|
— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“— |
Pirmoji kariuomenės kūrėjų savanorių karta
Vytautas Voveris
Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) metais Lietuvos teritoriją užėmę vokiečiai siekė ją paversti Vokietijos dalimi, tačiau lietuvių tokia perspektyva visiškai neviliojo. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Nepriklausomybės Aktą, tačiau vokiečių, kurie tuo metu dar svajojo apie pergales, karinė administracija visaip trukdė kurti lietuvių valdžios įstaigas. Tik pralaimėję visuose frontuose, vokiečiai paskelbė, jog jų okupuotos tautos turi teisę kurti savo valstybes ir sudaryti vyriausybes. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė pradėjo dirbti 1918 m. lapkričio 11 d. Lapkričio 23 d. Ministras Pirmininkas ir apsaugos ministras Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1., todėl ši diena yra oficiali Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena. Tuo metu kariuomenėje buvo apie 100 karininkų, karo valdininkų, karo gydytojų ir apie 50 savanorių kareivių. Gruodžio 29 d. antrosios Vyriausybės Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras karininkas Mykolas Velykis į Lietuvos kariuomenę pakvietė savanorius. Nepriklausomybės karas tęsėsi iki 1920 m. pabaigos. Lietuviams teko kautis su Lenkijos, bolševikinės Rusijos kariuomenėmis ir vadinamaisiais bermontininkais – Vokietijoje iš rusų karo belaisvių suformuotais daliniais (jiems vadovavo rusų pulkininkas Pavelas Bermontas-Avalovas). Kovose žuvo ir nuo žaizdų mirė 1444 Lietuvos kariai, šauliai ir partizanai. 2812 mirė nuo įvairių ligų. 2766 asmenys buvo sužeisti, 226 kariai dingo be žinios.
|
— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“— |