Važiuojantieji ar pėsčiomis traukiantieji sostinės Rokantiškių gatve Naujosios Vilnios link nustemba šalikelėje, vešlių medžių apsuptyje, išvydę iškilusį naują įspūdingą paminklą. Jis primintų lietuvišką pakelės rūpintojėlį, jei tik nebūtų toks didingas. Aukšto drūto ąžuolo kamiene išskaptuotas Vilniaus globėjas šv. Kristoforas, o po juo – įrašas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai 40“.
Manding, praeivis dar labiau nustebtų sužinojęs, kad šį paminklą pastatė privatus asmuo, netoliese sodų bendrijoje gyvenantis 75-erių Antanas Mindaugas Gelumbauskas. Šis iš Suvalkijos kilęs vyras žinomas ne tik kaip bitininkas, bičių motinėlių augintojas: A.M.Gelumbauskas yra laisvės kovų dalyvis, Lietuvos savanoris, vienas iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintojų sovietmečiu. Už Parlamento gynybą jis apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, taip pat yra gavęs apdovanojimų už nepriekaištingą tarnybą Lietuvos savanorių gretose bei Šaulių sąjungoje. Net garbaus amžiaus sulaukęs veiklus ir atkakus suvalkietis, kuris domėjosi ne tik bitininkyste ir į pensiją išėjęs, nenustygo – puoselėjo mintį įamžinti tą sunkų Lietuvai metą bei kovojusiųjų už jos laisvę atminimą. Ir štai po šešerių metų triūso išaušo ilgai laukta diena.
Į rugpjūčio pabaigoje įvykusį iškilmingą naujo paminklo atidengimą sostinėje susirinko aktyvūs vilniečiai, aplinkinių sodų gyventojai, atvyko ir politikų, valdžios atstovų: Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Urbonavičius, buvęs meras Juozas Imbrasas, Seimo narys Mantas Adomėnas. Visus svečius A.M.Gelumbauskas vaišino savo surinktu medumi, tik apgailestavo, kad daug kovotojų už laisvę jau išėję anapilin. Tačiau atėjo buvę bendražygiai M.Lapienis, J.Puodžiukas. Labai džiaugiausi, kad atvyko ir garsi mūsų disidentė Nijolė Sadūnaitė, sovietų valdžios kalinta už „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platinimą… „Aš pats anuomet slėpdavau „Kronikos“ leidinius savo sodo namelyje ir platindavau tarp sodininkų. Ir gaudė mane, ir namelį krėtė, bet čia vyko statybos, taigi nestorą leidinėlį buvo nesunku gerai paslėpti“, – prisiminė disidentas, dėl to sovietmečiu negalėjęs dirbti pagal profesiją (pramisti jam padėjo bitės).
Taigi nuo paminklo idėjos (apie tai „Valstiečių laikraštis“ rašė 2009 m.) iki jos įgyvendinimo prabėgo net 6 metai. Anot A.M.Gelumbausko, daugiausia laiko surijo popierizmas, leidimų gavimas, rėmėjų paieška, nors nemažai sunkiausių darbų bitininkas atliko pats, savo lėšomis. Jis pats sukūrė paminklo maketą, rado tinkamą sausą ąžuolą sostinės Belmonto miške, nukirto jį ir atsigabeno, pats suvežė ir sukrovė akmenis postamentui. „Vien akmenis sustumti ekskavatoriumi kainavo tūkstantį litų. Tiesa, savivaldybė paminklui per kelis kartus skyrė maždaug 7,5 tūkst. Lt, bet jokių išlygų nepadarė, kad leidimai statyti paminklą būtų greičiau gauti, o kai kurie valdininkai tyčiodamiesi patarė paminklą statyti nuosavo sodo teritorijoje ar gimtajame kaime, – prisiminė A. M. Gelumbauskas. – Nors toje vietoje, kur ant valstybinės žemės dabar stovi paminklas, kėpsojo apleistas kioskas… 500 litų davė Radvilės Morkūnaitės labdaros ir paramos fondas kaip tik tuo metu, kai buvo visiškas lėšų badas… O su tuo ąžuolu – pasaka: įlipęs į jį, pirma šakas nugenėjau, o šios krisdamos sulaužė mano kopėčias, tad reikėjo pasukti galvą, kaip žemę pasiekti…“
Ir medžio drožėją atkakliam suvalkiečiui nebuvo lengva rasti, mat pakviesti du tautodalinininkai atsisakė pabūgę sunkaus, sudėtingo darbo. O štai vilnietis Vladimiras Šiškovas sutiko imtis monumentalaus paminklo ir, droždamas jį, daug ką savaip pakoregavo. „Vladimiras – senų Vilniaus rusų palikuonis, Permės mieste, beje, baigęs aviacijos institutą“, – pasakojo iniciatyvusis suvalkietis, dėl užsispyrimo vis palaikomas žemaičiu.
A.M.Gelumbauskas dabar juokiasi ištraukęs ne vieną „penktosios kolonos“ jam į ratus kištą pagalį. Neslėpė griebęsis ir suvalkietiškos gudrybės, kad greičiau prastumtų sumanymą. „Kaip tik buvo minimas Lietuvos tūkstantmetis, dėl to buvo tikras šišas, tad ir projektą prie to „tūkstantmečio“ prisegiau. O įrašas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai 40“ atsirado vėliau“, – paminklo atsiradimo peripetijas prisiminė jo kūrėjas.
Taigi paminklas pavėlavo metus – pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų“ numeris išėjo 1972 m. Tačiau mūsų spauda kažkodėl nutylėjo apie jo atidengimo šventę: gal dėl nesmagumo, kad „Kronikų“ atminimą įamžino ne valstybė, o privatus asmuo? Jai belieka pasirūpinti, kad šis didingas rūpintojėlis sostinės pakraštyje kuo ilgiau stovėtų.
Daugiau skaitykite: