Nemiga Lietuvos širdyje. Dim.gen.ltn. Arvydo Pociaus pasakojimas /„Karys“ 2021 m. Nr.2

„Nemiga Lietuvos širdyje“. Kazys Jonušas  („Karys“ 2021 Nr.2)

Juk kam nors reikia

Dabartinis Lietuvos Respublikos Seimo narys, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas (2009-2014 m.), vėliau — Lietuvos ambasadorius Rumunijoje ir Bulgarijoje (2014-2019 m.) dim. gen. ltn. Arvydas Pocius SKAT štabo viršininko pareigas perėmė 1993 m. rugsėjį. Prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo kaip „Sąjūdžio“ žaliaraištis, per mitingus saugojęs lyderius ir viešąją tvarką. 1990 m. vasario 16 d. per protesto akciją prieš okupacinę sovietinę kariuomenę prie Aukščiausiosios Tarybos viešai atsisakė atsargos karininko laipsnio ir sovietų kariuomenės karininko priesaikos. 1991 m. sausio 11 d. prisiekė Lietuvos Respublikai ir tapo eiliniu savanoriu. 1991 m. paskirtas SKAT Organizacinio skyriaus viršininku. Vėliau tapo SKAT štabo viršininko pavaduotoju, o 1994 m. — vadu.

Laiko ratas apsisuko. Ar po 30 metu sugrįžus į tuos pačius Atkuriamojo Seimo rūmus kas nors čia primena 1991-uostus?

Rūmai tie patys, tik nerimą kėlusias komandas „Dėmesio. Visi į vietas. Iš Šiaurės miestelio pajudėjo tankų ir šarvuočių kolona“, ačiū Dievui, pakeitė buitiškesnės: „Seimo nariai, prašome grįžti į posėdžių salę. Vyks balsavimas.“ Aišku, simbolinių paralelių su 1991-aisiais norint galima įžvelgti daugiau, anuomet mus čia užgriuvę įvykiai tebėra gyvi. Per visus mano savanoriškos tarnybos metus būtent 1991-ųjų sausio epizodai įsiminė labiausiai, nes kaip tik tuo metu įvyko svarbiausi gyvenimo pokyčiai, teko atsisakyti civilinio darbo, turėtų pomėgių ir pasukti profesionalaus kario keliu. Nepamirštama sausio 11 d. duota priesaika, kolektyvinės nepriklausomybės gynimo pastangos ir prasidėjęs Lietuvos kariuomenės kūrimo procesas. Manau, niekada neišnyks iš atminties ir tų metų rugpjūčio 21 d. pasklidusi žinia apie vadinamojo SSRS valstybinio ypatingosios padėties komiteto (rus. GKČP) surengto perversmo žlugimą. Tą dieną sovietų specialiojo dalinio (specnazo) kariams įsiveržus per pirmąjį patikros postą AT prieigose žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas.
Visas tas laikotarpis nuo 1991 m. sausio 11 d., kai prie Spaudos rūmų sovietų desantininkų buvo sužeistas pirmasis KAD karys V. Lukšys, iki rugpjūčio 21-osios Lietuvai buvo itin sudėtingas, galima sakyti, lemiamas. Juk gyvenome beveik karo sąlygomis — prieš taikius žmones buvo naudojami koviniai šaudmenys. Kalbu ne vien apie Sausio 13-osios aukas, bet ir kitas skaudžias netektis: gegužės 19 d. nušautą Šalčininkų užkardos Krakūnų posto pasienietį Gintarą Žagunį, Medininkų poste sovietų omonininkų nužudytus septynis Lietuvos policininkus ir muitininkus, daugybę sužalotų žmonių. Todėl Rusijos kariuomenės išvedimo pabaiga 1993 m. rugpjūčio 31 d. bus įrašyta į istoriją ne vien kaip politikų ar diplomatų pasiekta, bet visų Lietuvos žmonių iškovota pergalė. Nepamirštinas karių savanorių indėlis. Vėliau jie vykdė sovietinės kariuomenės karinių dalinių blokadą, kad į šiuos nebūtų atgabentas papildomas kontingentas, rengė karinio transporto patikrinimus, periminėjo strateginius objektus, kontroliavo ir saugojo juos.
Deja, iš mūsų prisiminimų niekur nedings ir savanorių maištas Pakaunėje 1993 m. liepos—rugsėjo mėnesiais, kuris buvo inspiruotas Rusijos specialiųjų tarnybų siekiant sukelti sąmyšį, kad Rusijos kariuomenė turėtų pretekstą užsilaikyti Baltijos šalyse, o daliniai, jau išvykę į Kaliningrado sritį ar Baltarusiją, galėtų sugrįžti atgal. Situaciją komplikavo ir tai, kad šie įvykiai prasidėjo prieš popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje. Iš tiesų tai buvo istorinis įvykis, lėmęs spartesnį Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą visame pasaulyje.

Savanoris Arvydas Pocius1991 m.
Savanoris Arvydas Pocius1991 m.

Visų reikšmingesnių pirmojo atkurtos Lietuvos gyvavimo dešimtmečio įvykių, manau, niekada nepamirš nė vienas karys savanoris, šaltą 1991-ųjų sausio naktį pasirinkęs baimę įveikiančią nemigą Lietuvos širdyje.
Dar vienas iš atminties neišblunkantis veiksmas — kaip mes po minėtos nepaklusnumo akcijos peratestavome visus tarnyboje buvusius karius savanorius, surengėme tam tikrą personalo peržiūra. Ir testai, gauti iš Danijos savanorių pajėgų (angl. Home Guard), manau, mums iš tiesų padėjo atsirinkti tinkamus žmones.
Vėliau prasidėjęs naujoviškas, į vakarietiškas karybos tradicijas ir NATO šalyse priimtą kultūrą orientuotas SKAT veiklos etapas ilgainiui mums leido pasiekti gerų permainų. Iš studijų Bundesvero vadovavimo akademijoje Hamburge, Vokietijoje, atsivežtas operacinio lygmens žinias pasisekė per pratybas ir mokymus perduoti mūsų karininkams. Tai leido savanorių pajėgoms perimti naują mąstymą, vokiečių vadinama Auftragstaktik (misijos taktika), ir sėkmingai pritaikyti rengiant karius.
Taigi savanoriai mokėsi, tobulėjo ir dabar, minint jų įkūrimo trisdešimtmetį, galiu tik didžiuotis taip, kaip tėvas, regėdamas savo tvirtai suaugusius vaikus. Jie pajėgūs įvykdyti visas užduotis tiek per pratybas, tiek dalyvaudami tarptautinėse operacijose Afganistane, Balkanuose, Irake, Afrikoje, Ukrainoje ir kitur.

Daugeliui savanorių, 1991 m. stojusiu ginti Lietuvos nepriklausomybę ir vėliau pasirinkusių profesinę kario tarnyba, teko daug ko atsisakyti. Ar sunku buvo įveikti šį barjerą?

Tai buvo nelengvas momentas daugeliui vyrų ir moterų, atėjusių į atsikuriančią Lietuvos kariuomenę. Teko labai atsakingai pasverti viską, darbo ar studijų perspektyvas — ne vienas jau buvo tolokai pažengęs ir sukaupęs šiokios tokios patirties. Reikėjo drąsos viską palikti ir išeiti į nežinią. Juo labiau tokioje situacijoje, kai nebuvo aišku, kas laukia, — laisvė ar prapultis. Nors man nekilo didelių problemų — tolesnius žingsnius lėmė pareigos jausmas, nustelbęs dvejones, kas nutiks, jei paliksiu ligtolinį civilinį darbą, kur buvo saugu, laukė nebloga perspektyva, pusėtina alga ir ateitis, regis, nekėlė didelių galvosūkių. Vis dėlto prigimties balsas sakė: mes turime eiti, privalome atkurti Lietuvos kariuomenę ir apginti tai, ką brangino ir gynė mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai per įvairius sukilimus, Nepriklausomybės karus ir žūtbūtinės pokario kovas. 1918 m. valstybė buvo atkurta, apginta ir puoselėjama, tuo privalo rūpintis ir mūsų karta. Tas jausmas, matyt, galima jį vadinti ir genetiniu kodu, lėmė mano pasirinkimą, ne veltui protėviai kilę iš kuršių ir žemaičių krašto, kurio vyrai ne kartą apgynė kaimynų gentis nuo vikingų puldinėjimų ir grobuoniškų Livonijos ordino žygių. Daug prisidėjo ir tai, kad po karo mūsų giminėje buvo partizanų ir tremtinių. Vaikystėje girdėti senelių iš tėvo ir mamos pusės pasakojimai apie praeitį, visą šeimos gyvenimą supusi atmosfera vertė branginti laisvę, ilgėtis jos. Tad nieko keista, kad ir 1991-aisiais giminės mane palaikė, rėmė morališkai, sakė: „Juk kam nors reikia. Didžiuojamės, kad ten esi.“

Kalbama, kad išskirtinė kario savanorio savybė — stipri dvasia. Kokie faktoriai lemia, ar žmogus ištvers jam skirtus išbandymus, ar pasitrauks iš kovos pralaimėjęs?

Tikiu, kad visas kario stiprybės šaltinis slypi jo prigimtyje, juk nusprendusį pasirinkti savanorio kelia žmogų neretai atlydi jam pačiam nesuvokiama motyvacija. Gal todėl KASP rinktinėse tiek daug karių, perėmusių estafetę iš savo vyresniųjų brolių, tėvų ar tolimesnių giminaičių, susijusių su partizaniniu pasipriešinimu, tarpukariu priklausiusių LŠS ar šiaip tarnavusių iš kartos į kartą. Manau, kraujo ryšiai lemia mūsų dvasinį užtaisą. Sukakties proga dabartinei KASP vadovybei palinkėčiau išlaikyti iš senolių paveldėtą Lietuvos kario savanorio dvasią ir perduoti ją jaunajai kartai. Tai — mūsų stiprybės pagrindas. Kai reikia, mes susitelkiame, susivienijame, stojame petys petin ir tampame neįveikiami.

„Nemiga Lietuvos širdyje“. Kazys Jonušas  („Karys“ 2021 Nr.2)

Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *