„Karys“ 2010 m. Nr.12 42-45 psl.

Kariuomenės vado šeimoje

Lijana Cibulskienė

Kuo gyvena generolai, užvėrę darbo kabineto duris? Ar sugrįždami į šeimos židinį palieka darbe kasdieninius rūpesčius ir problemas? Pagaliau kiek svarbi šeima kariui, stovinčiam ant aukščiausio karjeros laiptelio – šie klausimai iš tiesų aktualūs gražiausių šeimos švenčių išvakarėse.

Kariui šeima labai svarbi

Asmeninio gyvenimo privatumą linkę saugoti daugelis. Tačiau, Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. Arvydo Pociaus manymu, santarvėje ir pilnatvėje gyvenanti šeima – nė kiek ne mažesnis nuopelnas nei sąžiningas darbas visuomenės labui: „Remiuosi savo patirtimi – kariui šeima be galo svarbi, jis turi būti tikras, kad artimaisiais pasirūpinta, tuomet galima visiškai atsiduoti tarnybai. Jei šeimoje kas nors negerai, jei palieki kokią nors neišspręstą problemą, tai mintys apie tai trukdys kokybiškai atlikti svarbią užduotį“.
Kariuomenės vado giminėje yra žmonių, dalyvavusių pokario rezistencijoje – jų likimas visuomet priminė, kuo galėtų baigtis paties veikla ir kaip tuomet nukentėtų šeima: „Apie tai mąstė daugelis Lietuvos žmonių, kurių giminės atsidūrė Sibire. Neslėpsiu – dažnai susimąstydavau apie tai, kas gali atsitikti mano artimiesiems 1991-aisiais metais“, – mintimis dalijosi generolas, prisiminęs laikus, kai per rugpjūčio pučą draugai paslėpė šeimą pas patikimus žmones.
Šiuos įvykius, net ir praėjus dvidešimčiai metų, kariuomenės vado žmona Namida prisimena kaip vakarykščius: „Šiandien galbūt šypseną sukeltų mūsų anuometiniai pokalbiai ir pasitarimai, kaip palaikysime ryšį, jei kas nors atsitiktų. Nors buvome pasiruošę, tačiau kiekvieną kartą su mumis susitikęs Arvydas tiesiog norėdavo būti įsitikinęs, kad mes saugūs. Supratau, jog be to jam būtų labai sunku“.

Prie Birutiečių sąjungos vairo

Būti kario žmona – uždavinys, įveikiamas ne kiekvienai moteriai. Tarpukario Lietuvoje sutuoktinių pareiga būdavo suteikti užuovėją ir ramų lizdelį tarnybos nuvargintam vyrui, o pastarųjų pečiai savo ruožtu gelbėjo nuo bet kokių likimo smūgių
Kariuomenės vado žmonai Namidai šie istorijos niuansai nepaprastai gerai pažįstami – pagal senąsias tradicijas ji, kaip kariuomenės vado žmona, stojo prie Birutiečių sąjungos vairo. Tačiau veltui ieškotume ramios, tylios ar silpnos natūros šioje degančioje entuziazmu moteryje. Spinduliuojanti energija, stipri, be galo atvira ir atkakliai siekianti savo tikslo: „Aš tikiu, kad visos Lietuvos kariuomenės karininkų žmonos bus birutietėmis ir savo visuomenine veikla prisidės prie Lietuvos kariuomenės gyvavimo, noriu, kad mes didžiuotumėmės savo kariuomene“, – nedvejodama sako ji.
Nenuostabu, kad anuomet ši moteris negalėjo likti abejinga įvykiams Lietuvoje. Ne kartą nepaklususi vyro prašymams būti namie su vaikais, liko budėti prie Aukščiausiosios Tarybos: „Nebijojau, jaučiau baimę tik dėl vaikų, kad tik neprabustų ir neišsigąstų… Dabar, praėjus daugeliui metų, jaučiu, kad vis dėlto Arvydas buvo teisus – moteriai reikia būti su šeima, kad vyras galėtų atiduoti tarnybai visą save be jokių dvejonių“.
Tačiau ar iš tiesų tai padarytų šiandien – ji iki šiol nežino: žmona, mama turėtų likti su vaikais, tačiau kaip nugalėti norą būti ten, kur sprendžiamas esminis šalies egzistencijos klausimas, nuo kurio priklauso ir jos šeimos ateitis?

Vadovaujasi intuicija ir jausmais

Draugė, lygiavertė partnerė, patarėja – pagal dabarties standartus kariuomenės vado šeima iš tiesų šiuolaikiška. Tačiau generolo žmona tik šypsosi ir pripažįsta – ji, kaip ir visos silpnosios lyties atstovės, gyvenime vadovaujasi intuicija ir jausmais, todėl vyro logiškas protas jai be galo svarbus – kaip ir kiekvienai: „Idėjų generatorius ir pateikėjas yra vyras, aš stengiuosi padėti jas įgyvendinti – kartais pernelyg nekantriai, spirgėdama ir užsidegusi. O iš tiesų mūsų šeima, kaip ir daugumos žmonių, paprasta – netgi darbų neskirstome. Patikėkite, kariuomenės vadui visai nesunku padėti nudirbti buitinius, moteriškais laikomus darbus. Bet ir aš galiu be jokių skrupulų atlikti vyriškus darbus – ir vinį įkalti, ir dažyti, ir netgi kai ką suremontuoti“.
O svarbiausia savo misija ji laiko psichologinės atmosferos kūrimą namuose: „Jau pažvelgusi į vyro akis, pamačiusi jo žvilgsnį, galiu pasakyti, kokios jis nuotaikos, prislėgtas, liūdnas ar patenkintas, todėl ir mano elgesys daug priklauso nuo šių emocijų“.

Skola žmonai

Jei vyrai nori sąžiningai tarnauti, dirbti, daryti karjerą – būtina šeimos vairą patikėti moteriai – įsitikinęs kariuomenės vadas: „Norint ką nors pasiekti, neužtenka tarnauti nuo aštuonių iki penkių, reikia daug ir kantriai dirbti“.
Ar iš tiesų žmona dėl vyro turi atsisakyti savo profesinių siekių? „Mūsų šeimos atveju taip yra, – pripažįsta generolas. – Namida paaukojo savo karjerą ir darbą dėl manęs ir mūsų šeimos. Negaliu spręsti, kaip būtų buvę, jei to nebūtų, tačiau aš tai be galo vertinu ir jaučiuosi skolingas“.
Nedaug vyrų taip atvirai pripažįsta gyvenimo draugių nuopelnus. Nenuostabu, kad šie generolo žodžiai sujaudina ir žmoną: „Aš juk nieko, Arvydai, nepraradau – juk matau, kiek daug galima nuveikti ir dirbant visuomeninį darbą. Tikrai nesu auka ir galiu save realizuoti“, – tikina ji.
Vakarais generolo laukia tik žmona, o vaikai – sūnus Tadas ir dukra Akvilė – jau užaugę. Vakarienė – tai sutuoktiniams labai svarbi šeimyninio gyvenimo dalis, nesvarbu, kada po darbų grįžta vyras. Vėliau kariuomenės vado laukia laiškai, naujienų apžvalga, kartais ir darbo į namus parsineša. Namida šypsosi – jau seniai supratusi, kad kariuomenėje nėra dirbama, o tarnaujama 24 valandas per parą: „Tačiau nėra taip jau baisu – iš tiesų laiko pabūti kartu surandame“. Tiesa, atsakingas pareigas einantis vyras retai dalijasi su žmona darbo problemomis – ir atsižvelgdamas į tam tikrą tarnybos specifiką, ir saugodamas žmonos ramybę. „Iš tiesų dabar pasikeitė mano požiūris – anksčiau tiesiog širdimi „sirgdavau“ su kiekvienu institucijų pertvarkymo etapu, dabar jau žvelgiu daug ramiau“, – sako žmona Namida.
Tačiau generolas tik šypsosi – iš tiesų gyvenimo draugė, laukdama jo, grįžtančio iš tarnybos, sugalvoja daugybę klausimų, todėl ir namuose tenka atlaikyti fronto liniją: „Kartais paklausiu – gal dirbi kokioje nors žvalgyboje“, – juokauja.

Sūnaus auklėjimas

Vadas neslepia – su sūnumi Tadu būta daugiau rūpesčių nei su dukra Akvile: „Mano, buvusio pedagogo, akimis, vaikas buvo toks pat kaip ir daugelis – judrus, smalsus berniukas, kuriam reikėjo tėviškos rankos, – pasakoja generolas. – Džiaugiuosi, kad sūnus kartu su manimi žvejojo, sportavo jis ir dabar to nepamiršo. Galiu pasidžiaugti, kad padėjau jam suformuoti požiūrį į gyvenimą ir daug daviau kaip tėvas. Visada maniau, kad tėvas turi būti pavyzdys savo vaikams, kaip ir kariuomenėje – vadas turi būti lyderis, pavyzdys kariams“.
Iš vaikystės prisiminimų Tadui labiausiai įstrigo šeimos išvykos į gamtą – čia su mažaisiais savo pusbroliais siausdavo, mokėsi žvejoti: „Šiandien prisimenu, kaip tėtis mėgdavo mane fotografuoti su žvejybos trofėjais – įdeda man, penkiamečiui, į rankas kokią didžiulę lydeką, o aš ašaras paleisdavau – juk žuvis sunki buvo“.
Tačiau tos fotosesijos su žuvimis nebuvo veltui – šiandien Tadas, kaip ir tėtis, yra prisiekęs žvejys. Formuojant vaikų atsakomybės jausmą, šeimoje atsirado dar vienas pagalbininkas ir šeimos narys – šuo. Tiesa, kaip auklėjamoji priemonė skirtas labiausiai Tadui, šis keturkojis neabejotinai užkariavo visų namiškių širdis – taip pat ir tėčio.
„Niekada nebuvau pirmūnas, – šypsosi Tadas. – Nenustygdavau vietoje – mėgdavau judrų gyvenimo būdą. Todėl tai, kad tėtis sportavo ir darė rytais mankštą, man labai padėjo – suradau būdą, kaip tikslingai išlieti energiją. Dabar jau nesuprantu, kaip galima gyventi be sporto – tai juk kaip dantų valymas, kasdieninė higiena ar panašiai. Žinoma, svarbus dvasinis, vidinis pasaulis, tačiau ir kūnas neturi būti apleistas“.

Palikimas vaikams – šeimos vertybės

Prieš penkerius metus Tadas sukūrė šeimą – susituokė su Neringa. „Charakteriu esu panašus į mamą – mėgstu gilintis į vidinį pasaulį, psichologinius niuansus. Žmona iš tiesų daug mažiau kalbanti ir rami.“ Tačiau būtent šie marčios būdo bruožai, panašūs į generolo, pakerėjo ir mamą – šiandien ji jaučiasi rami dėl sūnaus, kuris išsirinko tikrai gerą žmoną.
Tadas pripažįsta kažkada norėjęs pasirinkti karininko profesiją. Nepasirinko. Jis neslepia – jo apsisprendimui įtakos turėjęs ir tėtis, pataręs gerai pagalvoti: „Buvo įdomu, tačiau, matyt, nebuvau šitaip pasiryžęs, todėl apsigalvojau – baigiau studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, dabar mokausi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute magistrantūroje ir dirbu Vadovybės apsaugos departamente, tad netoli nuėjau nuo kariuomenės“.
Gyvenimas su tėčiu karininku niekuomet nebuvo išskirtinis: „Iš tiesų nebuvo jokių atsispaudimų ar pritūpimų už bausmes ar „lygiuok ramiai“, – juokiasi sūnus. – Namuose gyvenome normalų gyvenimą – mama buvo gera, o tėtis griežtas, be abejo, nuo jo kai kurias išdaigas stengdavomės nuslėpti. Su seserimi vaikystėje pasipešdavome – tėtis visuomet būdavo tas žmogus, kuris mus, amžinus priešus, griežtai stengdavosi sutaikyti. O kai suaugome, su seserimi tapome labai artimi. Niekas nepasikeitė ir tėčiui tapus kariuomenės vadu, netgi atvirkščiai, pajutau jo ramybę ir norą kuo dažniau praleisti valandėlę su mumis. Gal tai savotiška kompensacija už tai, kad mums jo trūko, kai buvome maži“.
Sesuo Akvilė taip pat sukūrė šeimą – dabar ji kremta administravimo ir vadybos mokslus Airijoje ir svajoja sugrįžti į Lietuvą.
„Aš noriu nugyventi tokį pat gražų gyvenimą kartu su Neringa, kaip tėtis ir mama, – prisipažino Tadas.– Man labai didelė vertybė yra šeima – niekuomet nesiryžčiau ardyti jos dėl barnių, konfliktų. Iš mamos ir tėčio išmokau: jei tik kas, viską reikia išsiaiškinti, pažvelgti giliau ir kartu išspręsti problemas. Juk ne itin vykęs sprendimas viską ardyti, susidūrus su sunkumais – o šiais laikais jaunos šeimos tai linkusios daryti.“

Laimingo gyvenimo receptai

Trečdalis – tiek amžiaus skaičiuoja kariuomenės vado šeima: „Mes vedę jau trisdešimt dvejus metus – kaip šeimai tai nemažas laiko tarpas, – pripažįsta generolas. – Neklauskite, kaip išgyventi santarvėje tiek metų – iš tiesų sunku atsakyti, tačiau tokie jausmai, kaip meilė, tolerancija, pagarba vienas kitam, pareiga ir atsakomybė, yra be galo svarbūs“.
„Gyvenime visko būna – ir liūdesio, ir džiaugsmo, – sako vado žmona. – Darnūs santykiai – tai didžiulis ir labai svarbus darbas, be tobulėjimo šioje srityje nieko nepasieksi – tai sakau šiandien, turėdama nemenką patirtį. Tai darbas gerąja prasme, tai pastangos, mąstymas, analizavimas – kiekvieną artimo žmogaus balso gaidelę, neįprastą balso tembrą turi stengtis pastebėti. Diskusijos, pokalbiai vienas su kitu, mokėjimas ir norėjimas išgirsti vienas kitą – receptų daug, tačiau kiekvienas gyvenime mokosi iš savo klaidų, nors taip lengva būtų proto semtis iš mus supančių žmonių patirties.“
Nebūna namų be dūmų, šeimoje neapsieita be krizių ir bėdų, tačiau svarbiausia, surasti kompromisą: „Ir dūmus išvaikyti turi abu – ne vienas turi spręsti, – tvirtina generolas. – Reikia norėti tai daryti dviese“.
O ko tikitės, vade, iš ateinančiųjų? Į klausimą pirmiausia sureaguoja Tadas – veide pasirodo linksma „kančios“ išraiška. Nenuostabu, juk ir nuo jo priklauso, ar išsipildys karščiausias tėčio noras kitais metais. Nors sunkumų šiandienos Lietuvoje ir kariuomenėje, kaip visuomet, apstu, generolas labai norėtų dar mažų rūpestėlių – anūkų, kurių krykštavimas ir mažų kojyčių trepsėjimas į namus atneštų džiaugsmingo šurmulio.
„Smilkiniai žili, vaikai sukūrė šeimas – mes su žmona laukiame iš jų kitais metais tokių dovanų. O kariams norėčiau palinkėti – saugokite savo šeimas, nes tai pati didžiausia vertybė, rūpinkimės savo artimaisiais.“
Taigi stiprių šeimų ir dorai užaugintų vaikų!