„Savanoris“ 2006-08-31 Nr. 8 (368) 3-4 psl.
Garbė atstovauti Lietuvai
Apie karininko karjerą, studijas JAV Sausumos pajėgų karo koledže bei artėjančią misiją Afganistane su būsimu PAG-4 vadu plk. ltn. Almantu Leika kalbasi „Savanorio“ korespondentas gr. Vilius Džiavečka
– Savo karinę karjerą pradėjote savanoriu prieš 15 metų, kas lėmė, kad pasirinkote karininko kelią?
– Pirmiausia prisiminkime, kokia tuo metu Lietuvoje buvo politinė situacija – 1990 metai, Kovo 11–oji, Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimas. Nuo pat pirmųjų dienų Sovietų Sąjunga įvairiausiais būdais stengėsi spausti Lietuvą. Tai labai aiškiai matėsi tuometinės žiniasklaidos reportažuose ir straipsniuose, buvo aktyviai siekiama, kad Lietuva atsisakytų idėjos išeiti iš Sovietų Sąjungos. Aš nė kiek neabejoju, kad dauguma lietuvių tuo metu buvo patriotiškai nusiteikę ir vienaip ar kitaip norėjo prisidėti prie mūsų nepriklausomybės išlaikymo. Laikotarpis nuo 1990–ųjų kovo iki 1991–ųjų sausio buvo tas metas, kuomet supratau, jog mano vieta ginti tėvynę, ir aš galiu kažką vardan šio reikalo padaryti. Tokių jausmų vedinas atėjau į organizaciją, kuri tada vadinosi Savanoriškąja krašto apsaugos tarnyba – SKAT. Tuomet buvau bebaigiąs Vilniaus pedagoginį universitetą, nebuvau baigęs jokių sovietinių mokslų ir nebuvau tarnavęs sovietinėje armijoje. Atėjau ir pasilikau, vėliau teko tarnauti ir kituose daliniuose, o kariuomenė tapo mano gyvenimo pasirinkimu. Nemanau, kad tai likimo pirštas, paprasčiausiai nei vienas ne patriotas nebūtų ėjęs ginti savo šalies nepriklausomybės. Toks buvo laikmetis. Tuomet nebuvo aišku, kokių veiksmų Lietuvos atžvilgiu gali imtis Sovietų Sąjunga, svarstyti ir patys juodžiausi scenarijai. Buvo aibė įvykių, rodančių, kad Lietuva taip paprastai nebus palikta ramybėje. Tai įrodė „Jedinstvos“ mitingai, Sausio įvykiai, Medininkų žudynės, pučas ir t. t. Aš buvau vienas tų, kurie į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą atėjo vedini patriotizmo. Su nostalgija prisimenu tuos metus, tarnybą SKAT štabe. Pirmaisiais metais visi mes buvome savanoriai, tiek SKAT–e, tiek Mokomajame junginyje. Be abejonės tolimesnėje tarnyboje labai daug patirties davė Baltijos batalionas, jo idėja gimė 1993–iųjų metų pabaigoje. 1994 metais jau buvo atrinkti pirmieji kariai, jie iš pradžių mokėsi anglų kalbos, o 1995 praėjo bazinį pasirengimą pagal britų sistemą. Baltijos batalionas tuo metu buvo veik vienintelis kelias, kur mūsų kariai galėjo pasisemti vakarietiškos patirties. Ten supratome, kas yra vakarietiška taktika, susipažinome su karine technika ir ginklais. Tarnyba šiame batalione man ir kitiems ten tarnavusiems, manau, turėjo lemiamos įtakos. BALTBAT–e susiformavo vakarietiškas karinis mąstymas ir nauja kariuomenės samprata. Taip pat prie vakarietiškos kariuomenės sampratos daug prisidėjo tolimesnis mano formalus karinis išsilavinimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
– Neseniai nuotoliniu būdu baigėte karinius mokslus JAV, kokio tai lygio kursas, kokiu principu organizuojamas?
– Liepos mėnesį baigiau JAV Sausumos pajėgų karo koledžą. Tai pati aukščiausia karinė mokslo institucija Jungtinėse Valstijose. Koledžo programa yra akredituota JAV jungtinio štabų viršininkų komiteto kaip programa, suteikianti strateginę aukščiausio lygio jungtinę kvalifikaciją. Programa taip pat akredituota JAV universitetų asociacijos, kaip programa, kurią baigus suteikiamas mokslinis magistro laipsnis. Studijų esmė – supažindinti karininkus, kaip yra sprendžiami nacionalinio saugumo ir gynybos klausimai, kokie iššūkiai glūdi įgyvendinant nacionalinę saugumo ir nacionalinę karinę strategijas. Šį koledžą anksčiau yra baigę du lietuviai – ats. gen. mjr. Jonas Kronkaitis ir brg. gen. Arvydas Pocius. Nuotolinės studijos vyko dvejus metus ir susidėjo iš 13 kursų (modelių), 11 iš jų vyko nuotoliniu būdu, du vyko Karlaile, Pensilvanijos valstijoje. Mokomąją medžiagą gaudavome paštu, dalyvaudavome tiesioginėse interneto diskusijose, rašydavome darbus, diskutuodavome forumuose. Baigiant koledžą, reikėjo parašyti nemažą darbą nacionalinio saugumo strategijos tema. Iš kelių šimtų studijuojančių karininkų buvome tik dešimt studentų iš septynių valstybių, kiti – iš JAV.
Beje, tas pats koledžas turi ir rezidentinę programą, kurią pasirinkę karininkai be pertraukos mokosi vienerius metus. Mūsų programos pranašumas tas, kad žmonės gali mokytis neatsitraukdami nuo tarnybos, net dalyvaudami tiesioginiuose veiksmuose misijose Irake ar Afganistane. Aš pats viename forumų dalyvavau būdamas rekognoskuotėje Afganistane.
Visiems karininkams šios studijos buvo rimtas išbandymas, reikėjo studijuojant neapleisti ir savo tiesioginių pareigų, taip pat rūpintis šeima, ir t. t. Mokslus pradėjo 600 karininkų, o baigė tik 300. Taigi neakivaizdinės studijos JAV karo koledže pareikalavo tikrai daug valios, laiko ir pastangų.
– Jau mėnuo, kai Dragūnų mokomajame batalione vyksta PAG–4 pasirengimas misijai Afganistane, pirmą kartą Savanorių pajėgos aukštesnio intensyvumo misijai rengia daugiau nei šimtą karių. Ar viskas vyksta sklandžiai, su kokiais sunkumais susiduriate?
– Jau keletą savaičių vyksta ketvirtosios Goro provincijos atkūrimo grupės pasirengimas. Dauguma karių atrinkti iš Savanorių pajėgų. Medikai, logistai, inžinieriai į padalinį atrinkti iš specializuotų vienetų ir tarnybų.
Žinoma, PAG–4 branduolys – savanoriai. Pasirengimas misijai vyksta sklandžiai, visi kariai, nepriklausomai nuo laipsnio, supranta priešmisijinio pasirengimo svarbą ir labai noriai jame dalyvauja. Su tokiais kariais malonu bendrauti ir lengva dirbti. Tai galbūt yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl nekyla rimtų nesklandumų. Aišku, problemų pasitaiko, kažkas neįvyksta taip, kaip suplanuota, tačiau viskas anksčiau ar vėliau bus padaryta.
Neabejoju, kad savanoriai misijos vietoje gerai susidoros su užduotimis. Juo labiau kad savanorių būrys į Afganistaną vyksta jau nebe pirmą kartą. Gegužės mėnesį grįžo PAG–2, kurio sudėtyje buvo ir puikiai vadų charakterizuojamas apsaugos būrys iš Savanorių pajėgų.
– Pavasarį buvote rekognoskuotėje Afganistane. Kuo Jums, kaip vieneto vadui, buvo naudinga ši kelionė?
– Labai gerai, kad mūsų – PAG–4 grupės vadovybė turėjo galimybę Afganistane apsilankyti šį pavasarį. Susipažinome su užduotimis ir misijos rajonu, pamatėme karių gyvenimo sąlygas. Šios rekognoskuotės dėka žinome, kas karių laukia Goro provincijoje, taigi galime geriau tam pasiruošti čia, Lietuvoje.
– PAG–4 Goro provincijoje misiją atliks žiemą; ar yra esminių skirtumų, turint omenyje saugumą, tarnybos sąlygas ir kt., tarp šių dviejų žiemos ir vasaros periodų Afganistane?
– Be abejonės, vienas iš būsimosios PAG–4 misijos ypatumų lyginant artėjančią misiją su PAG–3 tas, kad Afganistane praleisime žiemą. Suprantama, žiema žiemai nelygu, kaip ir Lietuvoje. Anot PAG–2 karių, pirmųjų ten žiemojusių, praėjusi žiema buvo pakankamai švelni. Buvo sniego, vyravo minusinė temperatūra, kuri įtakojo karių tarnybą, tačiau ir Lietuvoje būna šaltų žiemų. Dar reikia paminėti, kad ten karių savijautą veikia aukštikalnių sąlygos. Keliai, kiek teko patirti, provincijoje labai prasti ir žiemą sunkiai pravažiuojami. O štai gyvenimo sąlygomis kariai neturėtų skųstis, vienoje palapinėje gyvena po aštuonis žmones, kondicionieriai jas vėsina, kai karšta ir šildo, kada šalta. Maistas stovykloje geras, amerikiečių bendrovė KBR ir toliau užtikrins mūsų karių maitinimą. Kalbant apie karių saugumą, tai iki šiol profesionalaus lietuvių darbo dėka provincijoje nebuvo rimtesnių neramumų, lietuviai beveik nebuvo susidūrę su agresyviais veiksmais jų atžvilgiu. Kas bus, kai Goro provincijoje PAG–4 vykdys užduotis, įvyks ar neįvyks incidentų, sunku prognozuoti, dabar tai tebūtų spėliojimai prielaidų lygmenyje.
– Sakoma, kad misija kariui, kaip jūreiviui jūra, traukia sugrįžti, dalyvauti vis naujose operacijose. Remdamasis asmenine patirtimi galėtumėte tai patvirtinti ar paneigti?
– Man tai jau trečioji operacija. Pirmą kartą buvau Bosnijoje 1996 metais, antrą kartą taip pat Bosnijoje 1999–aisiais, o dabar laukia Afganistanas. Manau, kad karių tarnybos esmė ir yra vykdyti kovinį rengimą bei dalyvauti operacijose. Dalyvauti operacijose nebūtinai vien Lietuvoje, bet – ir užsienyje. Savanorių pajėgos jau keletą metų dalyvauja gelbėjimo operacijose Šilutės rajone pavasarinio potvynio metu, prireikus gelbėjimo tarnyboms padeda gesinti gaisrus. Pastaraisiais metais savanoriai pradėjo dalyvauti tarptautinėse operacijose Kosove ir Afganistane. Jei valstybės politiniai vadovai nutaria siųsti karius ten, kur jie reikalingi, tai mūsų besąlygiška pareiga vykdyti priimtą sprendimą. Man artėjanti misija – visų pirma iššūkis ir, be abejonės, didelė garbė vadovauti Lietuvos vienetui Afganistane, kuris ten atstovaus Lietuvos valstybės interesams, ir vadovauti mūsų kariams, kurie yra tikri profesionalai.
– Jau patvirtintas tikslus PAG–4 karių sąrašas, suformuota grupė, kariai, kurie rengsis misijai, vėliau vykdys užduotis Afganistane, ko norėtumėte palinkėti savo kariams?
– Norėčiau tik vieno palinkėti, kad nepradingtų noras tarnauti, užsidegimas profesionaliai rengtis misijai, nes geras pasirengimas Lietuvoje padės mums saugiai ir sėkmingai tarnauti Afganistane.