„Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks.“ Antano Kraujelio-Siaubūno žūties 60-osioms metinėms
Povilas Girdenis
Kovo 17-ąją minime paskutinio Lietuvos laisvės kovotojo Antano Kraujelio-Siaubūno 60-ąsias žūties metines. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanas vienuolika metų vienas slapstėsi nuo jį persekiojančių sovietinių saugumiečių ir net sunkiausiomis akimirkomis nenustojo tikėti Lietuvos laisve.
Ramūs laikai
Praėjus dvidešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, lėtai, lyginant su išsivysčiusiomis Vakarų šalimis, bet juntamai gerėjo sovietų okupuotos Lietuvos žmonių gyvenimas, pamažu vystėsi pramonė, viena po kitos buvo statomos gamyklos, tiesiami keliai, miestuose augo naujų daugiabučių kvartalai.
Lengviau galėjo atsikvėpti ir kaimo žmonės. Kolūkiečiams už darbadienius pradėti mokėti didesni atlyginimai, o garbaus amžiaus žemdirbiams – pensijos. Žmonės prisitaikė prie sovietinės realybės, išmoko apeiti įstatymus, naudotis teisinėmis spragomis, kombinuoti.
Gaivesni vėjai padvelkė ir kultūroje. Tarp Lietuvos inteligentų garsiai skambėjo iki šiol vertinamų talentingų kūrėjų Juozo Miltinio, Stasio Krasausko, Eduardo Balsio, Justino Marcinkevičiaus pavardės. Literatai ruošėsi pirmajam „Poezijos pavasariui“, profesionalūs muzikos atlikėjai ir saviveiklininkai – eilinei Dainų šventei. Kino režisierius Vytautas Žalakevičius statė plataus pripažinimo sulaukusį vaidybinį filmą „Niekas nenorėjo mirti“.
Paskutiniai
Sovietų okupantams numalšinus pokario ginkluotą pasipriešinimą, bet kokia informacija apie Laisvės kovas daug metų buvo nutylima tiek oficialiojoje spaudoje, tiek literatūroje ar kinematografijoje ir dirbtinai gramzdinama į užmarštį.
Tačiau apie 1959–1960 m. prasidėjo Lietuvos partizanų juodinimo kampanija. Išleista Juozą Lukšą ir jo bendražygius neva demaskuojanti apybraiža „Vanagai iš anapus“. Remiantis vienpusiškai atrinktais archyviniais dokumentais, pradėtos leisti pokario Lietuvoje vykusią „klasių kovą“ ir „buržuazinių nacionalistų nusikaltimus“ nušviečiančios serijos „Faktai kaltina“ brošiūros.
Visuomenėje pradėtas formuoti „iš buožių kilusio“, „ciniško bandito“, „taikių kaimo gyventojų žudiko“, „hitlerininkų pakaliko“ įvaizdis. Lietuvos kino studijoje 1959 m. sukurtame keturių kino novelių rinkinyje „Gyvieji didvyriai“ atsirado aktoriaus Broniaus Babkausko įkūnytas antiherojus – užsilikęs miškinis, novelės „Paskutinis šūvis“ finale nušaunantis mažą mergaitę.
Tuo metu miškuose ir atokiose sodybose vis dar slapstėsi Lietuvos partizanai Pranas Končius-Adomas, Stasys Guiga-Tarzanas, Kostas Liuberskis-Žvainys ir, žinoma, Antanas Kraujelis-Siaubūnas, pelnytai pripažintas paskutiniu Lietuvos laisvės kovotoju, nes daug metų slapstėsi ginkluotas, pasiryžęs bet kurią akimirką stoti į kovą ir nepasiduoti priešui gyvas.
Apdairus, ryžtingas, išradingas
Sunku ir neobjektyvu vertinti žmogaus asmenines savybes remiantis vien dokumentais ir amžininkų prisiminimais, tačiau akivaizdu, kad šešerius metus Vytauto apygardos partizanų būriuose kovojęs, vienuolika metų slapstęsis, savo persekiotojus į neviltį varęs A. Kraujelis turėjo pasižymėti ryžtingumu, žaibiška orientacija, apdairumu, atsargumu ir išradingumu.
1951 m. gruodžio 17 d. patekęs į pasalą Skudutiškyje, jis ištrūko iš emgėbistų apsupimo ir pabėgo nuo jį persekiojančios grupės iš kolūkio arklidės paimtu arkliu.
Apie tai, kad kartais A. Kraujelis persirengdavo moterimi, užsiminė net Utenos rajono laikraštyje „Lenino keliu“ 1960 m. pavasarį straipsnį apie jį sukurpę žurnalistai feljetonistai, pašaipiai pavadinę daug metų intensyviai ieškomą ir nesurandamą partizaną „miško artistu“.
Yra amžininkų liudijimų, kad kartais A. Kraujelis persirengdavo Raudonosios armijos karininko uniforma ir ramiai vaikštinėdavo stebėdamas pagarbą jam atiduodančius stribus.
Likęs vienui vienas, kolūkių pirmininkams ir parduotuvių vedėjams paliktus raštelius apie pasisavintas prekes ar išvarytus gyvulius pasirašydavo daugiskaita „Lietuvos partizanai“. Rajoninės spaudos rašeivos bandė nevykusiai pajuokti ir apie šį faktą, tačiau parduotuvių vedėjams, kolūkių vadovybei, vietiniams sovietiniams ir partiniams aktyvistams juoko turėjo būti ne per daugiausia.
Slapstytis A. Kraujeliui nebuvo lengva, nuotykių filmų siužetus primenančių situacijų nebuvo daug. Ypač kai iš visų pusių supo saugumiečiai, jų siunčiami agentai, kai pasitikėti žmonėmis kasdien darėsi vis sunkiau, kai bet kurią akimirką net geriausi bičiuliai galėjo išduoti ir šauti į nugarą.
Kaip ir daugelis kitų Lietuvos partizanų, 1951 m. rugsėjį A. Kraujelis patyrė skaudų smūgį. Į Krasnojarsko krašto Golumetės rajoną buvo ištremti jo tėvai ir seserys.
„Labai atsargus, – apibūdino A. Kraujelį-Siaubūną suimtas ir tardytas jo kovos draugas, – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeina tik vieną kartą, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). <…> Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais. Žeminėmis nesinaudoja, nes serga kojų reumatu. Ginklas trumpavamzdis – gali vaikščioti ir dieną. Maistas – lašiniai, duona.“
Vasarą A. Kraujelis-Siaubūnas slėpdavosi krūmuose, klojimuose, pirtyse, žiemą – negyvenamose menkai apšildytose patalpose, nuo 1960 m. – Papiškių kaime (Utenos r.) svainio Antano Pinkevičiaus troboje specialiai įrengtame ankštame bunkeryje. Vienas. Ištisus vienuolika metų.
Nepasidavęs
1965 m. kovo 31 d. sovietų Lietuvos oficiozas „Tiesa“ paskelbė žinutę, pavadintą „Likviduotas banditas“, kurioje lakoniškai buvo išdėstyta: „Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas.“
Propagandinis fejerverkas, paruoštas tam atvejui, jeigu daug metų ieškotas partizanas būtų suimtas gyvas, teisiamas parodomojo teismo, gal net ir viešai atgailavęs (priversti tai daryti sovietų spec. tarnybos mokėjo puikiai), nepavyko.
Apie tai, kad daugybės kareivių ir saugumiečių apsuptas paskutinis „banditas“ ne buvo nukautas, o nusišovė pats, „Tiesa“ skelbti nedrįso. Herojiškai kovoti, gyvi nepasiduoti pagal nerašytas propagandos taisykles galėjo tik revoliucionieriai ir tarybiniai kariai. Ir tie patys dažniausiai tik menkavertėje grožinėje literatūroje, jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams skirtuose pasakojimuose ir sovietinėje karinėje fantastinėje kinematografijoje.
Partizano A. Kraujelio-Siaubūno žmonos Janinos Snukiškytės tvirtinimu, paskutiniai apsupto kovotojo žodžiai buvo tokie: „Aš maskoliams niekada nepasiduosiu. Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Antaną [A. Kraujelio ir J. Snukiškytės sūnų], neskriausk jo. Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks.“
1997 m. A. Kraujeliui pripažintas kario savanorio statusas, 1998 m. jam suteiktas vyresniojo leitenanto karinis laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1998 m. jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties), 2010 m. kovo 18 d. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Kaltinimai ir šmeižtas
Atrodytų, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nelygioje kovoje už šalies laisvę ir garbę kovoję ir žuvę partizanai turėjo būti deramai pagerbti, o juos persekioję, kankinę ir žudę sovietiniai okupantai bei jų kolaborantai – pelnytai pasmerkti. Deja, kovoti A. Kraujeliui tenka ir po mirties, kadangi nuolat atsiranda kaltintojų, siekiančių iš jo atimti kario savanorio statusą, apdovanojimus, pažeminti jį iki primityvaus kriminalinio nusikaltėlio – taikių gyventojų žudiko.
Pasakojimus apie tai, kad A. Kraujelis tebuvo plėšikas ir žudikas, būtų galima ignoruoti kaip argumentais nepagrįstą šmeižtą, tačiau ignoravimas ne visada pasiteisina. Puolėjai meistriškai žongliruoja faktais, vienus paryškindami, kitus nutylėdami, ginčytinus bei diskutuotinus epizodus pateikdami kaip visiškai įrodytus. Paviršutiniškiau besidomintiems istorija, sensacijų ir skandalų besivaikantiems iš tiesų gali pasirodyti, kad jokiu partizanu A. Kraujelis nebuvo, jokiame pasipriešinime nedalyvavo, vien tik terorizavo žmones ir plėšikavo, o pajutęs menkiausią pavojų į visas puses pleškino automatu.
Ne kartą buvo skelbtos šmeižtą atremiančios publikacijos, pagrįstos tyrimais – lyg ir neprasminga kartotis, tačiau bent glaustai reikėtų apžvelgti dažniausiai pasitaikančius kaltinimus ir tendencingus nutylėjimus.
Kas tie kolaborantai?
Kalbant apie kaltinimus, reikėtų atsakyti į klausimą, ar galima taikiais civiliais gyventojais vadinti asmenis, 1949–1952 m. ėjusius tokias pareigas kaip Liaudies švietimo skyriaus vedėjo, apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos pirmininko, kolūkio pirmininko, Lietuvos komunistų partijos (bolševikų, LKP(b) Vilniaus srities komiteto agitatoriaus. Būtina priminti, kad daugelis šių asmenų ne tik ėjo pareigas, bet ir turėjo gynybai nuo „banditų“ skirtus tarnybinius ginklus.
Taip pat reikėtų išsiaiškinti – kolaborantais ar taikiais civiliais gyventojais laikytini su sovietų saugumu bendradarbiavę, ne vieną partizaną išdavę sovietiniai aktyvistai, ar tokia jau visiškai nekalta auka buvo puolimuose prieš A. Kraujelį dažnai minima jauna komjaunuolė.
Neveiklumu partizanus kaltinantys sovietų okupacijos ir laisvės kovų neigėjai mėgsta piktdžiugiškai klausinėti: „Kiek ešelonų vadinamieji lietuvių partizanai nuo bėgių nuleido?“, „Kiek ginklų sandėlių susprogdino?“, pagaliau – „Ar daug okupantų jie likvidavo?“. Sužinoję apie nužudytus okupantus ir jų kolaborantus, jie netikėtai tampa aistringais humanistais, pacifistais ir pradeda purkštauti bei virkauti apie banditizmą ir taikių civilių gyventojų žudynes.
Tik ar galima taikiais civiliais gyventojais laikyti okupantams talkininkavusius asmenis?
Kad ir kaip žmogiškai būtų gaila jaunos ir tikriausiai simpatiškos komjaunimo aktyvistės, verta pacituoti 1945-ųjų pabaigoje rašytą partizanų kreipimąsi į komjaunuolius: „Jūsų nešvariose sąžinėse jau glūdi „Judo“ antspaudas. Atsiminkit, kad visi jūsų darbai registruojami, ir kuo greičiausiai apsidairykite, ar dar yra kelias atgal! Priešingu atveju paskutinį kartą primename, kad jau netoli diena, kada jūs visi su raudonuoju komunizmu ir neseniai radusiu sau [sunkiai įskaitoma] vokiškuoju fašizmu būsite nugramzdinti bedugnėn, kad amžiams daugiau neterštumėte laisvo Lietuvos oro!“
Dvi Vytauto apygardos partizanų pasalos
Paskutinio Lietuvos laisvės kovotojo šmeižikai tvirtina, kad A. Kraujelis nušovė ar dalyvavo nušaunant vienuolika civilių asmenų. Į kai kuriuos jų verta atkreipti dėmesį, nes puolėjai vienus linkę akcentuoti, o apie kitus nesiteikia net užsiminti. Tik įtraukia į bendrą statistiką.
1951 m. rugpjūčio 11 d. ir 1952 m. birželio 12 d. A. Kraujelis drauge su kitais Vytauto apygardos partizanais surengė pasalas, kuriose buvo likviduoti Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininkas Vasilijus Rutkauskas, LKP(b) Vilniaus srities komiteto atstovas, agitatorius Aleksandras Balašovas, Molėtų rajono Vasilijaus Čiapajevo kolūkio pirmininkas Viktoras Utkinas, taip pat buvo sužeistas Alantos klubo-skaityklos vedėjas, komunistas Jonas Sakalis.
Abi pasalas derėtų laikyti visiškai teisėtais partizaninio karo veiksmais ir demonstruoti kaip aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo pavyzdžius visiems, kurie kaltina Lietuvos laisvės kovotojus neveiklumu. Nukauti okupacinės valdžios atstovai, išskyrus partijos komiteto agitatorių A. Balašovą, buvo ginkluoti, o tai reiškia, kad jų jokiu būdu negalima vadinti taikiais gyventojais.
Pasalose dalyvavo ne vienas A. Kraujelis. Jis šaudė drauge su kitais partizanais, ir nėra prasmės aiškintis, kuriuos kolaborantus nušovė jis, o kuriuos – kiti partizanai.
Sovietiniai aktyvistai ir komjaunuolė
Daugiau diskusijų gali kelti Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono partizanų 1951 m. gruodžio 2–3 d. įvykdytos Anykščių rajono sovietinio aktyvisto, MGB agento Stasio Litvinavičiaus, ryšius su MGB palaikiusių, sovietinę propagandą ir agitaciją skleidusių, ne vieną partizaną išdavusių Andriaus Vrubliausko ir Marijonos Adamonienės bei Paežerių klubo-skaityklos vedėjos, komjaunuolės aktyvistės, kurį laiką komjaunimo organizacijos sekretorės pareigas ėjusios Juzės Šidlauskaitės baudžiamosios akcijos, kurių iniciatorius buvo Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas.
Pasak šiose akcijose dalyvavusio, sovietų saugumo suimto ir tardyto partizano, B. Kalytis-Siaubas įsakė „žudyti komunistus, kad kiti bijotų, o gyventojai jaustų, jog partizanai yra“. Nepaisant to, kad su MGB bendradarbiavę aktyvistai ir komjaunuolė agitatorė laikytini kolaborantais, būtina atkreipti dėmesį, kad jie buvo likviduoti vykdant partizanų vado įsakymą, duotą vadovaujantis Lietuvos partizanų baudžiamuoju statutu.
Sudėtinga nustatyti, kuris partizanas kurį kolaborantą nušovė. A. Kraujelis ne kartą buvo kaltinamas būtent jaunosios komjaunuolės nužudymu. Apie tai per tardymus minėjo suimti jo bendražygiai Justinas Apacianka ir Henrikas Ruškulis, tačiau pažymėdami, kad patys savo akimis šio fakto nematė. Komjaunuolės motina davė parodymus, kad J. Šidlauskaitę nušovė vidutinio ūgio partizanas ilgais, tamsiais plaukais. A. Kraujelio plaukai buvo ilgi, bet šviesiai rusvi, ūgis artimųjų prisiminimuose, liudininkų parodymuose ir net palaikų apžiūros protokole apibūdintas kaip aukštas.
Aptakūs kaltinimai
Aptakiais ir neįrodomais derėtų vadinti A. Kraujeliui metamus kaltinimus dėl 1949 m. rugsėjo 26 d. ir gruodžio 6 d. įvykdytų Utenos apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėjo Balio Stasiulionio bei Molėtų rajono Purvėnų apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos pirmininko Leonardo Lapušausko ir jo žmonos Viktorijos Lapušauskienės nužudymų.
Minėtų įvykių kaltininkai ilgai buvo nenustatyti, tirtos įvairiausios versijos. 1951 m. gruodžio mėn. suimtas Vytauto apygardos Liūto rinktinės būrio vadas Mykolas Urbonas-Liepa (vėliau MGB užverbuotas) davė parodymus, kad šiuos asmenis nušovė A. Kraujelis. Parodymai buvo palankūs abiem pusėms: M. Urbonas išvengė papildomų įtarimų, o MGB darbuotojai galėjo lengviau atsidusti, pažymėdami ataskaitose, kad porą metų kaboję neišaiškinti nusikaltimai, kurių tyrimai buvo atsidūrę aklavietėje, pagaliau ištirti, ir belieka tik suimti kaltininką.
Žinant sovietų saugumo tardymo metodus, vienintelio suinteresuoto liudininko parodymai kelia rimtų abejonių.
Septyni automato šoviniai
1949 m. lapkričio 5 d. Utenos apskrities Papiškių kaime įvykusi partizanų rėmėjo Prano Gečio ir jo žmonos baudžiamoji akcija, klaidingai juos apkaltinus išdavyste, – labai skaudus įvykis. Būtent jį labiausiai mėgsta linksniuoti ir tendencingai narplioti A. Kraujelio-Siaubūno kaltintojai.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės nariai vieną 1949-ųjų rugsėjo vakarą pas Gečius vakarieniavo, išlenkė vieną kitą taurelę, o vėliau nuėjo nakvoti netoli sodybos. Ne vienas Papiškių kaimo gyventojas matė ir liudijo, kad rytą P. Gečys drauge su žmona išvažiavo į Uteną, o po kelių valandų iš Utenos atvykę emgėbistai pradėjo karinę operaciją, per ją žuvo aštuoni partizanai.
Likęs gyvas būrio vadas M. Urbonas-Liepa drauge su A. Kraujeliu keletą mėnesių tyrė įvykio aplinkybes ir padarė išvadą, kad partizanus išdavė Gečiai. Emgėbistų sudarytame M. Urbono-Liepos tardymo protokole užfiksuota ir tai, kad partizanų kvočiamas P. Gečys prisipažino suteikęs informacijos MGB pareigūnams. Negalima atmesti to, kad partizanai kvotė nesilaikydami aukštų etikos standartų ir prisipažinimas galėjo būti išgautas ne visai teisingais būdais. Taip pat nereikėtų atmesti ir aplinkybės, kad M. Urbonas tardytojams galėjo meluoti.
1949 m. lapkričio 5 d. Pranas ir Leokadija Gečiai savo namuose buvo sušaudyti. M. Urbonas tardomas prisipažino rusišku automatu nušovęs P. Gečį ir tvirtino, kad L. Gečienę belgišku pistoletu nušovė A. Kraujelis. L. Gečienės nužudymas saugumiečių buvo įtrauktas į A. Kraujeliui pateiktų kaltinimų sąrašą, net neatsižvelgus į kolegų surašytą įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame aiškiai pažymėta, kad ir P. Gečys, ir L. Gečienė buvo nušauti tuo pačiu rusišku automatu.
Faktą patvirtino ir įvykio vietoje rastos septynios rusiško automato šovinių tūtos. Apie belgiško pistoleto šovinių tūtas nėra nė menkiausios užuominos. Įnirtingieji A. Kraujelio kaltintojai, aprašantys P. ir L. Gečių nužudymą taip vaizdingai, kad skaitant galima pagalvoti, jog jie patys buvo netoliese ir viską matė, septynių vienodų rusiško automato šovinių tūtų faktą visuomet nutyli.
2005 m., atlikus kruopščią dokumentų analizę, buvo nustatyta, kad partizanus rėmusi Gečių šeima nukentėjo nekaltai. Partizanai padarė apmaudžią klaidą, tačiau ar galima juos dėl to kaltinti? Juk negalima atmesti versijos, kad per agentus, patikėtinius ir kitus bendradarbius MGB operatyvininkai galėjo specialiai – kalbant jų vartotu profesiniu žargonu – nukreipti rodykles į partizanų rėmėjų šeimą, siekdami apsaugoti savo tikrąjį informatorių.
Taip pat jie galėjo būti suinteresuoti likviduoti partizanų rėmėjus pačių partizanų rankomis. Ši versija skambėtų kaip niekuo nepagrįsta spekuliacija, jeigu to paties M. Urbono 1952 m. spalio 10 d. tardymo protokole nebūtų sakinio apie tai, kad A. Kraujelis „kalbėjo, kad gavo iš kažkokių Alantos valsčiaus vykdomajame komitete dirbusių asmenų duomenis apie Gečio ryšius su Utenos m. komunistais“.
Skaudi automato serija
A. Kraujelio ir kitų Lietuvos laisvės kovotojų kaltintojai neneigia, kad į miškus išėję jaunuoliai turėjo teisę priešintis okupantams. Tačiau partizanams kelia aukštus reikalavimus, kurie turėtų atitikti ne tik tarptautinės humanitarinės teisės standartus, bet ir visas šiandienes europietiškas etikos bei elgesio kultūros taisykles. Tačiau norint partizanus apkaltinti sunkiais nusikaltimais užtenka vienintelio liudininko parodymų, galimai suklastotų ar gautų pasitelkus prievartą bei apgaulę.
Niekam ne paslaptis, kokius metodus 1950–1954 m. naudojo sovietų saugumo tardytojai.
Visi aukščiau išvardinti nužudymai, įskaitant teisėtų partizaninio karo veiksmų metu vykusias akcijas, nėra įrodyti ir dėl liudininkų stokos niekada nebus išanalizuoti taip detaliai, kad galėtume tvirtai pripažinti, jog Aukštaitijos partizanas, slapyvardžiu Siaubūnas, tikrai nušovė vieną ar kitą žmogų. Visiškai įrodytas yra vienintelis A. Kraujeliui metamas kaltinimas – mirtina automato serija į Molėtų rajono Kaniūkų kolūkio pirmininko pavaduotoją Edmundą Satkūną.
E. Satkūnas – A. Kraujelio jaunystės draugas, palaikęs su juo ryšius, ne kartą parėmęs. 1952 m. gruodžio 22 d. jie eilinį kartą susitiko, išgėrė, E. Satkūnas davė partizanui pinigų. Atsisveikino, išsiskyrė draugiškai, o tada… MGB užverbuotas kolūkio pirmininko pavaduotojas šovė nueinančiam A. Kraujeliui į nugarą. Gal dėl nepakankamo kovinio parengimo, gal dėl apsvaigimo nuo alkoholio šūvis nebuvo mirtinas. Sužeistas A. Kraujelis paleido atsakomąją automato seriją.
E. Satkūnas buvo nukautas vietoje, sužeistas A. Kraujelis žaizdą gydė net dvejus metus – sudėtingomis sąlygomis, slapstydamasis, sunkiai gaudamas tvarsčių ir medikamentų. Fizinė kūno žaizda ilgai pūliavo ir išgijo tik per porą metų. Moralinė sielos žaizda dėl bičiulio išdavystės tikriausiai neišgijo visą likusį gyvenimą.
Į išdaviką paleista automato serija buvo paskutiniai šūviai iki pat lemtingos 1965-ųjų kovo 17-osios. Patikėjusiems postringavimais apie „taikių gyventojų žudiką Pabaisą-Siaubūną“ pasirodys netikėta, bet 1953–1965 m. slapstydamasis vienas partizanas nepaleido nė vieno šūvio. A. Kraujelio likvidavimo operacijos metu besiginančio partizano automato serija sužeidė valstybės saugumo jaunesnįjį seržantą Rimą Kublicką, milicijos vyresnįjį seržantą Vytą Žukevičių ir, deja, per klaidą kliudė ir mirtinai sužeidė jį slėpusį ir rėmusį svainį Antaną Pinkevičių.
Svarbiausias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties sakinys
Po paskutinio Lietuvos laisvės kovotojo žūties iki 1965 m. liepos 15 d. Žemaitijoje dar slapstėsi P. Končius-Adomas. Neseniai paaiškėjo, kad, remiantis vienais duomenimis, 1969 m. spalį buvo nušautas sovietinio saugumo darbuotojų, remiantis kitais duomenimis, Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje mirė Juozapavičiaus tėvūnijos Patašono būrio partizanas K. Liuberskis-Žvainys. Iki pat 1986-ųjų Švenčionių rajone slapstėsi ir peršalęs nuo plaučių uždegimo mirė Tigro rinktinės partizanas S. Guiga-Tarzanas.
2019-ųjų vasarą surasti A. Kraujelio palaikai. 2019 m. spalio 26 d. jie iškilmingai perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Paskutinis Aukštaitijos partizanas tapo ir literatūriniu herojumi. 2020 m. išleistas jo biografijos faktais paremtas Renatos Šerelytės romanas „Pro rūdijančią naktį“.
Septyniolika metų vyko A. Kraujelio likvidavimo operacijoje dalyvavusio KGB operatyvinio įgaliotinio Marijono Misiukonio bylos nagrinėjimas. Per tuos metus kulminaciją pasiekė ir paskutinio ginkluoto Lietuvos partizano šmeižto kampanija. Siūlyta net atimti iš jo kario savanorio statusą bei apdovanojimus, tad teismai turėjo ne tik nagrinėti genocidu kaltinto kagėbisto veiklą, bet ir kruopščiai tirti visus A. Kraujeliui mestus kaltinimus.
Ne vienas piktinosi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi M. Misiukonis buvo atleistas nuo atsakomybės. Piktinosi ir, gali būti, neatkreipė dėmesio į A. Kraujelio-Siaubūno veiklą išanalizavusio teismo nutartyje esantį labai svarbų, o gal net ir patį svarbiausią sakinį: „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nėra jokio pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšme Lietuvos valstybingumui.“
Šaltinių ir literatūros sąrašas:
- Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap, 58, b. 44618/3, 47457/3, 47478/3.
- Ričardas Čekutis. Dalius; Žygelis. Laisvės kryžkelės. Paskutiniai Lietuvos partizanai. Bernardinai. 2007-11-19.
- Dovilė Franckevičienė. A. Kraujelis – visų Lietuvos žmonių stiprybė. Delfi. 2010-03-29.
- Jurgis Jurgelis. Pagerbtas smurtas – pažemintos aukos. Delfi. 2010-11-19.
- Jurgis Jurgelis. Ar bus partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui-Pabaisai suteiktas Lietuvos Respublikos prezidento statusas? Delfi. 2019-09-04.
- Joana Lapėnienė. Pokario partizanų menkinimas gali būti informacinio karo dalis. Klaipėda. 2014-12-22.
- Renata Šerelytė. Pro rūdijančią naktį. Alma litera. Vilnius. 2020.
- Gintaras Šidlauskas. Žuvusiems partizanams atgaline data keliami nerealūs reikalavimai. Delfi. 2015-03-08.
- Janina Šyvokienė. Gyvenimą paaukojęs Tėvynei. Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai. Vilnius, 2006.
- Janina Šyvokienė. Nenugalėtas ir neužmirštas. Partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Vilnius, 2019.
- Teismų sistemos naujienos. Lietuvos partizano A. Kraujelio sulaikyme dalyvavęs M. Misiukonis genocido nepadarė. 2016-02-25.