Stasys Žakevičius (Žymantas)
1909 –1973

 

Gimė 1908 m. gegužės 5 d. (balandžio 22 d. senu stiliumi) Bariševkos dvare netoli Kijevo Ukrainoje. Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. 1934–1935 m. studijavo politikos mokslus Paryžiaus, 1935–1937 m. – Harvardo, Čikagos ir Londono universitetuose. 1937–1939 m. dėstė administracinę teisę ir viešojo administravimo pagrindus Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių ir politinių mokslų institute. 1939–1940 m.  dirbo Valstybės Taryboje (parengė valstybės tarnybos įstatymo projektą).
1939 m. spalio 28 d. Lietuvai atgavus Vilnių, buvo paskirtas Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus mieste ir srityje teisės patarėju. Nuo 1940 m. sausio dėstė Vilniaus universitete, paskirtas Teisės fakulteto prodekanu, tapo docentu.
1940 m. lapkritį įsitraukė į Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą. Pogrindžio dalyvių susirinkimai vykdavo ir Vilniaus Universiteto bibliotekos patalpose, kur dirbo jo žmona Marija Žakevičienė-Biržiškaitė, Vasario 16-osios akto signataro, tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus profesoriaus  Mykolo Biržiškos dukra.
Sovietams demaskavus ir suėmus mjr. Vytauto Bulvičiaus grupę, tapo vienu iš 1941 m. Birželio sukilimo vadų ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje.
Birželio 23 d. VU Teisės fakultete doc. S. Žakevičiaus sukviestame 10–20 pogrindžio narių pasitarime buvo nuspręsta sukilimą Vilniuje pradėti 1941 m. birželio 23 d., 19 val. Numatyta užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo bei iš traukinių Vilniuje ir Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto.
Laikina sukilimo vadaviete tapo VU Teisės mokslų fakulteto dekanatas. S. Žakevičius LAF‘o štabo vardu parengė ir išplatino  atsišaukimą, skelbiantį nepriklausomybės atkūrimą bei Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą Kaune ir raginantį Vilniuje pradėti sukilimą prieš bolševikus. 1941 m. birželio 24 d. rytą subūrė Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetą bei tapo jo pirmininku, buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės įgaliotiniu Vilniuje. Vokietijos kariuomenei įžengus į Vilnių, komitetas jau tvarkė administracinius miesto reikalus.
Vokiečių karo komendantas sutiko komitetą pripažinti civiline miesto valdžia. Tačiau netrukus S. Žakevičiui teko surašyti su Vermachto vadovybe aktą dėl Vilniaus srities aktyvistų štabo ir sukilėlių būrių išformavimo, o 1941 m. rugsėjo 1  d. sustabdyta ir komiteto veikla. S. Žakevičius liko VU docentas ir dekanas.
Buvo aktyvus antinacinės rezistencijos dalyvis. 1943–1944 m. vadovavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) Vilniaus štabui, redagavo pogrindinį leidinį „Laisvas žodis“, iniciavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Užsienio delegatūros sudarymą.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Savo pavardę pakeitė iš Žakevičiaus į Žymantą. Dirbo VLIK’e, palaikė ryšius su Lietuvos pogrindžiu (slp. „Butautas“), kurį atstovavo užsienio delegatūroje.
1945 m. S. Žimantui suteiktas Pabaltijo universiteto Hamburge–Pinneberge profesoriaus vardas. Iš VLIK‘o perėjo į Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), pastarajam praktiškai neveikiant 1947 m. gruodį perėjo į Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS) ir tapo užsienio delegatūros nariu.
1948 m. atvyko į Angliją, tapo Birmingemo universiteto Socialinių mokslų fakulteto mokslo darbuotoju, nuo 1949 m. – Pabaltijo rezistentų tarybos Švedijoje nariu. Aktyviai dalyvavo Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos SIS darbe, 1949 m. balandžio 6–31 d. rengė slaptą desantinę operaciją į Lietuvą, deja, pasibaigusią  visiška nesėkme, vos pats nepapuolė į MGB pinkles.
1950 m. su kitais įsteigė Lietuvių rezistencinę santarvę, buvo jos ir Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Centro valdybos vicepirmininkas, vienas žurnalų Santarvė ir East and West steigėjų ir redaktorių. 1954 m. priklausė Vidurio ir Rytų Europos kraštų atstovų politiniam komitetui Londone.
1955 m. pabaigoje, galutinai paaiškėjus, kad sovietinė MGB visiškai kontroliuoja britų saugumo tarnybos SIS operacijas Baltijos valstybėse, SIS savo darbą ta kryptimi nutraukė ir S. Žimantas buvo atleistas.
1957-1959 m. dirbo „Amerikos balso“ Miuncheno radijo centre. Jį uždarius, emigravo į JAV. Aktyviai bendradarbiavo to meto lietuviškuose leidiniuose „Dirva“, „Vienybė“, „Europos lietuvis“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Mūsų Vytis“, „Lituanus“. Paskutinius vienuolika savo gyvenimo metų dirbo sodininku ir vietos kapinių duobkasiu. 1973 m. balandžio 19 d. mirė Los Andžele, JAV.

Pagal „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ / J.Jankauskas. Vilnius LGGRTC, 2010 (402-410 p.), vle.lt