papuoštas garsiausių to meto Lietuvos dailininkų freskomis, gobelenais. Juokaudamas prisiminė, kad dėl savo pastangų buvo vadinamas folkloriniu disidentu. Kai kurias tautiniais motyvais sovietmečiu sukurtas universiteto freskas tekdavo slėpti, rakinti patalpas ir auditorijas, kad jų nepamatytų „aukšti svečiai”, kuriems tokia „liaudies kūryba“ atrodė tiesioginis kasimasis po sistemos pamatais. A.Kentra prisipažino, kad iki šiol filmuoja viską, kas jam atrodo svarbu tautos ateičiai išlaikyti. Jo archyve įamžinta gausybė garbių Lietuvos kultūros žmonių.
„Keistas dalykas – sakoma, kad žmogus su kamera yra pirmas taikinys per įvairius neramumus. Tačiau prisimenu, kaip filmavau sovietų tankus ir karius per Spaudos rūmų šturmą ir užėmimą. Stoviu, žiūriu į akis kareiviams, filmuoju, o jie į mane dėmesio nekreipia. Gal apgaudavo pagyvenusio žmogaus įvaizdis? Ką toks nupiepęs inteligentas jiems gali padaryti?“ – ironiškai svarstė pašnekovas. Jo teigimu, ilgus metus blaškydamasis su kamera po „karštuosius taškus“ ir įvairius kultūrinius renginius yra gavęs siūlymų dirbti Kino studijos operatoriumi. „Atsisakiau, koks iš manęs operatorius? Jiems greičio, reakcijos reikia. O aš viską darau ramiai, lėtai“, – šypsojosi su kamera beveik penkis dešimtmečius nesiskiriantis senjoras.