„Karštoji linija“

Artūras Skučas

Kovo 17 d., šeštadienis. Tą dieną įvyko mitingas prie AT rūmų, kuriame dalyvavo Sąjūdžio iškelti ir į AT išrinkti deputatai. Mitingų metas dar nebuvo praėjęs. R. Ozolas mitinge sakė, kad reikia sudaryti santarvės vyriausybę, vice-premjeru skirti A. M. Brazauską ir kad tik taip Lietuvą galima išlaikyti vieningą. Mintis buvo maždaug tokia: Prunskienė – Vakarams, Brazauskas – Rytams. Bet vėliau pasirodė, kad abu buvo Rytams. Vadovaujantis šiuo principu buvo sudaryta ir visa vyriausybė. Taip sovietinis milicijos generolas, Lietuvos KGB pulkininkas M. Misiukonis tapo/liko vidaus reikalų ministru, kad nesuerzintų Maskvos  ir nesuskaldyti tuometinės milicijos. Bet ji vėliau vis tiek suskilo ir liko susiskaldžiusi, kol per kelerius metus nebuvo atlikta daug valymų. Vieningesnė vidaus reikalų sistema praktiškai atsirado tik tuomet, kai buvo pradėti skirti civiliai ministrai. Sudarant vyriausybę buvo ir kitų kompromisų.

Kovo 18 d., sekmadienis. „Karštos linijos“ telefonas pradėjo veikti veikiausiai šią dieną. Prie jo dirbo, net naktimis, Rita (A. Merkio teta), Janina Šleivytė, Loreta Zakarevičienė ir dar keletas žmonių, kurie vėliau įsitraukė palaipsniui. Iš pat pradžių nuo vakaro iki ryto budėdavo šilkografininkas Kęstutis Balčikonis, sukūręs Vytį Seimo Kovo 11-osios salei, o retkarčiais jį pakeisdavo Saulius Ivinskis.
Pirmieji pranešimai atrodė taip:

Ši informacija tik susipažinimui, nepatikrinta:

Kovo 18 d.
11.45 Šiauliai. Išsiųsta 20 desantininkų į Vilnių kariniu lėktuvu ir bus siunčiama dar… Pranešė V.Radžvila.
17.00 Rukla, Jonavos raj. Desanto pulkas ruošiamas kovinei parengčiai rytoj dienai. Pranešė Audrius Tamošiūnas
Iš Kėdainių išskrido 78 kareiviai. Pranešė Jokas.

Kovo 19 d.
10.00 J. Kuolelis [reakcingas komunistų partijos veikėjas, kuris buvo nuteistas už 1991 sausio 13 d. įvykių organizavimą, kaip ir M. Burokevičius, I. Šved ir kiti] savo broliui Rokiškyje pranešė, kad būtų pasiruošęs netikėtumams (karinei padėčiai). Pranešė A. Baltuškaitė, Rokiškis.
10.30 Švenčionių raj., Dotėnų apylinkė, Bagutiškių km. Pas Joną Jasiulionį kovo-17 d. atėjo du ginkluoti karininkai (vienas-iš jų majoras) ir tikslino Vilniaus krašto sieną.
Švenčionėliuose paskleistas gandas, kad žmonėms, kurie turi sūnų, bus atimtos pensijos (atseit sūnūs turi išlaikyti tėvus). Pranešė S. J. Grigonienė, Vilnius.
12.00 Rudaminoje įtempti tautinių grupių santykiai: konfliktai gatvėje ir paukštyne. [Prie Rudaminos pastačius paukštyną, miestelyje buvo apgyvendinta daug lenkų tautybės žmonės, įsikūrė daug baltarusių. Panašiai gyventojų sluoksniai formavosi Grigiškėse, Elektrėnuose.] Pranešė Ona Mikštienė, Rudamina, paukštynas.
Vilniaus elektros suvirinimo įrenginių gamykla. Dėl gaisro ceche kovo 8 d. viena mašina su priekaba išvežė 150 siurblių, o kovo 19 d. naktį išvežė dar 20 siurblių ir padegė cechą. Charaševič Lionia (Vilnius) pranešė žodžiu. Pranešė M. V. Skardžiuvienė, Vilnius.
16.00 Kariniame dalinyje Vitebske [šiame Baltarusijos mieste buvo dislokuota SSRS 103-oji oro desanto divizija] kalbama, kad Lietuvoje bus įvesta karinė padėtis. Panevėžio LPS būstinei pranešė kareivis lietuvis. Pranešė A. Plitnikas, Panevėžys.
Rukainiuose neleidžia balsuoti lietuviams. Pranešė: S, Vosilienė, mokytoja, Rukainiai.
21.00 Ševčenkos g. į Burdenkos gamyklą atvažiavo 3 karinės mašinos su civiliais. Civilius lydėjo kariškiai. Mašinos išvažiavo tuščios.
Antaviliai. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį asfaltu Vilniaus kryptimi važiavo tankai iš Pabradės.
Kauno m. SDAARL organizacijos [dabar „Sportas ir technika“] konferencijoje buvo paskelbta, kad generolas Taurinskas įsakė perduoti turimus sportinius ginklus kariniams daliniams. Konferencijoje nuspręsta, kad ginklus atiduos tik AT sprendimu. Laukia nurodymų. Tlf.: Taurinskas, Fomenko. Pranešė „SirT“ pirmininkas Pranaitis, Neverauskas.

Kovo 18 d. buvo užfiksuotas ir konfliktas Šiauliuose. To meto įvykių liudininkas Rokas Filk savo dienoraštyje rašo: “labai nemalonus incidentas tą dieną įvyko Šiauliuose. Kažkoks rusų armijos majoras iš Šiaulių karinio dalinio, prisigėręs bei pasiėmęs automatą ir pistoletą, Šiaulių mieste gąsdina žmones, o vėliau jėga sulaikęs pravažiuojančią automašiną, važiavo į Vilnių (matyt, atkurti tarybų valdžios). Milicijos pakeliui buvo sulaikytas, bet kariškis pasipriešino ir buvo peršautas. Laimei, šis incidentas neišsirutuliojo į didesnį Lietuvos valdžios ir rusų kariškių konfliktą.“ (Rokas Flik, Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą, Vilnius, 2005, p.113). Taigi tokios žmonių žinutės nušviesdavo ir realius tuomet vykusius incidentus visoje Lietuvoje.

Kovo 20 d. Nuo šios dienos informaciniai pranešimai buvo jau apibendrinami ir pagal galimybes tikrinami, nes V. Landsbergis, gaudamas neparuoštą medžiagą, susijaudindavo ir nedelsdamas reaguodavo, duodamas interviu radijui ar televizijai.. Būtent todėl nusprendėme surinktą informaciją apibendrinti. Šiam darbui vadovavo V. Savukynas, o apibendrinta informacija atrodė taip:

13.00 „Ekolitos“ darbuotojai gavo įsakymą per 24 val. Palikti LR. „Ekolitos“ direktorius Jakdžian Sergej Ivanovič atsakė, kad juos atšaukia Italija, nes jie yra apdrausti po 2,5 milijono USD…
15.00 LPS būstinė. Per dieną ateiną 3–4 pabėgėliai iš kariuomenės. Motyvai: nori gyventi Lietuvos Respublikoje, nenori tarnauti SSRS kariuomenėje.
17.00 LPS būstinė. Apie 18 val. Šilutės m. centrine gatve pravažiavo jūrų pėstininkų dalinys (20 BTR, 10 aptarnavimo mašinų).

Ir taip toliau. Žinoma, visų pranešimų kopijų neišsaugojau, tuomet jas atiduodavau tam, kam būdavo svarbu susipažinti, bet manau, kad bendrą vaizdą kaip dirbo „karštoji linija“ ir kaip formavosi AT Apsaugos skyriaus Informacinis analitinis padalinys jau galima susidaryti.
Taip pat kovo 20 d. per 14-ajį posėdį Zigmas Vaišvila pasiūlė nutarimo dėl sienos ženklinimo projektą, nes sienų kontrolė buvo ypač svarbi Lietuvos pripažinimui. Audrius Butkevičius informavo deputatus apie būsimo sienų ženklinimo organizacines problemas. Buvo priimtas nutarimas įpareigoti Ministrų Tarybą parengti valstybės sienų ženklinimo darbų planus. Apie tai kelias dienas iš eilės diskutavome su Zigmu ir Audriumi ir vieningai priėjome prie išvados, kad tai yra antras žingsnis po pradėtos savanorių registracijos. Jam kovo 20 d. išvakarėse pritarė ir V. Landsbergis, todėl kovo 20 d. Zigmas ir išėjo į tribūną su projektu. Jis kurį laiką ir liko projektu, nes vienašališkas sienų žymėjimas būtų pažeidęs tarptautinę teisę. Tačiau jis paskatino AT svarstymus dėl sienos demarkacijos, o jau po kelių mėnesių iškilo idėja pradėti derybas ir dėl sovietinės kariuomenės išvedimo. Galbūt todėl mes pirmieji iš Baltijos šalių pasiekėme tikslą išvesti sovietinę kariuomenę ir pradėjome kontroliuoti sienas.

Kovo 21 d. LR AT 16-ame posėdyje Kazimieras Antanavičius pasiūlė įsteigti Krašto apsaugos departamentą, kurio direktoriumi buvo paskirtas A. Butkevičius.

Kovo 22 d. LR AT 17-ame posėdyje Z. Vaišvila pateikė siūlymus dėl Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR) ir jos turto likimo. Sovietinis generolas, SDAALR CK pirmininkas G. Taurinkas pateikė paaiškinimus ir atsakė į klausimus, grąžino sportinius ginklus sporto federacijoms. Tą pačią dieną LR AT 18-ame posėdyje Z. Vaišvila pristatė nutarimo projektą, kad SDAALR pereina Lietuvos Respublikos žinion. Nutarimas buvo priimtas.
Dar buvo sukurta „Kareivio anketa“ ir pradėta rinkti informacija apie sovietinėje kariuomenėje tarnaujančius lietuvių jaunuolius. O V. Landsbergis gavo telegramą iš M. Gorbačiovo, kurioje reikalaujama imtis neatidėliotinų priemonių, kad nebūtų registruojami savanoriai į Krašto apsaugos organizacijas.

Kovo 23 d. vakare V. Landsbergiui dariau suvestinių pranešimą apie situaciją Vilniuje, be to aptarėme kai kuriuos kasdienės veiklos klausimus:

1. Sraigtasparniai mieste – Pašilaičiuose, Antakalnyje, Žirmūnuose, Senamiestyje – mėtė lapelius-proklamacijas, jose kaltinama AT ir kviečiama kitą dieną 17 val. Į mitingą prie AT. Proklamacijos pasirašytos SSRS piliečių Lietuvoje komiteto (Komitet graždan SSSR v Litve).
2. Apie 50 tankų iš Vievio atvyko į Viliaus Šiaurės miestelį. Kariškiams reikėtų pateikti sąskaitą už kelių gadinimą.
3. Apie tai, kaip vyksta savanorių registravimas.
4. Apie parlamento padalinių veiklą.
5. Apie JAV prezidento G. Busho Interviu.
6. Reikia sušaukti savanorius į Katedros aikštę dėl instruktažo.

Bushas savo interviu ragino atsižvelgti į išrinktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašymą ją pripažinti, bei pareiškė, kad JAV pripažins Lietuvos Respublikos nepriklausomybę tiktai tuomet, kai jos Vyriausybė pradės įgyvendinti valdžią savo teritorijoje. Vis dėlto buvo duotas pažadas atitinkamai reaguoti, jei SSRS Lietuvoje panaudotų jėgą.

Kovo 24 d. ryte gavau voką su laišku, kurį savo vardu ir pavarde pasirašė Sąjūdžio būstinės budėtojas. Laiškas vadinosi „Žvalgybiniai duomenys“. Jo turinys sukėlė ir abejonių, ir nerimo. Būtent tada supratau, kad visko vienam aprėpti neįmanoma ir kad nedelsiant reikia kurti informacijos tikrinimo, jos patikimumo nustatymo grupę. Iškilo būtinybė sukurti operatyvinę tarnybą, kuriai vėliau vadovavo Robertas Vaitkevičius, dirbęs kriminalistu ir įgijęs didelę operatyvinio darbo patirtį, ypač pravertusią per 1991 m. sausio įvykius.

Netrukus tą pačią dieną V. Landsbergis išsiuntė telegramą M. Gorbačiovui, atsakydamas į jo klausimą dėl savanorių registracijos ir jų apginklavimo. Telegramoje buvo rašoma:

Jūsų turima informacija apie savanorius yra netiksli ir nekompetentinga. Žmonės, kurie užsirašo į savanorius, yra pasiruošę prireikus padėti saugoti viešąją tvarką ir kontroliuoti kelius, jokių ginkluotų junginių mes neturime. Tankams, kurie artėja prie Lietuvos Respublikos sostinės, čia nėra ką veikti. Įtampa yra keliama demonstruojant karinę techniką ir sovietiniams kariškiams grobiant žmones, o mes esame apginkluoti vieninteliu ginklu – tikėjimu savo teisingumu…“

Panašios telegramos tuo metu buvo siunčiamos beveik kiekvieną dieną, o kartais net kelis kartus per dieną. Telegramų tonas būdavo tai švelnesnis, tai griežtesnis. Tos dienos įvykius labai gerai iliustruoja žurnalisto Olego Morozo apybraiža rusiškame savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“, balandžio 9 d. perspausdinta „Vakarinėse naujienose“. Rusų spaudoje jis buvo vienas iš nedaugelio straipsnių, kuriame tais laikais buvo nušviesti realūs įvykiai Lietuvoje:
Toliau pateikiama „Vakarinių naujienų“ paskelbta apybraiža.

PAVASARIO NAKTIS VILNIUJE

Ši apybraiža, paskelbta savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“, patraukia vidine dramatine įtampa, tikrumu, chronologijos įvykių, kurių liudininku buvo žurnalistas, atvykęs į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą paimti interviu ir užtrukęs čia iki ryto. Vis dėlto, skaitant apybraižą negali atsikratyti įspūdžio, kad ją rašė du žmonės: didesniąją dalį – reporteris, esantis politinių įvykių verpete, pabaigą – senas partinis darbuotojas, kuriam svarbiausia – išvengti šių įvykių. Ir vis dėlto neginčijamas žurnalisto nuoširdus susirūpinimas ir nerimas.

(Redakcija)

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis žadėjo priimti mane pokalbiui penktadienį kovo 23 d. 10 valandą vakaro (laikas visiškai nėra neįprastas, atsižvelgiant į tai, kad pastarosiomis dienomis jis dirbo beveik ištisą parą). Maždaug pusę dešimtos mudu su kolega Petru Keidošiumi užėmėme pozicijas prie jo priimamojo. Buvo maža vilties, kad greitai  susitiksime: tęsėsi Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Be to, netikėtai paaiškėjo, jog 10 valandą jo laukia tiesioginė laida Kanados televizijai. Atsiprašęs deputatų, jis paliko posėdį. Atsiprašė ir manęs:
– Šiandien aš dirbsiu be galo. Tad palaukite, pasišnekėsim…
Petras išvažiavo namo miegoti –rytą jo laukė svarbus reikalas, – o aš persikėliau tiesiog į priimamąjį ant erdvios minkštos, modernios sofos.
Apie vidurnaktį Landsbergis grįžo, bet ir vėl užsiėmė svarbesniais dalykais, kaip aš supratau (dar dieną, priimdamas mano klausimus, jis man tvirtai pasakė: „Šis dalykas vis dėlto ne pirmaeilis. Atleiskite“.
Aš ne itin reikalavau, kad greičiau priimtų, tikėdamasis, jog žurnalistų pulkai, visur sekiojantys Landsbergį ir jo padėjėjus, ilgainiui išretės ir galima bus pasišnekėti ramiai.
Būtent tai man buvo svarbiausia – ramus pokalbis. Kad būtų galima išsiveržti už įprastinio Landsbergio, kieto kaip akmuo ir gelžbetonis, posakio: „Mes – kita valstybė! Palikit mus ramybėje!“ ribų, pagauti jei ne žodžiuose, tai bent balse, intonacijoje kokią nors abejonę kovo 11-osios nutarimo teisingumu ir tuo, kad jis vienintelis galimas. Gyvas žmogus negali neabejoti. Ir literatui šios abejonės įdomesnės už bet kokias žmogiškosios esybės apraiškas.
Landsbergio priimamajame – dvi sekretorės. Solidesnė Regina… Ji čia dirbo ir su Brazausku, ir anksčiau. O ta, paprastesnė Jadvyga, kaip aš suprantu, – Landsbergio padėjėja Sąjūdžio reikalams. Aukščiausiosios Tarybos etatuose ji neseniai, nuo kovo 12 dienos. Tai greičiausiai referentė, padėjėja.
Į Landsbergio kabinetą nuolat įeina žmonės. Įeina nepranešdami, neklausinėdami sekretorės, nesibelsdami į duris (tarp kitko, kabinetas didžiulis – iš tos vietos, kurioje sėdi jo šeimininkas, beldimo ir neišgirsi). Lankytojai – dvejopi. Vienas tipas: elegantiški barzdočiai civiliniais kostiumais. Tai deputatai, Sąjūdžio vadovai (beje, daugelis dabar derina abi esybes). Kitas tipas – jauni sportiškos studentiškos išvaizdos vaikinai (su striukėmis, džinsais, sportbačiais). Tai Sąjūdžio aktyvistai, kai kurie iš jų jau Aukščiausiosios Tarybos aparato darbuotojai.
Maždaug pirmą valandą nakties pradeda skambinti laikraščio „Maskovskije novoti“ korespondentas Kiučarjancas. Iš pirmųjų Jadvygos atsakymų man aiškėja apie ką kalba, – kolega žurnalistas prašo, kad Landsbergis priimtu jį sekmadienį. Reikalauja, kad atsakymą jam praneštų tuoj pat. Tuo tarpu Landsbergis priiminėja du amerikiečių senatorius. Pagal visus sekretorės darbo kanonus durys į kabinetą tuo metu neturi būti atidaromos. Bet žmogus prašo Jadvygą padėti (beje, tokių prašančiųjų padėtį žurnalistų net pačiame parlamento pastate – minios!), ir ji ryžtasi žygdarbiui, nors iš anksto žino, jog tai beviltiškas dalykas. Po dviejų minučių ji grįžta iš kabineto ir vėl pakelią ragelį:
– Deja, nieko negaliu jums padėtį. Jis nekreipia į mane dėmesio. Tai reiškia, kad aš turiu pasitraukti į savo vietą.
Šit kokie sutartiniai ženklai. Toliau atsitinka jau visiškai neįmanomas dalykas. Matyt, žurnalistas toliau įkalbinėja Jadvygą, ir ji antrą kartą įžengia į kabinetą. Rezultatas tas pats:
– Ne, jis nekreipia į mane dėmesio.
Bet kuri Maskvos sekretorė šį reikalą būtų sutvarkiusi lygiai per 5 sekundes: trys įniršio ištiktukai, ir ragelis numestas ant svirties.
Maždaug pusę antros prasideda kažkoks judėjimas, priimamajame žmonių padaugėja. Bendras pokalbis, kažkoks nerimastingas. Kalba lietuviškai, tačiau iš rusiškų ir angliškų frazių, pasakytų kažkam telefonu, nuotrupų sužinau: kažkas vyksta plente Kaunas – Vilnius.
Po kurio laiko prie manęs prieina Jadvyga:
– Apgailestauju, kad privertėme jus taip ilgai laukti. Bet tikriausiai pirmininkas negalės jūsų priimti. Mat iš Kauno pusės prie Vilniaus artėja tankai.
– Kaip tai tankai? – aš net pašokau sofoje. Snaudulį kaip ranka nuėmė.
– Taip, tankai, labai daug tankų. Gyventojai skambina ir pranešinėja. Kažkas net suskaičiavo, kad jų daugiau kaip 80.
Nejaugi vėl tankai? Mane apima siaubas.
– Nereikėjo šito daryti! – Nejučia išsprūsta iš mano krūtinės.
– Ko daryti? – nesupranta Jadvyga.
– To, ką jūs padarėte kovo 11-ąją. Juk jūs žengėte prie to, ko norite, – prie ekonominės, politinės nepriklausomybės. Kam reikėjo forsuoti įvykius?
– Bet juk kažkas turi pradėti! Kiek visa tai galima pakęsti!
Jadvyga verkia. Vienas vaikinas iš abiejų pusių užtraukia užuolaidas. Dėl visa ko. Šviesos maskuotė.
Aš einu vaikštinėti aukštais. Žinia apie tankus jau apskriejo visą pastatą. Visur grupės žurnalistų, Aukščiausiosios Tarybos darbuotojų. Svarsto. Jokios panikos. Visi su pavargusiu smalsumu laukia atomazgos.
Iš tamsos į aikštę priešais pastatą įlekia „Žiguliai“ ir lekia tiesiai prie durų. Iš jų, neužgesinęs žibintų, neišjungęs variklio, iššoka kažkoks vaikinas, kaip kulka pralekia pro apstulbusius milicininkus, ir, šokinėdamas per penkis laiptelius, užlekia į trečiąjį aukštą. Čia, vaizdingai, kvailiodamas krinta aukštielninkas tiesiai priešais Landsbergio kabinetą. Nelyginant senovės Graikijos bėgikas, atnešęs blogą žinią. Atgavęs kvapą, jis atsisėda ant užtiestų grindų turkiškai ir, pliaukštelėjęs per jas delnais, ištaria vieną žodį:
– Tankai!
… Antrą valandą 25 minutės Landsbergis išėjo iš kabineto.
– Ką, padėtis susikomplikavo? – paklausiau jį.
– Taip… – nenoriai atsakė jis. – Matote, mes būtume paprasčiausiai veltui eikvoję laiką… Jeigu mane suims, – kas apsiims tai spausdinti? Kam reikia spausdinti areštuotojo kalbą?
– Jūs nemėginote susiekti su Gorbačiovu?
– Ne… – jis gūžtelėjo pečiais.
Puse trečios nakties Landsbergis pakilo į Aukščiausios Tarybos tribūną… Jis pranešė deputatams, kad prie miesto artėja tankų kolona. Jų ketinimai nežinomi… Ne sykį prašęs karinę vadovybę pranešti jam apie visus kariuomenės judėjimus…, bet šito, kaip ir anksčiau nedaroma…
… Matyt, prisiminęs mano klausimą , Landsbergis klausia deputatų ar reikia skambinti Gorbačiovui. Tarsi vienas žmogus nusišypsojo ir numojo ranka – tokia buvo bendra salės reakcija.
… Telefonai toliau skamba. Kolona artėja. Trisdešimt kilometrų… Dvidešimt… Dešimt…
– Tankai sustojo! – Jadvygos veidas švyti laime.
– Kaip sustojo? – klausiu, – kas juos sustabdė?
– Milicija.
– Ką, ar jie užtvėrė kelią? Krovininėmis mašinomis, autobusais?
– Ne, jie davė signalą sustoti. Dabar veda derybas.
Šventasis naivumas. Tarsi būtų galima sustabdyti tankus milicininko lazda. Vėliau paaiškėja: prie įvažiavimo į miestą sustojo pirmieji tankai, kad palauktų kitų – kolona nusidriekė kilometrus. Po kelių minučių tapo aišku: … tankai suka tiesiai čionai.
Automatiškai apčiuopiau kišenėje redakcijos pažymėjimą ir čia pat vidujai susijuokiau dėl savo gesto. Tarsi nežinočiau, kaip tatai esti! Artėja tankai. Dėmėtieji vaikinai su automatais skverbiasi į visus plyšius, pasklinda po laiptines ir aukštus. Tu gauni kumščiu per dantis, buože per nugarą, batu – žemiau, o jau po to pradedama aiškintis, kas esi ir kaip.
… Maždaug be 20 min. ketvirtą val. … visi susirinko laiptų aikštelėje – galerijoje trečiame aukšte ir įtemptai žiūrėjo pro priekinio tarsi akvariumo stiklo sieną į tai, kas vyksta priešais pastatą, tamsioje aikštėje.c
… Maždaug po 10 minučių… gausmas tapo gerokai silpnesnis. Priešpriešiais bėgo kažkokie žmonės. Vieną vaikiną griebiau už rankovės:
– Kas atsitiko? Kur jie? – Jie nuriedėjo į įgulą šiauriau miesto, – atsakė jis uždusęs, rodydamas ranka kažkur į tamsą…
– Koks kvailys laiko reikalingu demonstruoti jėgą? – prieštaravo čia atsiradęs Artūras, Landsbergio padėjėjas ryšiams su spauda. – Juk aišku, kad kariniu požiūriu  Lietuva negali atsispirti Sąjungai. Ką čia demonstruoti?
Pagaliau – paskutinis skambutis: visi tankai įriedėjo į įgulos teritoriją. Visuotinis atsipalaidavimas…
(Kaip mums pranešė, naktį iš kovo 23-iosios į 24-ąją per Vilnių judėjo DKM (desanto kovos mašinų) kolona – oro desantininkų pulkas. – Redakcijos pastaba).

Atėjęs į AT iš pradžių buvau ir padėjėju, ir atstovu spaudai, nes prasidėjus kariuomenės judėjimui vėl atvyko daug užsienio žurnalistų. Beje, kovo 23 d. SSRS Vyriausybė uždraudė užsienio žurnalistams vykti į Lietuvą, tačiau tokio draudimo nebuvo paisoma. Taip pat kartu padėjau formuoti vyriausybę, reikėjo sudaryti V. Landsbergio sekretoriatą bei kitus AT skyrius.
Ypač daug žurnalistų plūstelėjo, kai buvo užimti Spaudos rūmai. Rodos, tą naktį net nebuvau grįžęs nakvoti, nes nuolat pasirašinėjau raštus, kur, ką saugoti, ir kiek savanorių siųsti. Po to dar daug naktų būdavo tokių, kai negalėdavau grįžti namo ir draugų prašydavau, kad atvežtų drabužių persirengti. Kai galų gale tą kovo 24-osios rytą apsitvarkiau darbus ir nuėjau duoti V. Landsbergiui ataskaitos apie situaciją, negalėjau praeiti pro sekretoriatą holą, nes jis buvo pilnas žurnalistų. „Gautoji palikimo“ sekretorė buvo visiškai sutrikusi ir nežinojo, kaip su jais tvarkytis. Galop prasimušęs į V. Landsbergio kabinetą pamačiau, kad jį prispyrę kamantinėja keli užsienio žurnalistai, o pats pirmininkas nuo įtampos net išraudęs. Teko žurnalistus gana šiurkščiai išvaryti, nors jie ir priešinosi. Kelias kitas dienas nemažai laiko praleidau V. Landsbergio kabineto ir sekretoriato tarpduryje, neįleisdamas žurnalistų arba išprašydamas juos iš kabineto, jei pasibaigė nustatytas interviu laikas. Kartais V. Landsbergis tam nepritardavo, bet sakydavau, kad yra darbų grafikas. Jis pats spręsdavo, kada pokalbį pratęsti, bet būdavo dėkingas, jei kai kuriuos nuvarydavau šalin.
Aišku, būdavo ir atokvėpių, tuomet pradėjau formuoti AT pirmininko sekretoriatą. Vienus į sekretoriatą pakviečiau pats, pvz., Ramūną Bogdaną padėjėju užsienio reikalams. Kitus pasiūlė V. Landsbergio žmona Gražina – Brunoną Gruzdį vyriausiuoju padėjėju; jis mano studijų laikais buvo braižomosios geometrijos dėstytojas ir jau nuo tų laikų mūsų santykiai buvo labai geri. V. Landsbergio sūnus Vytautas pasiūlė Aurelijų Katkevičių padėjėju vidaus klausimams, juos abu pažinojau nuo jaunystės. Dar vėliau spaudos atstovu pasikviečiau Audronių Ažubalį ir Šarūną Adomavičių – teisiniams klausimams (jį rekomendavo G. Kupčinskas). Taip ir rinkome komandą…

Kovo 25 d., sekmadienį, nieko ypatingo neįvyko. AT pirmininkas išvakarėse M. Misiukonio paprašė suorganizuoti susitikimą su sovietiniais atsakingais karininkais – reikėjo pabandyti išsiaiškinti, ką ir kaip planuoja Sovietų kariškiai, kodėl ir kieno įsakymu karinė technika važinėja po Vilnių. AT Informacijos biuras  išplatino šio susitikimo rezultatus Vakarų pasauliui, bet tolesniems įvykiams , kurie prasidėjo po kelių dienų, tai jokios įtakos neturėjo. Sovietai mūsų norėjo „imtis“ rimtai ir ketino sužlugdyti morališkai, bet patikėjo ką tik sugrįžusio M. Burokevičiaus žodžiais, kad „nacionalistus“ reikia tik šiek tiek paspausti ir tvarka bus atkurta, nes „darbo žmonės“ nesitaikstys su naująja valdžia ir nuvers ją be tankų. Reikia, kad tik kariškiai šiek tiek padėtų. Manau, kad būtent tokie pranešimai ir ėjo į Maskvą iš M. Burokevičiaus štabo. Štai tas į Vakarus išplatintas pranešimas:

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
Informacijos biuras

1990 m. kovo 25 d.

Lietuvos Vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio iniciatyva Vytautas Landsbergis, LR AT pirmininkas, vėlų sekmadienio vakarą (kovo 25 d.) AT pastate susitiko su trimis Sovietų armijos pulkininkais. Susitikime dalyvavo pulkininkai Vladimir Uschopčik – Sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas, Viktor Smokarev – garnizono vado pavaduotojas ir Vladimir Trikoz – SSRS gynybos ministerijos vidaus kariuomenės vado pavaduotojas. Karininkai atvyko į pastatą ir jį paliko be jokių komentarų. Iš Lietuvos pusės susitikime dalyvavo Ministro pirmininko pavaduotojas Romualdas Ozolas, Lietuvos generalinės prokuratūros, Ministrų tarybos (įskaitant ministrą Misiukonį) atstovai bei Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas Edmundas Baltinas.
Po susitikimo iš karto surinktoje spaudos konferencijoje V. Landsbergis paaiškino, jog paklausė karininkų apie Sovietų armijos kariuomenės užimtus kai kuriuos pastatus (taip pat du šeštadienį užimtus pastatus), apie LR AT pastato užėmimo galimybę bei karinio konvojaus judėjimą Vilniuje praėjusio penktadienio naktį.
Karininkai pareiškė, kad užėmė pastatus, gavę Lietuvos Komunistų partijos (LKP) ant Sovietų Sąjungos Komunistų partijos (SSKP) platformos įsakymą. Dar jie teigė, kad armijos judėjimas buvo įprastos karinių mokymų programos dalis. Karininkai negalėjo tiesiai atsakyti į klausimą, ar jie užims dar kokius nors pastatus sekmadienio naktį ar kada nors vėliau.
V. Landsbergis pasakė, kad „tai galėtų būti to paties nervų karo dalis arba sudarytų regimybę, jog klausimas, kas valdo [Lietuvą] vis dar nėra aiškus.“ Jam susidarė įspūdis, jog nepriklausomos LKP Centro Komiteto pastatui vis dar išlieka užėmimo pavojus. Jis nemano, jog konkretūs pastatai yra užimami Maskvos nurodymu, tačiau panašu, jog „tai yra generalinio plano, apie kurį neabejotinai žino vadovybė Maskvoje“, dalis.
V. Landsbergis pareiškė: „Manau, jog [tiesioginiai] veiksmai yra negalimi tol, kol politinė nuovoka kontroliuoja įvykius Sovietų Sąjungoje, tačiau taip pat žinau, jog yra didelė [SSSR[ beprotybės galimybė.“ Jo nuomone, tokie veiksmai būtų SSRS katastrofa…

Taip pat spaudos konferencijoje „buvo informuota, kaip sudaroma operatyvinė koordinacinė grupė padėčiai mieste kontroliuoti. Jos sudėtyje – Lietuvos Respublikos valstybinių įstaigų ir karinių pajėgų, esančių Vilniuje, atstovai. gerbiamas V. Landsbergis šiuo klausimu kalbėjosi su armijos generolu Verenikovu, kuris pritarė tokiam pasiūlymui. Generolas, be to pažymėjo, kad kariuomenės funkcija tik saugoti užimtus pastatus, kurie priklauso TSRS ir TSKP.“ („Vidunakčio spaudos konferencija“, Vakarinės naujienos, 1990 m.l kovo 26 d.)

V. Landsbergis spaudos konferencijoje stengėsi kalbėti taktiškai, bet išsakė kelias aiškias užuominas, kad visi minėti veiksmai yra iš anksto suderinti su Maskva. Žinoma, kitaip ir negalėjo būti. Tomis dienomis kariuomenė savarankiškai veikti negalėjo, ir jai jokie burokevičiai negalėjo įsakinėti, nes patys turėjo vykdyti konkrečius Maskvos nurodymus.

Kovo 26 d. Vilniaus karinio garnizono viršininkas, pulkininkas V. Uschopčikas parašo įvykių suvestinę už praėjusią savaitę Lietuvos teritorijoje netgi nevengiant visiško atviro melo. Kam šis raštas buvo skirtas ir kaip jis pas mane atsidūrė, dabar neatsimenu, bet greičiausiai jis buvo skirtas taip vadinamai “naktinei partijai“ arba Pabaltijo apygardos vadui. Štai keletas ištraukų, kurios manau yra įdomios:

I. Diversiniai-teroristiniai veiksmai

1. 1990 03 17. Kauno mieste grupė lietuvių prasiskverbė į Inžinerinį pulką ir grasindami pistoletu budinčiajam, mėgino išlaužti kambario duris, kuriame buvo saugomi ginklai. Šis mėginimas baigėsi nesėkmingai.
2. 1990 03 21. apie 1.00 val. nakties grupė jaunų lietuvių organizavo chuliganišką išpuolį Kaune prieš Malūnsparnių pulko degalų sandėlio sargybinį. Užpuolikai sargybinį apmėtė akmenimis.
3. 1990 03 23. 23.30 val. užpultas Kauno karinio autoparko sargybinis A.Ch. Almakaevas. Užpuolikai sargybinį apmėtė akmenimis. Jis buvo sužalotas.
4. 1990 03 22. Trakuose į pastato, kuriame tuo metu vyko partinė konferencija, langus buvo du kartus iššauta.
5. 1990 03 23. 21.00 Vilniuje, Gedimino prospekte, iš pravažiuojančio automobilio buvo išauta į kareivį. Automobilio Nr. T39-38 TY (numeris greičiausiai sąmoningai suklastotas, nes tokio tipo numerius tuo metu turėjo tik kariuomenei priklausančios mašinos).

II. Kiti neteisėti veiksmai
1. […] užsirašiusiems savanoriams išduodamos lauko (dėmėtos) uniformos su žaliais raiščiais ir jie jau pasirodo gatvėse.
2. Miesto turgavietėse slaptai parduodami ginklai (rankiniai kulkosvaidžiai, automatai, pistoletai). Tai vyksta Garliavos ir Kėdainių turguose. Rinkos kainos šios: automatas – 1500 rub., pistoletai – 700-800 rub., dujinis pistoletas – 300 rub., dujų balionėlis su dujomis „Čeriomucha“ – 160 rub.
3. Toliau slepiami dezertyrai. 1990 03 25 per „Laisvės“ radiją buvo pasakyta, kad jie slepiami vienoje iš psichiatrinių ligoninių.[…]
4. 1990 03 24. Klaipėdoje LKP savavališkai užgrobė KPSS patalpas, ten buvusius dokumentus ir archyvą. […]
5. Užsienio žurnalistai ir VRM pareigūnai toliau seka karines įgulas, kariuomenės judėjimą. Kovo 23 d. buvo sulaikyti du užsienio žurnalistai, fotografuojantys Vilniaus karinės įgulos teritoriją, o kovo 24 d. – dar vienas. Juos lydėjo Lietuvos žurnalistai. […] Kovo 24 d. VAI postams duotas nurodymas nedelsiant pranešti apie kariuomenės judėjimą. VAI postas, esantis Kauno-Vilniaus plente, kovo 24 d. 03.25 VRM budinčiai daliai pranešė: „Vilniaus kryptimi vyksta 49 tankai (greičiausiai tankais palaikė BTR) ir 56 kariniai sunkvežimiai.“

Gal į vieną ar kitą kareivį koks nors vaikėzas Kaune ir paleido akmenį, bet kad su pistoletu rankose bandyta įsiveržti į karinį dalinį ir užgrobti ginklų sandėlį – tai jau visiškas melas. Reikia būti visiškam bepročiui, kad ryžtumeisi tokiam veiksmui tokiu neramiu metu.  Kad lietuviai būtų šaudę taip pat negirdėjau. Įdomiausia, kad niekas nebuvo sulaikytas, niekam nebuvo iškelta baudžiamoji byla. Labai abejoju, ar tuomet sovietiniai kariškiai būtų praleidę tokią progą parodyti pasauliui, kokie tie „nacionalistai“ aršūs. Jei kas ir buvo blogio imperija – tai Rusija, kad ir apie kokį amžių kalbėtume. Visada ciniškai melavo, darė nusikaltimus prieš žmoniją, o paskui – kvailas akių vartymas ir ieškojimas kitų kaltų, tik ne savęs tarp jų.
Akivaizdu, kad šis raštas turėjo konkretų tikslą –  pateisinti Sovietų veiksmus, kurie buvo numatyti kovo 27 d.