Savanoris generolo adjutantas (Antanas Sirtautas) / „Karys“ 2021 m. Nr.2

„Karys“ 2021 m. Nr.2  10-15 psl.

Savanoris generolo adjutantas

Kazys Jonušas

1991-ųjų sausis Vilniuje. Žvarbios, rūškanos dienos, nespalvoto vaizdo televizoriaus „Horizont“ ekrane per vieną iš dviejų prieinamų TV kanalų vis transliuojamas rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“, agresyvūs Kremliui ištikimų politikų pareiškimai, jų beviltiški mėginimai „sugrąžinti į broliškų tautų šeimą“ nesutramdomus „buržuazinius nacionalistus“ ir gatvėmis nežinia kur važinėjančios kariškų šarvuočių kolonos, lydimos per garsiakalbius sklindančių vadinamojo Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto (Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus ir kt.) kliedesių.

Pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės viršila Antanas Sirtautas
Pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės viršila Antanas Sirtautas

Tos pilkos žiemiškos pliurzės epicentre – prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų budinti, aukotis dėl Lietuvos pasiryžusi žmonių minia! Joje nebuvusiems sunku įsivaizduoti atmosferą, ypač vakare ir naktį tvyrojusią padūmavusiame „brodvėjuje“ – nuo Lukiškių aikštės iki Žvėryno tilto. Gal mirti pasmerktų, bet savo gyvastį kilniam tikslui nepigiai atiduoti pasišventusių suaugusių, paauglių ir senių vienybė — fenomenali, todėl nepamirštama. Tos lemtingos dienos — daugelio Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, tuomet priesaiką davusių karių savanorių tarnybos pradžia.

Praėjo trisdešimt metų. Iš viso pulko Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose tąkart prisiekusių savanorių dabartinis dim. mjr. Antanas Sirtautas neišsiskyrė nei fantastiškais koviniais įgūdžiais, nei itin puikia karjera, tik savotišku azartu, pavydėtina ištikimybe pasirinktam keliui ir 1991 m. vienybės pagrindu suformuotai draugų grupei, nepripažinusiai apsimetėlių ir išpuikėlių. Jau gerus du dešimtmečius jo likimas nėra tiesiogiai susijęs su krašto apsauga, vien su visuomeninėmis savanorių ir kariuomenės kūrėjų organizacijomis ir, žinoma, nesietinas su naujausiais kariuomenės pokyčiais ar pasiekimais.

Per tą laiką Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) pradėtos reformuoti ir tapo atsakingos ne vien už teritorinę krašto gynybą. Dabar tai moderni rezervo organizacija, galinti vykdyti plataus spektro užduotis, dalyvauti tarptautinėse operacijose. Vis dėlto nešykštėkim dėmesio aktyviausiems Atgimimo laikų savanoriams, turintiems ką prisiminti ir galintiems mums papasakoti.

Kariuomenė arba kalėjimas

Gimė Antanas Klaipėdoje 1953 m. Vladislavos ir Vlado Sirtautų šeimoje. Ir tėvas, ir trys jo broliai (Antano dėdės) po karo dalyvavo pasipriešinimo kovose. Už puoselėtą laisvos Lietuvos viltį Antanas nukentėjo dar jaunystėje, kai pasiryžo visomis išgalėmis priešintis okupantams. Mokydamasis Klaipėdos politechnikume (dabar — Klaipėdos valstybinė kolegija] buvo Istorijos fakultete grupės vyresnysis. 1968-aisiais Maskva į tuometinę Čekoslovakiją nusiuntė apie pusę milijono karių iš Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto šalių, kad sutriuškintų prasidėjusį Prahos pavasarį, kitaip sakant, bandymą demokratizuoti Čekoslovakijos komunistinę sistemą ir sukurti „socializmą žmogišku veidu“. Per paskaitas grupėje kartais vykdavo pasaulio politinių įvykių apžvalgos, o namie Antanas kartu su tėvu klausydavosi radijo stoties „Amerikos balsas“. Taigi per vieną „politvalandėlę“ jaunasis Sirtautas pakėlė ranką ir dalykiškai informavo visą grupę, taip pat apžvalgininką dėstytoją: „Šią naktį rusai okupavo Čekoslovakiją.“ Nusigandęs dėstytojas pabėgo iš auditorijos, bet po penkių minučių sugrįžęs pareikalavo: „Sirtautai, tuojau pat eik pas politechnikumo dekaną!“ Tas klausia: „Ką ten pliurpei apie okupaciją? Kur girdėjai?“ Laimė, Antanas suprato, kas būtų, jei atsakytų girdėjęs per radiją. Todėl pamelavo: „Važiavau autobusu, ten žmonės kalbėjo, apie tai žino visas miestas“ Po šio pokalbio nepraėjo nė mėnuo, kai šešiolikmetį Antaną „už grupės dezorganizavimą“ pašalino iš politechnikumo. Tačiau polinkis priešintis valdžiai nė kiek nesumažėjo — tai su draugais Klaipėdoje ant Celiuliozės ir popieriaus kombinato kamino trispalvę iškeldavo, tai prieš lapkričio „7-ąją ir gegužės 1-ąją prie namų iškabintas sovietų vėliavas sudegindavo arba miesto centre ant pjedestalo užkeltą patranką dažais apipildavo. Atvažiavęs į Žaliakalnį Kaune pas tetą (tėvo seserį) 1972 m. buvo sulaikytas per antisovietinę manifestaciją Laisvės alėjoje, kilusią po Romo Kalantos susideginimo. Areštinėje šaukiamojo amžiaus jaunuolis sulaukė pasiūlymo: „Arba eini į kalėjimą, arba — į kariuomenę.“ Žinoma, teko rinktis pastarąją. Buvo su apsauga atvežtas į šauktinių surinkimo punktą Vilniuje, šalia dabartinės Krašto apsaugos ministerijos. Ten Antaną laikė 10 dienų, nes galva buvo ištinusi, milicininkų bananais sudaužyta. Paskui per visą miestą su apsauga nuvarė į traukinį ir išvežė į Archangelsko pelkes, kur anksčiau kalėjo keli tūkstančiai politinių kalinių iš Lietuvos. Po privalomosios tarnybos sugrįžusį į Klaipėdą Antaną vėl ėmė persekioti saugumiečiai. Per vieną iš pokalbių jam tiesiai pasakyta: „Arba dingsi iš Lietuvos, kad mums mažiau darbo būtų, arba mes tave anksčiau ar vėliau pasodinsim.“ Buvo įstojęs į Kauno politechnikos institutą, bet nė pirmo kurso neleido baigti, todėl išvažiavo uždarbiauti krovėju į Čerskį — miesto tipo gyvenvietę šiaurės rytų Sibire, tiksliau, Jakutijoje, Kolymos upės pakrantėje. „Buvau parvažiavęs namo, — pasakojo A. Sirtautas, — bet antrąkart sugrįžęs į Jakutiją ten praleidau beveik dešimt metų — susiradau žmoną, susipažinau su ukrainiečių ir lietuvių disidentais. Ir su visa šeima sugrįžau namo į Lietuvą pas tėvą. Nusivedė jis mane į Namų valdybos Kadrų skyrių, o ten man pasakė: „Tokių, kaip tu, Klaipėdai nereikia, čia ir be tavęs yra kam gyventi.“ Ir manęs nepriregistravo, t. y. nesuteikė teisės būti registruotam tėvų namuose. Teko persikelti netoli Kauno.“

Jeigu bijote, save kaltinkite

Kai prasidėjo Gorbačiovo a la perestrojkė, A. Sirtautas dalyvavo blaivybės klubo „Sąjūdis“ veikloje. Organizavo masinį kryžiaus nešimo ant Kryžių kalno žygį per Lietuvą. 1988 m. įsitraukė į Lietuves persitvarkymo sąjūdžio veiklą (nario pažymėjimas Nr. 564). Netrukus tapo Sąjūdžio Kauno rajono tarybos nariu ir pasinėrė į organizacinę veiklą.
Pirmiausia rūpėjo perlaidoti partizanus. Suradus tuometiniame Vilkijos rajone prie stribų būstinės užkastas mūšiuose žuvusių ar nukankintų laisvės kovotojų palaikus, rajono Sąjūdžio grupės ir savivaldybės iniciatyva iš Vilkijos upelio šlaito 1989 m. vasarą pervežti ir Vilkijos miestelio kapinėse perlaidoti 33 rezistencijos dalyvių palaikai. Žuvusių rezistentų atminimui pastatytas juodo granito paminklas, iškaltos žuvusiųjų pavardės. Paskui drauge su kitais rūpinosi Čekiškėje (Kauno r.) užkastų partizanų perlaidojimu. Ten netolimame Burbinės miške 1947 m. žuvo partizanų būrio vadas Kazys Puidokas-Beržas ir trys jo bendražygiai. 1988 m. Sąjūdžio grupės rūpesčiu, talkinant kunigui Edvardui Zeidotui, partizanų palaikai perlaidoti Čekiškės kapinėse. Jiems pastatytas paminklas su užrašu „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
„Žmonės pasakojo, kad keli miško broliai kaži kur netoliese buvo užkasti. — prisiminė Antanas. — Sakau. Reikia ieškoti. Išgirdęs. kad ketinu partizanus atkasti, prieina prie manęs kažkoks diedukas ir klausia, ar aš žinąs, kur jie palaidoti. Sakau: „Ieškau. Girdėjau, kad kapinėse.“ — „Ne, — sako, — ne kapinėse“. — „Tai parodyk.“ — „Dar ne laikas. Kai pasirengsit, parodysiu.“ Na, pradedame ruoštis procesui, su kunigu sutariame, kurią dieną vyks perlaidojimas. Manu bute (ten laikinai gyvenau) įrengiame organizacinį štabą, artėja numatyta data, o niekas neaišku. Pagaliau atėjo diedukas ir sako: „Einam, parodysiu.“ Pasiimam trispalvę (žmona pasiuvo) ir žygiuojam. Nuveda mus už kapinių ir parodo: „Čia kaskit.“ Įmynėm keletą kastuvų, bempt, ir kaulai pabiro. Pasirodė keturių vyrų ir vienos nukankintos septyniolikmetės mergaitės palaikai. Ją irgi 1947-aisiais stribai išniekinę sušaudė. Paklausiu dieduko, iš kur jis tai žinojo. Paaiškėjo, kai jis dar buvo vaikėzas, vieną naktį grįždamas iš šokių mato: prie kapinių stribai žemę rausia. Pasislėpęs už krūmų vaikis viską matė, įsidėmėjo ir vėliau tiek metų atmintyje saugojo, kol atėjo proga pasakyti.
Iškasėme palaikus, atvyko teismo ekspertai, viską išmatavo, paėmė mėginius ir išvyko. Mėnesį laukėme rezultatų. Per tą laiką kaulus laikėme bažnyčioje. Atėjęs kunigas skundžiasi, kad jį pradėjo spausti valdžiažmogiai (1988 m. sovietinė nomenklatūra Lietuvoje laisvėjimo procesams priešinosi, kiek pajėgė), terorizavo gimines, kad nebūtų jokių viešų laidotuvių. Tada pasikinkiau vežimą, paėmiau iš kunigo tuos kaulų maišiukus ir parsivežiau namo. Netrukus stribų išperos atsibeldžia į svečius, atseit, pažeidžiu sanitarijos reikalavimus, negaliu pakastųjų liekanų laikyti ten, kur auga vaikai (manieji tada buvo maži: vienas aštuonerių, kitas šešerių). Prisistatė, kad iš KGB, manė šitaip išgąsdinti. Atsakiau, kad partizanams nesu nieko bloga padaręs. „Jeigu jūs bijote, save kaltinkite. Yra nustatyta data, kada vyks perlaidojimas. Ateis ekspertizės atsakymas, tada bus aišku. Suko ratus aplinkui kaip maitėdos. Dukart juos tiesiog išvariau. Prigąsdinti artimieji net mėgino mane perkalbėti: „Atiduok tuos kaulus.“ Kaip aš galėjau atiduoti? Juk visi buvo suversti į vieną duobę. „Mes kaspinėliais pažymėjome.“ Baikit juokus, sakau, bet vieną maišelį teko atiduoti — giminės teismu grasino. Pasitarėm su kunigu, sako, tegul pasiima. Pagaliau sulaukėme ekspertizės išvadų — gavome raštą, kad sušaudytieji atpažinti. Paskirtą dieną išsirikiavome į koloną su pačių nupirktais mažais karstais, bažnyčioje buvo užsakytos mišios, po jų — į kapines. Dabar partizanų kapą puošia paminklas.“

Parlamente su medžiokliniu šautuvu

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, per 1989 m. birželio 1 d. Kaune vykusį mitingą atkurta Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS). Tais pačiais metais Antanas tapo jos nariu. „Veiklos užteko, — sakė jis, — dar prisidėjau prie Baltijos kelio organizavimo. O po metų prasidėjo Sausio įvykiai, 1991-ųjų pradžioje, atvažiavęs autobusu į Vilnių, įstojau į parlamento gynėjų gretas. Sausio 8 d. atsidūręs prof. Vytauto Landsbergio vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose iš jų išsikrausčiau tik po rugpjūčio 19—22 d. pučo Maskvoje. Su šauliais Gediminu Jankumi, Stasiu Ignatavičiumi ir kt. įėjome vidun ir pradėjome budėjimą, o sausio 11 d. prisiekėme Lietuvai. Beje, Šaulių priesaiką Vilniuje, ant Gedimino kalno, mes jau buvome davę 1990 m. gegužės 5 dieną. Apie tai buvau pamiršęs, bet pernai archyve radau nuotrauką.“

Jau 1990 m. pabaigoje A. Sirtautas buvo Kraštu apsaugos departamento (KAD) Apsaugos tarnybos žvalgu (departamentui tuomet buvo išnuomotos patalpos Vilniuje, T. Kosciuškos g. 36), o 1991 m. vasarį įstojo į Mokomąjį junginį, kurio vadu buvo paskirtas Česlovas Jezerskas. „Sausio 11 d. mane paskyrė pirmojo pusto vadu. Prie įėjimo į vidinį kiemelį, — sakė A. Sirtautas, — įsikūrėme vieno Aukščiausiosios Tarybos deputato kabinete ir rengėmės gynybai. Ten pat mokėmės, rengėme šiokias tokias pratybas, patruliavome. Manėme, kad puls. Aš iš Kolymos buvau parsivežęs lygiavamzdį medžioklinį šautuvą TOZ 34 ir turėjau patogų strypą, galima sakyti, buvau privilegijuotas. Šovininėje turėjau šerninių kulkų ir be parako niekas pro mane nebūtų prasiveržęs. Po priesaikos paskambinau namo, atsisveikinau su žmona ir vaikais, pasakiau, jeigu kas, — bėkit į bažnyčią pas kunigą Edvardą Zeidotą, manu artimiausią bičiulį, o paskui — į Klaipėdą pas mamą. Beje, visi mano šeimynykščiai — kariai. Sūnus vyresnysis leitenantas ir duktė leitenantė baigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karu akademiją, o žmona 16 metų tarnavo karo medike, dabar jau išėjusi į atsargą. Po to, kai atsisveikinome (apie tai žmona papasakojo tik po daugelio metų), atėjo pas ją vienas buvęs vykdomosios valdžios atstovas ir vietinė aktyvistė. Kolchoze buvau gavęs valdišką vadinamąjį Alytaus namelį. Atėjo ir sako: „Tai va, tavo landsbergistai prakišo. Dabar mes užimsime šitą namą, įrengsime čia apylinkės tarybą, o tu čiuožk, kur nori.“ Laimė, pučas baigėsi jų pralaimėjimu — tada liovėsi aktyvistų išpuoliai. Vaikai irgi gal po dvidešimt metų ryžosi papasakoti, ką tuomet patyrė: rado į šulinį įmestą katiną su užrašu „Už Sąjūdį“, paskui jų šuniuką nušovė ir pan. Tiek to, palikime tai piktadarių sąžinei.“

Vadinamųjų Molotovo kokteilių pasigamino patys savanoriai. Iš kabineto, kur įsikūrė pirmojo posto patruliai, balkono buvo matumas vidinio kiemelio įėjimas. Jei kas tą naktį būtų veržęsis, visas pastatas būtų paskendęs liepsnose. „Buvome pasiryžę viskam, — sakė Antanas. — Kai apie Sausio įvykius pasakoja mums talkinę studentai ar šiaip prie parlamento vaikštinėję jaunuoliai, tai primena nuotykinį filmą. Jiems tai buvo gražus, pavojų kupinas žaidimas. O man jau buvo 37-eri, jaučiau atsakomybę ne tik už savo šeimą, bet ir visą aplinkui susibūrusią minią. Išskyrus trumpus savaiminius „atsijungimus“ iš nuovargio, kelias naktis beveik nemiegojome. Mūsiškiai, budėję prie Vilniaus televizijos bokšto, naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją atbėgę į parlamento pastatą raportavo: „Jau prasideda. Šaudo.“ Rūmus supo šiokios tokios armatūrinės barikados ir visos durys buvo uždarytos. Įtraukėme savuosius vidun per langus ir mintimis inventorizavome turėtas „gynybos priemones“: kad po ranka būtų sausų degtukų, degių medžiagų pripiltų butelių ir pirštinių, kad patys neapdegtume rankų. Nuėjome pas kunigą Robertą Grigą, jis išklausė ir palaiminu mus. Jo balsas, mums sakomi žodžiai ir emocinis santūrumas visiems buvo tarsi Dievo malonė. Klausant jo atslūgdavo įtampa, kilusi dėl nežinios, nemigos ir streso. Laimė, vis atsirasdavo smulkių darbų, užduočių ir įpareigojimų — nebuvo kada drebėti ir rezignuoti. Kai paryčiui pradėjo brėkšti, sakau saviškiams: „Jau turbūt šiąnakt nepuls.“ Juk banditai paprastai siaučia naktį.“

Pirmasis atlyginimas ir kitos santaupos

Sausis baigėsi. Ilgainiui parlamentą saugojusių šaulių skaičius mažėjo, įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT), o Mokomasis junginys 1991 m. lapkričio 14 d. performuotas į Greitojo reagavimo motodesantinę brigadą. A. Sirtautas patraukė įkandin Mokomojo junginio vado Č. Jezersko — raštu kreipėsi į KAD vadą, kad priimtų į tikrąją tarnybą Motodesantinėje brigadoje, kol kas neoficialiai vadintoje „Geležinio Vilko“ brigada.

1991 m. vasarą poste prie Atkuriamojo Seimu rūmų.
1991 m. vasarą poste prie Atkuriamojo Seimu rūmų.

„Ir priėmė, — iki šiol džiaugiasi Antanas, — o kam kitam aš, 39-erių senas krienas, būčiau reikalingas? Net ne sovietų karininkas. Buvome eiliniai. Tiesa, man pirmam atkurtoje Lietuvos kariuomenėje Č. Jezerskas 1991 m. birželio 23 d. suteikė viršilos laipsnį. Apie pinigus tuomet beveik negalvojome. Pirmąjį atlyginimą kai davė, buvo gėda imti: nesupratome, už ką. Atsimenu, pirmą kartą gavau 84 rublius. Klausiu, gal juos reikia kam nors paaukoti? Ne, sako, čia tau už tarnybą. Juk maitino, duodavo talonų ir galėdavome valgykloje papietauti. Persikėlėme į Aukščiausiosios Tarybos III rūmus, gavome metalinių lovų, įsirengėme kajutes ir gyvenome ten 8 mėnesius iki pučo. Per tą laiką prikaupiau nemažai turto: 19 blokų cigarečių, konservų, bidoną benzinui… Ir staiga prasideda pučas. Išrikiavau pavaldžius parlamento gynėjus, atsinešiau savo sankaupas ir išdalinau. O „karas“ Maskvoje netrukus baigėsi. Vyrams sakau: „Vyrai, aliarmas baigtas, atiduokit cigaretes.“ Bet ką tu beatgausi — atseit, per naktį surūkyta.

Ai, buvo ir švenčių, ir liūdnesnių dienų. Šalčininkų užkardos Krakūnų poste gegužės 19 d. nušautas pasienietis Gintaras Žagunis, liepos 31 d. Medininkuose nužudyti septyni Lietuvos vyrai policininkai ir muitininkai, rugpjūčio 21 d. prie parlamento žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas… Liūdnai pagarsėję Boleslovo Makutinovičiaus vadovaujamo Vilniaus OMON smogikai, užpuldinėję Lietuvos pasieniečius, pavogė ir mūsų automobilį Moskvič — paskui laikė prie užgrobto Policijos akademijos pastato Antakalnyje. Bet pamažu augo ir mūsų raumenys. Gavau automatą iš prancūzų karo Alžyre laikų, buvo labai geras, tiko NATO standarto šoviniai — 39 vnt. dėtuvėje. Žodžiu, pasilikau Vilniuje, vado pavedimu, vykdžiau žvalgybines užduotis, vėliau tapau pirmuoju Garbės sargybos kuopos kuopininku. 1992 m. mūsų kuopai teko sutikti tuomet į Lietuvą atvykusį ir pusę dienos čia viešėjusį tuometinį Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) viceprezidentą Daną Quale‘ą. Liko nuotrauka: apsivilkę kailinukais oro uoste pasitinkame svečią. Po pučo, vado Č. Jezersko įsakymu, iš sovietų perėmiau kareivines sostinės Kapsų g. 44, kur dabar įsikūręs Gynybos štabas. Kiek tolimesniuose kariniuose objektuose tiek šių kareivinių išvažiuodami rusai nenusiaubė ir neišgriovė. Gal bijojo, nes vis lankydavausi ir nedaviau plėšti. Kartą skaičiuoju paliekamą inventorių ir klausiu, kodėl kabinetuose trūksta laidinio telefono aparatų. Sužinojęs apie tai jų atsakingas pareigūnas netrukus visą maišą telefonų atgabeno ir suvertė ant stalo, reikia ar ne. Kad tik nebūtų nusiskundimų. Žinoma, ką norėjo, tą išsivežė, bet piktybiškai pastatų neniokojo. Vienam prisistačiau, kad esu Lietuvos kariuomenės komendantas, kitam, kad brigadas vado adjutantas. Ir nemelavau. Teko būti tuo, kuo reikia. Apie pareigas ir laipsnius dar rimtai nemąstydavome. Pirmieji kariniai laipsniai 1991 m. gruodžio 31 d. Akademiniame dramos teatre suteikti grupei kariuomenėje pasilikusių savanorių mums prilygo stebuklui. Laimė, taip jų buvau ir aš. Vėliau tarnaudamas su pirmąja laida baigiau Karo mokyklą, t. y. Lietuvos karo akademiją, iš ryto, būdavo, einu studijuoti, popiet — į tarnybą, tapau karininku, po kelerių metų — kapitonu ir majoru. „Geležinio Vilko’“ brigadoje artimiau susipažinau su monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Kartą nuėjęs pas Č. Jezerską sakau: „Vade, kareiviai savaitgaliais nori išeiti į miestą. Ką reikia daryti? Turiu pasiūlymą.“ — „Gerai, veik, Antonio.“ Ir aš brigados patalpose Kapsų gatvėje šalia aktų salės įkūriau Šventąjį kampą, kur kiekvieną sekmadienį monsinjoras A. Svarinskas aukodavo mišias. Jis jau buvo paskirtas kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Išrikiavęs karius pasakiau: „Sekmadienį — mišios, po jų — laisva valanda.“ Ir kas sekmadienį pilna aktų salė prisirinkdavo klausytojų.

Per lūžtantį ledą

„Vėlesniais metais vyko daug reorganizacijų, — prisiminė dim. mjr. A. Sirtautas. — Nespecifinėms gynybinėms užduotims vykdyti 1995 m. kovo 24 d. Kauno Vytauto Didžiojo motorizuotasis pėstininkų batalionas atskirtas nuo Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ ir 1995 m. balandžio 1 d. reorganizuotas į Vytauto Didžiojo atskirąjį jėgerių batalioną tiesiogiai pavaldų Lietuvos kariuomenės vadui. Šiame batalione buvau poligonų (Kazlų Rūdos, Rokų ir kt.) vadas, paskui dirbau komendantu Kraštu apsaugos ministerijoje (oficialiai šis etatas priklausė Atskirajam komendantiniam batalionui, dislokuotam Visoriuose).“

Minint 3-iąsias brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrimo metines grupė legendinių bendražygių 1995 m. birželio 5 d. susitiko Kalnų parke. Antras iš dešinės – kpt. A.Sirtautas.  Centre su ąžuolo lapų vainiku ir kalaviju — pirmasis brigados vadas tuometinis plk. ltn. Česlovas Jezerskas.
Minint 3-iąsias brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrimo metines grupė legendinių bendražygių 1995 m. birželio 5 d. susitiko Kalnų parke. Antras iš dešinės – kpt. A.Sirtautas.
Centre su ąžuolo lapų vainiku ir kalaviju — pirmasis brigados vadas tuometinis plk. ltn. Česlovas Jezerskas.

Tuomet dauguma aukštesniųjų Lietuvos karininkų pradėjo studijas užsienio aukštosiose mokyklose. Ir Č. Jezerskas 1993 m. mokėsi JAV pagal Valstybės departamento kovos su terorizmu programą ir Luizianos universiteto krizinių padėčių valdymo programą, 1996-aisiais baigė Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo karo akademiją. o 2006 m. — NATO gynybos koledžą Romoje 2007 m. gegužės 29 d. išėjęs į atsargą; jis mėgino dalyvauti politinėje veikloje (2008 m. partijos „Tvarka ir teisingumas“ sąraše kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą, 2009 m. buvo vienas iš pretendentų tapti partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus, tačiau netrukus politinės karjeros atsisakė).
Atsakydamas į anuomet išplatintą kaltinimą, neva generolas turėjęs ryšių su nusikalstamo pasaulio veikėjais, mjr. A. Sirtautas sakė: „Tai tik prasimanymų ir nesusijusių faktų samplaika grįsta propaganda. Jis buvo vienas geriausių pasaulyje artimosios kovos instruktorių, pasaulio ir Europos savigynos imtynių čempionas. Tokio rango treneriui neįmanoma gerai pažinti kiekvieną sportininką, atėjusį į jo grupę mokytis. Juk ne vienas politikas yra susidūręs su panašiomis insinuacijomis, kai paviešinama nuotrauka, kurioje jis, atseit, nufotografuotas „bičų“ draugijoje. Net prieš šmeižikus laimėtos bylos nepadeda. Pamėginkite patys išvengti tokių „įkalčių“ — pamatysite į kokią kebeknę jus gali įvelti kiekvienas tuo suinteresuotas asmenukių mėgėjas, Ir kuo didesnis bičiulių būrys, tuo lengviau surasti „kompromatą“. Informacinio  karo kontekste reikėtų išmokti atskirti, kas yra kas. Pamiršus, kas buvo pirmieji Lietuvos kariuomenės kūrėjai, žinoma, galima stebėtis, sakysime, kodėl kas nors pirma išvyko studijuoti į Rusiją, o ne į Jungtines Amerikas Valstijas. O atsakymas paprastas: pirma, tuo metu, kol vėl nepradėta konfrontuoti (Boriso Jelcino prezidentavimo laikais), Rusijos generalinio štabe karo akademija buvo viena iš didžiausių prestižą turinčių aukštųjų karo mokyklų posovietinėje erdvėje; antra, anglų kalbos žiniomis galėjo pasigirti ne itin daug Lietuvos karininkų, o rusiškai mokėjo beveik visi baigusieji vidurinę mokyklą; trečia, galimybė „pažinti priešininką iš vidaus“ neskatinant atviros priešpriešos vertintina pozityviai tiek norint išvengti konfliktų, tiek įsivėlus į juos. Juk gebėjimas paversti priešą draugu, o ne atvirkščiai, laikytinas politiniu laimėjimu.

Rūdninkų poligone su kpt. Pranu Kastecku (kairėje) ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku (dešinėje)
Rūdninkų poligone su kpt. Pranu Kastecku (kairėje) ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku (dešinėje)

Įvairiomis progomis kartojame, kad mūsų kariuomenė sukurta nuo nulio, todėl, užuot ieškoję priekabių, verčiau tinkamai įvertintume kiekvieną mūsų kariuomenę kūrusį žmogų. Be jų kvalifikacijos, pažinčių gal neturėtume nė tokios kariuomenės kaip dabar. Vėliau gimusiesiems, matyt, nelengva suprasti, kokiu plonu ledu tuomet vaikščiota. Pavyzdžiui, kai iš Vilniaus pagaliau buvo priverstas išvykti karinis Šiaurės miestelio kontingentas, aš gavau KAD generalinio direktoriaus raštą, kad mane įleistų į buvusios sovietų kariuomenės teritoriją. Kai aš su tuo raštu nuvykau pas Vilniaus įgulus viršininką plk. Valerijų Frolovą, jis pasiguodė, kad ne viską vienu vpu pajėgs išvežti, todėl pradėjęs viską deginti. Atsakiau, kad aš paimsiu — Lietuvos kariuomenei pravers. Jei ne, mes patys sudeginsim. Jis pasikvietė savu žvalgybos padalinio vadą, kaži kokį papulkininkį ir supažindina: „Kapitonas Sirtautas.“ Anas saku: „Draugas pulkininke, aš jį pažįstu geriau, nei jis pats save, tad šie formalumai nebūtini“… Ir ką? Visi buvome sekami. Netrukus mano raštas raudonu rašikliu buvo paženklintas rezoliucija „Propustitj“.

Pamirštas tankas

„Iš to laikotarpio turiu mūsų gero bičiulio Tado Dambrausko nuotrauką. — pasigyrė majoras. — kurioje aš nufotografuotas prie Šiaurės miestelio vartų ant nugriauto tanko pakylos. Su užrašu: „Buvo tankas, liko Sirtautas“. Prie Rusijos kariuomenės išvedimo teko nemažai prisidėti. net buvau apdovanotas specialiu atminimo ženklu. Jau ne visi žino. kaip jis atrodė. Susitinku, būna, su jaunosios kartos patriotais — klausia. už ką jis skirtas. Paaiškinu. Kad už Rusijos kariuomenės išvedimą. „O kodėl aš neturiu? “ Juokais atsakau: „Tu Putino paprašyk. Įves kariuomenę — išvaryk, tada gausi.“ Su brigados vadu perėmėm ir Šiaurės miestelį. ir Makutinovičiaus omonininkų būstinę. Nuvykome prie pastarosios (jau turėjome šiokių tokių ginklų). apsupome. bet neturėjome įsakymo pulti. Daugelis jų jau buvo persirengę civiliais drabužiais ir visa kolona, rusų kariuomenės lydima, išvažiavo. Žiūriu. ir mūsų Moskvičius su jais… Gaila, bet negi stabdysi. Kai užėjome į jų paliktas patalpas, radome smilkstančias nuorūkas, garuojančius neišgertos arbatos puodelius ir užrašus ant sienų „Mes netrukus sugrįšim.“ Apskritai. šitie bjaurybės viską buvo apvertę aukštyn kojomis: baldai sulaužyti, sienos apgriautos, popieriai išmėtyti ant grindų.“

Pasiteiravus, ar bendravo su pirmuoju posovietinės Rusijos gynybos ministru Pavelu Gračiovu, kai šis 1993 m. gegužės 18 d. su delegacija buvo atvykęs į Lietuvą, A. Sirtautas prisiminė: .,Atskrido jis į Vilniaus oro uostą, ten buvo iškilmingai pasitiktas, o jį turėjęs vežioti automobilis Čaika netikėtai sulūžo. Vienintelį tokį turėjome Lietuvoje. ir še tau — prireikus neužsivedė. Pasodinome svečią į kitą automobilį, o aš su ta Čaika per visą miestą važiavau į Vyriausybės garažus remontuoti. Žodžiu, atvažiuoju aš į garažą su priekyje plevėsuojančiomis Rusijos ir Lietuvos vėliavėlėmis, o mechanikai žiūri nustėrę. Laimė, jau vilkėjau Lietuvos kariuomenės uniformą, pistoletas ČZ 75 pakabintas prie diržo. Todėl raginti nereikėjo — remontas buvo baigtas per 10 minučių. Matyt, rimto gedimo nė nebuvo — žvakes pakeitė ir tiek. Štai tokia mano pažintis su P. Gračiovu. Tik vietoj ministro jo automobiliu važinėjau aš.“

Į atsargą mjr. A. Sirtautas išėjo 1998 m., kai viešumoje prasidėjo įvairių nesusipratimų lydimos kalbos, atseit, „niekas mūsų nepuola, kam ta kariuomenė“. ir pan. Vadas. t. y. ilgametis mūsų pašnekovo bendražygis, išvyko mokytis, Karjeristai, pasak jo, mojuodami diplomais ir medaliais pradėjo grumtynes, o Antanui vietos neliko. Vis dėlto apmaudo nejaučia. „Mums Dievulis ir Tėvynė viską davė, — sako jis, — ir gerą bičiulį. ir tinkamą laiką, ir ne vieną vaiką. Profesorius Vytautas Landsbergis mums buvo ir aukščiausias kariuomenės vadas, ir draugas. Visada susitikę galime pasikalbėti. Net po trijų dešimtmečių mus, parlamento gynėjus. atsimena ir sveikinasi. lyg vakar būtume išsiskyrę.“

Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris dimisijos majoras Antanas Sirtautas. V.Balkūno (15min.lt) nuotr.
Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris dimisijos majoras Antanas Sirtautas. V.Balkūno (15min.lt) nuotr.
Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *